Skip to main content

Full text of "Maironis. Rinktinė"

See other formats 


TRYS 
TOMAI 


RON 


RASTA! 


|| 


TOMAS 


ANTROJI KNYGA 


LIETUVOS PRAEITIS 
TRUMPA VISUOTINĖS LITERATŪROS ISTORIJA 
APSAKYMAI APIE LIETUVOS PRAEIGĄ 
STRAIPSNIAI APIE VISUOMENE 
IR LITERATŪRĄ 


viLNIUS W dio2 


UDK 828.2-8 
Ma-181 


Redakcinė komisija 
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS (pirmininkas) 
VITAS ARESKA 
VANDA ZABORSKAITĖ 


Įvadą, komentarus parašė, 
knygą parengė 
IRENA SLAVINSKAITĖ 


4702390106—02i 
——— 143—91 © Irena Slavinskaitė. Įvadas, 
M852 (08) —92 komentarai, sudarymas, 1992 


MAIRONIS — VISUOMENININKAS ŠVIETĖJAS 


Rengdamas spaudai savo „Raštus“, Maironis neapsiri- 
bojo grožiniais tekstais; du paskutiniuosius tomus jis pa- 
skyrė istorijai („Lietuvos praeitis“) ir „Trumpai visuotinės 
literatūros istorijai“. Taip rašytojas pats paliudijo, kad jam 
artima ne tik literatūrinė, bet ir kur kas platesnė, jo epochos 
dvasią atitinkanti kultūrinė šviečiamoji raiška. 

Maironio kūryba dvejopa. Viena jos dalis abstraktesnė, 
susijusi su bendresne žmogaus situacija, kita neatsiejama 
nuo istorinės aplinkos, nuo pagrindinio kūrybos objekto — 
Lietuvos. Pastaroji dominantė akivaizdi ir Maironio visuo- 
meninėje veikloje, ir tuose rašto darbuose, kurie ją atspindi. 
Tikslo vientisumas sutelkė Maironio interesus ir veiksmus, 
susiejo juos į darnią visumą. Todėl taip paranku kalbant apie 
Maironį poetą pereiti nuo vieno žanro prie kito — nuo ei- 
lėraščio prie poemos ar dramaturgijos, nuo straipsnio prie 
stambesnio kultūrologinio darbo. Kaip minėjo Vaižgantas, 
cituodamas K. Būgą, „visų Maironies raštų objektas tėra 
vienas, Lietuva — Tėvynė: 


O tu tik viena širdies raktą radai 
Slapta savo skausmo gilybe“!. 


Maironis orientavosi į visa, kas jo epochoje sudarė Lie- 
tuvos idėją, kas buvo reikalinga jai realizuoti. Maironiš- 
kasis patriotizmas ne tik poetiškas, bet ir racionalus, pa- 
grįstas visuomenine mąstysena, politine strategija bei lo- 
gika. Šiuos rašytojo kūrybinės individualybės bruožus pra- 


! Tumas J. Lietuvių literatūros paskaitos. Draudžiamasis laikas. „Ap- 
žvalgos“ grupė. Jonas Maironis-Mačiulis.— Kaunas — Marijampolė 
1924— P. 74. 


dėjo apmąstyti dar jo bendražygiai ir bendraamžiai. Pasak 
Vaižganto, Maironis visose kūrybos srityse buvęs praktikas 
ir pragmatikas: toks poezijoje, toks publicistikoje, toks 
teologijoje. Kiekvienas jo žodis buvęs pasvertas, apgal- 
votas, apibūdino konkrečias problemas bei veiksmus. O 
kokia forma tai padaryti — mokslu ar menu, — jam esą 
buvę tas pats“. Pagrindinis tikslas buvęs kurti tautinio 
atgimimo teoriją, skleisti tautos išsilaisvinimo iš carizmo 
jungo idėją. Vaižgantas pažymėjo ir tai, kad XIX amžiaus 
pabaiga Lietuvai yra virtusi lyg ir kokia renesanso epocha“, 
kurioje nepaprastai staigiai aktyvizavosi visuomeninė min- 
tis, išryškėjo visiškai naujos problemos ir skirtingi požiūriai; 
jie pakeitė ne tik atskirų žmonių mąstyseną bei patriotinę 
idėjinę orientaciją, bet ir ištisų visuomeninės sąmonės sri- 
čių — religijos, humanizmo, progreso — traktuotę. 

Tautinio atgimimo teorija kilo pirmųjų nelegalių laikraš- 
čių, visų pirma „Aušros“, puslapiuose, apėmė naująją, iš 
valstiečių kilusią lietuvių inteligentiją, suteikė jai realią ir 
veržlią kryptį, pati įgavo jėgų ir impulsų plėstis. Literatūra, 
ypač poezija, aktyviausioji XIX amžiaus pabaigos lietuvių 
literatūros forma, ir publicistika ėjo ranka rankon, sudarė 
daugybę pereinamųjų formy, nepajėgė viena be kitos plėto- 
tis. Taip susiformavo savotiškas to metų idėjų ir poetinės 
raiškos vidurkis. 

Ir vis dėlto individo įtaka XIX amžiaus pabaigos lietuvių 
visuomenei buvo labai stipri. Tautinio išsivadavimo judėji- 
mas per asmenybę apeliavo į mases. Skaidymasis į atskiras 
socialines grupuotes tam metui nebuvo būdingas, o bendram 
reikalui netgi žalingas. Pasiryžusių be išlygų veikti Lietuvos 
labui inteligentų buvo nedaug, todėl jiems tenkanti atsako- 
mybė savaime išaugo. Todėl kaip tik pirmasis lietuvių atgi- 
mimo laikotarpis subrandino tokių tautos pasišventėlių, 
kokie buvo Lietuvai J. Basanavičius ir V. Kudirka. Maironis 
irgi yra viena iš šios plejados asmenybių. Būdamas talentin- 
gas poetas, jis pakluso laiko poreikiams, atsidėjo ir platesnei 
patriotinei veiklai. Vaižgantas, pirmasis Maironio biografas, 
apgailestavo: „Didžiąją dalį, ir žymiai didžiąją, Maironies 


? Ten pat, p. 101. 
? Ten pat, p. 102. 


poezijos sudarė ne Parnasas, ne jo duktė poezijos Mūza, tik 
lyg nieko bendra su ja neturį šaltiniai — mokslo, istorijos — 
dalykai. Gyvenimo nenormalumai išvedė M. [aironį — J.S.] 
iš tikrosios dailininko vagos; o jis visa savo širdimi, visu 
savo esmės sudėjimu — parnasistas, poezininkas, ne kovo- 
tojas už politinius ar visuomeninius idealus“. Iš tikro, 
būtų buvę kitokie laikai, gal turėtume ir kitokį Maironį, gal 
jo poezija ir būtų laisvesnė nuo visuomeninių rūpesčių, gal 
jie ne tokią didelę poeto gyvenimo dalį būtų pasiglemžę. 
Bet istorija bei individualūs polinkiai šiuo atveju sukūrė 
organišką ir harmoningą sintezę. Maironio paklusimas, jo 
tariamas ribotumas ir konservatyvumas tėra didžiulė pilieti- 
nė aistra. Kaip tik todėl ir Maironio estetinis žodis toks 
veiksmingas bei stiprus. 

Dar jaunystėje Maironis domėjosi stiprios asmenybės 
psichologija, buvo įsitikinęs, kad žmogus gimsta ne pats sau, 
o visuomenei, kad yra patikrinamas rūsčios istorijos aplinky- 
bėse, kurios iš jo gali pareikalauti visko, netgi gyvybės. 
Viename pirmųjų publicistinių straipsnių „Žodis prie lietu- 
vių, mylinčių tėvynę“ (1887), jausdamas istorijos įpareigo- 
jimus, Maironis rašė: „Devynioliktas amžius yra ne kaipo 
amžiumi pakilimo iš miego daugumo giminių, kurios jau 
galima buvo skaityti užmigusius ant visados“. Tais pačiais 
metais straipsnyje „Gromata lietuvio“ pastebėjo: „Dėl mūsų 
reikia labai daugel, nes mes tepradedame gyventi kaip 
tauta“. Ši mintis lygia greta formavosi ir poezijoje. Straips- 
nyje „Gromata lietuvio“ kaip pavyzdį tautai Maironis iškėlė 
inteligentija, priminė, kad naujosios mąstysenos inteligentų 
tėra grupelė, bet šie žmonės stiprūs, nes dirba negailėdami 
savęs. Inteligentiškumo, ypač tautinės inteligencijos bruožų 
ugdymas konkrečioje veikloje tapo vienu svarbiausių užda- 
vinių. 

Rašytojas pabrėžė abipusę asmenybės ir visuomenės tei- 
giamą ir palankią sąveiką, teigė, kad kilnus tikslas verčia 
žmogų herojumi. Ne tik eilėraščiais, bet ir savo šviečiamai- 
siais veikalais Maironis kėlė mintį, kad geriausia, kai visuo- 
meninė nuostata nepavėluota, kai sutampa su natūralia as- 
menybės raida ir nereikalauja visada tokios skausmingos 


* Ten pat, p. 78. 


pertvarkos. Pačioje jaunystėje užsimezgė Maironio patrioti- 
nė veikla. „Mokslo vyras ir dainius, jis nuo 1884 metų laiko 
nustvėręs plunksną, neapleisdamas nė tada, kada pačiam 
reikėjo dar mokslus eiti, ne kiti mokyti“?,— palankiai atsi- 
liepė Vaižgantas. Maironio asmenybė ir kūryba be gyvenimo 
impulsų nebūtų buvusi tokia natūrali ir veiksminga. Skaity- 
damas paskaitas Kauno universitete ir stengdamasis sufor- 
muoti rašytojo paveikslą iš įvairiai į visumą sueinančių gijų, 
Vaižgantas šiuos momentus ir akcentavo, pridurdamas, kad 
net Maironio kūrybinių jubiliejų datą reikia nukelti į 1883 
metus (Vaižganto per neapsižiūrėjimą paminėti 1884 me- 
tai — /.S.), į tą laiką, kai Maironis Kijeve parašė pirmąją 
publicistinę žinutę į laikraštį „Novoje vremia“. 

Asmenybės ir visuomenės, individo ir tautos santykis lie- 
čiamas Maironio straipsniuose apie K. Donelaitį, paskaitos 
apie A. Baranauską eskizuose, net darbuose, kurie subrendo 
gerokai vėliau. Juose irgi išlikę tie patys psichologiniai ak- 
centai. Brandi asmenybė, anot Maironio, turi sutapti su tau- 
ta, slopinti asmeninius polinkius. Aktyvumas čia supranta- 
mas savaip — ne kaip pastangos aprėpti daugybę veiklos 
formų ir darbo barų, o atkaklumas, padedantis susitelkti į 
pagrindinį, visuomenei tuo metu reikalingiausią tikslą. Entu- 
ziazmas, kaip konstatavo Maironis, skatintinas, bet tik 
toks, kuris pasireiškia siekių ir veiksmo vienove. Labai reik- 
šakoti, nes išsenka, kartu atneša menkesnę naudą visuome- 
nei. Palaikyti ir puoselėti talentą, kaip ypatingą savęs atna- 
šavimo formą, Maironį mokė jo istorinė epocha. 

Mintys, išreikštos paskaitoje apie A. Baranauską, yra 
Maironiui tipiškos. Jos kartojasi netgi epistoliniame rašytojo 
palikime. Ir publicistika, ir laiškai rodo, kad Maironiui svar- 
biausia buvo vieningas darbas. Jam netiko K. Jauniaus gy- 
venimo ir darbo būdas, nes daugelis garsaus kalbininko 
pastangų nepasiekė tikslo. Pasak Maironio, K. Jaunius „turi 
didį garsą, gilų protą, yra nuo širdies lietuvis, bet pozityviško 
darbo nuo jo vargiai galima tikėtis“? . 

K. Jauniaus likimas, matyt, kažkaip ypatingai jaudino 


5 Ten pat, p. 2. 
ê Iš 1902.11.10 d. laiško A. Jakštui- Dambrauskui. 


Š 


poetą, nes, artimai pažinojęs šį mokslininką, Maironis pami- 
nėjo jį ir dar viename laiške A. Jakštui. Čia jis rašė: „Mes, 
lietuviai, nemokame eiti lygiu keliu ir mėgstame perdėti, 
gyvus purvais apdrėbdami, o mirusius į padanges iškelti. 
Apie a. a. kun. Jaunių ne mano vieno iš lietuvių nuomonė, 
kad, tikrai sakant, jisai, turėdamas tokį Dievo talentą ar net 
genijų, mus nuskriaudė, kad ne Būga, kas būtų labai jo pali- 
kęs. Žinoma, daug liga prisidėjo, bet jau viską ant jos versti 
negalime; buvo ir apleidimas nežmoniškas, kursai nevaldo- 
mas, žinoma, auga kaip ir kiekviena yda ir galų gale stojos 
nepergalimas. Kiek aš privargau, prašydamas, kad bent kal- 
bamokslį peržiūrėjęs sutvarkytų ir perdirbtų; buvo ant galo 
pradėjęs, du arkušu buvo net atspausdinusi mokslų akade- 
mija, ir metė paskui į šalį, nes dirbo ne tą, kas visuomenei 
naudinga matė, bet kas jam ypatiškai toje valandoje patiko; 
jam gulėjo ant širdies pati filologija kaipo tokia, o ne tiek 
Lietuvos reikalai. Gerbiu jį kaip didį mokslo vyrą, net genijų, 
kursai galėjo daug Lietuvai padaryti... Bet apie tai man 
nemalonu ir rašyti; per daug gal keista pasirodys mano 
nuomonė“". Iš šio laiško daug kas paaiškėja ir apie patį 
Maironį: ir jo reiklumas lietuviui inteligentui, ir orientacija 
į literatūros idėjinę paskirtį. 

Maironio grožinės kūrybos, profesinių, visuomeninių dar- 
bų santykis nepastovus. XIX amžiaus pabaigoje parašęs 
kūrinius, kurie padėjo pelnyti Lietuvos „poetos“ vardą, ener- 
gingai reiškęsis XX amžiaus pradžioje, vėliau Maironis kiek 
pritilo, daugiau atsidėjo nebe literatūrai, o tiesioginei profe- 
sijai. Maironis juto laiko pulsą, skyrė kas jau reikia dirbti, o 
kas dar nebūtina. Jis visada stengėsi būti pozityvus ir rezul- 
tatyvus, tad kaitaliojo dominantes. Didelis rašytojo nuopel- 
nas yra tas, kad jis nepalankiausiomis aplinkybėmis sugebė- 
jo išsaugoti norą dirbti, žvalią dvasią ir intelekto pajėgumą. 
Būtent šiomis savybėmis jį taip patraukė ir J. E. Smolerio, 
serbų nacionalinio veikėjo, asmenybė. 

Į „Aušrą“ 1885 m. parašytas straipsnis apie J. E. Smolerį 
iškelia asmenybės iniciatyvą, kai istorijoje pribręsta atitin- 
kamas poreikis ir sąlygos, kai yra reikalingos ir naujos idė- 
jos, ir jas įkūnijantys veiksmai. Ši Maironio publikacija 


7 Iš 1908.IX.5 d. Maironio laiško A. Jakštui-Dambrauskui. 


9 


rodo, kaip svarbu visuomenei, kad individo intelektas ir valia 
sugebėtų pakilti virš bendro lygio, koreguoti ir veikti savo 
aplinką ir kartu išliktų istoriškai motyvuoti bei objektyvūs. 
Ne asmenybė, o istorija yra gyvenimo pagrindas, teigė Mai- 
ronis; prieš ką nors pradedant rimta, būtina žinoti situaciją, 
matyti dabartį praeities ir ateities perspektyvoje. Šitoks po- 
žiūris atsispindėjo daugelyje rašytojo publikacijų, taip pat 
ir straipsnio „Historiškosios moralinės teologijos apžvalga“ 
metodologinėse pastabose. 

Maironis nemanė, kad visuomenei ir individui tobulėti 
lengva. Šiame kelyje jis matė daugybę kliūčių. Apie jas rašė, 
pripažino, jog kiekvienam žmogui, deja, yra būdinga klysti, 
kad reikia pastangų ir laiko, padedančių suvokti tautos rū- 
pesčius. Visuomeninę žmogaus vertę geriausiai liudija senat- 
vė, nes ji kaip J. E. Smolerio atveju parodo, ko žmogus buvo 
vertas, ar jis sugebėjo ištverti pasirinktame kelyje, ar liko 
ištikimas jaunystės idealams, idėjoms, ar nepametė jų pu- 
siaukelėje. Tačiau tauta vienintelė, Maironio supratimu, 
garantuoja išliekamąją asmenybės ir jos darbų prasmę. 
Visa Maironio kūryba pilna tautos visuotinės pagarbos 
atskiram asmeniui pavyzdžių. Šis požiūris liudijo ir savitą 
rašytojo patriotinės nuostatos demokratizmą, orientuotą į 
plačiausias lietuvių visuomenės mases. 

Laipsniško, bet aktyvaus patriotinio darbo idėją Maironis 
pagrindė realiai, nagrinėjo jos lietuviškąją tautinę specifiką, 
susijusią su mažos ir ilgai engtos tautos padėtimi. Šiuo klau- 
simu rašė, kad lietuvių tauta XIX a. pabaigos sąlygomis ne- 
gali tikėtis staigiai atsitiesti. Jos savimonė pernelyg ilgai 
slopinta, patyrusi neigiamų, savarankiškumą ir iniciatyvą 
kaustančių veiksnių, pažeista atskirų luomų susiskaidymo. 
Maironio publicistikoje atsispindi poezijoje dažnai esanti 
tautinė nuoskauda. Maironio santykis su savo tauta buvo 
dvejopas — kritiškas ir meilus, branginantis. Rašytojas ne- 
garbino savo tautiečių, jei jie pasirodydavo to neverti. Ašt- 
resnės kritikos susilaukė du lietuvių visuomenės tarpsniai — 
XIX a. pabaigos ir nepriklausomoji Lietuva. XIX a. pabaigo- 
je, kai tautinis sąjūdis vykdė pirmąsias patriotines akcijas, 
kai Lietuvą alino tarpusavio nesutarimai ir vaidai, nacio- 
naliniam judėjimui trūko taip būtinos vienybės, visuomenė 
sunkiai ėmėsi ligi tol jai neįprastų poelgių — netgi skleisti 


10 


savišvietą buvo sunku. Šiuo klausimu straipsnyje „Gromata 
lietuvio“ Maironis reikliai rašė: „Daugumas iš mūsų atsisa- 
ko nemokėjimu ir sunkumu lietuviškos kalbos; vienok, man 
rodosi, jog toksai teisinimasis daugiaus tiktai pakaltina žmo- 
gy. Jei vokietis ir kiti prašalaičiai gali išsimokyti mūsų kal- 
bos, kodėl gi lietuvis, gimęs ir užaugęs tarp savo brolių, ne- 
galėtų to pačio padaryti jau dėl to vieno, jog ta kalba jam 
brangi“. 

Švietėjiškoje Maironio programoje, kaip ir J. Basanavi- 
čiaus, buvo labai svarbu, kad lietuviai bent jau išmoktų raš- 
to, bet tuo pačiu rūpėjo žymiai platesni tautos kultūros as- 
pektai — norėta, kad Lietuva pradėtų orientuotis į labiau 
pažengusį pasaulį, kad imtų siekti to, kas reikalinga Vaka- 
rų Europai — vokiečiams, anglams, prancūzams. Kaip ir ki- 
ti „Aušros“ epochos veikėjai Maironis tikėjo, kad jo tauta 
įgaus reikiamą kultūros pagreitį, kad sugebės bent jau ne- 
atsilikti nuo panašaus likimo kaimynių — latvių ir suomių — 
tautų. Kaip XIX amžiaus pabaigos švietėjas „aušrininkas“ 
Maironis teigė, kad prisikeliančiai visuomenei reikalavimai 
išauga, kad sąmoningas tautos būvis įpareigoja, laisvėjanti 
tauta mąsto kitaip negu gyvenanti priespaudoje. Todėl 
matydamas objektyvią padėtį, Maironis dar aštriau kritikavo 
daugybę neigiamų savo meto visuomenės bruožų — tingu- 
mą, vienybės stoką, abejingumą dvasinėms, kultūrinėms 
reikmėms, atskirų žmonių išpuolius prieš vadinamuosius 
„litvomanus“, tariamą aktyvumą, kuris rėmėsi tik žodžiais 
ir pažadais („daugiaus žodžių be naudos“, „Lietuva neturi 
savo tikrų darbinykų“). 

Tačiau Maironis atsvarą ir galimybes Lietuvai sutvirtėti 
įžvelgė lietuvio dvasinės kultūros tradicijoje, jos skatintoje 
pagarboje raštui, demokratams šviesuoliams, kurių povei- 
kis išliko labai gyvas. Maironio publicistika liudijo M. Valan- 
čiaus ir kitų, visų pirma švietėjų dvasininkų atlikto darbo 
vertę, mokė, kaip naujomis sąlygomis reikia remtis konsoli- 
duota pasaulietine ir religine išmintimi. Ypač aštriai Mairo- 
nis pasisakė prieš „Aušros“ mėginimą palaikyti netikinčius 
inteligentus, skeptiškai vertinti religijos naudą, neigti pozi- 
tyvaus dvasininkijos poveikio tautiniam sąjūdžiui galimybes. 

Tauta ir Dievas — du pagrindiniai Maironio patriotinės 
ideologijos taškai, dvi lygiai stiprios, bet pajungtos viena 


1] 


kitai pasaulėžiūros ašys. Vis dėlto Dievo koncepcija čia stip- 

"resnė. Ne ji pajungiama tautai, o tauta jai. Lietuvos praeitį 
ir ateitį Maironis laikė priklausomomis ne tik nuo individo 
ir Visuomenės pastangų, bet ir nuo Aukščiausios valios, nuo 
amžino proto, nuo pasaulį iš tolo slebinčios bei koreguojan- 
čios jėgos. Tiek grožinė kūryba, tiek kiti Maironio darbai 
remiasi šia nuostata, iš jos kyla apeliavimas į Dievą sunkią 
valandą, kai, regis, nebėra jokios išeities. Skaitydamas 
Maironį, matai, kaip santykiauja kuriančios žmogaus galios 
ir patriotiškai nusiteikusi savimonė, kaip kyla ir atslūgsta 
išorinių pavojų ir vidinio nerimo bangos, kaip pagaliau prisi- 
glaudus prie Dievo visada nurimsta širdis. Iš tikėjimo į Die- 
vą, iš krikščioniškosios etikos ir maldos išplaukia visos esmi- 
nės Maironio pažiūros. Poetas buvo įsitikinęs, kad pareiga 

ir darbas, kaip ir mokslas, jei nebus prisodrinti religijos 
palaikomų siekių, neduos teigiamų rezultatų, nes jiems pri- 
trūks pusiausvyros, dvasingumo, kurie žmogui taip reika- 
lingi, bet, deja, nepatvarūs ir sunkiai atrandami. Trokšda- 
mas, kaip rašė viename savo straipsnių, „kad dvasia siektų 
plačiau negu kūno sienos“, Maironis ir.šiuo atveju rėmėsi 
ne tik kultūrine „Aušros“ epochos savimone, bet ir gilesnė 
tikinčiojo dvasine projekcija. 

Religinis Maironio šviečiamosios veiklos pobūdis katego- 
riškas ir polemiškas. „Tėvynės meilė negali būti be Dievo 
meilės“, — skelbė „Apsakymų apie Lietuvos praeigą“ įžan- 
ga. Šią mintį kiek vėliau atspindėjo poema „Tarp skausmų į 
garbę“ ir libretas „Kame išganymas“. Ji glūdėjo ir „Pava- 
sario balsų“ eilėraščių potekstėje, aktuali ir kituose Maironio 
veikaluose. Nors pripažindamas, kad kunigijoje „tarp grūdų 
yra ir pelų“, Maironis, gindamas religinį visuomenės pama- 
tą, tuojau pat prislopindavo kritinę įtampą, pabrėždavo 
šviesiuosius dvasininkijos poveikio tautai momentus, pri- 
mindavo tuos, kurie gelbėjo Lietuvą. Tokiais atvejais Mai- 
ronio bene dažniausiai minimi M. Valančius ir A. Juška. 
Galutinė išvada buvo, kad, toldami nuo religijos ir kunigi- 
jos, nutolstame nuo tautos; tėvynei visi jos nariai reikalingi, 
kiekvienas turi darbuotis savo srityje, bet visi drauge bendru 
krikščionybės pagrindu. Religija ir mokslas yra šviesos šal- 


š Iš Maironio pasisakymo, skirto Nepriklausomybės dienai, Vasario 
16-ajai. 


12 


tiniai, nes vienas yra tiesa, o kitas veržiasi į ją. 

Lietuvybės ir krikščionybės susiliejimą atspindėjo Mairo- 
nio drauge su kitais dviem Peterburgo dvasinės akademijos 
profesoriais, A. Jakštu-Dambrausku ir P. Būčiu, 1907 m. 
parengtas „Lietuvių krikščionių demokratų susivienijimo 
programo projektas“. Išpažįstant ištikimybę Dievui ir tikė- 
jimui, šiuo dokumentu norėta atskirti besitelkiančius krikš- 
čionis demokratus nuo socialdemokratų ir demokratų, kurių 
vieni „tikėjimo nepripažįsta ir jį atmeta“, o kiti „apie jį ne- 
kalba nei nesirūpina“. Bendraisiais bažnyčios klausimais 
projektas orientavosi į Vilniaus vyskupo E. Ropo sukurtą 
Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinę katalikų partiją 
(LBKKP). Jame atsispindėjo ir Maironio akcentuojama 
būtinybė įvesti lietuvių kalbą į sulenkintą Lietuvos bažnyčią, 
pastangos kovoti su pravoslavijos išpuoliais. Bet svarbiau- 
sia programos projekte buvo noras visos tautos egzistenciją 
pagrįsti religija: „Jėzaus mokslą mes priimame ir Jo prisaky- 
mus apsiimame pildyti. Ne vien savo naminiame gyvenime, 
bet ir aprūpinime tautos reikalų apsieisime taip, kaip krikš- 
čionių mokslas liepia“. Tikybą ir tautą programa apsiėmė 
ginti vienodu atsidėjimu: „Į savo susivienijimo vardą įdėjo- 
me žodį lietuviai, nes Lietuva mūsų tėvynė ir ją mylime kaip 
vaikai savo motiną“. Nors programos autoriai yra trys asme- 
nys, pastaroji frazė neabejotinai Maironio. Ji paimta iš „Ap- 
sakymų apie Lietuvos praeigą“ pratarmės: „Žemė, kur mes 
gimėme, augome ir pasenome, yra mums brangi ir miela; 
mylime ją kaipo vaikai savo motiną...“. 

Maironio visuomeninė veikla remiasi tomis pačiomis kon- 
cepcijomis, nors jos raidoje pastebimi poslinkiai. Jų priežas- 
tys dvejopos — psichologinės ir istorinės. Kintant situacijai 
kito ir „Aušrai“ atstovauto tautinio sąjūdžio formos bei išsi- 
vadavimo tikslai. Tik dalis visuomenės veikėjų, kurie išėjo 
į gyvenimą su „Aušros“ idėjomis, sugebėjo keistis. Jiems 
teko išsikovoti spaudos lotyniškais rašmenimis grąžinimą, 
tiesti tautos valstybingumo pagrindus. Maironio visuomeni- 
nėje praktikoje šie kaitos procesai labai ryškūs. 

Pirmasis Maironio visuomeninės veiklos tarpsnis apima 
laikotarpį iki spaudos grąžinimo (1904). Poeto gyvenime — 
tai periodas maždaug iki 1909 metų, iki grįžimo į Lietuvą iš 
Peterburgo dvasinės akademijos. Būtent šį Maironio biogra- 


13 


fijos laiko tarpą Vaižgantas yra apibūdinęs kaip konspiraci- 
nį, prasidėjusį vos poetui įžengus į tautinio atgimimo judėji- 
mą. Apie Maironį, jo padėties dvilypumą Vaižgantas, kaip 
paprastai, vaizdžiai ir emocingai rašė: „Viešas slapukas! 
Lyg būtų nesąmonė, tačiau taip buvo rusų valdžios sutero- 
rizuoti mūsų inteligentai. Nejaugi tokiame sielos padėjime 
teks Mačiuliui išbūti visą ketvirtį amžiaus, iki pat 1904 m. 
bal. 24 d., kol šis lietuvių vargas bus galų gale didžiausio- 
mis visų mūsų pastangomis pašalintas? Tai ne! Mačiulis- 
Maironis dės drauge su kitais visas pastangas sugriauti 
šiam politikos prietarui“?. Konspiracijos būtinybė sąlygojo 
Maironio visuomeninį brendimą, įpareigodama ir baugin- 
dama, trukdydama ir aktyvindama, teikdama papildomų 
rūpesčių ir tam tikro romantinio įkarščio. Iki spaudos grąži- 
nimo Maironis, kaip lietuvių atgimstančios visuomenės vei- 
kėjas, buvo priverstas naudotis pseudonimais, juos kaita- 
lioti, dalyvauti nelegalioje spaudoje, palaikydamas ryšį 
su patikimais žmonėmis, kurie padėdavo perduoti rašinius į 
Rytų Prūsiją spaudai. Šitaip išvydo pasaulį Maironio 
straipsniai, „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“, poema 
„Tarp skausmų į garbę“, libretas „Kame išganymas“, pir- 
mieji „Pavasario balsai“. Prievartinė konspiracija Maironio 
veiklai suteikė kai kurių kraštutinumų (melodramatikos, 
kartais per aštrios polemikos ir nesiskaitymo su kitų nuo- 
mone), kuriuos Vaižgantas apibūdino kaip „poetinius ne- 
normalumus“, tiesiog neišvengiamus ano meto kontekste. 

Svarbiausias tautinio sąjūdžio pirmojo tarpsnio tikslas 
buvo propaguoti lietuvybę. Ši akcija buvo garbinga ir pavo- 
jinga. Ji tiesiogiai lietė visus lietuvius — ir tuos, kurie skel- 
bė naują žodį, ir tuos, kuriems jis buvo skirtas. Nelengva 
buvo išmokti pasijusti lietuviais tiek asmeniniame, tiek vie- 
šame gyvenime. Tam trūko tradicijų, oficialių sluoksnių 
palankumo, bendro požiūrio. Visai senajai kartai pradžia 
lietuvybės atrodė kažkas nepaprasta, keista, o ir jaunuomenė 
viešai tevartojo lenkų kalbą. Dvasininkijai lenkų kalbos 
atsisakymas atrodė susijęs su katalikybės atsižadėjimu. 
Maironis, gindamas lietuvių kalbos viešąsias teises, buvo 
ypač veiklus. Kaip mini biografai, Kauno dvasinėje semina- 
rijoje jis jau mėgino lietuviškai šnekėti, ragino tai daryti ir 


? Tumas J. Min. veik., p. 29—30. 


14 


kitus. Mokydamasis Peterburge, Maironis padėjo vienytis 
studentams tautiečiams, kurie jau bandė ieškoti tarpusavio 
ryšių ir bendros tautinės veiklos formų. Baigiamajame vaka- 
re Maironis išdrįso lietuviškai perskaityti referatą apie 
Dantę. Akademijoje jis paveikė lenkiškos orientacijos savo 
bičiulius, tarp jų ir L. Biesiekierskį, kuris, Maironio įtakoje, 
ėmė versti jo eilėraščius į lenkų kalbą. Tolesnė Maironio 
kova už lietuvių kalbą vyko vėl Kaune, kur jis trumpai, bet 
sėkmingai dirbo dėstytoju — skaitė „Platų katekizmą“ ir 
lietuviškai, kad klierikai geriau suprastų. Lygia greta su 
šiomis akcijomis Maironis aktyviai kūrė poeziją, rašė publi- 
cistinius straipsnius ir Lietuvos istoriją, savaime iormuo- 
damas lietuvių literatūrinės kalbos funkcinius stilius. Kaip 
pažymėta V. Mykolaičio-Putino, pats Maironio įsijungimo į 
tautinį judėjimą faktas yra susijęs su lietuvių kalbos teisių 
gynimu — pirmąja žinute į spaudą. Ir daugelyje kitų darbų 
Maironis šią problemą tautinio sąjūdžio programoje iškėlė 
kaip svarbiausią. Anot V. Mykolaičio-Putino, pirmasis nacio- 
nalinio judėjimo ctapas apėmė 1880—1900 metus ir buvo 
pats sunkiausias, nes vyko caro režimo ir lietuvių visuome- 
nės sustingimo bei susiskaidymo sąlygomis. 

Patriotinė aušrininkų koncepcija buvo nekonkreti, rėmėsi 
kultūriniais aspektais. Kultūra buvo suvokiama plačiai, kaip 
būtinas visų visuomenės gyvenimo sričių — ekonomikos, 
politikos, ideologijos — momentas ir buvo vertinama visos 
tautos ir jos vienovės požiūriu. Gimtoji kalba, istorija, moks- 
las, menas, moralė, švietimas, ekonomika (aušrininkų ter- 
minologija, „medegiškas tautos būvis“), papročiai ir tradici- 
jos — visa tai sudarė epochos tautinę sąmonę, apimančią 
daugybę poveikio grandžių. Kultūros ilgesys buvo apgaub- 
tas romantiškos ir idealistiškos dvasios, siejamas su vilti- 
mis pataisyti visuomenę, nutiesti Lietuvai realius šviesios 
ateities kelius. Visi šie momentai atsispindėjo ir Maironio 
ideologijoje, jo tuometinės veiklos pobūdyje, sumanymuose 
ir veikalų turinyje. 

Kad Maironis buvo tipiškas „Aušros“ epochos atstovas, 
liudija ir jo jaunystės metų pirmasis stambesnis darbas — 
Lietuvos istorija, kuri iš pradžių išėjo kiek beletrizuotu pa- 
vadinimu „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“. Tai pirmoji 
populiari Lietuvos istorija gimtąja tautos kalba, skaityta 


15 


net kelių kartų. Joje Maironis apžvelgė lietuvių tautos isto- 
rinį likimą iki pat XIX amžiaus pabaigos, ja ugdė visiškai 
naujo tipo tautinį mąstymą, pagrįstą optimizmu ir dar ne- 
užgesusios valstybingumo viltimi. „Apsakymai apie Lietu- 
vos praeigą“ bei jų vėlesnioji redakcija buvo deramai lietu- 
vių visuomenės įvertinti, pritaikyti kaip istorijos vadovėlis, 
kaip pirmamokslis savo tautos istorijai pažinti. „Apsaky- 
mų...“ nuopelnas tuo didesnis, kad jie gaivino lietuvybę, 
palaikė visuotinai paplitusią ir valstietijoje labai gyvą krikš- 
čionišką patriotinę dvasią. „Apsakymai apie Lietuvos pra- 
eigą“, kaip ir kiti Maironio darbai, teigė tėvynės meilę esant 
savaime egzistuojančią, bet sykiu pabrėžė, kad įgimtas 
mas. Taigi galima teigti, kad ši Lietuvos istorija XIX am- 
žiaus šviečiamajamę fone viena pirmųjų taip rimtai prabilo 
apie tėvynę, patriotizmą, atskleisdama jo psichologinį bei 
socialinį istorinius aspektus, kurie ilgainiui keičiasi ir kurie 
reikia suprasti ir įsisąmoninti. Šiuos momentus Maironis 
įtraukė į tėvynės meilės sampratą, pabrėžė, kad ji privalanti 
būti išmintinga ir tikra. Ši mintis įvairiopai vilnija per visą 
Maironio estetinę kūrybą, kur taip pat yra ne tik romantinė 
idealistinė deklaracija, bet ir problemų deklaracija. 
„Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ yra reikšmingas Mai- 
ronio literatūrinio palikimo faktas, nes pavojaus valandą 
sugebėjo teigti, kad tautos dvasinė būtis yra atspari, kad, 
susidarius bent kiek palankesnėms sąlygoms, ji suklesti. 
Šią idėją autorius grindė Lietuvos istorijos faktais ir pavyz- 
džiais, apeliavo į kiekvieną lietuvį, norėjo būti suprantamas 
ir demokratiškas. Dar XIX a. pabaigos situacijoje tiek savo 
publicistika, tiek platesne veikla Maironis akcentavo tautos 
vienybę konsoliduojantį įvardį „mes“: „Negalime tikrai ir 
išmintingai mylėti savo žemės, nežinodami jos praeigos ir 
istorijos“. „Apsakymais apie Lietuvos praeigą“ Maironis 
atskleidė kadaise stiprios, bet vėliau priešų nuniokotos mūsų 
tėvynės romantinę dramą; visose kūrinio redakcijose išliko 
mintis apie valstybingumo ir tautos dvasinio stovio para- 
leliškumą. Pasak Maironio, apsupta priešų ir tarpusavio 
vaidų alinama, feodalinė Lietuva nesuvokė savo dvasinio 
savitumo, todėl jis pamažėle geso su nykstančiu valstybiniu 
savarankiškumu, gimtąja kalba ir kultūra. „Trumpoje lie- 


16 


tuvių rašliavos apžvalgoje“ Maironis išryškino valstybės ir 
kultūros paralelę, kartu pabrėžė, kad gyva yra tik ta tauta, 
kurios kalba ir literatūra gyvos. Pasak Maironio, net tokių 
genialių politikų ir karvedžių kaip Vytautas Didysis išmintis 
negalėjo išgelbėti Lietuvos. 

Maironio nuopelnas, kad jis XIX amžiaus pabaigos sąly- 
gomis pažymėjo, jog tauta brangiai moka už jai įdiegtą ne- 
pilnavertiškumą, iš kurio vien dėl psichologinių priežasčių 
išsivaduoti sunku, nes biologinė prigimtis, kaip rašoma 
„Apsakymuose...“ (p. 180), nelinkusi staiga keistis. Todėl 
„Trumpoje lietuvių rašliavos apžvalgoje“ kalbama ir apie 
skaudų mūsų praeities švietėjų atotrūkį, apie kultūrinės tra- 
dicijos Iragmentiškumą ir spontaniškumą. Maironis rašė 
apie tai, kokie didžiuliai laiko nuotoliai tarp M. Mažvydo, 
K. Bogušo, M. Giedraičio ir K. Donelaičio, L. Jucevičiaus, 
M. Valančiaus. Deja, šių teiginių jaunas autorius dar nesu- 
gebėjo plačiau išplėtoti. 

Bene Maironis irgi vienas iš pirmųjų iškėlė XIX amžiaus 
pabaigos lietuvių literatūros koncepciją, kuri grindžiama 
„tautinės savimonės atbudimu. „Trumpoje rašliavos apžval- 

„goje“ teigiama, kad XIX amžiaus pabaigos lietuvių literatūra 
“brendo naujai susiklosčiusioje išorinėje situacijoje, kad ją 
veikė slavų mažųjų tautų kultūrinis atgijimas, kitataučių 
susidomėjimas Lietuva, įos istorija ir kalba bei vidinės rai- 
dos aplinkybės — jau buvo panaikinta baudžiava, augo sava 
inteligentija, stiprėjo laisvės ilgesys. A. Baranausko kūrybo- 
je Maironis įžvelgė šių procesų pradžią. Visa, kas vyko Lie- 
tuvoje nuo 1861 metų, „Trumpoje lietuvių rašliavos apžval- 
goje“ apibūdinta kaip šuolis: „Nuo to laiko lietuvystė per 
20 metų tiek jau pašoko į priešakį, jog ir negalima buvo 
daugiaus vilties; atspausdinimas gi vyks. Baranausko 
„Anykščių šilelio“ yra tartum pradžia naujos eros arba lai- 
ko; tada tai pasirodė ir pirmas lietuviškas laikraštis „Auš- 
rą“. 
Šitokios nuomonės Maironis laikėsi ir meninėje kūryboje: 
beveik kartu su „Apsakymais apie Lietuvos praeigą“ rašy- 
toje poemėlėje „Lietuva“, poemoje „Tarp skausmų į garbę“, 


+- e- apo w mmt n abea . - a 
TELI ogis toniierg Liet Vos rašliavos apžtNga. Parašė Maironis.—- 


kur labai pagarbiai minimi ir A. Baranausko, ir „Anykščių 
šilelio“ vardai. 

Maironio Lietuvos istorijos (1906) paskutinės gaidos 
optimistinės, nes autorius rado objektyvių prielaidų tikėti, 
jog lietuviai atsilaikys, o ilgaamžė prievarta tik sustiprins 
jų dvasią. „Trumpa lietuvių rašliavos apžvalga“ nuosekli, 
chronologiška, sisteminga. Čia autorius stengėsi ne tik pa- 
teikti elementariausias faktines žinias, bet ir, kiek įmanoma, 
pagal išgales, apibendrinti lietuvių istoriogralinę patirtį, 
susieti istorinį ir kultūrinį lietuvių visuomenės raidos aspek- 
tus. Literatūra Maironiui visų pirma buvo bendro tautos 
likimo dalis. 

Maironis apie literatūrą sprendė ir kaip poetas. Jis iškėlė 
senosios lietuvių literatūros poetiškumą, minėjo „senovės 
perlus“. Ypač grožėjosi išraiška. Poetinė klausa lėmė, kad 
„Trumpoje lietuvių rašliavos apžvalgoje“ visiškai sukriti- 
kuota M. Olševskio „Broma atverta ing viečnastį...“ ir „Alto- 
rius duchavna kvepenčia smilkimo...“ bei netikusios maldų 
knygos, kurios „milžiniškai prisidėjo prie sudarkymo ir gy- 
vos tarp žmonių kalbos“'!. Bendras senosios religinės lite- 
ratūros vertinimas Maironio koncepcijoje griežtas ir reiklus, 
nes orientuotas į literatūros pažangą. 

Lietuvių kultūroje Maironis ieškojo visų pirma lietuvybės 
atspindžių, viso, kas atitiko demokratišką, lenkybės neuž- 
terštą patriotinę dvasią. Todėl „Trumpoje rašliavos apžva!- 
goje“ skeptiškai aptartas Vilniaus universiteto vaidmuo XIX 
amžiaus pradžioje, nepilnaverčiais laikomi net ir A. Mickevi- 
čiaus meilės Lietuvai poetiniai pasisakymai. A. Mickevičių 
Maironis šiuo požiūriu minėjo ne vieną kartą, ir visada, nors 
ir labai brangino jo kūrybą ir ja žavėjosi, daug ko iš jo mokė- 
si, lietuviškojo tautinio patriotizmo aspektu vertino neigia- 
mai. Maironis greičiau galėjo padaryti nuolaidų kūrinio 
estetikai, bet ne idėjiniam turiniui, iš kurio reikalavo daug — 
ir rimtumo, ir kilnumo, ir būtinai tautiškumo, kurį suprato 
kaip atstovavimą tautos interesams ir jų gynimą. XIX am- 
žiaus pradžios demokratų — D. Poškos, A. Strazdo, S. Sta- 
nevičiaus — kūrybos vaizdas „Trumpoje lietuvių rašliavos 
apžvalgoje“ šviesus, nors literatūrinę šių rašytojų kūrybos 
kryptį autorius ir pavadino skeptiškai „natūralizmu“: tokiai 


" Ten pat, p. 220. 
18 


literatūrai esą trūko estetinio skonio, kurio pirmiausia gali- 
ma išmokti iš pasaulinės literatūros. 

Be abejo, Maironio požiūris į literatūrą buvo individualus, 
bet apskritai „Trumpa lietuvių rašliavos apžvalga“ pateikė 
gana objektyvų lietuvių literatūros proceso vaizdą, kuris 
rodė, kad XIX amžiuje literatūra Lietuvoje augo, telkėsi 
rašytojų pastangos rūpintis liaudimi, valstietija, brandinti 
ir ugdyti bendrinę kalbą. Apibendrindamas spontaniškas, bet 
ryškias XIX a. lietuvių raštijos pastangas, Maironis rašė: 
„Visi virš paminėti Lietuvos rašytojai nebuvo kokie ten mūsų 
rašliavos galiūnai, bet visgi nemenkai prisidėjo prie jos rū- 
mo, dėdami pagal išgalių kiekvienas savo akmenėlį“'*. Visiš- 
kai panaši koncepcija yra V. Mykolaičio-Putino „Naujojoje 
lietuvių literatūroje“, kur taip pat pažymima, kad tėvynės 
meilė ir demokratizmas bei noras ugdyti lietuvių literatūrinę 
kalbą buvo pagrindinis XIX amžiaus pradžios ir vidurio lie- 
tuvių literatūros bruožas. 

Save ir savo amžininkus „Trumpoje lietuvių rašliavos ap- 
žvalgoje“ Maironis vadino iš esmės pakitusios, naujos isto- 
rinės formacijos rašytojais, pabrėžė išskirtinę paskutiniojo 
XIX amžiaus ketvirčio vietą lietuvių literatūros istorijoje, 
pažymėjo tokios nuomonės motyvus: „... kas kartą platinas 
ir subrenda grynas, be svetimos varsos, tautiškas visuome- 
nės susipratimas...“'3. Kartu autorius pabrėžė, kad objekty- 
viam įvertinimui jis dar neturįs pakankamo istorinio pagrin- 
do, kad viską parodys ateitis. Bet ir šiuo atveju Maironis 
siekė sisteminti, sukurti savo meto apibendrintą vaizdą, nu- 
sakyti bent jau pagrindines raidos linkmes — kelią, vedusį 
tautinę kultūrą per Maskvos ir Petrapilio universitetus, 
vėliau per lietuvių dvasines seminarijas ir Prūsų Lietuvą 
bei „Aušrą“, „Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“. Nuo 
1889 metų tautiškasis lietuvių judėjimas, Maironio manymu, 
pradėjęs reikštis JAV, kur vis daugiau lietuvių vyko nuo 
1879 metų. Nors ir labai konspektyviai pareikštos, šios išva- 
dos jau galėjo būti pritaikytos naujosios — XX a. lietuvių 
literatūros — istorijai. 

Antrasis stambus Maironio visuomeninės veiklos tarpsnis 


12 Ten pat, p. 235. 
13 Ten pat, p. 248. 


19 


prasidėjo spaudos grąžinimu ir tęsėsi iki poeto mirties. Jis 
irgi turi smulkesnę chronologiją, irgi motyvuojamas objekty- 
vių ir subjektyvių veiksnių. Spaudos grąžinimą Maironis 
sutiko iš išorės kaip visada santūriai, bet džiugiai. Ta proga 
1904 m. „Lietuvių laikraštyje“ išspausdino specialų straips- 
nį „Lietuviškų raidžių klausimu“, kuriame apžvelgė ilgą ir 
sunkų lietuvių tautos rusinimo kelią, pabrėžė aušrininkų kul- 
tūros darbo svarbą, jų konspiratyvaus pasipriešinimo racio- 
nalumą, sugebėjimą, atsiribojant nuo atvirai antimonarchis- 
tinių nuotaikų, pasinaudoti politinės konjunktūros galimy- 
bėmis. Maironis manė, kad ir šiuo atveju istorijoje laimėjo 
ne kraštutinė nuomonė, o apdairi ir diplomatiška, bet princi- 
pinga pozicija, kuri XIX amžiaus paskutiniojo ketvirčio ir 
XX amžiaus pradžios padėtyje sugebėjo prislopinti nesuta- 
rimus. Todėl Maironis pabrėžė ne tiek istorinės situacijos 
išorinę pusę, kiek atskirų asmenų itin diplomatiškus sugebė- 
jimus, atsiskleidusius vyriausybinių sluoksnių užkulisiuose. 
Šiuo atžvilgiu autoriaus pozicija nesutapo su „Varpo“ ir 
kairiosios bei revoliucinės spaudos linija. Kaip rodo ir 
„Krikščionių demokratų susivienijimo programo projektas“, 
Maironis pasikliovė būsima Rusijos konstitucine demokrati- 
ne reforma (kadetais), tikėjosi iš jos sulaukti Lietuvos auto- 
nomijos su seimu, kuris padėtų spręsti ir kultūrinio šviečia- 
mojo, ir socialinio ekonominio pobūdžio problemas. 


Maironis iš jaunumės domėjosi sociologija, o būdamas 
Peterburgo dvasinės akademijos profesoriumi, rūpinosi 
įsteigti sociologijos katedrą, kuri čia ir buvo įkurta 1905 
metais. Poetas tikėjosi, kad socialinį teisingumą garantuos 
specialūs įstatai ir darbo inspekcija, plėtojama labdara ir 
keliamas švietimas. Socialinėje srityje Maironis buvo prie- 
šingas radikaliems sprendimams, akcentavo moralinės 
skurdo priežastis, ieškojo nuosaikių būdų, kurie padėtų iš- 
vengti kraštutinio išnaudojimo ir visiško skurdo. Šie požiū- 
riai atsispindėjo straipsnyje „Apie Lietuvos elgetas (uba- 
gus)“ ir krikščionių demokratų susivienijimo programos 
projekte. Visų luomų ir socialinių grupių sugyvenimas krikš- 
čioniška dvasia Maironiui atrodė teisingiausias. Šią idėją 
buvo išsakęs librete „Kame išganymas“, kai, remdamasis 
prancūzų buržuazinės revoliucijos iškeltais šūkiais, pole- 
miškai rašė: 


20 


Brolystė, lygybė — tie gražūs ryšiai 
(Žmonijai juos apskelbė Kristus seniai) 
Tik amžiais per Dievą sutaikins visus! 
Be Dievo visur vien tik pragaras bus. 


Išreikšdamas socialinę katalikybės doktriną, kuri buvo 
susisteminta XX amžiaus pradžioje, Maironis kovojo su anti- 
krikščioniškomis ideologijomis, išreiškė katalikų bažnyčios 
požiūrį į proletarinį revoliucinį sąjūdį ir jo marksistinę teori- 
ją. Ši doktrina rėmėsi krikščioniškosios etikos principais, 
pabrėžė pacilizmo svarbą, orientavo į popiežiaus Leono XIII 
enciklikas „Rerum novarum“ (1891) ir „Graves de comuni“ 
(1901), atsižvelgdama į naujas aplinkybes, koregavo jų 
socialinę problematiką. Disertacijoje „Praelectiones de iusti- 
tia et iure“ Maironis irgi priėjo išvadą, kad socializmas „ad 
extrema recta vis ad comunismum, tandem nihilismum 
ducit“ (p. 108). 

1921 metais Maironis pademonstravo savo socialines pa- 
žiūras, nepritarčamas žemės reformos sumanymui. Apie tai 
rašydamas M. Vaitkus pažymėjo, kad ši reforma buvo su- 
manyta kaip pasipriešinimas 1918 metų revoliucinei doktri- 
nai Lietuvoje, kuri rėmėsi šūkiu žemė — žemdirbiams!*. Bet 
didžioji dalis smulkiųjų žemvaldžių, su'enkėjusi miesčionija 
ir dvasininkija nenorėjo reformos. Katalikiškuosiuose sluok- 
sniuose imta skelbti, kad ši reforma priešinga krikščioniško- 
sios dorovės mokslui ir todėl imtasi šį klausimą plačiau teo- 
riškai svarstyti. Ieškant kompetentingų, galinčių pareikšti 
svarią, autoritetingą nuomonę reierentų akys nukrypo į 
Maironį. Šis jau seniai vengė kištis į einamuosius politikos 
reikalus ir, M. Vaitkaus prašomas, nesutiko rašyti straips- 
nio į „Ganytoją“, 1919 m. pradėtą švento Kazimiero draugi- 
jos leisti mėnraštį, bet, įsikišus vyskupui P. Karevičiui, nors 
ir laikydamasis neigiamo požiūrio į reformą, kurią privačia- 
me pokalbyje su M. Vaitkumi pavadino rusiškai — „Grabiož 
na bolšoj dorogie“'*, — sutiko ir parašė į „Draugiją“ straips- 
nį „Žemės savastis teologijos supratimu“. Šis darbas irgi 
parašytas iš tų pačių pozicijų, kurias Maironis išsakė dar 


“ Vaitkus M. Nepriklausomybės saulėj. 1918—1940. Atsiminimai, VI t.. 
II d.— Londonas, 1968.— P. 144. 
5 Vaitkus M. Min. veik., p. 159 


21 


XIX amžiaus pabaigoje. Krikščionių demokratų partijos 
centro komiteto projektą, siūlantį dvarininkų ir bažnyčios 
žemes išskirstyti varguomenei, Maironis paskelbė skubotu 
ir iš viso abejotinu. Krikščioniškojo socialinės tvarkos moks- 
lo principai atsispindėjo ir 1906 metų sausio 5 dieną Maironio 
skaitytoje paskaitoje socialiniuose kursuose „Krikščioniš- 
kasis socialinės tvarkos mokslas pagal Leono XIII encik- 
liką“. 

Svietimu, sociologija, katalikų bažnyčios problemomis 
Maironis rūpinosi, ištisą penkiolika metų dirbdamas Peter- 
burgo dvasinėje akademijoje. Tai rodo poeto korespondenci- 
ja, adresuota A. Jakštui-Dambrauskui. Laiškai liudija, kad 
Maironis domėjosi švietimo būkle Lietuvoje, kad 1907 metais 
aukojo pinigų Kauno „Saulės“ draugijai, mokytojų interna- 
tui Kaune, kitoms švietimo organizacijoms, kad rūpinosi 
J. Jablonskio sudaryta programa lietuvių kalbos mokyto- 
jams ir mokiniams. Kai ši programa buvo nusiųsta tvirtinti į 
Maskvą, į Švietimo ministeriją, Mokymo komitetą (yueGusrū 
KoMHTeT), Maironis per savo bičiulį A. Smilgą tą dokumentą 
spėjo išgauti, juo drauge su P. Matulioniu pasidomėti, para- 
šyti pastabas, paryškinančias tai, kas lietuviams naudingiau. 
Programa buvo patvirtinta su papildymais. Tai rodo 1908 
metų vasario 11 dienos laiškas A. Jakštui. Tuo pačiu metu 
Maironis stengėsi patraukti į Peterburgo dvasinę akademiją 
lietuvius dėstytojus, kurių taip nepageidavo prolenkiška 
akademijos vyriausybė. Maironis skundėsi, kad visa, kas jo 
rekomenduota, atrodą įtartina, todėl turįs būti labai atsar- 
gus. 1907 metais Maironis drauge su A. Jakštu rūpinosi, 
kaip geriau būtų pasiųsti slaptą lietuvių katalikų reikalus 
ginančią delegaciją į Romą, kur lenkų įtaka buvo labai stipri, 
stengėsi, kad į Romoje įsteigtą Rusijos ir Lenkijos seminari- 
jas baigusiems klierikams internatą patektų ir lietuvių. Dar 
1901 metais Maironis domėjosi lietuvių bažnyčios Vilniuje 
reikalais, rašė skundą vyskupui, prašė, kad „nesigailėtų 
trokštantiems lietuviams dvasiško peno ir per tai prašalintų 
priežastis agitacijų, kurios neatneš Bažnyčiai jokio pelno“ 
(iš laiško A. Jakštui-Dambrauskui, rašyto 1901.V.16). Kita- 
me laiške Maironis džiaugiasi, kad šv. Mykolo bažnyčioje 


pavičius Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje dėjo pastangas 


22 


įkurti stiprią politinę katalikų partiją, kuri galėtų atsverti 
socialdemokratų ir socialistų liaudininkų įtaką besiartinan- 
čiuose seimo rinkimuose ir tolesniame valstybiniame Lietu- 
vos gyvenime, Maironis į šią akciją neįsitraukė. Jis nemėgo 
partijų politikos, visuomeninę dvasininkijos funkciją suvokė 
plačiau, be diferencijuoto užsiangažavimo, tarpusavio lenk- 
tynių ir neišvengiamų vaidų. 

1909 — 1920 metais, grįžęs į Lietuvą, Maironis savo name 
leido burtis lietuviškoms įstaigoms, dėl ko vietinių žydų buvo 
pašiepiamas, jo namą vadinant „Lietuvių Ildiz Kiosk“ (Lie- 
tuvių sultono rūmais). Kaip yra pažymėjęs Vaižgantas, „čia 
radę buvo vietos Katalikų Viešasis knygynas, Katalikių mo- 
terų draugija ir kitos tokios“ (min. veik., p. 66). Maironis 
galutinai įvedė lietuvių kalbą seminarijoje. Rektoriauti jis 
nesiveržė, kaip rašė laiške A. Jakštui, nes Peterburgo dvasi- 
nėję akademijoje buvo visiškai apsipratęs ir algą gaudavęs 
ten kur kas didesnę, bet atlikti savo misiją tėvynėje buvo 
pasirengęs. Užsiėmęs tiesioginiu darbu, Maironis neįsitraukė 
į platesnes visuomenines akcijas, vengė masiškumo, dirbo 
konkrečiai. Kad poetas buvo visa širdimi už laisvą, nepri- 
klausomą Lietuvos valstybę, rodo 1920 metais baigta rašyti 
poema „Mūsų vargai“, kurioje randame daugybę istorinių 
realijų. Šiame kūrinyje Maironis paskutinį kartą sukūrė iš- 
plėtota, beveik simbolinę laisvos tėvynės metaforą. 

Kaip ir kitas žymus mūsų tautos veikėjas J. Basanavičius, 
taip ir likęs „Aušros“ epochos simboliu, Maironis norėjo re- 
gėti Lietuvos ateitį tik kilnią ir gražią. Šios epochos išugdy- 
tiems žmonėms atrodė, kad savarankiška tautinė ir valsty- 
binė būtis apvalys tėvynę nuo bet kokių su aukštais siekimais 
nesuderinamų užmačių. Deja, gyvenime aušrininkų idėjos 
ėmė atrodyti pernelyg abstrakčios ir praktiškai neįgyvendi- 
namos, senosios kartos ideologija imta laikyti pasenusia, 
jai palikta tik reprezentacinė patriotinė prasmė. 

Ir XIX amžiaus pabaigos — XX amžiaus pradžios sąly- 
gomis Maironis tautos dvasinio vadovo pripažinimą buvo 
laimėjęs per kovą. Jo priešai asmeninėje bei visuomeninėje 
plotmėje buvo lenkomanai, senojo tipo dvasininkai. Su 
Maironiu diskutavo pasauliečiai socialdemokratai (S. Matu- 
laičio atsiliepimas apie libretą „Kame išganymas“), dar vė- 
lėliau studentas A. Voldemaras „Vilniaus žiniose“ karštai 


23 


puolė Maironio Lietuvos istorijos metodologiją. Nepriklau- 
somoje Lietuvoje, kilus platesnei diskusijai dėl literatūros 
tautiškumo, Maironis imtas laikyti netgi neigiamu pavyzdžiu 
(B. Sruogos straipsnis „Skaitymų“ XVII kn.). Pakitęs isto- 
rinis kontekstas, ne tik atskiri asmenys tarsi traukėsi nuo 
Maironio. Kai kam Maironio, tautos patriarcho ir poeto kla- 
siko, buvimas savotiškai netgi trukdė. Pastabų ir nepasiten- 
kinimo jo pažiūrų adresu daugėjo. Kaip spėjama, dėl to, kad 
Maironis nepritarė kunigų veržimuisi į krikščionių demokra- 
tų veiklą, viešą smūgį spaudoje jam sudavė ir Paparonis — 
A. Šmulkštys!?. Prieštaringus lietuvių visuomenės santykius 
nepriklausomoje Lietuvoje Maironiui išgyventi buvo sunku. 
Jis nepasitraukė iš savo senųjų pozicijų, santūriai, bet atkak- 
liai konfrontavo su aplinka. 

Lietuvos visuomeninį gyvenimą ardė veidmainystė, socia- 
linės ydos, korupcija. Ne tik Maironis, bet ir visi jo bendra- 
minčiai, tarp jų ir A. Jakštas, XX amžiaus pradžioje tikėjo, 
kad lietuvių tautą gali išganyti kultūros pažanga, švietimas, 
tikėjimas į Dievą. Atgavus nepriklausomybę, tauta kilo nau- 
jiems žygiams, bet nepajėgė išsigydyti senųjų Žaizdų. Pasi- 
keitus aplinkybėms, atslūgus romantiškos ir žūtbūtinės 
kovos įkarščiui, daug kas nebebuvo pasiryžęs kentėti už 
visuomenės idealus, nebesiaukojo, nesivadovavo religijos 
skiepijama dora, susmulkėjo, subuitiškėjo, prisitaikė prie 
naujų politinių ir socialinių sąlygų. Realusis ir idealusis 
veiksniai susikovė. A. Nyka-Niliūnas rašė: „... nepriklauso- 
mos Lietuvos praktika ėmė atrodyti esanti ne visą amžių 
puoselėto idealo įsikūnijimas, bet greičiau to paties idealo 
parodija“!'. Maironis gyveno tylaus kartėlio laikus, bet galu- 
tinai nenusivylė ir nerezignavo. Suvokęs realią savo ir nau- 
josios Lietuvos padėtį, poetas galutinai atsisakė atviros pole- 
mikos, kiek įmanoma, vengė oficialiai pasisakyti, labai daug, 
dirbo. Dėl tokios savitvardos į gyvenimo pabaigą Maironis 
sugebėjo nemažai reikšmingo nuveikti. Literatūrinį jo pali- 
kimą papildė plati istorinė drobė apie Vytautą Didįjį, pluoš- 


1¢ Plg. Natkevičius V. Skausmas ir kančia Maironio gyvenime ir patrio- 
tinėję lyrikoje.-— „Aidai“, 1982.— Nr. 5.— P. 332. 

" Nyka-Niliūnas A. Maironio likimo paraštėje.— Kn. Maironis. — Bruk- 
linas, 1963.— P. 12—13. 


24 


tas eilėraščių (tarp jų ir garsiosios satyros). Aktyviai Mai- 
ronis veikė lietuvių jaunimą, matyt, į jį dėjo ypatingas viltis, 
norėjo kiek įmanoma įdiegti jam patriotinio altruizmo ir 
idealizmo idealus. Šie momentai išryškėjo Kauno dvasinės 
seminarijos buvusių studentų atsiminimuose. Maironio auk- 
lėtiniai matė ir suprato liūdnas rektoriaus nuotaikas, suvokė, 
jog jis yra tipiškas senosios kartos idealistas. Atrodė natū- 
ralu, kad Maironis, o ne kas kitas dėstė Lietuvos istorijos 
kursą — „paprastai. dalykiškai, nenukrypdamas į šalį, ne- 
akcentuodamas išvadų dabarčiai ir ateičiai, bet vis dėlto 
maironiškai, pereidamas į tuos pačius tonus, kuriais skam- 
bėjo jo poezija“!*. Studentai matė ir džiaugėsi, kad „niekad 
seminarija nebuvo taip visuomeniškai pakelta ir įveiksminta, 
kaip jam esant rektoriumi“!?. Maironis nedraudė klierikams 
dalyvauti įvairiapusėje to meto visuomeninėje veikloje, tuo 
tarsi skatino auklėtinius išgyventi savo jaunystę taip pat 
aktyviai ir prasmingai, kaip buvo išgyvenęs pats. 

Kad Maironis ir į pačią gyvenimo pabaigą išliko ne tik ro- 
mantikas, bet ir pragmatikas praktikas, susirūpinęs savo 
tauta, liudija jo sumanymas apibendrinti ir paskelbti pas- 
kaitas iš seminarijoje dėstomo visuotinės literatūros kurso. 
„Trumpa visuotinės literatūros istorija“ išėjo 1926 metais 
kaip penktasis Maironio „Raštų“ tomas. Jos įžangoje auto- 
rius rašė: „Neturėdamas laiko gilesnėms visuotinės litera- 
tūros studijoms, vis dėlto norėdamas šiek tiek padėti šiame 
dalyke studijuojančiai mūsų jaunuomenei, pagaminau kad 
ir netobulą ir trumputę visuotinės literatūros istoriją. Mano 


nes ir gražesnes vietas lietuviškai išversti ir jų rinkinį pa- 
gaminti greta šio istoriško konspekto; bet tai per didis dar- 
bas ir ne vieno pečiams pakeliamas“. 

Abejotina, ar, rašydamas visuotinės literatūros istoriją, 
Maironis pretendavo į gilesnį mokslinį objektyvumą — grei- 
čiau atspindėjo savo nuomonę, kuri buvo brangi, nes tada, 
kai studentai per egzaminą mėgindavo papildyti autorių ir 
išdėstyti savą požiūrį, Maironis supykdavęs. Nepretendavo 
savo darbe ir plačiau orientuotis į kitus jau esamus visuoti- 


5 Yla Si. Maironis rektorius ir mokytojas.— Min. veik.— P. 22. 
19 Ten pat, p. 27. 


25 


nės literatūros vadovėlius, vien trumpai konstatavo: „Visuo- 
tinei literatūrai pažinti lietuvių kalboje turime tuo tarpu tik 
Dubo „įvadą į bendrąją literatūrą“ ir Petkevičaitės Pasau- 
linės liter. Istor. Vadovėlį I d.“ (p. 4). Tiksliau būtų pasa- 
kyti, kad turėtas netgi tik vienas vadovėlis, V. Dubo, nes 
G. Petkevičaitės parengta mokymo. priemonė apėmė tik Rytų 
literatūrą ir tesudarė mažiau kaip penkiasdešimt puslapių." 

Maironio požiūris į visuotinę literatūrą daugeliu aspektų 
savitas. Pirmiausia krinta į akis tai, kad ir čia, kaip ir „Trum- 
poje lietuvių rašliavos apžvalgoje“, literatūra laikoma giliai 
tautiniu reiškiniu, kuriame atsispindi tautos savimonė ir rea- 
lus gyvenimas. Kaip tik todėl Maironis teigiamai vertino 
nacionalinį epą, kurį suprato kaip tautos estetinę relleksiją, 
prisodrintą abiejų elementų — ir tikroviškumo, ir meninės 
išmonės, pasireiškiančios vėlgi tautai būdingomis mąstymo 
formomis. Jis netgi netikėjo visiškai lietuvių epo nebuvus, 
manė, kad jis tiesiog užmirštas. Tiek epą, tiek visą literatū- 
rą rašytojas laikė tautos garbės reikalu, teigė, kad kuo li- 
teratūra esanti senesnė, tuo jai atstovaujanti tauta pelnanti 
daugiau garbės. 

„Trumpoje visuotinės literatūros istorijoje“ ne kartą pa- 
brėžiama, kad kurti literatūrą gali tik tos tautos, kurių są- 
monė perdėm neužgožta prakticizmo, nes praktinė ir esteti- 
nė plotmės yra nesuderinamos. Vargas esąs toms tautoms, 
kurios nebegali įvertinti meno grožio, kurios atmeta poetiš- 
kumą kaip nevertą dėmesio. Taip tautoje žūvanti jos gyvy- 
bingoji esmė. Todėl Maironis labai vertino lietuvių sugebė- 
jimą ir sunkiomis sąlygomis kurti, dvasia pakilti virš mate- 
rialumo. „Trumpoje lietuvių rašliavos apžvalgoje“ rašoma, 
kad lietuvių literatūra pasiekdavusi savo viršūnių kaip tik 
tada, kai tautai būdavę sunku. 

Maironis pabrėžė tris literatūros funkcijas — pažintinę, 
auklėjamąją ir estetinę, kurią traktavo kaip grožio ir jo 
ugdymo galimybę. Maironis literatūrą dėstė emocionaliai, 
savotiškai sentimentaliai, nors nemėgo sentimentalių rašyto- 
jų, pasisakė prieš sentimentalizmą kaip literatūros kryptį, 
prieš jos nenatūralų jausmingumą. Kaip rodo „Trumpa vi- 


20 IĮ G. Petkevičaitės vadovėlio dalis „Graikai“ išėjo 1924 m., ją sudarė 
67 puslapiai, bet Maironis šio veikalo nemini. 


26 


suotinės literatūros istorija“, Maironiui imponavo proporci- 
jų harmonija, tokia estetinė pusiausvyra, kurią jis visų pirma 
matė liaudies dainoje ir klasikinėje poezijoje. Ši nuostata 
bene akivaizdžiausiai išsakyta požiūryje į Getę: „... jo tvari- 
niuose nieko nėra dirbtinio, tik nuoširdus, natūralus jaus- 
mas, rūpestingai daili forma, grožio ir saiko skonis, o vien- 
kart viskas taip vokiška jaučias“ (p. 198). Dar viena Mai- 
ronio estetinės nuostatos išraiška yra reikalavimas, kad 
menas nevirstų gryna „proza“ be „poezijos“, arba literatūra 
be „širdies“. Literatūra gyvenanti ir protu, ir jausmu, bet 
turinti išlaikyti jų harmoningą dermę. Taipogi ji neturėtų 
kopijuoti tikrovės, nors jos pažintinė funkcija ir labai svarbi. 
Aklą tikrovės kopijavimą atsveriąs aukštų idealų siekis ir 
„poetiška tvėryba“. Poetiškumas esąs privalomas visiems 
žanrams, ne tik poezijai. 

Traktuodamas meną kaip auklėjimo formą, Maironis pa- 
brėžė moralinės funkcijos svarbą. Dėl to B. Sruoga, kaip 
matyti iš jam priklausiusio „Trumpos visuotinės literatūros 
istorijos“ egzemplioriaus, kuris saugomas MA Lietuvių 
kalbos ir literatūros institute, paraštėse išlikusių įrašų, Mai- 
ronį vadino didaktu ir moralistu. Iš tikro, moralizavimo 
tendencija Maironio veikale tiek stipri, kad net neobjektyvi, 
o kartais ir įkyri. Tik teoriniuose samprotavimuose veikalas 
sugebėjo išlaikyti požiūrio į moralės vaidmenį literatūroje 
saiką. Tiesmukam moralizavimui Maironis priešpriešino 
išmintį (Konfucijaus kūrybos pavyzdys), filosofinę mintį, 
glaustą sentenciją ir aiorizmą. Apskritai, nors Maironio 
„Trumpa visuotinės literatūros istorija“ ir nėra bent kiek 
rimtesnis užsienio literatūrai studijuoti tinkamas darbas, ji 
labai praverčia rašytojo estetinėms pažiūroms pažinti. Be- 
rods, kad dar nesame pakankamai pasinaudoję šiuo mairo- 
nianos šaltiniu. 

Maironio požiūrį į lietuvių literatūrą atspindi ir keletas 
rašytojo straipsnių apie K. Donelaitį ir paskaitos apie A. Ba- 
ranauską rankraštis. Visa tai medžiaga, liudijanti, kad rašy- 
tojui mokslinė pedagoginė lietuvių literatūros problematika 
buvo labai artima. 1923 m. rudens semestre ir 1924 m. pava- 
sario semestre Kauno universitete Teologijos-lilosolijos fa- 
kultete jis skaitė lietuvių literatūros istorijos kursą „Done- 
laičio kūryba ir lietuvių poetai pirmosios XIX a. pusės“. Tai 


27 


faktas, kuris rodo, kad Maironis buvo pripažintas universite- 
tiniu žmogumi. Kaip pažymėta V. Zaborskaitės, gilesnis 
Maironio sąlytis su Donelaičio kūryba leido jam prieiti iš- 
vados, kad rašytojas yra visos grožinės lietuvių literatūros 
pradininkas, iki kurio meninis tautos genijus tesireiškė žodi- 
ne liaudies kūryba. Maironis buvo pirmasis taip ryžtingai 
atmetęs senosios religinės lietuvių literatūros dominantę. 
„Metodologijos prasme Maironis įsijungia į pozityvizmo 
mokyklą, pabrėždamas visuomeninės ir kultūrinės aplinkos 
svarbą bei poveikį literatūros procesui“?!. Universiteto pri- 
pažintas Maironiui garbės profesoriaus vardas buvo pelny- 
tas ne tik paskutiniaisiais, tiesiogiai su aukštąja mokykla 
susijusiais, bet ir jo ankstesniais darbais. 

Maironis aktyviai ugdė lietuvių tautinę savimonę, lygia 
greta vykdė įvairiopus jo daliai tekusius darbus. Jis nesipui- 
kavo esąs tik garsus lietuvių poetas, neišskyrė literatūros iš 
šviečiamosios veiklos visumos, ėmėsi netgi to, kas jam, kaip 
rašytojui, galėjo būti ir nevisiškai paranku, ką lyg ir būtų 
turėjęs teisę palikti kitiems — politiškesnės ar kasdieniškes- 
nės mąstysenos žmonėms. Bet tada tokių sąlygų nebuvo, ir 
Maironio asmenyje susiformavo ypatingas, XIX amžiaus pa- 
baigos — XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio sąjūdžio 
išugdytas poetas, aktyviai aprėpęs skirtingus tautinės savi- 
monės stiprinimo barus. 

V. Mykolaitis-Putinas rašė: „J. Mačiulis-Maironis buvo 
turtingos sielos ir visokeriopų gabumų žmogus. Jis pats kar- 
tais sakydavo, kad tikrasis jo pašaukimas — tai ne menas, 
ne poezija, bet mokslas. [...] Galimas daiktas, kad patrau- 
kimas į mokslo ir praktiško gyvenimo bei veikimo sritį ne- 
leido jam visiškai atsidėti literatūrinei kūrybai, kurios vaisių 
jis yra palikęs palyginti nedaug“"?. 


Irena SLAVINSKAITĖ 


2! Zaborskaitė V. Maironis.— V., 1968.— P. 341. 
?? Mykolaitis-Putinas V. Naujoji lietuvių literatūra, I t.— K., 1936.— 
P. 241. ; 


28 


LIETUVOS 
PRAEITIS 


PRATARMĖ 


Homines historiarum ignari semper sunt pueri 


Pirm 40 metų, nesant lietuviškai rašytų Lietuvos istorijos 
vadovėlių, pasiryžau bent kiek tą spragą užkišti. Būdamas 
dar mokiniu, vasaros poilsio valandomis ėmiausi to darbo ir 
1886 metais jį pabaigiau; bet atspausdinti jisai man pasisekė 
tik 1890 m. Tilžėje, pasirinkus Zanavyko pseudonimą. 

Mano veikalas buvo silpnokas; bet trūkstant kitų toj 
srity geresnių leidinių, buvo palankiai skaitomas ir dar du 
kartu — 1903 m. ir 1906 m. perspausdintas. 

Kadangi šiandieną po tiek metų ir lietuvių kalba daug 
pažangos yra padariusi, ir jos rašyba žymiai pasikeitė, ka- 
dangi patsai praeities nušvietimas mano veikalo vietomis 
per daug naivus dabar man atrodė, tai perspausdindamas 
atskirais tomais kitus savo veikalus, pasiryžau, kiek man 
laikas leido, ir šį savo jaunų dienų veikalėlį iš naujo peržiūrė- 
ti ir gerokai jį pertaisyti. | 

Kam mano veikalėlis pasirodys naudingas, galės juo nau- 
dotis, kam nepatiks, tasai tegul pasirūpins mums pagaminti 
geresnį, nepasitenkindamas vien lengva ir tuščia kritika. 
Mūsų kai kurie šaunus vyrai nepraleidžia progos, neparodę 
savo gilios erudicijos, skaudžiai kitus kritikuodami, bet patys 
pozityvaus darbo veikalais nemėgsta pasirodyti. 


81 


PIRMIEJI APIE LIETUVIUS SPĖLIOJIMAIi 


Visos tautos, dabar Europoje gyvenančios, be abejo, atėjo 
iš Azijos, bet atėjo ne vienu kartu, ir sunku tikrai pasakyti, 
kada tai atsitiko. l | 

Lietuviai, prieš ateidami į dabartinę panemunę, turėjo 
kai kurį laiką klaidžioti kitose šalyse. Kuriais keliais jie ėjo 
iš Azijos ir kuomet atvyko į dabartinį savo kraštą, galima 
tik maždaug spėlioti. l A 

Yra davinių manyti, kad žiloje senovėje buvo apsigyvenę 
šiltose šalyse: mėnesių vardai (gruodis, sausis, vasaris), 
saviški kai kurių šiltojo krašto žvėrių pavadinimai (liūtas — 
levas, rainys — tigras, beždžionė, kuprys), taip pat alyvų 
medis, dažnai liaudies dainose minimas,— vis tai sakyte 
sako lietuvius gyvenus tokiuose kraštuose, kur ir oras buvo 
minkštesnis, ir pietų žvėrys buvo žinomi. 

Vieni mano, kad lietuviai atėjo iš Azijos per Kaukazą ir 
pietų Uralą, kaip daugelis kitų tautų; kiti tos nuomonės, kad 
jie bus atėję per Balkanų (baltų kalnų) pusiasalį; senovės 
to pusiasalio vietų ir upių vardai, senuose (Ptolemėjo) žemė- 
lapiuose pažymėti ir gana lietuviškai skambą, kaip tik, rodos, 
patvirtina pastarąją nuomonę. Dunojaus vandenėlis, mūsų 
liaudies dainose dažnai minimas, irgi lyg rodo, kad lietu- 
viams Dunojus buvo žinomas. 

Kada lietuviai atėjo į Baltijos pamarį, lig šiolei istorija 
to klausimo neišrišo; galima tiktai spėlioti, kad į Europą 
persikėlė pirm sarmatų slavių, o gal ir germanų, nes lietu- 
viai davė vardą Baltomsioms marioms, kurio kitos tautos 
tūr būti paskui atėjusios nebemainė. 

Kadangi apie pirmykštę lietuvių tautos gyvatą ir apie jos 
keliones tikrų žinių neturime, o paisai klausimas lietuviui be 
galo įdomus, tai galima tik spėliojimų daryti, daugiau ar 
mažiau panašių į tiesą. 


82 


Pirmiausia nereikia užmiršti, kad tautos vardas, ypač kai 
neturi tauta pastovaus gyvenimo ir kilnojasi iš vienos vietos 
į kitą, ilgainiui mainosi. Ji gauna vardą nuo naujos vietos, 
nuo būdo, nuo naujų kaimynų ir kitų apystovų. Pavyzdžiui, 
žemaičiai, zanavykai, veliuoniškiai, girininkai ir t.t. galėjo 
gauti dabartinį savo vardą, be abejo, tik atvykę į dabartinę 
vietą. Mūsų proseniai irgi turėjo ne kartą mainyti savo var- 
dą: senovėje galėjo vadintis masagetais, skitais, gelonais; 
vėliau aisčiais, galop lietuviais. 

Yra davinių manyti, kad senovės skitai — dabartinių lietu- 
vių protėviai. 

Skitai, kaip žinome, yra viena seniausiųjų Europos tautų, 
dar prieš Trojos išgriovimą apgyvenusi didžius žemės plotus, 
kurie traukė nuo Dunojaus visais Pajuodmariais, Paazoviais 
ir Pakaspijais, ir gerokai į šiaurę. Rytuose jie susisiekė su 
persais, ugnies garbintojais, vakaruose su makedoniečiais 
graikais ir su jų kolonijomis Pajuodmariais. 

Tie skitai negalėjo būti pelazgais ar keltais, nes šie buvo 
germanų nustumti į Italiją ir toliau į vakarus. Nebuvo skitai 
slaviais, nes tie žymiai vėliau persikėlė per Kaukazą ir Uralą 
į Europą. Negalėjo tie skitai irgi būti germanų kilmės, nes 
graikų istorikas Herodotas, V amžiuje prieš Kristų pats jų 
kraštą aplankęs, piešia juos tokiomis ypatybėmis, kurios ne 
germanams, o greičiau lietuviams pritaikinamos: skitai buvę 
žmonės labai gražūs, augaloti, turėję šviesius plaukus, žyd- 
ras akis, ilgas barzdas, malonų veidą, buvę ramaus būdo, 
labai vaišingi, mylėję labai arklius, gerai sugyvenę su kai- 
mynais, ypač graikais, mėgę taikų gyvenimą, bet kovoje 
būvę drąsūs ir laikėsi taktikos, kuria ir paskui, istorijos 
laikais, kaip žinome, lietuviai pasižymėjo karuose. 

Skitų vieni gyvenę pastoviai vietoje, užsiimdami žemdir- 
byste, kiti klajojo po tyrų platybes, ganydami bandas. Žy- 
miausis jų karaliaus miestas buvęs Karkinitis; stovėjęs maž- 
daug toje vietoje ant Dnepro, kur dabar Kijevas stovi. 

Žymesnieji skitai ir jų karaliai mirę būdavo laidojami 
tolimoje gerų žemėje, plaukiant į šiaurę Boristeno Dnepro 
upe; ant numirėlio kapo supildavę piliakalnį. Lelevelis spėja, 
kad tų kapinių vieta galėjusi būti apie dabartinį Rogačiovą, 
kurio apylinkės sėte nusėtos senais kapais piliakalniais (kur- 


2. Raštai, IH Žž 2 


(porohi) pavadinimai, iki šiolei išlikę, pasak kai kurių kalbos 
žinovų, gana lietuviškai skambą. 

Gausinga skitų tauta dalinosi į keletą giminiškų šakų: 
kolchus, masagetus, kimbrus, getus, gelonus, budinus, 
mežus, dakus. 

Kolchai žinoję daug gamtos paslapčių, gydę ligas žolė- 
mis, pagarsėję turtais; pirmiausia gyvenę ties Kaukazu. Ja- 
zono su argonautais žygis į Kolchidę, sulyg graikų padavi- 
mu, buvęs į Kaukazo šalį. Bet istorikas Narbutas mano, 
kad tai buvusi graikų kelionė Dnepru ir Nemunu į Pabalit- 
marį gintaro ieškoti. 

Masagetai gyvenę apie Kaspijos marias. Herodotas pasa- 
koja, juos užpuolęs 529 m. prieš Kr. gim. persų karalius 
Kyras. Masagetai nemėgę stoti į atvirą kovą, bet užpuldinė- 
“ dami iš pasalų, ilgą laiką varginę Kyro kariuomenę. Galop 
“ iš visų pusių ją apsupę ir nugalėję. Pats Kyras mūšy kritęs. 
kraujo pripiltą, sakydami: gėrei žmonių kraują, gyvas būda- 
mas, prisilak lig soties ir miręs. Tikrai lietuviškas pasaky- 
mas. 

Kimbriai (cimrai), save vadinę sembi (Samlandija), iki 
šiolei buvo laikomi germanų tauta. Bet greičiau tai bus buvę 
lietuvių giminaičiai. Jau VII amž. prieš Kristų jie apleido 
Juodmario pakraščius ir persikėlė į Pabaltmarį, kame vėliau 
apsigyveno prūsai. Čia nuošaliai gyveno ramiai 500 metų. 
Antrame amžiuje buvęs baisus Baltijos siaubimas per 12 
metų, užliejęs toli pakraščius, salas, net upių vagas kitur 
nukreipęs. Pabūgę kimbrai su visu turtu, su moterimis ir vai- 
kais traukė į pietus per čekų kraštą ing Ilyriją, kame susi- 
dūrė su romėnais ir sumušė prieš juos pasiųstą prokonsulą 
Papirijų Karbą. Tačiau bent kiek vėliau 101 metais prieš Kr. 
buvo tų pačių romėnų baisiai sumušti. Žuvę tuomet apie 
140 000 kimbrų. Kimbrų moterys, matydamos savųjų vyrų 
galą, pačios žudžiusios savo vaikus ir save. Atsiminkime 
panašų įvykį Gedimino laikais (1336 m.) su Pilėnų kuni- 
gaikščiu Margiu. 

Tolimiausiai į vakarus artimais graikų kaimynais gyveno 
skitų šakos: getai Dunojaus pakrančiais ir dar toliau į vaka- 
rus karingi dakai, rasit dabartinių dzūkų protėviai, kurie 
ir dabar iš graikiško ištaria: Dzievs. 


84 


Į šiaurę nuo kitų skitų gyveno budinai ir gelonai (galiniai, 
galiūnai). Teod [oras] Narbutas manė, kad jie nebuvę skitų 
padermės, bet susidarę iš graikų ir pelazgų mišinio ir kad iš 
jų vienų kilusi lietuvių tauta. Bet kur dingo skitai, negali 
paaiškinti. Tas pats Narbutas mano, kad jotvingiai buvę 
skitų kilmės; o šiandieną jau neabejojama, kad jotvingiai 
buvo lietuvių giminaičiai. 

Šeštame amžiuje prieš Kr. skitų tautos buvo priverstos 
traukti į šiaurę. Persų karalius Darijus Histaspas (persiškai 
Vistacpa) — 520—485 surengė didžiausį žygį į skitų žemę ir 
nuo jų karaliaus Idato pareikalavo dukters sau už žmoną 
Bet persų pasiuntiniai pašiepti grįžo tuščiomis. 

Supykęs Darijus su didžiausia kariuomene, 70 000 gerai 
apginkluotų vyrų, liepęs padirbti didžiausius tiltus per Bos- 
fora ir Dunojų, užpuolė skitų kraštą, daug sudegino pilių ir 
pasiekė net tolimą gelonų ir budinų šalį. 

Skitai su taip skaitlingu ir gerai apsiginklavusiu priešu 
vengė stoti į atvirą mūšį, bet visą savo turtą sunaikinę, net 
šulinius užpildami, traukė į šiaurę, tiktai užpuolimais iš pa- 
salų vargindami persų kariuomenę. 

Persų karalius, per toli nuėjęs į nežinomą šalį ir nieko 
nelaimėjęs, buvo priverstas grįžti. Bet ir skitų kraštas tapo 
baisiai nuteriotas. 

Nors skitai bent kiek vėliau dar buvo sumušę makedonie- 
čių vadą, Aleksandro D. pasiųstą, sunaikindami net 30 000 
jo kariuomenės; bet netrukus paskui ir tų pačių makedonie- 
čių ir narsios trakų tautos spaudžiami iš vakarų, o rytuose 
stumiami einančių iš Azijos alanų ir per Uralą sarmatų, buvo 
priversti IV amž. prieš Kr. gim. dangintis į šiaurę, eidami 
sau žinomo Dnepro pakraščiais ir pasiekdami Nemuno upę. 

Pirmieji, nesakant apie kimbrus, pasiekė Baltijos pajūrio 
aisčiai, Kristaus laikais apsigyvenę tarp Vyslos ir Nemuno 
žiočių. Apie juos rašo istorikas Tacitas ir vadina ramia tauta, 
prekiaujančia gintaru, rūpestingai auginančia javus ir ne 
tokią kalbą vartojančią kaip germanų tautos. Ptolemėjas 
H amž. po Kr. greta aisčių, kurie nuo X amž. pradeda vadin- 
tis prūsais, mini galindus ir sūdus, arba sūduvius. Aisčių ap- 
gyventas pamarys iki X amž. Aismarėmis vadinosi. Kitos lie- 
tuvių tautos šakos, kaip sėliai, kuršiai, žiemgaliai, latgaliai 
(latviai), lietuviai, jotvingiai, į savo dabartines sodybas 


Ž 35 


atkeliavo bent kiek vėliau, rodos, VI amžiuje, stumiami 
nuo Dnepro ir Sožos paupių krievų (krivičių) ir slovėnų, 
pasijudinusių iš Pavyslio ir dabartinės Volynės. Krievai 
užėmė Polocko žemę, slovėnai plotus į vakarus nuo Mins- 
ko ir į pietus nuo Gardino. 

Sėliai su kuršiais, sudarydami kalbos atžvilgiu vieną 
grupę, buvo užėmę Baltijos pajūrį Klaipėdos, Palangos ir 
Ventspilės apylinkėje. Nuo jų į šiaurę, už Dauguvos maž- 
daug iki Lielupės žiočių (A a), įsigyveno žiemgaliai, o nuo 
tų į rytus iki Režyčios (Rezeknės) dešiniame Dauguvos 
šone — latviai latgaliai. 

Lietuviai, skaitlingiausioji aisčių padermės šaka, slavų 
stumiami, užėmė Nemuno, Neries apylinkes, šiaurėje Dvins- 
ko žemę ir Dauguvos dešinį šoną dabartinėje latgalių že- 
mėje, pastūmę latvius į šiaurę ir į vakarus. 

Į pietus nuo lietuvių kaimynais mozūrų ir prūsų aisčių 
buvo jotvingiai, irgi aisčių kilmės tauta, kuri XIII amž. su- 
mišo su slovėnais volynėnais, netekusi savo pirmykštės 
kalbos. 

Kadangi Baltijos pamariai buvo nuošaliai nuo didžiojo 
tautų kelio, ėjusio dabartinės pietų Rusijos lygumomis iš 
Azijos į Europą, tai lietuviai ilgokai galėjo sau ramiai gy- 
venti naujose sodybose, niekieno nekliudomi ir kitiems nęži- 
nomi. Taigi dėl to taip maža apie juos randame žinių. 

Jei lietuviai tie patys heruliai (giruliai), kaip mano gar- 
sus istorikas Lelevelis (Rzut oka na Herule), Kraševskis 
(Litwa. Starožytne Dzieje) ir kai kurie kiti, tai jau V amž. 
lietuviai gyvenę prie Gintarų jūrių, turėjo būti žymūs ir 
garsūs, nes Teodorikas Didysis telkė juos į karą prieš ger- 
manus. 

Šeštojo amžiaus istorikas Jordanas irgi mini aisčius kaip 
ramius anapus Vyslos gyventojus, kurie žymiai skyrėsi 
savo būdu nuo plėšrių germanų. 

Bent kiek daugiau žinių apie lietuvių tautą randame iš 
IX ir X amžiaus, kada lietuvių kraštą pradeda lankyti skan- 
dinavai ir katalikų tikėjimo skelbėjai misionieriai kaip Ola- 
vus, Vulistanas, Vaitiekus, Bruno ir kiti. Jų kai kurie pa- 
liko savo kelionių užrašus, ar iš jų pasakojimų pasinau- 
dojo kiti, kaip antai XI amž. rašytojas Adomas iš Brėmeno. 

Bet ir tomis šykščiomis žiniomis reikia naudotis atsar- 


86 


giai, atsimenant, kad svetimtaučiui, pripuolamai patekus į 
svetimą šalį, nelengva arčiau ir giliau jos gyventojai pažin- 
ti ir kad rašytojai dažnai duoda žinių, iš trečiųjų lūpų gir- 
dėtų. 

Patys lietuviai, užsiėmę ar apsigynimu nuo kaimynų, 
ar ūkio ir medžioklės darbais, nesirūpino savo tolimiems 
ainiams surašyti savo darbų ir įvykių. Galima labai irgi 
abejoti, ar turėjo savo runas, arba savotišką raštą, nors 
istorikas Narbutas nurodo net jų pavyzdžius. 

Jei ką galime sužinoti ar spėlioti apie senovės lietuvius 
iš jų pačių, tai tik iš pačios kalbos tyrinėjimų, vietos vardų, 
iš senų liaudies dainų ir pasakų, galop iš senovės liekanų, 
kapuose ir pilkalniuose iškasamų. Iš tų davinių, ypač iš 
kalbos, taip turtingos ir tokios sinonimingos, spėjama, 
kad lietuvių tauta esanti labai sena, pergyvenusi didžių 
pervartų, kitados valdžiusi labai plačius Europoje plotus, 
buvusi skaitlinga, susidurdavusi su graikais, romėnais, 
slavais ir suomiais. Naujausios Prišmantų (tarp Palangos 
ir Kretingos) ir Rucavos iškasenos parodė, kad VIII amž. 
po Kr. kultūra lietuvių tarpe buvo aukštesnė negu pas jų 
kaimynus. 


GYVENAMOJSI VIETA 


Kraštas, senovės lietuvių apgyventas, buvo apaugęs di- 
džiausiomis giriomis, tarp kurių tvyksojo versmės, balos 
ir ežerai. Visa šalis buvo tankiai išvagota upėmis ir upe- 
liais. Miškai buvo tokie tankūs, kad dar XVI amžiuje ne- 
galima buvo per juos kelio išvesti: kai Žygimantas Augustas 
norėjo išmatuoti Lietuvą, tai matininkai kai kada nė su kir- 
viu negalėdavo į girias įlįsti. Ypač plačiai neįžengiamais 
miškais buvo apaugusi siena tarp prūsų ir lietuvių XIII ir 
XIV amžiais, kai prasidėjo nuolatiniai kryžiuočių užpul- 
dinėjimai, ir gyventojai, apleidę savo sodybas pasieniais, 
danginosi į šalies gilumą. 

Keliai buvo bemaž netaisomi, todėl ir susisiekti jais bu 
davo sunku. Dažniausiai žmonės gyvendavo paupiais, nes 
upėmis ir žiemą ledu, ir vasarą laivais buvo patogesnis 
susisiekimas; prie upės sekdavosi ir Žuvies gauti 


87 


Giriose buvo daugybė paukščių ir žvėrių; todėl lietuvis 
jau iš mažens pratinosi medžioti. Šautuvų senovėje neži- 
nota; jie atsiranda tik XIV amž.: žvėris ar strielomis iš kil- 
pinių šaudydavo, ar raguotais iešmais permaudavo. Didieji 
kunigaikščiai ir menkiausieji ūkininkai mėgo medžioti lokių, 
šernų, briedžių, taurų ir kitų žvėrių. 


AISČIŲ GIMINĖS SAKOS 


Žiloje senovėje visi taip vadinami aisčiai sudarė vieną 
giminę, turėjo tą pačią religiją, tuos pačius papročius, 
būdą ir bendrą visiems suprantamą kalbą. Ilgainiui atsi- 
randa jų tarpe skirtumų; toje pačioje kalboje įvairios tar- 
mės taip nutolsta viena nuo kitos, jog susidaro atskiros 
kalbos. Tuo būdu pirmiausia nuo bendro kamieno atskilo 
prūsai ir jotvingiai. Prof. Būga mano, kad tai galėjo įvykti 
ne vėliau kaip II amž. prieš Kr. gim. Latvių ir lietuvių kal- 
bos, Būgos nuomone, galutinai atsiskyrė tik VII amž., kai 
latviai, lietuvių stumiami, ištraukė anapus Dauguvos į 
Latgalą ir į vakarus nuo jos. 

Kadangi prūsai istorijos aikštėje pasireiškė pirmieji ir 
bent nuo II amž. po Kr. (Tacitas, Ptolemėjas) iki X amžiaus 
galo vadinosi aisčiais, o kitų jų giminaičių senovės vardai 
tikrai „nėra žinomi, tai mokslininkai visą proistoriškąją 
mūsų giminę vadina bendrai aisčiais. 

Kur teka Nemunas, Neris, Nevėžis, Dubysa, Šventoji, 
Sešupė, apsigyveno lietuviai aukštaičiai ir žemaičiai, kurie 
tuo tesiskyrė, kad žemaičiai gyveno žemumoje (ne dabar- 
tiniuose kalnuose), o aukštaičiai aukščiau, Lietuvos rytų 
(Vilniaus, Ašmenos, Švenčionių, Lydos) kalnuose. Žemai- 
čiai pasiekė Baltijos pajūrį ties Palanga, rodos, tik XII a. 
gale, pastūmėdami sėlius ir kuršius į šiaurę, ar su jais su- 
siliedami. f 

Lietuviai, sudarydami senovės Lietuvos branduolj, per 
kelis šimtus metų kariavo su aplinkiniais priešais ir, nors 
daug prityrė nuo jų nelaimių, bet jiems nepasidavė, vieni 
iš visų aisčių sugebėjo sutverti galingą valstybę, sulaikė 
vokiečių veržimąsi į rytus ir patys pasiekė kardu Juodąsias 
marias. Apie jų praeitį ir darbus bus plačiau ir pasakojama. 


Į šiaurę nuo vidurinės Lietuvos gyveno kuršiai, žiemga- 
liai ir lietgaliai, arba latgaliai. Kuršiai užėmė Baltijos pa- 
jūrį iš kairiosios Dauguvos pusės iki Bartuvos upės, žiem- 
galiai apgyveno Baltijos pajūrį. iš dešiniosios Dauguvos 
pusės, lietgaliai nuo jų į rytus. Kuršiai, žiemgaliai ir vakarų 
lietgaliai laikui bėgant sudarė vieną latvių tautą. Rytų liet- 
galiai, arba tikriau latgaliai, susimaišę su lietuviais, VH— 
VIII amžiuje ten per Dauguvą persikėlusiais, ir nuo Min- 
daugo laikų visados priklausę Didžiųjų Lietuvos kunigaikš- 
čių valdžiai, sudarė laikui bėgant atskirą grupę. Nors šian- 
dieną latgaliai sudaro su latviais vieną valstybę, bet rei- 
kalauja sau autonomiškų teisių ir jų kalba daug kuo ski- 
riasi nuo latvių kalbos; ji pusiau suprantama lietuviui. 
Latgalių kaimynai buvo Polocko krievai. 

Latviai ir latgaliai, nesudarę tvirtos tarpusavy vienybės, 
nuo XII amžiaus vokiečių kalavininkų spaudžiami, jau 
XIII ir XIV amžiaus pradžioje patenka į jų verguvę. 

Į pietus nuo vidurinės Lietuvos buvo apsigyvenę jotvin- 
giai, arba sūdai (sūduviai). Per jų kraštą tekėjo Bugas, 
Narevas, Pripetė, Jotvė, Ančia, Seira, Kirsna. Jų rankose 
buvo irgi Suvalkija beveik iki pat Marijampolės. Nedzingės, 
Leipalingio, Šutronių, Seirijų, Kirsnos vardai jotvingiški. 

Jotvingių kaimynais buvo mozūrai, prūsai, gudai drevlia- 
nai. Smailasis jų krašto galas siekė Volynę. Gudų ir lenkų 
rašytojai, pasakodami apie jotvingius, rašo juos buvus 
be galo narsius ir karingus: kariaudami su užpuolikais, 
turėję ar juos pergalėti, ar kovoje žūti. Visa jų nelaimė, 
kad nebuvo gerai susitvarkę. 

Galicijos kunigaikštis Romanovo Danielius, su mozūrų 
kunigaikščiu Konradu susitarę, keletą kartų ėjo prieš jot- 
vingius ir daugybę jų išžudė. Paskui badas ir nesiliaują 
karai dar daugiau juos praretino. Galop likučiai, susilieję 
su atėjūnais slaviais, o Suvalkijoj su lietuviais, kaipo tauta 
visai žuvo, ir šiandieną jų kalbos pėdsakai tik vietų var- 
duose kai kur beužsiliko. Jų krašto dalis paskui buvo vadi- 
nama Padliachija, t. y. Palenkė. 

Į vakarus nuo vidurinės Lietuvos buvo apsigyvenę prū- 
sai, užėmę Baltijos pamarį nuo Vyslos iki Labguvos Auk- 
sinės ir Pisos. Dabartinės Klaipėdos, Tilžės, Įsruties apy- 
linkių gyventojai bent nuo XIII amžiaus buvo ne prūsai, 


89 


bet lietuviai. Prūsų vardas pirmą kartą minimas tik X amž. 
gale; pirma prūsai vadinosi aisčiais; taip juos tebevadina 
dar Vulistanas. 

Prūsų šalis dalijosi į daugelį sričių. Gyvendami greta 
su Vakarų Europa, prūsai buvo šviesesni už kitas lietuvių 
gimines. Čia buvo irgi daugiau įsišaknijęs ir pagonių tikė- 
jimas, čia pradžioje gyveno ir aukščiausis lietuvių dvasiš- 
kis, krivių krivaitis; čia buvo ir Romuvos aukurai. Į prūsus 
buvo atvykę ir pirmieji katalikų tikėjimo misionieriai. 

Prūsų kalba, kryžiuočių persekiojama ir slopinama, šian- 
dieną taip pat mirusi kaip ir jos artimiausioji sesuo — jot- 
vingių arba sūdų kalba. Prūsų kalba išliko tik iki XVI am- 
žiaus. Tąja kalba parašyta du katekizmu beliko. 


LIETUVIŲ TIKĖJIMAS 


Žmogui yra įgimta Aukščiausiojo šio pasaulio Kūrėjo 
sąmonė, bet ne visi vienodai Jį supranta ir ne vienaip Jam 
duoda garbę, Prieš Kr. gim. tik žydų tauta turėjo tikrą su- 
pratimą apie vieną Dievą; kitos tautos Jo vietoje garbino 
padarus: saulę, žvaigždes, girias, upes, net gyvulius. Se- 
novės lietuviai buvo irgi stabmeldžiais. 

Senolių lietuvių tikėjimu vyriausias dievas buvęs Perkū- 
nas. Jį vaizdavosi lietuviai kaip amžiaus vyrą, garbiniuota 
barzda, ant galvos tvaskančiomis liepsnomis, rankose lai- 
kantį strėles; užpykęs danguje baldėsi ir mėtė žemyn žai- 
bus. Jam buvo pašvęstas ąžuolo medis. 

Antrasis lietuvių dievaitis buvęs gražus, linksmo veido 
jaunikaitis Patrimpas. Jo galva buvusi varpų vainiku ap- 
skleista. Buvęs tai pavasario dievaitis, laimės ir brandos 
davėjas, gyvulių ir javų globėjas. Jo aukai degindavo žmo- 
nės gintarą, vašką, jo garbei lakindavo pienu ir varpose 
gulindavo žaltį. f 

Tretysis dievaitis buvęs išblyškęs, į numirėlį panašus, 
rūstaus veido senis, kurį žmonės vadinę įvairiais vardais: 
Giltine, Pikuoliu, Pragaru, Kipšu, Velniu. Buvęs tai piktas 
dievaitis, kurį tik kruvinos aukos tegalėdavusios numaldyti. 

Be tų didžiųjų dievaičių būta dar žemesniųjų, antraeilių 
kaip antai: karo dievaitis — Kovas, meilės deivė — Milda, 


40 


miškų dievaitė — Lazdona, Kaukas, Aitvaras, Praurimė, 
Jūratė ir kiti. 

Kai kurių istorikų, kaip antai Daukanto, Antonovičiaus, 
pastebėta, kad lietuviai žiloje senovėje neturėję padirbintų 
savo dievaičių stabų ar paveikslų, kas nurodytų kilnesnį, 
dvasišką jų dievų supratimą. Tik nuo XII amžiaus, jiems 
arčiau susidūrus su kitomis tautomis, ypač su vokiečiais, 
pradeda atsirasti jų maldyklose stabų. 

Lietuviai tikėjo ir antrąjį gyvenimą, kuriame doros nu- 
mirėlių dvasios (vėlės) besilinksminančios, saldų midų 
gerdamos, baltus drabužius dėvėdamos, plačiose lovose 
gulėdamos, vokiečiams patarnaujant. Nedorų žmonių vėlės 
ėjusios ne į dangų, tik į gyvulių kūnus, medžius, ežerus, 
upes, kentėdamos badą, neturtą, kartais naktimis apsireikš- 
davusios gentims ir vaitojimais prašydavusios sau pagalbos. 
Labai nedorų, nuožmių žmonių vėlės ėjusios į pragarą. 

Žmogui mirus, susirinkdavo gentys ir kaimynai aprau- 
doti velionies; turtingieji net samdydavo tam tyčia raudo- 
tojų bobų. Po kelių dienų numirėlį ar kapuose laidodavo, 
ar degindavo ant laužo, šalip dėdami jo amato įrankį: kirvį, 
verpstę, kilpinį (šaujamą lanką); garsesnio karžygio my- 
limą žirgą, kardą degindavo drauge su numirėliu. Sude- 
ginę kūną, ant tos vietos sukasdavo žemės. Labai garsiems 
tautos karžygiams supildavo aukštus kalnus, jų vardu pas- 
kui vadinamus. 

Garsiausioji šventovė (žinynas) buvo Romuva, ne per toli 
nuo Nemuno žiočių; ten stovėjo aukštas ir storas ąžuolas, 
žiemą ir vasarą žaliavęs. Vokiečiai 1250 metais užpuolę iš 
pamatų išgriovė tą maldyklą. 

Vėliau buvo garsi Vilniaus maldykla, stovėjusi toje vie- 
toj, kur dabar šv. Stanislovo katedra; ji, rodos, buvo įkurta 
1265 metais Lietuvos kunigaikščio Šventragio. 

Paskutinė šventovė prieš apkrikštijant buvo Betygaloje 
ant Dubysos kranto; čia miręs ir paskutinysis krivių kri- 
vaitis Gintautas. 

Buvę dar ir mažiau garsių šventviečių: Raseiniuose, 
Dievaltuvoj, arba Deltuvoj, ant Šatrijos ir Medvėgalio 
kalnų, Palangoj ir kitur. Kai kurios girios buvo laikomos 
šventomis; tai būdavo dažniausiai ąžuolynai, alkais vadi- 
nami, diėvams pavesti. Pati ugnelė lietuvių buvo (ir tebėra!) 


4] 


laikoma šventa, didžiausiai gerbiama, kas lyg sakytų apie 
senovės lietuvių santykiavimą su persais, ugnies garbin- 
tojais. 

Visų dvasiškių, arba dvasininkų, dabar kunigais vadina- 
mų, vyriausis vadinosi krivių krivaitis (Daukantas jį pa- 
vadino kūrėjų kūrėją). Tai paprastai būdavo 70—80 metų 
senelis. Jis būdavo apsidaręs ilgu baltu apdaru, trišaka 
kepure, ant kurios viršaus aukso burbulas spindėjęs. Jį 
net aplinkiniai gudai gerbdavę ir vadindavę „biely car“. 
Žmonėms tesirodydavo labai retai. Siųsdamas kokį nors 
įsakymą per žemesniuosius dvasiškius vaidilas, žynius, 
burtininkus, įduodavo jiems valdžios ženklą, kreivą lazdą. 
Tokio įsakymo turėdavo klausyti patys kunigaikščiai, se- 
niau kunigais vadinti. 

Buvo vaidilomis, dievų tarnais, ne tik vyrai, bet ir nete- 
kėjusios mergaitės. Jos darydavo skaistybės apžadus, tu- 
rėjo sergėti maldyklą ir kurstyti šventąją ugnį. Jos vadinos 
vaidelytės. Birutė, kurią kunigaikštis Kęstutis paėmė sau 
per pačią, buvo irgi vaidelytė. 

Žemesniųjų kunigų vieni mokydavę žmones padoriai elg- 
tis, kiti, vaikščiodami per kaimus (vaidelučiai), apgiedo- 
davę garsius pranokėjų darbus, senovės atsitikimus, ėjusius 
padavimais; kiti vėl aiškindavę dievų valią, taimindavę 


VYRIAUSYBĖ 


Senovėje lietuviai neturėjo pasaulinės vyriausybės: tie 
patys kunigai mokė žmones dvasiškų dalykų, juos teisė 
susivaidinus, savo rankose laikė ir pasaulinę valdžią. Tik- 
tai paskui, kai lietuvius pradėjo užpuldinėti priešai kaimy- 
nai, atsirado karo vadų. 

Kilus karui vyrai susibūrę rinkdavo iš savo tarpo nar- 
siausį ir sumaningiausį vyrą, pavadindami jį karvedžiu. 
Išrinkę karvedžiu ir iškėlę ant pečių, nešiodavę po kareivių 
eiles, rodydami, ko reikią klausyti. 

Karui pasibaigus tasai karvedys vėl palikdavo tuo, kuo 
pirma buvęs, tik didesnė grobio dalis jam po karo tekdavo. 
Ilgainiui, kilus bemaž nesiliaujantiems karams, karo vadai 


42 


kaskart įgauna didesnę ir pastovesnę valdžią ir jos iš rankų 
nebepaleidžia net pasibaigus karui. 

Iš tų karvedžių kyla paskui kunigaikščiai, o iš jų artimes- 
nių pagelbininkų ir sumanesniųjų karo sądarbininkų di- 
dikai bajorai, kuriems žemesni ūkininkai pavaldiniai tu- 
rėdavo kai kuriuos darbus nudirbti. Dar žemiau stovėjo 
vergai, per karą į nelaisvę paimti. 

Kai lietuviai susiprato, kad susiskaidę, tvirtai tarpusavy 
nesusiglaudę, negalės atsispirti užpuolantiems priešams, 
kad vienas kuris ne didžio apskričio kunigaikštis nepajėgs 
atsiginti nuo užpuolikų, iškilo supratimas visiems lietu- 
viams bendrai susispiesti ir vienos galvos klausyti. Tokiu 
būdu visi susitelkia po vienu kunigaikščiu, kursai gauna 
didžiojo kunigaikščio vardą. Mindaugas, Gediminas ir jų 
įpėdiniai jau vadinami karaliais; tik Jogailai tapus Lenkų 
karaliumi, Lietuvos valdovams nenorėta pripažinti kara- 
liaus vardo. Tie didieji kunigaikščiai, paskui karaliai gyveno 
Naugarduke, Kernavėj, Trakuos; galop įsisteigė sostinę 
Vilniuje. 

Jau žiloje senovėje Lietuva dalijos į sritis; tos sritys (pro- 
vincijos) į apskritis (pavietus). Kad tos apskritys nedi- 
delį plotą užimdavo, galima iš to spręsti, kad vienuose Že- 
maičiuose jų buvo 20 su viršumi. 

Apskrity vyresniaisiais buvo tėvūnas, arba seniūnas, 
ir karužasis: tėvūnas žiūrėjo tvarkos, teisė nusikaltusius, 
karužasis turėjo pas save vėliavą ir sąrašą visų į karą šau- 
kiamų vyrų. 


NAMŲ GYVENIMAS 


Senovės lietuviai paprastai gyveno vienkiemiais, tokio 
atstumo vienas nuo kito, kad būtų girdėti lojant kaimyno 
šunį. Tiktai Žygimantas Augustas, norėdamas įvesti griež- 
tesnę baudžiavą, nuo 1562 metų paliepė žmonėms gyventi 
sodžiais. 

Gyvenamas butas būdavo pailgai ketvirtainis su nuleis- 
tais skliautais galuose. Vidury aslos būdavo duobė, kur 
ugnis kūrendavosi valgiui virti ir butui apšildyti. Krosnys, 
arba pečiai, atsirado vėliau, ir tai iš prieangio kūrenami. 


44 


Kaminų ūkininkų trobose iki XIX amžiaus nebūdavo, ir 
troba prieidavo pilna dūmų, kuriems išleisti būdavo lubose 
atidaromas aukštinis. 

Apdarą, drabužį jau senovėje lietuviai siūdindavosi iš 
linų, vilnų ir kailių (Sk. Dusburgo Kroniką); milinė žemiau 
kelių, ant galvos barsukinė ar lapinė, ant kojų dažniausiai 
vyžos, į karą jojant batai, briedžio diržas su žibančia sag- 
timi, milinės kelinės — tai paprastas lietuvio apdaras. Mo- 
terys tik sėjonu tesiskyrė nuo vyrų; žmonos ir našlės savo 
galvas baltais nuometais rutuliavo. 

Svarbiausias lietuvių užsiėmimas buvo žemės dirbimas, 
gyvulių, ypač arklių auginimas ir medžiojimas. Jau Taci- 
tas, o vėliau Jordanas, rašydamas apie Baltijos pamario 
gyventojus aisčius, sako, kad jie rūpestingiau auginą javus 
negu vokiečiai. 

Buvo lietuvių tarpe ir amatininkų, kurie mokėjo dirbti 
balnus, odas, kalti geležinius ginklus, žalvarinius ir auk- 
sinius papuošalus rankoms, geležinius skydus ir kitus daik- 
tus. Apie tai liudija ne tiktai senovės kronikos, bet ir pilkal- 
nių iškasenos net iš VIII amžiaus. Sunku tikėti, kad visi 
tie daiktai, kurių nemaža vartota ir kuriais mes šiandieną 
stebiamės, būtų buvę iš kitur gabenami. 

Kaip karo metu lietuviai būdavo narsūs ir baisūs, taip 
namų gyvenime, priimdami pakeleivį, buvo jaukūs ir malo- 
nūs, vaišindami svečią su didžiausiu žmoniškumu ir atvira 
širdimi. Vaišindavo jį alum ir midum, kuriuos mokėjo gerai 
dirbti. 

Pasilinksminimo įrankiais buvo kanklės, skudučiai, tri- 
mitas. Trimitas — ilgas, pusantro sieksnio vamzdis, iš trijų 
apvalaus medžio skilčių sudėtas, tošimis apvyniotas. Tais 
trimitais skatindavo kareivius į mūšį, pūsdavo dievams 
aukodami, nabašninkus laidodami. Kartais vieni pūsdavo 
trimitus, kiti pritardami dainuodavo, vadinosi tatai sutar- 
tinės. Dar XIX amžiaus pradžioje tos sutartinės gyvavo; 
bet paskui išnyko, kai lietuviai griebėsi kitų svetimų muzi- 
kos įrankių, kaip antai: smuiko, klarnetų, armonikų, net 
rusiškų balalaikų. 

Nė viena tauta neturi tiek dainų kaip lietuviai: visas gy- 
venimas, jo vargai ir linksmumai, visi darbai ir įvykiai ran- 
da ten vietą kaip kokiame veidrody. Didžiausis vokiečių 


44 


poeta Goethe, jų kelėtą vertime pažinęs, jas vadino poezijos 
perlu. Tiktai negalima atsigailėti, kad tų dainų nė pusės 
neišliko iki mūsų dienų. Išsilaikė tik dainos iš paprasto 
kasdieninio gyvenimo. Dainos apie senovės laikus ir jų įvy- 
kius, apie karus ir senovės tikėjimą, kurias dainuodavo 
vaidelučiai, bemaž visai užmirštos (palygink rusų bylinas). 
Tokių senų dainų, kaip va: „Visi bajorai į Rygą jojo“, „Siun- 
tė mane matušėlė į Dunojų vandenėlio“, „Kuninge Sudai- 
čių“, tiktai kelios beišliko. 


PREKYBA 


Jau prieš Kristaus gimimą Baltijos pamario gyventojai 
prekiavo su fenikiečiais, kurie čia gintarą pirkdavo. Paskui 
platoka prekyba ėjo su graikais ir romėnais, kurie čia at- 
plaukdavo laivais. Romėnų įtaka lietuvių pasaulėžvalgai 
ir jų kalbai gana žymi. 

Viduramžiais lietuviai pradeda prekiauti su žuvėdais, 
nuo kurių gauna geležį, varį, druską. Žymesnės tuomet 
prieplaukos uostai buvo Klaipėda, Liepoja, Palanga, Venis 
pilė. Nuo XIII amž. prekyba mariomis pradeda mažėti, 
kai vokiečių ordinai įsistiprino Baltijos pamariais ir ėmė 
lietuvius nuo jų stumti. Tuokart platesnė prekyba prasi- 
deda sausais keliais su lenkais, maskoliais ir totoriais. 

Ypatingai Vytautas Didysis rūpinosi prekybą praplatinti; 
tam tikslui jis suteikė kai kuriems miestams ypatingų tei- 
sių, Magdeburgo teisėmis vadinamų, sulig kuriomis patys 
miestai galėjo savarankiškai tvarkytis ir rūpintis, kas ga- 
lėtų praplatinti jų prekybą ir pajamas. Vytautui D. valdant, 
du uostu prekybai turėjo Lietuva: Palangos prie Baltijos 
ir Kačibėjų (dabartinę Odesą) prie Juodųjų marių. 

Paprastai lietuviai leisdavo į svetimas šalis gintarą, ja- 
vus, vašką, apynius, degutą, lokių, bebrų, ūdrų ir kitų žvėrių 
kailius. Pirkdavo gi svetur ar už savo prekes išmainydavo 
geležį, varį, sidabrą, auksą, druską ir kitus daiktus, kurių 
Lietuvoj trūko. 


45 


KARYBA 


Per amžius lietuviams netrūko priešų — užpuolikų. Senų 
seniausi padavimai sako apie užpuolimus ir karus su skan- 
dinavais ir mozūrais, paskui su lenkais ir gudais. Bet pa- 
vojingiausia ir baisiausia buvo kova su vokiečiais, kurie 
įsisteigę kardininkų ir kryžiuočių ordinus, kovoja nepa- 
liaudami amžiną ir sistemingą kovą prieš Lietuvą. 

Lietuviai, iš prigimties ramaus ir taikaus būdo, nuolat 
kovodami su užpuolikais, ilgainiui taip prie tų kovų pripra- 
to, jog ir patys ėmė kaimynus užpuldinėti, iš pradžios tik 
pasiplėšdami grobio, o paskui kunigaikščių vedami, net 
svetimas gudų šalis užkariaudami. 

Tuose karuose artimiausiu lietuvio draugu buvo jo my- 
limas žirgas juodbėrėlis. Žemaičių arklių veislė buvo plačiai 
žinoma savo dailumu, patvarumu ir greitumu. Traukdami 
į karą, lietuviai aprišdavo žirgą plaušomis, kad apsaugotų 
nuo šalčio ir darganų, kadangi karo žygiai dažniausiai 
būdavo žiemos metu. Senovėje jodinėdavo lietuvis be balno 
ir kilpų, bet taip tvirtai ant arklio sėdėdavo, jog nelengva 
būdavo jį nublokšti. Balnų pradeda atsirasti tik paskesniais 
laikais, susipažinus su vokiečiais. 

Lietuvis kareivis eidavo į karą, lokio ar briedžio kailiu 
apsisiautęs, kartais žvėries galvą ant galvos užsivožęs, la- 
biau priešams bauginti. Prie šono prisegtas ilgas kardas, 
rankoje ragotinė, pailgas apvalus skydas, iš medžio išta- 
šytas ar iš žilvičių nupintas ir vario skarda apdėtas, kartais 
kilpinis ar buožė — tai buvo paprastas senovėje lietuvio 
apsiginklavimas. Šautuvais tiktai Gedimino, o patrankomis 
(armatomis) Kęstučio laikais pradėta mėginti šaudyti. 

Traukdami į karą, lietuviai imdavo džiovintos mėsos ir 
žalių burokų su duona. Bet daug paviržio su savimi neim- 
davo, kad per daug neapsunkinus arklio, nes svetimoj šaly 
jo gaudavo. Karo žygius svetimose šalyse dažniausiai at- 
likdavo Žiemos laike, kai užšąla versmės ir upės ir kada 
vyrai liuosesni būdavo nuo darbų. 

Žiloje senovėje pastovios kariuomenės lietuviai, be abejo, 
neturėjo. Užpulti svetimą šalį ir pasiplėšti grobio ėjo susi- 
būrę savanoriai; savo krašto ginti stojo kiekvienas, kas 
galėjo valdyti ginklą. Įsigalėjus didžiųjų kunigaikščių 


46 


valdžiai, į karą privalėjo stoti tam tikras ginkluotų vyrų 
skaičius nuo keletos dūmų (namų). 

Nuo Gedimino laikų atsiranda Lietuvoje jau pastovi 
nors nedidelė kariuomenė, didžiojo kunigaikščio tarnybai 
ir valstybės pasieniais pilių įguloms. Samdomoji kariuo- 
menė tik Žygimantui Seniui viešpataujant atsiranda. 

Skirstėsi lietuvių kariuomenė į karužystes; kiekviena ka- 
ružystė turėjo savo vėliavą ir savo viršininkus (karužasis, 
šimtininkai, dešimtininkai). Prieš eidami į priešų šalį, šiaip 
rinkdavosi kariuomenė: vadas ar karužasis pjaudavo ožį, 
šlapindavo krauju strėlę ir kartu su apdegusių medgaliu 
siųsdavo per Žmones nuo vieno kiemo į kitą; buvo tai ženklas, 
kad bus baudžiami ugnimi ir mirtimi, kas galėdamas nesto- 
tų į kareivių eiles. Paskesniu laiku būdavo siunčiamas tam 
tikras šauklys, kursai jodinėdamas šaukdavo vyrus į karą. 

Jei priešai netikėtai užpuldavo Lietuvos žemę, tai pir- 
mieji pasienio žmonės kurdavo ant piliakalnių didžią ugnį; 
tolimesnieji pamatę nepaprastą ugnį, irgi ant savo piliakal- 
nio pakurdavo laužą. Tuo būdu visa apylinkė greit sužino- 
davo priešo užpuolimą ir slėpdavosi ar miškuose, ar artimoj 
pily. 

Traukdami į karą, lietuviai dar pagonys teiraudavos ir 
klausdavo žynių — kunigų — dievų valios pareiškimo. Jei 
kariuomenei einant pasergėta, kad iš užsienio į Lietuvą lekia 
erelis, karvelis, kranklys ar gervė, buvo tai ženklas, kad 
žygis pasiseks laimingai. Bet jei kely pasitikdavo briedis, 
lūšis, kiškis, ligotas žmogus ar moteriškė, tai būdavo ne- 
laimės ženklu 

Senų senovėje lietuviai užpuldavo svetimas šalis nedi- 
džiais būriais, keletas šimtų vyrų susibaudę raiti, ar žiemos 
metu į rogutes prisėdę. Bet ir mažas jų būrelis būdavo kai- 
mynams baisus. Paskui, jau didiesiems kunigaikščiams 
vadovaujant, eidavo į karą po kelias dešimtis tūkstančių 
vyrų, raitų ir pėsčių. Rimgaudo tėvas Algimantas 1226 me- 
tais jau su 7000 vyrų užpuolęs Smolenską. 

Stodavo į mūšį lietuvių kariuomenė ne visa susyk, bet 
pasidalinus būriais ir priešą užpuldavo netikėtai. Jei nepa- 
sisekdavo perlaužti priešo eilių, greit išsisklaidydavo į šalis, 
supūtus trimitui, kad užpultų vėl iš kitos pusės netikėtai. 
Vieta, kur atsitikdavo mūšys, būdavo laikoma didžioj pa- 


47 


garboj, aptveriama akmenimis, vadinama paprastai milži- 
nų kapais (milžinkapiais). 

Senų senovėje lietuviai, rodos, neturėjo pilių: neįžengia- 
mos girios ir pelkės užtekdavo apsiginti nuo priešo. Rodos, 
pirmieji žuvėdai, lankydami žemaičių šalį ir norėdami ją 
pagrobti, ėmė pamariais statyti pilis. Nuo jų išmokę ir lie- 
tuviai pilti pilis tarpgiriuose, ant kalnų ir upių vingiuose. 
Buvo tai tam tyčia supilti kalnai, aptverti į žemę susmeig- 
tais rąstais. Tvirtesnieji piliakalniai paskesniu laiku buvo 
statomi iš akmens ir plytų. Vidury tokio supilto ir aptverto, 
dažniausiai pačios gamtos apsaugoto piliakalnio, būdavo 
nemaža trobesių valgymų ir ginklų sandėliams. 

Priešui užpuolant aplinkiniai gyventojai subėgdavo į to- 
kias pilis su visu turtu. Čia budėdavo ir nuolatinė kareivių 
sargyba, kuri visai apylinkei pranešdavo apie pavojų, už- 
degdama pilies aukštoj vietoj ugnį. 

Kartais pilys būdavo rengiamos ir žemose tarp pelkių 
vietose, o keliai į jas būdavo išvedami po vandeniu, išgrįsti 
akmenimis ar smaluotais rąstais, stačiai įkaltais. Kad neži- 
nančiam priešui būtų sunkiau tas kelias surasti, jis būdavo 
vingiuotas ir tik vietiniams gyventojams žinomas. Tokių 
po vandeniu paslėptų kelių likučiai Žemaičiuose vadinas 
kūlgrindos (kūliais, t. y. akmenimis grįsti). Iš tokių pilių 
kartais požemiais būdavo išvedami urvai. 

Toksai sumaningas pilių rengimas rodo nežemą lietuvių 
kultūros pažangą jau žiloje senovėje. Bet didesnių lietu- 
viškų miestų bent iki XII amž. negirdėti. Seniausieji Lie- 
tuvos miesteliai minimi šie: Kaunas, Ukmergė, Jurbarkas, 
Gardinas, Ariogala, Betygala, Voruta, Kernavė. 


SENIAUSIEJI PADAVIMAI 


Tautos istorijos pradžia paprastai yra tamsi, trūkstant 
tikrų, aiškių žinių; mat senovės laikų atminimai nesurašyti, 
eidami per amžius iš lūpų į lūpas, esti arba užmirštami, arba 
iškraipomi visokiais priedais, kurie ne visados lengva atskir- 
ti nuo tikrų atsitikimų. 

Kiekviena tauta turi savo pasakas apie senovės laikus, 
kuriose vos dešimta tiesos dalis tėra. 


48 


Lietuvių padavimuose minimi kai kurie vardai, apie ku- 
riuos nieko tikro negalima pasakyti, kaip antai: Alkis, Ne- 
munas, Vaidevutis, Kernius, Kukavaitis, Palemonas, Barkus 
ir kiti. 

Kitos tautos tokius pasakų vyrus vadina pusdieviais, 
lietuviai šventbroliais, milžinais. Ar tai buvo atėjūnai iš 
Skandinavijos, ar garsesnieji iš pačių lietuvių karo vadai, 
ar tai žmonės kuo nors sau garbę ir vardą kaimynų tarpe 
įgiję, sunku dabar pasakyti. 

Apie Vaidevutį ir Prutenį taip sako prūsų padavimas. 
Prutenis buvęs pirmuoju krivių krivaičiu, jo brolis Vaide- 
vutis — pirmuoju pasauliniu prūsų lietuvių valdytoju ir 
karo vadu. Jie sutvarkę ir suvieniję iki šiolei pasiskirsčiusius 
prūsus ir suvienytomis jėgomis išvadavę juos nuo mozūrų 
verguvės; jie davę pirmus įstatymus ir išmokę kaip dievams 
tarnauti. 

Susilaukęs senatvės Vaidevutis visą prūsų kraštą išda- 
linęs dvylikai savo sūnų, o pats su Pruteniu žmonių aki- 
vaizdoj pasiaukojęs dievams ant uždegto laužo. Buvę tat 
VI amž. po Kr. gim. 

Palemonas buvęs vienas iš Skandinavijos atėjūnų, lan- 
kiusių Lietuvos šalį plėšimo tikslais. Palemonas atvykęs 
su 500 Skandinavijos vyrų, paėmęs Lietuvą ir čia su savo 
palydovais pasilikęs. Jisai irklavęs Nemunu, paskui Dubysa 
iki Čekiškės, Ariogalos ir Betygalos. Kai kurios dabartinės 
lietuvių pavardės, turinčios skandinavišką kilmę, kaip tik, 
rodos, ir pritaria tiems pasakojimams, kad bent kai kurie 
Skandinavijos atėjūnai tikrai Lietuvoj apsigyvenę ir su 
vietiniais gyventojais susilieję. Danų ir žuvėdų senovės 
raštai irgi pasakoja apie skandinavų žygius į Lietuvos 
kraštą. 

Skandinavijos atėjūnai, rodos, pirmieji pradėjo pama- 
riais statyti pilis, kad tvirčiau įsiviešpatautų Lietuvos šaly. 
Jie atplaukdavo savo laivais ar prekiauti, ar plėšti ir grobti. 
Mūsų proseneliai, be abejo, buvo priversti gintis nuo tų 
plėšikų, kariauti su jais. Tačiau žinių apie tas kovas vis 
neturime, išskyrus senovės liekanų dainose apie barzdotus 
užmario vyrus, išmynusius rūtų darželius. 

Alkis, ar Alcis, buvęs Žemaičių milžinas karžygys, kuris 
mylėjęs gražią žemaitę Jauterytę ir drauge su ja kariavęs 


49 


su priešais. Kai Jauterytė mūšy kritus, tai Alcis iš Baltijos 
pamario pasisėmęs smelčių į pirštinę ir užpylęs mylimosios 
kūną; tuo būdu atsiradęs Šatrijos kalnas. 

Antrasis Žemaičių milžinas buvęs Džiugas, kursai rovęs 
iš šaknų tvirčiausius ąžuolus, vienu buožės užsimojimu 
kryžiuočius šimtais žudydavęs, kalnus iš vienos vietos į kitą 
perkeldavęs; jisai savo rankoms iškasęs Telšių ežerą ir 
Džiugo kalną savo kapui supylęs. 


APIE LIETUVIUS PRIES XIII AMŽIŲ 


Mozūrų ir skandinavų, paskui vokiečių užpuldinėjimai 
turėjo sužadinti mylinčius ramumą lietuvius. Pasimokę 
atsiginti nuo užpuolikų, lietuviai XI ir XII amžiais pradeda 
patys pulti svetimus kraštus, pasiekdami kai kada San- 
domerą, Volynę ir Polocką. 

Pradžioj puldavo lietuviai ne svetimų šalių pagriebti į 
savo rankas, bet pasiplėšti svetimų gėrybių ir parsivaryti 
vergų, kurie laukus nudirbtų. 

Savo puolimais lietuviai gerokai įkyrėjo gudams ir len- 
kams. Gudų giesmininkas „Slovo o polku Igorevie“ gies- 
mėje skundžias, kad nemaža kenčia rusiškoji žemė nuo 
stabmeldiškos Lietuvos. 

Įpykę kaimynai ima keršyti lietuviams. Boleslovas Nar- 
susis keliais atvejais buvo įsigrūdęs į vakarų Lietuvą. Taip 
pat Jaroslavas Gudrusis, Kijevo kunigaikštis, užpuldinėjo 
jotvingius, o paskui ir lietuvius aukštaičius 1040 m. Tačiau 
neįžengiamos girios, balos ir versmės dangstė lietuvius 
nuo priešų, ir tie nedaug galėjo kenkti mūsų proseneliams. 
Kai kada patys priešai kaimynai, tarpusavy susivaidiję, 
telkdavo lietuvius vieni prieš kitus. 

Nuo XII amžiaus Žymesnieji ir sumanesnieji lietuvių 
vadai, užpuolę gudų šalis ir radę ten tarpusavy vaidus ir 
nesusipratimus, ne tiktai prisiplėšdavo grobio, bet kai kada 
ir pačią šalį paimdavo valdyti. Taip antai ne vienas jų at- 
sisėdo valdyti Polocke, Minske, net Pskove. Bet tuokart 
paprastai užmiršdavo savo gimtinę šalj, priimdavo svetimą 
tikėjimą ir naujos tėvynės papročius pasisavindavo. 


50 


Tokie svetimų kraštų užėmimai maža naudos tesuteikdavo 
pačiai Lietuvai, ją tik silpnindavo, juo labiau kad Lietuva, 
susiskaldžiusi į daugybę labai mažų kunigaikštysčių, netu- 
rėjo savitarpy nė jokio politiško sąryšio. 

Kitaip dalykai virsta nuo XIII amžiaus, kai iš vakarų 
ima veržtis į lietuvių šalį vokiečiai organizuotomis jėgomis 
ir prasideda karai su kryžiuočių bei kardininkų ordinais. 
Lietuvių tarpe bręsta tuomet susipratimas, kad tik bendro- 
mis, suvienytomis jėgomis galima atsispirti priešams. 

Pirmam, rodos, Rimgaudui pasiseka paimti visi lietuviai 
po savo valdžia, ir jisai pirmasis pradeda save vadinti di- 
džiuoju kunigaikščiu. Nuo jo prasideda naujas lietuvių 
tautos gyvenimas. 

Bet pradedant istoriją nuo didžiojo Lietuvos kunigaikščio, 
reikia bent trumpai pirma papasakoti apie kryžiuočių ir kar- 
dininkų ordinus, kurie XIII amžiaus pradžioje įsikūrė Bal- 
tijos pamariais ir ilgainiui pavergė prūsų ir latvių šalis. 
Jie sužadino, taip sakant, lig šiolei miegančius žemaičius 
ir aukštaičius lietuvius, su kuriais per 200 metų su viršumi 
nuolatos kariavo. 


KARDININKŲ ORDINAS 


Padauguvio šalį, kur buvo apsigyvenę kuršiai, lyviai ir 
žiemgaliai, XII amžiuje pradeda lankyti vokiečiai nuo Brė- 
meno prekybos reikalais. Kadangi pirmiausia su lybiais, 
arba lyviais, vokiečiams teko čia susidurti, tai jie tą kraštą 
ir pavadino Livonija. 
tikėjimu į tuos apsiginklavusius atėjūnus; bet paskui apsi- 
prato ir ėmė su jais prekiauti. 

Sužinojęs apie tai, Brėmeno antvyskupis pasiuntė čia 
misionierių Meinhardą (1186 m.), kursai, nesigailėdamas 
darbo ir savo sveikatos, -uoliai skelbė Kristaus tikėjimą 
tarp to krašto stabmeldžių gyventojų. 

Lipšniai apsieidamas su lyviais ir kuršiais, nemaža jų 
apkrikštijo. 

Bet atsirado priešų iš uolesnių pagonių tarpo, kurie ėmė 


51 


kurstyti prieš atėjusius iš užmario naujo tikėjimo platin- 
tojus. Kai kada reikėdavo apsigynimui prieš juos net ginklo 
griebtis. Kad geriau nuo užpuolimų apsiginti, Meinhardas 
įkūrė Ikskiulio pilį. 

Matydamas, kad Kristaus tikėjimas platinti kaskart sun- 
kiau, Meinhardas išvažiavo pas papą Aleksandrą HI į Rymą 
pasitarti kas daryti. Ryme pašvęstas vyskupu ir sugrįžęs 
į Padauguvį, greit pasimirė, nesulaukęs gero savo darbų 
vaisiaus. 

Jo įpėdiniai, nežiūrėdami savo aukšto pašaukimo, ėmė 
platinti krikščionišką tikėjimą ne meilės žodžiais, tik prie- 
varta ir kardu. Spraudės į Padauguvį ne tiek rūpindamies 
latvius apšviesti, kiek jų žemę pagrobti ir gyventojus pa- 
vergti. Ne tiek jiems rūpėjo stabmeldžių protas apšviesti 
šv. tikėjimu, kiek priversti naujiesiems valdovams mokėti 
dešimtinę, javus pilti, laukus nudirbti. 

Todėl pakrikštytų daugelis tiktai krikščionišką vardą 
tedėvėdavo, širdy pasilikdami stabmeldžiais. Ne vienas ap- 
sikrikštijęs skubėdavo į Dauguvos upę nusiplauti krikšto, 
sakydamas: „tegul jisai sau grįžta, iš kur atėjęs!“. 

Toksai vokiečių pasielgimas buvo labai nekrikščioniškas, 
todėl ir jų darbas neturėjo Dievo palaiminimo, o latviams 
ir lyviams atnešė nesuskaitomų nelaimių. 

Meinhardui mirus į Padauguvį atvyko Bertoldas (1196 
m.), kuris pradėjo apaštalauti kardu, nuo kurio greit ir 
patsai žuvo, užmuštas kovoje. 

Tuo padrąsinti lyviai pasiryžo vokiečius visai išvyti iš 
savo krašto, išžudė net savo tautiečius, kurie buvo priėmę 
Kristaus tikėjimą. Bet pasirodė, kad ne taip lengva nusi- 
kratyti vokiečių. 

Tretysis Padauguvio vyskupas buvo Albertas Buksgeu- 
denas. Tasai atvyko į Livoniją su ginkluota kariuomenė 
ir apsiginti pastatė tvirtą Rygos pilį (1201 m.). 

Paskui įsteigė tam tikrą ginkluotą vyrų broliją, kurios 
uždaviniu buvo ginti katalikų tikėjimas nuo pagonių. Tos 
brolijos raiteliai kareiviai prie paprastų apžadų, vienuoly- 
nuose daromų, dar prisiekdavo kovoti su pagonimis ir kai- 
po ordino ženklą vilkėjo baltais apsiaustais, ant kurių buvo 
išsiūti raudonas kryžius ir kardas. Nuo kardo jie buvo va- 


52 


dinami kardininkais. Vyriausis jų viršininkas buvo ma- 
gistras. 

Kardininkų magistras pradžioj privalė klausyti Rygos 
vyskupo. Bet ilgainiui nuo jo globos atsipalaidavo. 

Kardininkų ordino uždavinys buvo šelpti silpnus, gelbėti 
prispausius, platinti šv. tikėjimą. Bet jie to nežiūrėdami 
įtempė visas savo jėgas, kad pagriebtų svetimą kraštą į 
savo rankas ir pavergtų laisvą tautą. 

Iš to kilo didžiausia vokiečių neapykanta, kuri po tiek 
šimtų metų išsilaikė iki šiolei. Kilo smarkiausių karų, nes 
vietiniai gyventojai nenorėjo gera valia pasiduoti į verguvę. 
Bet vokiečiai, gerai apsiginklavę ir į karą įpratę, dažniau- 
siai imdavo viršų. 

Latviai ir lyviai vienų vieni negalėdami apsiginti, telkė 
lietuvius, arčiau Dauguvos tuomet gyvenusius; bet ir tie 
ne visados galėdavo įveikti geležimi apkaltus vokiečius. 

Kad lengviau palenktų gyventojus po savo valdžia, vo- 
kiečiai sėdavo jų tarpe nesutikimus, o paskui jais pasinau- 
dodavo. Ypač jie išnaudojo nesutikimus tarp lyvių ir latvių. 
Latviai, nekęsdami lyvių, lengviau krikštijos, manydami 
tuo būdu atsipalaiduosią nuo savo kaimynų lyvių ir estų. Ly- 
viams tikrai užkenkė, prisidėdami prie jų sunaikinimo; 
bet nepoilgo patys pateko į didesnę verguvę. 

Pirmų pirmiausia kardininkai užgriuvo ant žiemgalių. 
Albertas, užpuolęs (1208) su kardininkais Visvaldį, sude- 
gino jo pilį, jo žmoną Dangerutę nužudė. Visvaldis iš gai- 
lesčio patsai nusižudęs. Visa Livonija ir žymi estų (arba 
igaunių) dalis 1225 m. teko vokiečiams. 

Bent kiek ilgėliau gynėsi latgaliai ir kuršiai, kuriems 
talkininkavo žemaičiai ir aukštaičiai lietuviai. Bet ilgai 
ištverti neišgalėjo prieš geležinį kardininkų ordiną, kursai 
ypačiai sustiprėjo, kai susivienijo su antru, dar karingesniu 
ordinu — kryžiuočiais. Visas tuomet Padauguvio kraštas 
pateko į baisiausią verguvę. 

Rymo papos kartkartėmis rašydavo, įspėdami ginkluotus 
vienuolius, kad krikščioniškai elgtųsi su vietos gyventojais, 
neatiminėtų jiems žemės, grąžintų tėvams įkaitais paimtus 
vaikus, neplėštų turto. 

Bet tie įspėjimai nedaug tegelbėjo. Patsai Rygos arki- 
vyskupas nemaža kentėdavo nuo tų kardininkų, priverstas 


53 


skystis šventajam tėvui arba net šauktis Lietuvos kuni- 
gaikščių pagalbos. O ką besakyti apie užkariautus vietos 
gyventojus, kurie neturėjo galios nė pasiskųsti Romai. 


KRYŽIUOČIŲ ORDINAS 


Prūsai buvo artimiausi Vakarų Europos kaimynai; todėl 
čia dar anksčiau kaip į Padauguvį pradėjo lankytis misionie- 
riai. Tačiau pasisekimo jie ilgai neturėjo, nes stabmeldiškas 
tikėjimas čia buvo labai įsikerėjęs; čia iki XIII amž. gyveno 
pats krivių krivaitis; čia buvo ir visų garsiausia lietuvių 
šventovė Romuva. 

Pirmasis, kur tarp prūsų mėgino skelbti Kristaus tikėjimą, 
regis, buvo šv. Vaitiekus, paskui Adalbertu pramintas, Pra- 
hos vyskupas. Neilgai apsakinėjęs Dievo žodį, buvo prūsų 
nužudytas, kadangi drįso įžengti į dievams pašvęstą girią. 
Jo kūną išpirko už didelius pinigus Boleslovas Narsusis, 
Lenkų kunigaikštis. 

Paskui kiek laiko prūsams apaštalavo šv. Olavas, Norve- 
gų kunigaikštis, keliaudamas per Prūsus pas Jaroslavą, Ru- 
sų kunigaikštį. 

Laimingiau sekėsi šv. Brunonui, kursai pametęs Otono 
ciesoriaus dvarą ir Magdeburgo arkivyskupo palaimintas, 
atvyko į Prūsus, kur didžiai uoliai ir atsidavęs skelbė Kris- 
taus mokslą, nemaža ir apkrikštijo. Bet paskui 1009 m. ir 
tasai buvo nužudytas. Juo, rodos, ir pasibaigė pirmieji mėgi- 
nimai apaštalauti prūsams. 

XIII amž. pradžioje nauji misionieriai, paraginti gandais 
apie sėkmingą katalikų tikėjimo platinimą Livonijoje, einą 
į Prūsus ir dabar jau su didesniu pasisekimu. Jų tarpe žy- 
miausis buvo Kristijonas, cistersų vienuolis, kursai, malo- 
niai elgdamasis su stabmeldžiais, nemaža jų išmokė tikrą 
Dievą garbinti. 

Papa Inocentas III, patyręs apie tai, rašė Gnezno arkivys- 
kupui, įspėdamas, kad Dievo žodžio skelbėjai kartais ne- 
skriaustų naujų bažnyčios sūnų savo gobšumu, kad geruoju 
apsikrikštijusius nuo stabmeldžių keršto gintų, jei prireiks, 
net ginklu, tačiau nedrįstų niekam priverstinai primesti 
krikščionių tikėjimo. 


54 


Kristijonas, nuvykęs 1215 m. į Romą, buvo ten pašvęstas 
vyskupu. Bet grįžęs į Prūsus, rado čia kitaip, negu buvo pali- 
kęs. Prūsai, įpykinti užpuldinėjančio mozūrų kunigaikščio 
Konrado, šoko deginti ne tik Mozūrų miestų, sodžių ir baž- 
nyčių, bet ir namie ėmė neapkęsti krikščionių, o jų turtą 
naikinti. 

Lenkai skundėsi šv. tėvui, kad prūsai deginą ir naikiną jų 
kraštą, o ramius žmones į nelaisvę imą. Kristijonas, norė- 
damas įbauginti prūsus ir priversti juos klausyti, papos 
pritartas, paskelbė vadinamąjį, paskui dažnai vokiečių at- 
kartojamą, kryžiaus karą. 

Rymo papos leisdavo su tam tikrais atlaidais kryžiaus 
karą prieš pagonius, nes vokiečiai ir mozūrai apie prūsus 
skelbdavo nebūtus daiktus, apgaudinėdami papas: prūsai ir 
lietuviai gyvuliškai kaip laukiniai gyveną, belaisvius deginą 
ir kankiną, sodžius siaubią, krikščionius kaip įmanydami 
žudą ir esą Europai lygiai pavojingi kaip ir turkai. 

Kryžiaus karai buvo vykdomi šitokiu būdu: papa išsiunti- 
nėjęs raštus į visus kraštus, kviesdavo vokiečiams į talką 
kariauti prieš pagonius, suteikdamas visuotinus atlaidus 
tiems, kurie, atlikę išpažintį, per paskirtą laiką dalyvaus 
šventame kare. Ant to balso rinkdavosi prieš prūsus ginkluo- 
ti vyrai iš visų žemių: iš Prancūzų, Austrų, Ispanų, Anglų ir 
iš kitur. Juos vokiečiai vadindavo svečiais. 

Nors tie talkininkai duodavo gerą paspirtį vokiečiams ko- 
vose su prūsais, tačiau atlikę savo darbą ir išbuvę paskirtą 
laiką, grįždavo namon, palikdami vienus vokiečius, o prū- 
sai įpykinti skubėdavo jiems atkeršyti. 

Tuomet Kristijonas, pasitaręs su Konradu, įsteigė vadina- 
muosius „Dobrynės žemės brolius“, kurie pastoviai turėjo 
ginti nuo stabmeldžių. Bet tie broliai, nuolatos kariaudami 
su prūsais, greit visi žuvo. 

Tada atėjo Konradui nelaiminga mintis — pergabenti 
prieš prūsus raitelių kryžiuočių ordiną iš Jeruzalės, kur jisai 
rūpinosi ligonimis. 

Tasai kryžiuočių ordinas, įgijęs sau garsų vardą karuose 
su turkais ir gerokai pralobęs, persikėlė paskui iš Šventosios 
Žemės į Europą. Čia valdžios ir viešpatavimo geidulys ištry- 
nė visai jų pirmutinį aukštą pašaukimą — tarnauti artimui 


55 


ir ginti Bažnyčią. Jie tegeidė žemės, kad įsteigtų savo pasau- 
linę viešpatiją. 

Todėl jų viršininkas, magistras Hermanas Zalcas, dabar 
džiaugdamasis priėmė pavestą jam Kulmos žemę, kuri buvo 
pasieny, Prūsų ir Mozūrų tarpe, pasiimdamas ant savęs 
pareigą ginti krikščionis nuo stabmeldžių. Buvo tai 1228 me- 
tais. Nuo to laiko prasideda nuolatinis kruvinas karas prūsų, 
o paskui lietuvių su tais kryžiuočiais. 

Kryžiuočių apdaras — baltas apsiaustas, ant kurio būda- 
vo išsiuvamas juodas kryžius. 

Pradžioje kryžiuočių buvo nedaug; todėl jiems padėti 
plūdo iš visos Europos ginkluotų vyrų, vadinamų maldinin- 
kais, kurie manydavo darą išganomą darbą. 

Kryžiuočiai ėmė tuojau statyti naujai užgrobtuose plotuo- 
se pilis, iš kurių išpuldami, geležiniais šarvais apkalti, ant 
arklių irgi apšarvuotų, naikindavo apylinkes, skleisdami 
ugnį, palikdami tyrus ir įsiverždami vis gilyn į Prūsus. Žvė- 
riškai elgdamiesi su vietos gyventojais, greitu laiku susipyko 
ir su Kristijonu. 

Prūsų buvo ir skaičiumi daugiau už latvius; ištverme jie 
buvo irgi patvaresni, todėl ilgiau prieš kryžiuočius laikės. 
Bet vargu buvo kariauti prieš geležinę kryžiuočių tvarką 
nelaimingiems prūsams, kurių tarpe dargi trūko vienybės. 

Jau 1233 m. pagonių prūsų kraštas pateko į kryžiuočių 
rankas, nors gynėsi atkakliai. Paskui iš eilės kryžiuočiai puo- 
lė artimiausius. 

Prūsai dažniausiai ar žūdavo, ar pasitraukdavo giliau į 
savo žemę. Ordinas, užėmęs tuščias vietas, gabendavo iš 
Vokietijos gilumos savo tautiečių, jais apgyvendindavo nau- 
jas šalis ir tuo būdu eidavo vis gilyn į rytus (Drang nach 
Ost — varžtasį Rytus). Naujakuriai įsigyvenę padėdavo 
reikale kryžiuočiams ir kariauti prieš prūsus. 

Prūsai, nuveikti kovoje, kartais pasiduodavo ordinui, pri- 
imdavo krikštą, bet gavę progos, vėl sukildavo prieš savo 
engėjus, mėgindavo juos išvyti iš savo krašto. Kartais prū- 
sams pavykdavo kryžiuočius sumušti ar, subėgusius į savo 
tvirtoves pilis, badu išmarinti. Bet vis dėlto galų gale prūsai, 
silpniau apsiginklavę ir silpnai susiorganizavę, buvo nuveik- 
ti, ypač kai kryžiuočiai susivienijo su Rygos kardininkais. 


56 


LIETUVOS VALSTYBĖS TVĖRIMASIS 


Kai iš vienos pusės lyvius ir latvius puolė kardininkai 
spausti, iš antros pusės prūsus kryžiuočiai, vis gilyn skverb- 
damies į jų žemę, žemaičiai ir aukštaičiai lietuviai buvo susi- 
skaidę į daug mažų vienetų, kurių vadai, karaliukais vadina- 
mi, dažnai tarpusavy kovodavo. 

Tačiau iki vokiečiai suspėjo sumindžioti ir pavergti prūsus 
bei latvius ir iki prisiartino tuo būdu prie vidurinės Lietuvos, 
ši pastaroji, pasijutusi esanti pavojuje, turėjo laiko susiorga- 
nizuoti ir sugebėjo įsisteigti vieną tvirtą valstybę. 

Vienybės reikalas ne visų tautos vadų iš karto buvo su- 
prastas; bet ta nuovoka nuo XIII amž. pradžios aiškiai bręsta 
žymesniųjų kunigaikščių tarpe, kurie nepasitenkindami vien 
apsigynimu, kaip kad darė latviai ir prūsai, patys didesniais 
būriais ima užpuldinėti kaimynus. 

Nuo XIII amž. pradžios aiškiai matyti lietuvių kunigaikš- 
čių ekspansijos (išsiplėtimo) noras. Kovose su latgaliais, 
estais, gudais lietuviai dažniausiai ima viršų ir savo suma- 
numu ir geresniu apsiginklavimu. Vieni vokiečiai tampa 
jiems pavojingi priešai. 

Iš žymesnių to laiko kunigaikščių, kurie galėjo varžytis 
dėl pirmenybės, galima paminėti šie: Žvalgaitis, Mingaila, 
Rimgaudas, Utenis ir k. 

Žvalgaitis, galingas žiemių Lietuvos kunigaikštis, 1204 m. 
žiemą su dviem tūkstančiais raitelių ėjęs pro Rygą į estų 
žemę. Rygiečiai vokiečiai persigandę vaišino juos gerinda- 
miesi. Tačiau kai lietuviai su didžiu grobiu grįžo pro Rygą, 
žiemgaliai su vokiečiais iš pasalų juos užpuolė nakčia ir 
daugumą išžudė. Žuvo ir pats Žvalgaitis, per daug patikėjęs 
vokiečių vaišingumu. 

Mingaila 1190 m. užpuolęs Polocką ir nepaisant smar- 
kaus pasipriešinimo jį paėmęs valdyti. Nuo to laiko lietuviai 


57 


padauguviečiai per Latgalius pro Polocką užpuldinėdavo 
Pskovą, net Naugardą. Mingaila buvęs Naujapilio kuni- 
gaikščiu, šių dienų Trakų apskrity. 

Utenis, rytų šiaurinės Lietuvos kunigaikštis, kelius kartus 
Jaimingai prieš kardininkus kariavęs ir juos pergalėjęs. Bet 
nelaimingas jo buvo prieš kardininkus žygis 1227 m., kai 
arti Kandavos pilies jo kariuomenė po ilgo ir smarkaus mū- 
šio buvo beveik visai sunaikinta. 

Rimgaudo tėvas Algimantas, rodos, žuvo 1226 m., kai 
7000 lietuvių, naikindami Smolensko ir Naugardo kunigaikš- 
tijas ir pasiekę net Toržką ir Toropecą, buvo užpulti iš pa- 
salų ir pergalėti. 


RIMGAUDAS. 1226—1240 


Rimgaudui pasisekė ne tiek prievarta ir jėga, kiek suma- 
numu ir taikumu paimti į savo rankas visas Lietuvos šalis, 
ir jisai pradeda vadintis didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. 
Sostinę perkelia iš Kernavės į Naujapilį. 

Matydamas, kad kardininkai vis daugiau spaudžia lyvius, 
latvius ir latgalius, Rimgaudas kartkartėmis eina prieš vo- 
kiečius, talkininkaudamas savo tautiečiams. Nors ne visados 
grįžta pergalėtoju, tačiau kardininkai jau supranta, kad 
su lietuviais ne taip lengva kariauti, kaip buvo su latviais. 

Kova ties Mogilna 1234 m. Rimgaudo sūnus Erdvilis su 
stipria kariuomene užėmė Gardiną, Drohičiną, Mozyrių ir 
kitus gudų miestelius. Gudų kunigaikščiai suvienytomis jė- 
gomis susitarė nusikratyti lietuvių kunigaikščio valdžios. 
Lucko kunigaikštis Dovydas patelkė Sviatoslavą, didžiojo 
Kijevo kunigaikščio brolį, Volynės Leoną ir Drucko kuni- 
gaikštį Dimitrą, pasamdę dar polaučius, stojo visi į kovą 
prieš Lietuvą. 

Rimgaudas, sužinojęs apie kylančią prieš jį audrą, prisi- 
ruošė irgi rimtai sutikti priešus. Susirėmė abi puses žiemos 
rytuos ant Nemuno kranto, kur Dzitva įteka. Rimgaudas, 
mažiau teturėdamas vyrų ir nepasitikėdamas savo jėgomis, 
apsirinko sau patogesnę apsiginti vietą, Nemuno ir Dzitvos 
trikampy. 


Kova buvo kruvina ir ėjo bemaž ištisą dieną su įnirtimu. 
Galop lietuviai ėmė viršų. Priešų žuvo daugybė, ir didis gro- 
bis teko pergalėtojams: žirgai, ginklai, vežimai. Ta vieta 
paskui gudiškai buvo vadinama „Mogilna“ arba Kapais. 

Po tos pergalės Rimgaudo valstybės siena nukilo iki Po- 
locko, Mozyriaus ir Pripetės upės. 

Bet užgriebęs nemaža gudų žemės, Rimgaudas mokėjo 
išmintingai juos tvarkyti, nevaržydamas jų tikėjimo, kalbos, 
papročių, savivaldybių, kaip ir tolimesnieji jo įpėdiniai, 
didieji Lietuvos kunigaikščiai, kurie visados pasižymėjo savo 
plačia tolerancija (apykanta). Tuo būdu lietuvių to laiko 
ekspansija nesutiko ir didžio pasipriešinimo iš gudų pusės. 

Kova ties Karsakiškiu 1236 m. Rimgaudo pergalė ties Mo- 
gilna, plačiai pagarsėjusi, nugąsdino vokiečius kardininkus, 
ir jie ėmė šaukti, kad lietuviai kaip turkai esą pavojingi Euro- 
pos krikščionijai. Papa, jų įtikintas, apgarsino prieš Lietuvą 
kryžiaus karą. Kardininkai išsiuntinėjo raštus į visas šalis, 
melsdami pagalbos. Susirinko į Padauguvį labai daug sava- 
norių raitelių. 

Kardininkų magistras buvo tuomet veiklus Folkvinas. 
Surinkęs ir sutvarkęs tuos visus „maldininkus“ į didžiausią 
to laiko kariuomenę, Folkvinas perėjo per Dauguvą ir Nemu- 
nėlio paupiu traukė tiesiog ant Kernavės. Nesutikdamas 
pakeliui nė kokio pasipriešinimo ir nė vieno ginkluoto karei- 
vio, jisai svajoja kiaurai pereisias visą Lietuvą ir ją be dides- 
nio mūšio užkariausiąs. 

Tuo tarpu tarp Lėvens upės ir Karsakiškių, išėję iš miškų 
į lygius laukus, kardininkai ir jų talkininkai išvydo plevė- 
suojančias lietuvių vėliavas ir kariuomenę, pasirengusią 
stoti į mūšį. 

Rimgaudas čia, kaip ir ties Mogilna, pasirinko gintis pa- 
togiausią prie upės vietą, kad nebūtų apsuptas ar iš užpaka- 
lio užpultas, ir įveikė priešą. 

Buvo rugsėjo šv. Maurikijaus 21 d. Kardininkai, net iš ke- 
lio neatsilsėję, nes jau saulė iš pietų sukosi, puolė lietuvius, 
savo magistro įskatinti. Susirėmimas buvo labai smarkus, 
bet vokiečiai nė kokiu būdu neįstengė perlaužti lietuvių gran- 
dinių. 

Jau saulė leidos, kai nekantrus Folkvinas, nematydamas 
kito būdo, pasiryžo ar garbingai žūti, ar perlaužti Rimgaudo 


“J 


kariuomenės vidurį. Išsirinkęs 48 drąsių drąsiausius raite- 
lius apkaltus geležimi, puolė į lietuvių kariuomenės vidurį, 
kad jį sutriuškintų. Tačiau perlaužti lietuvių grandinių ne- 
pasisekė: pats galą gavo, ir visa jo kariuomenė ėmė bėgti. 
Lietuvių raitarija vienu akimirksniu jają apsupo, ir maža kas 
jos gyvas beišspruko. | 

Tos didžios pergalės Rimgaudas nesunaudojo. Jei būtų 
ėjęs tuomet ant Rygos, būtų galėjęs vokiečių kardininkų 
ordiną visai sutriuškinti ir iš Livonijos išvyti. Bet Rimgau- 
das ar manė kardininkus esant bent lig laiko jau nebepavo- 
įingus, ar rasit jo akis atkreipė naujas iš pietų slenkąs pavo- 
jus, t. y. totoriai, kurie, didžiomis miniomis atsigrūdę iš 
Azijos ir pergalėję suvienytas rusų kunigaikščių jėgas, žy- 
giavo dabar į Lietuvą. 

Kardininkų ir kryžiuočių susivienymas 1237 m. Kardinin- 
kai, Rimgaudo pergale įbauginti ir pasinaudodami tuo, kad 
duota jiems laiko, nutarė susivienyti su kryžiuočių ordinu. 
Tam tikslui Rygos vyskupas nuleido pasiuntinius į Romą, 
kad papa sujungtų tuodu ordinu, kad juodu iš vieno galėtų 
kovoti prieš lietuvius ir gintų krikščionius nuo pagonių. 

1237 metais ordinų sujungimas tikrai buvo patvirtintas. 
Kryžiuočių magistras buvo pavadintas didžiuoju magistru, 
kurio kardininkų magistras turėjo klausyti. Nuo to laiko ir 
kardininkai pradeda dėvėti juodą kryžių ant balto apsiausto. 

Kryžiuočių ir kardininkų ordinų susivienymas labai su- 
stiprino Lietuvos priešus, kurie dabar sistematingai ir su- 
tartinai ėmė ją spausti iš dviejų pusių ir ilgainiui lietuvius 
visai atstūmė nuo marių. 

Lietuvai dabar ima slinkti artyn tasai pats pavojus kaip 
prūsams ir latviams. Tik Lietuvos kunigaikščių sumanumas 
ir begalinis tautos patvarumas per 200 metų išlaikė į rytus 
besiveržiančius vokiečius, iki galop Vytautas Didysis juos 
visai sutriuškino Žalgirio kovoje. 


ERDVILIS IR MINDAUGAS 


Rimgaudas, sumanus valdovas ir drąsus karžygys, padė- 
jo stiprius pamatus Lietuvai, bet neilgai teviešpatavo. Jam 
apie 1240 m. mirus, liko du sūnu — Erdvilis ir Mindaugas. 


60 


Pirmasis pasiėmė valdyti Žemąją Lietuvą, antrasis Aukš- 
tąją. 

Jųdviejų jau už gyvos tėvo galvos, matyti, dalyvauta žy- 
mesniuose įvykiuose, nes, jei tikėtina Volynės kronika, jų 
dviejų jau dalyvauta 1219 m. sutariy su Volynės kunigaikš- 
čiu Danielium prieš vengrus ir lenkus: tarp kitų po sutartimi 
pasirašiusių vardų skaitome Mindaugo ir Erdvilio vardu. 

Erdvilis pagarsėjo savo kovomis su totoriais. Totoriai, 
užkariavę visas rusų šalis, vieni pasisuko į vengrų žemę, 
kiti, vadovaujant Baidarui ir Kaidanui, traukė į Lenkus, bet 
pakely sudegino Pinską, Slonimą, Gardiną, kurie priklausė 
Lietuvai. 

Totoriams pasitraukus į lenkų kraštą, Erdvilis užėmė vėl 
šalį tarp Pripetės ir Bugo, o totorių baskakus, arba duoklės 
rinkikus, išblaškė. 

Totoriai, lig šiolei visur pergalėtojai, baisiai įnirto, ir jų 
vadas Šeibakas su stipria kariuomene iš Volynės ėjo dabar 
prieš Lietuvą. Pirmieji lietuvių būriai buvo jo pergalėti ir 
priversti trauktis atgalios. Totoriai, degindami viską pakely, 
traukė į šiaurę prieš Lietuvą. 

Išėjo tada prieš totorius Erdvilis ir dabartiniame Lydos 
apskrity juos sumušė laukuose, kurie paskui buvo vadinami 
„Šeibakpole“. 

Juos vydamas, Erdvilis antrą kartą su jais susikovė jau 
Volynėje, kur totoriai buvo lietuvių irgi nugalėti, bet pats 
Erdvilis žuvo, pervertas strėlės. Gudai ilgai garbino savo 
dainose Erdvilį — totorių pergalėtoją. 


MINDAUGAS. 1242—1263 


Erdviliui žuvus, paliko trys jo sūnūs — Trainaitis, vadi- 
namas Viskiniu, Daumantas, arba Arvydas, ir Tautvila. 
Mindaugas pasiskelbė didžiuoju visos Lietuvos kunigaikš- 
čiu, Trainaičiui paliko Žemaičius valdyti, jo priklausant, o 
Daumantui ir Tautvilai pavedė sergėti rytus, paskyręs jiems 
Vitebską ir Polocką. 

Tautvila ir Daumantas, vedę žmonas gudes, greit patys 
sugudėjo ir nebenorėjo Mindaugo klausyti, ypač Tautvila, 


61 


pasitikėdamas artima giminyste su Aleksandru Neviškiu, 
garsiu rusų kunigaikščiu, kurio žmonos seserį buvo vedęs. 

Mindaugas, sudrausti nepaklusniems brolvaikiams, ypač 
Tautvilai, kurs daugiausia kurstė savo brolius į maištą, 
beregint užpuolė Polocką. Tautvila pabėgo pas kardininkus, 
Arvydas-Daumantas pas rusinų kunigaikštį Danielių. 

Kardininkai ir Danielius labai apsidžiaugė ta proga užpul- 
ti Lietuvą. Galicijos kunigaikštis seniai su pavydu ir nepasi- 
tikėjimu žiūrėjo į augančią kaimynystėje Lietuvą; todėl 
dabar ne tiktai pažadėjo Mindaugo giminaičiams pagalbą, 
bet dar kvietė ir Lenkus pulti Mindaugą. 

Lenkai, labai nuvarginti totorių, negalėjo prisidėti prie 
karo, bet kardininkai džiaugdamies priėmė pakvietimą, juo 
labiau kad Tautvila ir Daumantas, į Rygą atvykę, ne tiktai 
patys priėmė katalikystę, bet pasižadėjo ir visus Žemaičius 
pavesti ordino globai, jei pasiseks nuo Mindaugo atimti. Da- 
nielius irgi prie tos progos manė atsiimsiąs nuo Mindaugo 
visas gudų šalis. 

Negana to, pačiuose Žemaičiuose, kurstant Trainaičiui, 
net ir Aukštoje Lietuvoje atsirado Mindaugo priešų: geležinė 
jo ranka ir griežtas reikalavimas jo klausyti nepatiko žemes- 
niems kunigaikščiams, norintiems savarankiškumo, o brol- 
vaikių kurstymai dar daugiau prisidėjo prie visuotinos suiru- 
tės. 

Sunkios dienos atėjo Mindaugui ir Lietuvai. Tačiau, nors 
iš visų pusių priešų apsuptas, Mindaugas nenusiminė, drą- 
siai stojęs ginti savo krašto. 

Pirmiausia pasiryžo atsiimti Polocką, kur sugrįžęs dabar 
sėdėjo Tautvila su Danieliaus ir kardininkų atsiųsta įgula. 
Jau buvo bejsiveržę lietuviai į miestą, bet atėjo Polockui į 
pagalbą pats Aleksandras Neviškis. Lietuviai turėjo pasiša- 
linti, nustoję savųjų apie 8000 vyrų. 

Tuo pačiu metu Danielius, susitaręs su kitais gudų kuni- 
gaikščiais, pergalėjo lietuvių kariuomenę Slonimo laukuose 
ir slinko į šiaurę. 

Mindaugas, sutraukęs stiprią apie 30 000 kariuomenę, 
puolė į Kuršą, kur kardininkai, per Dauguvą persikėlę, da- 
bar buvo įsiveržę. Jei ne visas Kuršas, tai bent žymi jo dalis 
tuomet dar priklausė Lietuvos kunigaikščiams. 

Mindaugas Kurše apgulė Ambotės pilį, bet jos paimti jam 


62 


nepasisekė: pats magistras atėjo jai į pagalbą. Kardininkai, 
nors nemaža čia turėjo nuostolių, bet privertė Mindaugą 
iš Kuršo pasitraukti. 

Tuomet Mindaugas pasisuko prieš Tautvilą, kurs išėjęs iš 
Polocko, siaubė Lietuvą rytuose. Tautvila buvo išvytas. Tuo 
tarpu Danielius, nerasdamas pasipriešinimo, brido vis gilyn 
į Lietuvą, užėmęs Volkoviską ir net Gardiną. 

Matydamas, kad ginklu savo priešų nenuveiks, Mindau- 
gas sumanė kitu būdu gelbėti Lietuvą. Pirmiausia pasirūpino 
susitaikinti su Danielium, atiduodamas jam Slonimą ir Vol- 
koviską ir išleisdamas savo dukterį už Danieliaus sūnaus 
Švarno; o taikai aptarti ir patvirtinti atsiuntė savo sūnų 
Vaišvilką, kursai pas Danielių ir pasiliko. 

Apsisaugojęs iš pietų pusės nuo Danieliaus, Mindaugas 
dar kartą mėgino laimės kardu su šiaurės priešais kardinin- 
kais, kurie, užėmę Kuršą ir Žiemgalius, įsiveržė į Žemaičius; 
su jais susidėjo ir Trainaitis. Kardininkai siaubdami buvo 
atsibastę iki Neries upės, kurios dar nė karto nebuvo vokie- 
čiai lig šiolei pasiekę. 

Bet Mindaugui ir šį kartą nepavyko vokiečių nuveikti. 
Vokiečių pergalėtas, užsidarė savo tvirtovėje Vorutoje. Kar- 
dininkai, tiesa, tvirtovės negalėjo paimti ir buvo priversti 
grįžti namo, bet baisiai sunaikino visą kraštą. 

Nebematydamas kito kelio, Mindaugas sušaukė į Kernavę 
visuotiną didikų seimą pasitarti, kas daryti. Čia buvo nutarta 
su kardininkais taikintis, neatsižvelgiant į sunkiausias sąly- 
gas, nors tai reikalautų didžiausių aukų. 

Leidžia tada Mindaugas pasiuntinius pas kardininkų ma- 
gistrą Andrių Stūklandą su gausiomis dovanomis — auksi- 
niais ir sidabriniais daiktais bei daugybe arklių — ir mel- 
džia, kad tasai pats atvyktų su juo pasikalbėti, laiduodamas 
neliečiamybę. Magistras sutiko ir atvyko į Mindaugo bu- 
veinę. 

Čia magistras kunigaikščiui pasakė aiškiai: neišsigelbėsi, 
jei nepriimsi krikšto su visa tauta ir nepavesi ordino globai 
Žemaičių šalies, ką jau Mindaugo brolvaikiai buvo pažadėję. 

Mindaugas matė, kad lietuviai, iš visų pusių krikščionių 
apsupti, vis tiek neišgalės ilgai pasilikti stabmeldžiais; antra 
vertus, kito kelio Mindaugui ir nebuvo išsigelbėti nuo priešų, 
juoba kad Danielius, nors buvo padaręs su Mindaugu taiką, 


63 


vis dėlto nesiliovė prieš jį veikęs ir net lenkus į talką vėl prieš 
jį kvietė. 

Mindaugo krikštas 1252 m. Mindaugas, ilgai nesvyravęs, 
apsikrikštijo kartu su savo žmona, kuriai buvo duotas Mor- 
tos vardas, su dviem sūnum ir su nemažu didikų būriu. 

Paskui, magistrui patariant, išleido pasiuntinius į Romą, 
pranešdamas apie savo krikštą Inocentui IV, prašydamas 
sau karališko vainiko, kaip jau magistro buvo žadėta, ir kad 
papa paimtų naują Lietuvos karalystę į savo ypatingą globą. 

Papa Inocentas IV džiaugdamasis priėmė žinią apie Min- 
daugo krikštą ir vienu raštu Livonijos vyskupams įsakė pri- 
žiūrėti, kad niekas nedarytų jokių kliūčių Lietuvos karaliui, 
o kitu raštu Livonijos magistrui Stūklandui liepė, pasikvie- 
tus Kulmo vyskupą Enriką, su dvasiškiais ir kardininkais 
raiteliais nuvykti į Lietuvą ir apvainikuoti Mindaugą jo sosti- 
nėje Naujapily arba Vorutoje, kas tikrai įvyko 1252 m. rug- 
sėjo 8 dieną. Pats Rygos arkivyskupas atvykęs dalyvavo 
nepaprastose iškilmėse. 

Pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo paskirtas vokietis iš Li- 
vonijos, mokas bent kiek lietuviškai, Kristijonas, kursai jau 
prieš apvainikuojant mokė Mindaugą ir jo žmoną krikščio- 
niškų tiesų. Su Mindaugu priėmė krikštą apie 600 Lietuvos 
bajorų. Nuo tų metų ir reikėtų mums skaityti Lietuvos 
krikštą. 

Bet priimdamas krikštą, Mindaugas buvo priverstas pa- 
vesti ordino globai bemaž visus Žemaičius, kurie, tiesą pasa- 
kius, jau buvo vokiečiams pažadėti brolvaikių maištininkų. 

Naujajam vyskupui išlaikyti Mindaugas užrašė pusę že- 
mių: Raseinių, Betygalos, Ariogalos ir Laukuvos valsčiuose. 
Iš to užrašo galima spėti, kad ir paties vyskupo buveinė ir 
Naujapilis, kur Mindaugas buvo apkrikštytas, o kurio vieta 
šiandieną nėra tikrai žinoma, galėjo būti ne per toli nuo pa- 
minėtų vietų, bent ne per toli nuo Žemaičių sienos. 

Nenorėdamas pasiduoti vokiečių ordino įtakai, Mindaugas 
išgavo iš papos sutikimą, kad Lietuvos vyskupas priklausytų 
ne Rygos arkivyskupo, bet stačiai Rymo. Papa, priimdamas 
Lietuvą ir Mindaugą į savo globą, naujam karaliui atidavė 
visas stabmeldžių šalis, kurias tasai jau valdė ir kurias 
apims valdyti. 

Mindaugo krikštas ir jo karaliumi apvainikavimas buvo 


64 


labai svarbus įvykis Lietuvos istorijoje. Jisai būtų turėjęs 
labai didžių ir Lietuvai naudingų išdavų, kad jų nebūtų su- 
trukdę vokiečių ordino atkaklumas ir Mindaugo brolvaikių 
kerštas. 

Vokiečių ordinas būtų nustojęs pamato kariauti su stab- 
meldžiais lietuviais, Lietuva būtų pusantro šimto metų anks- 
čiau prisidėjusi prie kuliūringųjų vakarinės Europos valsty- 
bių kaip lygiateisė karalija, ir tai be lenkų tarpininkavimo; 
pusantro šimto metų anksčiau būtų prasidėjęs mūsų krašte 
ramus kultūros darbas. Kiek tai būtų sutaupyta jėgų, žmo- 
nių! Būtų buvę sulaikyta ir gudų tikėjimo, ir jų kalbos įtaka 
Lietuvos rytų šone. Patys prūsai būtų susilaukę nemaža 
paramos iš Lietuvos pusės ir bent dalimi išlikę nuo pražū- 
ties. 

Mindaugui apsikrikštijus ir su Livonijos ordinu šiaip taip 
susitarus, nurimo ir Galičo kunigaikštis Danielius, kursai 
jau turėjo su Lietuvos valdovu dabar daugiau skaitytis. 
Jojo sūnus Romanas, Mindaugo žentas, gavo valdyti Sloni- 
mą, Volkoviską ir visą taip vadinamąją Juodąją Rusija, bet 
su sąlyga, kad pripažins Mindaugo globą ir valdys jojo 
vardu. 

Brolvaikiai irgi turėjo nusilenkti prieš Mindaugą ir bent 
paviršutinai su juo susitaikinti. Tautvila vėlei gavo Polocko 
žemę, Daumantas Utenos apskritį, o Trainaitis Žemaičius, 
pripažindamas ant savęs viršenybę ir Mindaugo, ir iš dalies 
kardininkų magistro. 

Tuo būdu susitaikęs su savo priešais, Mindaugas praplėtė 
savo karalijos ribas į rytų pietus: užėmė Černigovo ir Brians- 
ko kunigaikštijas. Todėl kovoj su galingais savo priešais 
Mindaugas, tikrai sakant, nedaugio galutinai tenustojo. 

Bet ordinas ir brolvaikiai tik lig laiko ir veidmainingai 
buvo susitaikinę ir savo tikslų išsižadėti nemanė. 

Ordinas, nepasitenkindamas sau pavesta Žemaičių globa, 
kad ten įvestų Kristaus tikėjimą, ryžosi tvirtai įsiviešpatauti 
tame krašte amžių amžiais; net, rodosi, buvo išgavęs nuo 
Mindaugo raštą, kad visa Lietuva teksianti vokiečiams glo- 
boti, jei karalius mirtų bevaikiu. Ypač vokiečiai pasiryžo 
tvirtai užimti visą pamarį — vadinamą Sembiją, kad Lie- 
tuvą atstumtų nuo marių ir sujungtų kryžiuočių bei kardi- 
ninkų šalis. 


3. Raštai, HI 65 


Bet Žemaičiai, ne visai tepripažindami Mindaugo valdžią, 
dar mažiau buvo linkę pasiduoti vokiečių jungui. Prasidėjo 
nesiliaujama žemaičių kova su kardininkais. Į tą kovą įsikiš- 
davo kartais kuršiai ir prūsai. Mindaugas laikėsi nuošaliai, 
nors kaskart daugiau jam aiškėjo, kad ordinui rūpi ne tikė- 
jimo dalykai, bet grobiama politika. 

Toje vietoje, kur kardininkų ordino žemė sueina su kry- 
žiuočių prūsų žeme, vokiečiai pastatė stiprią Klaipėdos tvir- 
tovę. Antrą tvirtovę įsisteigė apie dabartinę Kuldingą. Tu 
tvirtovių žemaičiai nestengė sugriauti. Bet jie sumušė ordino 
kariuomenę prie Skuodo ir neleido įkurti trečios tvirtovės 
ties Durbės ežeru, ant Kuršių ir Žemaičių sienos. 

Įnirtimas tose nuolatinėse kovose iš abiejų pusių — iš 
vokiečių ir žemaičių — buvo baisus. Kardininkai viską plėšė, 
degino ir naikino, bepalikdami rūstus tyrus. Nutverdami 
vaikus ir moteris, būriais juos kaip gyvulius varydavo į ne- 
laisvę. Kai kryžiuočiai, Otokaro padedami, užėmė Sembiją, 
tai vienas jų viršininkas liepęs visai vietinei diduomenei susi- 
rinkti į vieną butą ir tą butą uždegęs, kad paskui lengviau 
būtų suvaldyti vietos gyventojai, pasilikę be savo vadų. 

Žemaičiai patys deginę savo namus ir su savo šeimynomis 
ir daiktais slapstęsi giriose, iš jų užpuldinėdami ant savo 
skriaudėjų ir nenorėdami per prievartą krikštytis. 

Vokiečiai, negalėdami perlaužti žemaičių užsispyrimo, 
skelbė visai Europai, kad tie pagonys esą nepaprastai žiau- 
rūs ir visai krikščionijai pavojingi. Skelbiama buvo kryžiaus 
karas, ir gaujos maldininkų plūdo kryžiuočių ordinui į talką. 

Kova ties Durbės upe. Kai Žemaičiuose pasklido gandas, 
kad Mindaugas priverstas užrašęs visą savo karalystę ordi- 
nui, jei mirtų bevaikiu, įnirtimas prieš vokiečius dar daugiau 
pakilo. 

Mindaugas gana ilgai toje žemaičių kovoje su vokiečiais 
laikėsi nuošaliai, laikydamasis padarytosios sutarties. Bet jo 
padėjimas vis sunkėjo. Lietuvių dauguma nepasekė savo di- 
duomenės pavyzdžiu ir, pasilikusi pagonimis, šnairavo į savo 
karalių kataliką. Negalėjo jisai pats ramiai žiūrėti į baisią 
ir pražūtingą savo brolių žemaičių kovą su kitataučiais. 

Mindaugo brolvaikiai irgi visais būdais rūpinosi įtraukti 
ji į kovą su ordinu. Polocko kunigaikštis Tautvila jam lai- 
davo, kad pats Aleksandras Neviškis ateisiąs į talką prieš 


66 


vokiečius. Žemaičių kunigaikštis Trainaitis pranešė, kad 
prieš ordiną ne tiktai latviai ir lyviai, bet irgi prūsai pasiryžę 
sukilti ir laukią tik Mindaugo balso. 

Mindaugas, gal nelabai pasitikėdamas savo brolvaikiais, 
gal nenorėdamas laužyti sutarties, kad nesukeltų prieš save 
Europos ir Romos, ilgai svyravo. 

Tuomet pats Trainaitis atvykęs pas Mindaugą ir jam pa- 
sakęs: „jei vokiečiai ims viršų ir galutinai pavergs Žemai- 
čius, tai ir visa Lietuva kartu su savo karaliumi turės paga- 
liau pasiduoti jų valdžiai. Bet jei ordinas liks nugalėtas, tada 
ne tik Žemaičiai, bet ir Latviai ir Lyviai, net patys Prūsai 
pasiduos su noru vyriausiai Mindaugo globai“. 

Mindaugas, matydamas, kad sutartis su vokiečiais atnešė 
Lietuvai tik nesuskaitomų nelaimių ir kad visa šalis kreivai 
žiūriį jo bendravimą su krikščionimis, galų gale susideda su 
žemaičiais ir stoja į atvirą kovą su ordinu, pranešęs apie tai 
kardininkų magistrui. 

Ar Mindaugas, stodamas į kovą su vokiečiais, vienkart 
atsižadėjo ir krikščionių tikėjimo, kaip tai ordinas po visą 
Europą paskui iš neapykantos skelbė, iki šiolei nėra išaiškin- 
ta. Tiek tėra žinoma, kad jojo žmona mirė katalike. 

Kryžiuočiai ir kardininkai, pajutę pavojų, stojo į kovą iš 
vieno ir paskelbė kryžiaus karą. Iš visų Europos kraštų bėgo 
maldininkai gelbėti ordino. Atėjo vokiečiams į pagelbą Žu- 
vėdų ir Danų karalaitis Karolis. 

Ordinas manė, kad Lietuvą sugniauš savo galybe. Bet 
kaipgi apsigavo, kai dar į Lietuvą neįžengę vokiečiai ant 
Kuršo sienos sutiko stiprią lietuvių kariuomenę, kurią vedė 
pats Mindaugas karalius. 

Kova buvo labai smarki. Joje dalyvavo narsiausieji ir ge- 
riausieji kryžiuočių vadai: karuose pražilęs marčelga Enri- 
kas Botelis, kardininkų magistras ir kiti žymesnieji vyrai. 
Bet geležinės lietuvių grandinės perlaužti neišgalėjo. Kur- 
šiai, kurie buvo vokiečių eilėse, perėjo į lietuvių pusę ir su- 
kirto kardininkams iš užpakalio. Magistras ir marčelga su 
daugybe ordino diduomenės čia gavo galą. Garsi ta Mindau- 
go pergalė ties Durbės upe atsitiko 1261 m. liepos 13 d. Pir- 
mutinis jos vaisius tai Žemaičių išsivadavimas nuo kardi- 
ninkų ordino. 

Mindaugo mirtis 1263 m. Mindaugo pergalės atbalsiai 


67 


pasklido po Prūsus, ir visa šalis, kryžiuočių pavergta, sukilo 
prieš savo skriaudėjus. Kryžiuočiai keliose kovose buvo jų 
supliekti. Pilys viena po kitos patenka į prūsų rankas. Kry- 
žiuočiai, negalėdami niekur atsispirti, norėjo žvėrišku pasi- 
elgimu juos užbauginti: dvylikai prūsų vadų, kurie buvo 
įkaitais pas kryžiuočius, išlupta akys; bet tik didesnis kerštas 
prieš save sukelta. 

Pagčionija, Notangija, Varmija užsiėmė kaip gaisras. 
Garsių garsiausis prūsų vadas Andrius Montė buvo vokie- 
čiams tikra baidykle. 

Kad kryžiuočiai neapgaudinėtų papos, prūsai kreipėsi į 
Krokuvos vyskupą, melsdami pranešti šventajam tėvui, kad 
jie ne krikščionių tikėjimo neapkenčią, bet tik vokiečių, kurie 
juos žudą. Pats Žemaičių kunigaikštis Trainaitis atvyko 
prūsams pagelbėti. 

Tokiomis sunkiomis kryžiuočiams dienomis pats jų didysis 
magistras žuvo. Jau laisvės ir rimties aušra buvo beauštanti 
Prūsams ir visai Lietuvai. Bet gudri vokiečių ranka pasėjo 
kerštą ir pavydą pačių Lietuvos kunigaikščių tarpe. 

Pavydėdami Mindaugui pirmenybės, susitarė prieš jį brol- 
vaikiai — Žemaičių kunigaikštis Trainaitis, Utenos kunig. 
Daumantas ir Polocko Tautvila. Mindaugas, nieko apie tai 
nežinodamas, pavedė savo kariuomenę Daumantui, kad eitų 
prieš Briansko kunigaikštį. Tasai netoli Dauguvos apstojo 
patį Mindaugą ir nužudė jį patį bei du jo sūnu — Rupeikį ir 
Ruklį. Taip pabaigė gyvatą vienas didžiausių XIII amž. kuni- 
gaikščių, kursai mokėjo ne tik gelbėti, bet ir išaukštinti Lietu- 
vą sunkiausiose apystovose. 

Mindaugo netikėta ir ankstyba mirtis buvo didžiausiu 
smūgiu ne tiktai Lietuvai, bet ir Prūsams ir Latviams. Vokie- 
čių ordinas, baisiai Mindaugo neapkęsdamas, ne tik jam gy- 
venant, bet ir mirus, visokius prieš jį šmeižtus Europoje 
skleidė, net patį jo vardą iškreipdamas į Mendogą (mendax- 
melagis), vadindamas jį renegatu, atkritėliu nuo krikščioniš- 
ko tikėjimo, nors nėra tikrų įrodymų, kad Mindaugas, pradė- 
damas karą su ordinu, tikrai būtų sugrįžęs į pagoniją. 

Kai kurie rašytojai ne be pamato spėja Mindaugą kaip tik 
buvus nužudytą savo brolvaikių dėl tikėjimo. Papa Klemen- 
sas VI, po Mindaugo mirties rašydamas į Čekų karalių Oto- 


68 


karą, vadina jį garbingos atminties Lietuvos karaliumi ir ap- 
gailestauja, kad nedorų žmonių buvęs nužudytas. 

Kai kurie rašo Daumantą už tai Mindaugą nužudžius, kad 
tasai jo pačią pasisavinęs. Bet tai paprastas ir negudrus vo- 
kiečių ar pačių jo brolvaikių šmeižtas. Nejaugi Mindaugas 
būtų buvęs toks kvailas, kad būtų pavedęs Daumantui savo 
kariuomenę, jei tikrai būtų jį nuskriaudęs? 


TRAINAITIS. 1263—1265 


Mindaugui nelaimingai žuvus, per 20 metų iki Vytenio 
viešpatavimo Lietuvos šalis gyveno nelaimingus laikus. Ne- 
buvo joje tvarkos ir vienybės; kuo pasinaudojo įosios prie- 
šai. Per tuos 20 metų viešpatavo daug kunigaikščių, kurie 
keldami. tarp savęs vaidus ir kerštą, šalį naikino; tik retas 
iš jų savo mirtimi pasimirė. O kai Lietuvoj viešpatavo vaidai, 
kerštas ir netvarka, viengenčių Prūsų šalis ir visa Livonija, 
nešelpiami lietuvių, galutinai pateko į vokiečių verguvę. 
`. Mindaugui žuvus, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu pasi- 
skelbė Trainaitis. Bet Tautvila irgi norėjo paimti į savo ran- 
kas valdžią ir tik laukė progos slapta nužudyti savo brolį. 
Trainaičiui pasisekė apgauti neatsargus brolis: pasikvietęs 
jį pas save neva pasitarti, kaip pasidalinus Lietuvos kraštą, 
jį nužudė, o Polocką, pasiuntęs kariuomenę, užėmė. 

Bet ir Trainaitis neilgai viešpatavo, pasižymėjęs nepapras- 
tu žiaurumu, persekiodamas Mindaugo gentis, šalininkus, 
juos žudydamas. Savo žiaurumu sukėlė prieš save visą kraš- 
tą ir pats liko kareivių nugaluotas. 

Gavęs žinią apie jo mirtį, vyriausias Mindaugo sūnus 
Vaišvilka grįžo į Lietuvą ir liepė Kernavėj susirinkusiai di- 
duomenei jį paskelbti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu 
1265 m. 


VAISŠVILKA. t 1267 


Kai Mindaugas taikės su Galičo kunigaikščiu Danieliumi, 
Vaišvilka buvo pasiųstas pas jį taikos aptarti ir patvirtinti. 
Būdamas pas Danielių, Vaišvilka priėmė gudų tikėjimą ir, 
išsižadėjęs savo gimtinės, net vienuoliu paliko, visai sugu- 
dėjęs. 


Gavęs žinią apie Trainaičio mirtį, Vaišvilka pabėgo iš 
vienuolyno ir, atvykęs į Lietuvą, pasiskelbė didžiuoju kuni- 
gaikščiu. Jo tėvo šalininkai iš pradžių buvo jį priėmę su 
džiaugsmu. Tačiau neužilgo Vaišvilka visus prieš save sukė- 
lė žiaurumu, žudydamas visus, kuriuos kuo nors įtardavo. 

Dar už gyvos tėvo galvos, valdydamas vadinamuosius 
Juoduosius Gudus su Slonimu ir Volkovisku, buvo pasižy- 
mėjęs kerštingu ir žiauriu būdu. Paskui liko vienuoliu, lyg 
atgailą darydamas už nusidėjimus. 

Dabar vėlei atsiliepė jam įgimta kraugerystė: žudė ir gala- 
va visus, ką tik įtardamas arba kas jam nepatikdavo, ypač 
Trainaičio ir Tautvilos giminaičius. Daumantas, Utenos ku- 
nigaikštis, pabėgo į Pliskuvą (Pskovą), kur paskui pagar- 
sėjo kaip sumanus ir drąsus to miesto valdovas. 

Matydamas aplink save vien neapykantą, Vaišvilka 
galop atsisakė nuo valdžios, pavedęs Lietuvą savo svainiui 
Švarnui, Danieliaus sūnui, o pats išvažiavo vėl į vienuolyną. 
Tuo būdu kai kurį laiką Lietuva buvo sujungta su Volynės 
ir Galičo kunigaikštijomis. 

Svarno brolis Levas, rūstaudamas ant Vaišvilkos, kad ne 
jam tasai pavedė Lietuvos kraštą, pasikvietė jį į savo sostinę 
Vladimirą į vaišes ir čia nužudė. Švarnas irgi neilgai tevaldė 
Lietuvą, greitu laiku miręs. 


LIETUVOS SUIRIMAS 


Vaišvilkai mirus, pasibaigė viešpataujanti didžiųjų kuni- 
gaikščių eilė. Lietuva, netekusi vienos valdančios galvos, 
suskyla į atskiras kunigaikštystes; josios vienybė bent trum- 
pam laikui išyra. Tasai laikotarpis Lietuvos istorijoje tamso- 
kas, nes daugel kunigaikščių vienkart pradeda valdyti. Jų 
veikalai maža tėra žinomi, ne visai iki šiolei išaiškinti. 

Po Vaišvilkos mirties kunigaikščiu buvęs pakeltas Švent- 
ragis, 96 metų senelis, kursai Vilnelės ir Neries santakoje 
įkūręs maldyklą. 

Toliau dar minimi vardai kunigaikščių — Gerimanto, Gili- 
ginio, Romundo, Trabo, Narimundo,-— apie kuriuos niekas 
tikrai pasakyti negalima. 

Be jų dar minimas Gerdenys, buvęs Polocko kunigaikščiu, 


70 


Burkivydas, padaręs sutartį su Volynės kunigaikščiu Da- 
nieliaus Mstislovu. Žemaičių kunigaikštis Butegaidė gana 
sėkmingai kariavęs su kardininkais. 

Iš tų visų kunigaikščių tarpo ypač vienas pasižymėjo, 
plačiau pagarsėjęs ir, rodos, net visos Lietuvos kraštą pa- 
ėmęs valdyti į vienas rankas. Tai buvo Kernavės kunigaikš- 
tis Traidenis (1270—1272). Buvo tai drąsus ir sumanus vy- 
ras, kursai vienas tais nelaimingais laikais gelbėjo Lietuvą 
nuo aplinkinių priešų, kai kiti kunigaikščiai vien tik vaidus 
tarpusavy kėlė. 

Jisai gana laimingai kariavo ir su kardininkais, ir su Voly- 
nės kunigaikščiais, ir du kartu su Lenkais, nueidamas iki 
Liublino ir Sandomiro. Kovodamas su pietų gudais, Traide- 
nis rūpinos Lietuvos pasienius apgyvendinti Prūsų išeiviais, 
kurie tuomet buvo iš naujo ginklą pakėlę prieš savo skriau- 
dėjus kryžiuočius, bet vieni neką tegalėjo įstengti. 

Sūduviai, artimiausioji Žemaičiams Prūsų šaka, išrinkę 
sau sumanų karui vadą Skumantą, pakėlė prieš kryžiuočius 
maištą ir nemaža jiems įkyrėjo, siaubė Kulmą, pasiekę net 
Marienburgą (Malburgą). Kryžiuočiai atkeršydami siunti- 
nėjo piktadarius, kurie degino sūduvių sodžius, Skumantas, 
iš visur suspaustas, turėjo galutinai pasiduoti ir patsai apsi- 
krikštijo. Sūduvių dauguma, nebepakeldami sunkaus jungo, 
persikėlė į Lietuvą, kur Traidenis jiems pavedė šalis apie 
Gardiną ir Slonimą. 

Tuo pačiu metu Traidenis kariavo laimingai su kardinin- 
kais, vieną kartą atsidūręs net Ezelio saloj. Traideniui ne- 
maža padėdavo kuršiai ir žiemgaliai, sukilę prieš kardinin- 
kus. Iš žiemgalių tarpo ypač pagarsėjo jų vadas Nameiksis, 
gudrus, sumanus ir drąsus vyras. 

Du kartu Traidenis labai sumušė kardininkus. Mūšy ties 
Akmene pats kardininkų magistras Receburgas su daugybe 
raitelių krito. Kad geriau atsigintų nuo lietuvių, kardininkai 
įkūrė ant Dauguvos kranto Dinaburgo pilį, kurios Traideniui 
nepasisekė sugriauti. Atvirame prieš Traidenį mūšy kardi- 
ninkai retai bedrįsdavo stoti. 

Kariavo Traidenis gana sėkmingai ir su totoriais, kuriuos 
Levas, Vaišvilką nužudęs ir bijodamas lietuvių keršto, buvo 
užsiuntęs ant Lietuvos. Totorių chanas Nogajus, talkinin- 
kaujant Ra donųjų Rusų kunigaikščiams, buvo užpuolęs 


71 


Lietuvos dalį ir gana giliai įsiveržęs; tačiau buvo lietuvių 
galų gale sumuštas. Žemaičius toje kovoj vedęs kažin koks 
Sirputis. . 


VYTENIS. 1293—1316 


Traideniui mirus, kunigaikščių tarpe pradeda pasižymėti 
ypač Ariogalos kunigaikštis Liutavaras. Jo sūnus Vytenis 
jau paima į savo rankas visos Lietuvos valdžią ir pradeda 
vadintis didžiuoju kunigaikščiu. Nuo jo prasideda nauja 
viešpataujanti kunigaikščių giminė, kuri pasižymi veikliais 
ir labai sumaniais valdovais. Jiems valdant, Lietuva pasiekia 
aukščiausią savo galybės laipsnį ir stoja kaip lygi greta 
didžiausių Europos valstybių. 

Ištisas Vytenio viešpatavimas — tai nuolatinė kova su 
kryžiuočiais, kardininkais ir iš dalies su lenkais. Tiktai iš 
gudų pusės per visą Vytenio viešpatavimą buvo ramu; gudai 
dažnokai patys dalyvauja Vytenio žygiuose prieš vokiečių 
ordinus. Lietuvos siena su Gudais siekia tuomet Bugo upę, 
ir nėra tikros žinios, kada Brast ir Juodieji Rusai sugrįžo 
Lietuvai nuo Volynės kunigaikščių. Gudų šalys, tuomet pa- 
tekusios į sunkų totorių jungą, pradeda žiūrėti į lietuvius 
kaip į savo gelbėtojus ir noromis pasiduoda jų globai, kad 
pasiliuosuotų tuo būdu nuo totorių. 

Daugiausia Vytenis kariavo su vokiečių ordinais. Iki to 
laiko lietuviai dažniausiai kariaudavo su kardininkais; nuo 
kryžiuočių pusės juos skyrė dar nepavergta Prūsų dalis. Bet 
kai kryžiuočių ordinui pateko ir Sūduviai, o per Sembijos pa- 
marį abudu ordinu pasidavė sau rankas, prasideda kruvinos 
Vytenio ir jo įpėdinių kovos ne tik su kardininkais, bet ir su 
vakarų kryžiuočiais. 

Tose su kryžiuočiais kovose Vyteniui gana sekės, bet daž- 
niausiai viskas baigdavos pasiplėšimais grobio. Tos kovos 
eina juo tolyn, juo smarkyn. 

Kryžiuočiai buvo lietuviams baisesnis priešas negu kardi- 
ninkai; bet ir lietuviai tose kruvinose imtynėse pasirodė at- 
sparesni ir galingesni nekaip prūsai, kurių tarpe visados 
trūko vienybės. Tiesa, ir žemaičiai turėdami net iki 1444 m. 
atskirus savo kunigaikščius, ne visada tenorėdavo klausyti 


72 


Vytenio ir kitų didžiųjų kunigaikščių, gindami savo autono- 
mijos (savivaldybės), bet vis dėlto, kilus didesniems pavo- 
jams, jungdavosi su Aukštąja Lietuva. 

Vyteniui viešpataujant, Žemaičių vakarai buvo patekę į 
kryžiuočių rankas ir mokėjo jiems duoklę. Kryžiuočiai jau 
buvo įšikūrę ten pilį, kur susitinka Nemunas su Dubysa, ir 
tos pilies komtūras (komendantas) Liebencelis per 5-ius 
metus valdė apylinkę. Bet kai žemaičiai pamėgino vokiečių 
jungo, pasikvietė Vytenį ir jojo padedami iššlavė kryžiuočius 
iš savo krašto. 

Kad pigiau būtų kovoti su Lietuva, ordinas steigė pasie- 
niais ir kitur pilių, kaip kad Tilžės, Ragainės, Skirsnemunės, 
kur buvo nuolatinės kareivių įgulos. Tačiau ir lietuviai dar 
daugiau pristatė Žemaičiuose ir ant Nemuno pilių, kaip 
antai: Junigėdą, Bisėnus, Kolainius, Medvėgalį, Puteniką, 
Antkaimį (Betygalą) ir kitas. 

Tose pilyse paskirtas tam tikras kareivių, apylinkės vyrų, 
būrys ėjo nuolatinę sargybą. Lietuvių pilys būdavo taip su- 
maniai įtaisomos ir ginamos, kad retai kada pasisekdavo 
kryžiuočiams į jas įsigriauti. Bet užtat apylinkės buvo be 
pasigailėjimo vokiečių deginamos ir naikinamos. 

Dėl nuolatinių užpuldinėjimų, ir kryžiuočių, ir lietuvių, 
dideli plotai tarp Prūsų ir Žemaičių pavirto tyrais, užaugo 
neįžengiamais miškais. Per tuos tyrus du keliu ėjo į Lietuvą: 
vienas panemunėmis ant Kauno, antras stačiai ant Gardino. 
Lietuviai, atkeršydami vokiečiams, siekdavo dažnai gilokai į 
Prūsus, net iki Kulmos ir Varmijos kraštų. 

Ypač pasunkėjo lietuviams kovos su kryžiuočiais, kai didy- 
sis jų magistras iš Venecijos galutinai persikėlė į Prūsus ir 
apsirinko sau buveinę Marienburge, o turėdamas galybę 
surinktų turtų, jų negailėdamas, samdėsi visur kareivių ir 
priiminėjo raitelius vienuolius, nežiūrėdamas jų doros. 

Vyteniui ypač nepasisekė 1311 metais žygis į tolimą Var- 
mijos šalį. Su dideliu grobiu grįždamas, Vytenis neatsargiai 
apsistojo arti savo sienos tyruose atsilsėti ir dievams aukoti, 
manydamas, kad užpakaly iškirsti ir ant kelio užversti me- 
džiai užtenkamai jį giną nuo netikėto kryžiuočių užpuolimo. 
Vokiečiai netikėtai užpuolė iš šono, atėmė visą grobį ir sa- 
vuosius į nelaisvę varomus žmones (apie 1400), baisiai 
sumušė lietuvių kariuomenę. Pats Vytenis vos beišspruko, 


73 


sužeistas į galvą. Daugiau kaip 2800 žirgų pateko į priešo 
rankas. 

Kyžiuočių džiaugsmas buvo neapsakomas. Per amžius tai 
pergalei atminti Torne buvo Tuomet įsteigtas moterų vie- 
nuolynas. 

Kovos su kardininkais. Artimiausi Žemaičių kaimynai — 
kuršiai ir Dauguvos kairėsės pusės žiemgaliai kai kurį laiką 
priklausė Lietuvos kunigaikščiams. Bet kardininkai, apėmę 
latgalius ir dešinės pusės žiemgalius, ėmė spausti pietų žiem- 
galius ir kuršius. Vyteniui viešpataujant, bėgdami nuo vokie- 
čių jungo, daugelis kuršių ir žiemgalių persikėlė į Žemaičius 
ir čia susiliejo su vietos gyventojais. Kurie pasiliko savo 
šaly, buvo priversti vokiečiams pasiduoti ir apsikrikštyti. 

Kariaudamas su kryžiuočiais, Vytenis kariavo ir su kardi- 
ninkais, gelbėdamas kuršius ir žiemgalius, o tose kovose su 
kardininkais netikėtai rado talkininką — patį Rygos arki- 
vyskupą. 

Jau nuo pat įsikūrimo kardininkų ordino prasidėjo ginčai 
tarp ordino magistro, kurio rankose buvo pasaulinė valdžia, 
ir tarp Rygos arkivyskupo, kuriam priklausė Rygos miestas, 
jo apylinkės ir kiti vyskupai su savo bažnytinėmis žemėmis 
(beneficijomis). Magistras stengėsi, kad jo klausytų ir pats 
arkivyskupas. Tasai, gindamas savo teises, šaukėsi didžiojo 
Lietuvos kunigaikščio pagalbos. 

1294 metais kardininkų magistras, užpuolęs iš pasalų 
arkivyskupą, pasodino jį į kalėjimą, kur tasai ir mirė. Jo 
įpėdinis padarė sutartį su Vyteniu, ir tasai, susijungęs su 
Rygos piliečiais, užpuolė kardininkus ir juos po ilgos kovos 
sumušė pamary. Žuvo ir pats magistras Brunas ir daugel 
vienuolių raitelių. 

Vaidai tarp kardininkų ir Rygos arkivyskupo 1305 m. vėl 
iškilo. Arkivyskupas pasitelkė Vytenį, kardininkai danus. 
Negana to — arkivyskupas skundėsi papai, paskelbdamas 
visas ordino nedorybes,— kad jie išpjovę žiemgalių ir latga- 
lių diduomenę, o jų valsčius ir turtus pasisavinę, kad jie 
neleidžią kunigams mokyti gyventojų šventojo tikėjimo, 
nenorėdami nustoti kariavimo priežasties, kad dėl Lietuvai 
daromų skriaudų ir Mindaugas buvęs priverstas sutraukyti 
su jais sutartį ir pakelti ginklą prieš skriaudėjus. 

Šv. tėvas paskelbė ordinui dvasišką bausmę — interdiktą 


74 


(1309 m.). Tačiau kardininkai, įsivyravę ir turėdami galingą 
kumštį, maža teatbojo papos bausmių, o jei kiek teisinos, tai 
tik tam, kad nenustotų Europoje gero vardo ir jos paramos, 
ištikus reikalui. 

Vytenio mirtis. Vytenis kariavo ir su Lenkais. Jau už gyvos 
savo tėvo galvos jisai su kardu žygiavo į Lenkus. Palikęs di- 
džiuoju kunigaikščiu, Vytenis dar septynius sykius ėjo į 
Lenkus, pasiekdamas kai kada Kalyšų, Lenčicą, Sieradzą ir 
grįždamas su dideliu grobiu. Lenkai nedrįso jam kelią užsto- 
ti, nes susiskaldę tuomet mažomis kunigaikštystėmis, buvo 
patys silpni. 

Pasimirė Vytenis 1316 m. kely, grįždamas nuo Skirsnemu- 
nės pilies, kurią kryžiuočiai buvo neseniai įkūrę. Pradžioj 
vokiečiams nesisekė pastatyti tos pilies. Vytenio pasiųstas 
karvedys Surminas sudegino kryžiuočių laivus su visa pri- 
rengta medžiaga ir daug vokiečių nuskandino Nemuno vilny- 
se. Bet vėliau ordinui pasisekė pastatyti pilis, kurios ir pats 
Vytenis nebeįveikė sugriauti. 


LIETUVOS GALYBĖ 
GEDIMINAS. 1316—1341 


Lietuva jau buvo turėjusi garsius ir sumanius karvedžius; 
bet tikru valstybės valdovu ir tvarkytoju buvo pirmasis Ge- 
diminas, Vytenio brolis. Nuo jo prasideda Lietuvos galybė, 
kuri augte auga prie jo sumanių įpėdinių, o Vytautui valdant, 
pasiekia aukščiausią laipsnį. Gediminas ne tiktai nenustojo 
nė mažiausio savo karalystės ploto, bet dar ją žymiai padi- 
dino plačiais gudų kraštais. 

Viduje Gediminas taip sutvarkė Lietuvą, kad atskiros 
jos dalys sudarė tvirtą vienetą. Tiesa, kai kurias karalystės 
šalis jis pavesdavo valdyti ar savo sūnums, ar vietiniams ku- 
nigaikščiams; tačiau jų valdžia buvo gana apribota; turėjo 
visur klausyti didžiojo kunigaikščio ir buvo laikomi jo vieti- 
ninkais. Nei Gediminui viešpataujant, nei jojo sūnums, Lie- 
tuva nebuvo taip susiskirsčiusi į dalis kaip gudų šalys. Lie- 
tuvos kunigaikščiai, net vesdami ar savo dukteris išleisdami, 
turėdavo klausti didžiojo kunigaikščio patarimo. 

Lietuva, viešpataujant Gediminui, randasi tvirta savo 
vienybe, pavojinga savo kaimynams patvaria kariuomene, 
garsi Europoje savo pergalėmis. Tiesa, baisiausias jos prie- 
šas — kryžiuočiai ir kardininkai — po vienu didžiuoju ma- 
gistru susijungę ir tvirtai įsigyvenę užimtose šalyse, — augo 
irgi savo galybe, o maža besirūpindami krikščionių tikėjimo 
platinimu, turėjo omeny bemaž tik politikos siekius. 

Prisiplėšę turtų, turėdami užtenkamai samdytos kariuo- 
menės ir nemaža savanorių, pristatę mūro tvirtovių ir mies- 
tų, suspaudę Lietuvą iš dviejų pusių, vokiečių ordinai buvo 
labai pavojingas Lietuvai priešas, ir reikėjo jai įtempti visos 
jėgos, norint prieš jį atsispirti. Tik Gedimino ir jo gabių įpė- 


76 


dinių patvarumo dėka Lietuva garbingai išliko iš kruvinų 
imtynių su kryžiuočiais ir kardininkais, jų neperblokšta. 

Matydamas, kad kryžiuočiai vis auga į didesnę galybę, 
Gediminas suprato, kad vieniems lietuviams bus sunku jie 
atremti. Todėl viena, jisai didina savo karalystę, prijung- 
damas sau Gudų kraštus; antra, mėgina susitarti su Lenkais 
prieš bendrą priešą; o kad atimtų ordinui kariavimo priežastį 
(pretekstą), rašo į Romą papai, norįs priimti krikštą. 
Be to, Gediminas rūpinos ir lietuvių apšvietimu, kvies- 
damas iš Vakarų Europos amatininkų, pramoninkų ir pirk- 
lių, apsiimdamas juos globoti. 

Prijungęs prie Lietuvos antra tiek Gudų kraštų, Gedimi- 
nas pradeda vadintis Lietuvių ir Gudų karaliumi. Jeigu dar 
paminėsime jam viešpataujant Vilniaus sostinės įkūrimą, tai 
ir bus svarbiausieji to valdovo darbai ir nuopelnai. 

Pirmieji Gedimino žingsniai. Paskutiniais Vytenio vieš- 
patavimo laikais Lucko kunigaikštis Levas buvo užėmęs 
Drohičiną ir Brestą. Gediminas buvo pasiųstas jo iš ten iš- 
vyti. Toje kovoje Levas gavo galą, ir Gediminas paėmė val- 
dyti jojo šalį. Čia gavo žinią apie brolio mirtį ir pasiskubino 
į Lietuvą užimti Lietuvos valdovo sostą. 

Tuo tarpu kryžiuočiai, sužinoję apie Vytenio mirtį, pasi- 
ryžo tuo pasinaudoti; įpuolė į Žemaičius, sudegino Bisenės 
pilį ir baisiai nusiaubė visą šalį. Gediminas, apie tai sužino- 
jęs, išėjo prieš juos su kariuomene, liepęs Gardino pilies 
komendantui užeiti vokiečiams iš šono. Kryžiuočius vedė 
marčelga. 

Kova įvyko ties Žeimiais, kur vokiečiai buvo baisiai su- 
mušti. Čia toje kovoje pirmą kartą, kaipo Gedimino karve- 
dys, minimas Goštautas. Išlikusiems mūšy priešams žemai- 
čiai užvertė kelius medžiais. Pats marčelga gavo galą, o že- 
maičiai sugavę garsų kryžiuotį Gerardą Rūdeną ir gyvą 
sudeginę, aukodami dievaičiams. Po to nuopuolio didysis 
kryžiuočių magistras Frier'as dvejiems metams padaręs su 
Gediminu paliaubas. 

Susirašinėjimas su Roma dėl krikšto. Gediminas gerai 
žinojo, kad taika su kryžiuočiais ilgai nepatvers; tuo tarpu 
visa Lietuvos šalis dėl nesiliaujamų kovų Vyteniui viešpa- 
taujant buvo baisiai nuvargusi. Reikėjo jai parūpinti patva- 
resnę ramybę jos vidui sutvarkyti. Todėl Gediminas sumanė 


77 


atimti vokiečių ordinams patį pretekstą užpuldinėti Lietuvą 
kaipo pagonių šalį. 

Šviesus ir išmintingas valdovas Gediminas gal būti su- 
prato, kad stabmeldiškas lietuvių tikėjimas, iš visur apsup- 
tas krikščionių, vis tiek ilgai neišsilaikys. Patariamas Rygos 
arkivyskupo, jam labai palankaus Prodrikio Lobenstato, 
kurs kaip tik tuomet varė bylą Romoje su vokiečių ordinu, 
siunčia Gediminas du raštu (1322 ir 1323 m.) papai Jonui 
XXII, skųsdamasis ant kryžiuočių ir išreikšdamas norą atsi- 
duoti jo globai. 

„Šventasis tėve,— rašo Gediminas, — mes ne dėl to ka- 
riaujame prieš krikščionis, kad neapkęstumėme krikščioniš- 
ko tikėjimo, bet ginamės nuo baisių kryžiuočių neteisybių. 
Štai dėl jųjų nedorybių ir persekiojimų karalius Mindaugas 
buvo priverstas išsižadėti tikėjimo, mano pirmtakūnas Vyte- 
nis veltui kvietė į Lietuvą krikščionių kunigus, pavesdamas 
jiems savo krašte bažnyčią: kunigų kryžiuočiai nepraleido 
ir bažnyčią sudegino“. Skųsdamasis kryžiuočiais, Gedimi- 
nas meldžia juos sudrausti ir pasižada klausyti papos, kaip 
ir kiti krikščionių karaliai klauso. 

Tuo pačiu (1323) metu siunčia Gediminas raštus į Sakso- 
niją ir Sileziją, kviesdamas pranciškonų ir dominikonų kuni- 
gy, kad atvyktų į Lietuvą šviesti žmonių, pranešdamas, kad 
dvi katalikų bažnyčios pastatytos Vilniuje, o viena Nauja- 
pily. Keletą kunigų vienuolių tikrai atvyko į Lietuvą. 

Kryžiuočiai, sužinoję apie Gedimino raštus, pasiųstus į 
Romą, ėmė nerimastauti. Patsai didysis magistras Karolis 
Beffartas nuvyko į Romą, kad perkalbėtų papą Gedimino 
priekaištus esant neteisius ir pasižadėjimą krikštytis veid- 
mainišką. 

Papa, nežinodamas, kas bemanyti, pažadėjo atsiųsti vy- 
rų vietoje reikalo ištirti; tuo tarpu uždraudė užpuldinėti ir 
naikinti Lietuvą. Tačiau kryžiuočiai, nepaisydami papos 
draudimo, paskelbė kryžiaus karą ir ėmė siaubti Žemai- 
čius. 

Gediminas, pamatęs ir papą negalint kryžiuočių sudrausti, 
kad Lietuvos neužpuldinėtų, labai įpyko. Todėl, kai papos 
pasiuntiniai atvyko į Rygą, o iš čia į Vilnių, nors Gediminas 
priėmė juos iškilmingai, sėdėdamas ant sosto, stovint aplink 
dvylikai senatorių, bet krikštą priimti patsai atsisakė, nors 


78 


pareiškė pranciškonams ir dominikonams leidžiąs laisvai 
Lietuvoje gyventi ir skelbti krikščionišką tikėjimą. 

Prie tokio Gedimino atsakymo prisidėjo ir kitokių aplin- 
kybių: Gedimino pasiuntinius į Rygą kardininkai kely sugavę 
ir Ašerodės pily nugalavę. Žemaičiai, sužinoję apie išleistus 
į Romą Gedimino raštus ir jo pareikštą norą apsikrikštyti, 
dargi pačių vokiečių pakurstyti, pradėjo prieš jį šiauštis. 
Kadangi Gedimino valstybėje buvo jau daug gudų stačia- 
tikių, tai ir tiems Lietuvos karaliaus sumanymas pasiduoti 
Romos papos globai buvo nemalonus ir galėjo sukelti nepa- 
sitenkinimą. 

Taigi dėl šitų priežasčių Gediminas pasiuntė į Rygą savo 
rūmų vyrą Šilgalį, kursai Gedimino vardu papos pasiunti- 
niams pareiškė, kad kryžiuočiams rūpi ne Dievo žodis skelbti 
lietuvių tarpe, bet vien tik Lietuva pavergti. Todėl Lietu- 
vos karalius atsisakąs nuo savo pasižadėjimo. 

Papos pasiuntiniai vis dėlto, matyti, nebuvo nustoję vilties, 
kad Gediminas ilgainiui gali apsikrikštyti išnykus kliūtims; 
todėl jie įsakė ordino vienuoliams per ketverius metus gy- 
venti santaikoj su Gediminu. 

Tačiau kardininkai to paliepimo nepaklausė. Susitarę su 
Naugardu, užpuolė Rygos arkivyskupą ir ėmė siaubti Lietu- 
vą. Tuomet Rygos arkivyskupas atskyrė vokiečių ordiną nuo 
Bažnyčios, jį iškeikdamas (1325 m.) ir viešai paskelbdamas, 
kad savo nedoru pasielgimu kardininkai sulaikę Gediminą 
priimti katalikų tikėjimą. 

Atkeršydamas kardininkams ir užtardamas arkivyskupą, 
Gediminas su didele kariuomene persikėlė per Dauguvą ir 
smarkiai sunaikino Livoniją, o Dinamundės pilį sudegino. 
Tačiau Gediminui sugrįžus namo, kardininkų magistras 
apsiautė Rygą ir privertė arkivyskupą atsisakyti nuo sutar- 
ties su Gediminu. 

Galų gale ordino magistras padarė su Gediminu dešimčiai 
metų taikos sutartį ir iki jo gyvos galvos maždaug jos 
laikėsi. 

Rūpinimasis apšvietimu. Gediminas rašė laiškus ne tiktai 
papai, rūpindamasis apšviesti tautą dvasiškai. Jisai leido 
laiškus į garsesnius pramonės ir prekybos miestus; kaip tai 
Liubeką, Rostoką, Štetiną, Gotlandą, kviesdamas į Lietuvą 
mūrininkų, siuvėjų, kurpių, kalvių, dailidžių, pirklių ir kito 


79 


amato žmonių, pažadėdamas juos globoti ir atleisti nuo 
muito bei kitų mokesčių. 

Kiek galima manyti iš pilkalnių iškasenų, žemė Lietuvoje 
buvo išgyvenama bent ne menkiau kaip kad kaimynų tautų; 
pramonė, amatai ir prekyba irgi buvo nekiek atsilikę nuo 
Vakarų Europos. Bet Gediminui, perkėlus savo sostinę iš 
Kernavės į Trakus, o paskui į Vilnių, labai rūpėjo šią naują 
savo buveinę veikiau praplatinti, padidinti ir apgyvendinti. 
Todėl ir kvietė iš visur gyventojų, ypač amato žmonių, duo- 
damas jiems dovanai žemės ir suteikdamas pašalpas. 


Apie Vilniaus įkūrimą taip sako senų padavimas. Vieną 
kartą, medžiodamas su savo bajorais Panerių kalnuose, 
Gediminas ilgai gainiojęs ir galų gale užmušęs nepaprastai 
gražų taurą. Būdamas pavargęs, negrįžęs tą vakarą į Tra- 
kus, bet ten pat kalnuose apsinakvojęs. Čia ant balno galvą 
paguldęs ir sapnavęs geležinį vilką, kursai žiūrėdamas į ka- 
ralių, kalęs dantimis; jo vidury dar buvę 100 kitų vilkų. Šitie 
taip baisiai staugę, jog girios ir tyrai skambėję. 

Patsai negalėdamas to sapno sau išaiškinti, pasivadinęs 
Gediminas aukščiausiąjį kunigą Lizdeiką, dėl to taip pava- 
dintą, kad kūdikiu buvo rastas erelio lizde. Lizdeika šit kaip 
sapną išaiškinęs: sapnas reiškiąs laimę, šarvuotasis vil- 
kas — galingą miestą su pilaitėmis, kurį šviesusis karalius 
turįs čia įkurti. To miesto sostinės garsas pasieksiąs toli- 
miausias pasaulio šalis. Toks sapno aiškinimas Gediminui 
patikęs ir jisai čia, Neries ir Vilnelės santakoje, perkėlęs iš 
Trakų savo buveinę, kurią pavadinęs Vilniumi (1322 m.). 

Kai Gedimino piliai kasta pamatai, norint, kad jos niekas 
nepajėgtų išgriauti, nutarta dėti tvirčiausį kertinį akmenį. 
Kunigai vaidilos pataria padėti po pamatu jaunikaitį, kurį 
tikra motina paaukotų. Paskelbus tokią dievų valią, atsirado 
Lietuvoj motina, kuri aukojo savo vienturtį sūnų. Sūnus irgi 
sutikęs pasiaukoti, jei vaidilos prirodysią, tokia esanti dievų 
valia, o prirodysią, atspėdami mįslę, kas pasauly saldžiau- 
sias, kiečiausias ir lengviausias. „Saldžiausias,— atsakė 
vaidiios,— medus, kiečiausias — akmuo, lengviausias — 
pūkai“. „Ne,— tarė jaunikaitis, — vaidilos mįslės neatspėjo, 
tai jie ir nežino tikros dievų valios; nesą jam irgi reikalo be 
dievų valios pasiaukoti. Saldžiausias — miegas, lengviau- 


60 


sias — kūdikis motinai ant rankų, kiečiausi — ta jo motinos 
širdis, kuri sūnų mirčiai aukoja“. 

Tada vaidilos paskelbė, kad po kertiniu akmeniu reikią pa- 
dėti nekalta vienturtė mergaitė, kuri pati pasiaukotų. Atsi- 
rado tokia mergaitė, rūtomis vainikuota. Bet kai ritino akme- 
nį į duobę, kur stovėjo nekalta mergaitė, laikanti rankoj 
gėles, tai akmuo teužgavo gėles ir, iš rankų išmušęs, prislė- 
gė. Pati mergaitė išliko gyva. 

Santykiai su Gudais. Gediminas nemaža prie Lietuvos 
prijungė Gudų žemės, ne tiek ginklo užkariaudamas, kiek 
ramiu būdu paimdamas valdyti per susigiminiavimą. Gudų 
žemės buvo tuomet suskilusios į daugybę mažų kunigaikšti- 
jų ir, patekusios į totorių jungą, mielai pasiduodavo Lietuvos 
globai, kad išvengtų totorių priespaudos. 

Pliskuviečiai (Pskovas), kardininkų spaudžiami, du kar- 
tu šaukėsi Gedimino pagalbos, jos negaudami iš didžiojo 
Naugardo. Gediminas pasiuntė jiems Dovydą Daumantaitį, 
Gardino komendantą, kursai, pergalėjęs kardininką, pasiekė 
net Revelį ir persivarė apie 5000 vokiečių belaisvių. 

Tvėrės kunigaikštis Aleksandras, bėgdamas nuo totorių 
chano Uzbeko, ieškojo prieglaudos irgi pas Gediminą. 

Gedimino sūnų Narimantą pasirinko sau apgynėju didysis 
Naugardas, pavedęs jam 1333 m. valdyti Ladogą, Ižorą ir 
Kareliją. Valdydamas tą kraštą Naugardo vardu, Nariman- 
tas buvo sumanęs visai nusikratyti Naugardo globos ir sa- 
vaimingai tvarkytis; bet tatai jam nepasisekė. Paskui gavo 
valdyti Turovą ir Pinską. 

Gedimino duktė Aigustė ištekėjo už Simano lvanaičio, 
didžiojo Maskvos kunigaikščio. Gedimino sūnus Algirdas 
vedė sau žmoną Mariją, Vitebsko kunigaikštytę, ir paliko 
Vitebsko valdytoju. Vladimiro miestas su Volyne pateko 
Gediminui, kai jojo sūnus Liubartas vedė vienatinę tos ša- 
lies kunigaikštytę. l 

Gediminui valdant, Lietuvai priklausė Juodieji Gudai, 
Minskas, Pinskas, Vitebskas, Turovo kunigaikštija, Brasta, 
Kobrinas, Drohičinas, Mielnikas, Kamenecas, Vladimiras. 
Kai dėl Kijevo, tai vieni griežtai sako, kad Gediminas įį 
paėmęs valdyti 1333 m. kartu su Ovruču ir Žitomiru; kiti 
rašo, kad Kijevas Lietuvai galutinai patekęs, tik viešpatau- 
jant Algirdui. 


61 


Santykiai su Lenkais. Valdant Gediminui kaimyniški san- 
tykiai su Lenkais pagerėjo. Jau Mozūrų kunigaikštis sau 
žmoną paėmė Gedimino dukterį Danutę. Tačiau dar svarbes- 
nis buvo jo susigiminiavimas su Lenkų karaliumi Vladislovu 
Lokietka (Alkūnėle), kursai, norėdamas nuo kryžiuočių atsi- 
imti užgriebtą Kulmą ir ieškodamas sau talkininkų, atleido 
pasiuntinius į Vilnių (1325 m.) sutarčiai padaryti prieš 
vokiečių ordiną, o tai sutarčiai patvirtinti meldė Gedimino 
dukters Aldonos savo sūnui Kazimierui už moterį. Gedimi- 
nas priėmė pasiuntinius su didžia iškilme ir, juos pavaišinęs, 
atleido Aldoną, o su ja paleido iš nelaisvės 24000 lenkų, per 
karus paimtų į nelaisvę. Aldona per krikštą gavo Onos 
vardą. 

Karai su kryžiuočiais. Susitaręs su Lenkų karaliumi Vla- 
dislovu, Gediminas kitais metais (1326) pasiuntė Gardino 
komendantą Dovydą su 10000 stiprios raitarijos, kuri drauge 
su lenkais, persikėlusi per Vyslą, baisiai nuteriojo Branden- 
burgą. Antrais metais lietuviai, vadovaujant Gedimino sūnui 
Algirdui, pasiekė net Magdeburgo miestą, nusiaubė Frank- 
furta ir grįžo su didžiu grobiu, o kryžiuočiai neišdrįso jiems 
kelio užstoti, neturėdami tuomet atvykstančių iš Europos 
svečių. ; 

Bet itin skaudūs vokiečiams buvo 1331 m., kai lietuviai su 
lenkais ties Pulaucais kryžiuočiams baisų smūgį uždavė. 
Garsas apie tą kryžiuočiams nelaimingą mūšį pasklido po 
visą Europą. Bet Vladislovo sūnus Kazimieras (1343 m.), 
vengrams nenorint su lietuviais pagonimis bendrauti, greit 
susitaikino su ordinu, neatsiėmęs tų žemių, dėl kurių jo tėvas 
buvo pradėjęs karą. Per tatai ir Gediminui kovoti su kryžiuo- 
čiais pasidarė sunkiau. 

Visi kryžiuočių su lietuviais karai, Gediminui viešpatau- 
jant, vargiai begalima apsakyti. Kariaujama buvo nuolatos. 
Vien didžiųjų karų, vadinamųjų kryžiaus karais, kryžiuočių 
pradėtų, skaitoma penki. Už juos Gediminas irgi lygiai atsi- 
mokėdavo. 

Vienas iš tų kryžiaus karų ypatingai įgarsino lietuvių 
vardą nepaprastu drąsos ir pasiaukojimo garsu. Buvo tai 
1336 m. Kryžiuočiams atvyko iš Vokietijos galybė svečių 
maldininkų. D. magistras, surengęs stiprią kariuomenę, ne- 
tikėtai įsiveržė į Lietuvą ir apstojo Pilėnų, arba Punios, pilį 


62 


ant Nemuno kranto (netoli Alytaus). Į pilį subėgo apylinkės 
gyventojai, ieškodami uždangos nuo baisaus priešo. Pilies 
komendantu buvo Margis, kursai vos 4000 ginkluotų vyrų 
teturėjo, o geležim apkaltų vokiečių apstojo 20000. Vokiečiai 
dieną naktį pilies sienas ardė tam tikrais muštuvais taranais, 
akmenis ir strėles kaip krušą į pilį berdami. 

Lietuviai gynėsi kaip liūtai, bet kai kryžiuočiai padegė 
pilį, Margis pamatė, kad nėra jokios vilties apsiginti. Gedi- 
minas ateiti skubiai į pagalbą negalėjo. Tuomet buvo nutar- 
ta geriau visiems žūti, negu vokiečiams į verguvę pasiduoti. 
Buvo sukrautas didžiausias laužas, sunešti visi turtai ir gė- 
rybės, sukurta ir kunigų vaidilų pašvęsta didžiausia ugnis. 
Lietuviai susitarę vieni kitus kapojosi, turtus mėtė į ugnį ir 
patys į ją šoko, kad gyvi priešams nepatektų į rankas. 

Vokiečiai stebėjos, kad niekas negesina ugnies ir kad 
lietuviai nustojo ginti sienas. Pradėjo grūstis į degančią pilį. 
Vienas Margis užstojo jiems kelią, idant tuo tarpu suspėtų 
visi pasiaukoti dievams, sušokdami į ugnį. 

Galop ir patsai Margis nusižudė. Kryžiuočiai, įsigrūdę 
į pilį, pamatė ant aukštų papėdžių sėdinčią, šventais drabu- 
žiais apsitaisiusią kunigę su kirviu rankoje. Kai jie prisiar- 
tino, ji paskutiniam kareiviui nukirto galvą ir pati nušoko į 
ugnį. Šiurpulys apėmė kryžiuočius, ir jie nebedrįso giliau 
besiskverbti į Lietuvą. Bėgo namon ir savo metraščiuose 
įrašė tokį nepaprastą pasakojimą. 

Gediminui jau gerokai pasenus, jo viešpatavimo pabaigoje 
kryžiuočiams pasisekė bent kiek giliau įsiskverbti į Lietuvą, 
ir jie pastatė ant Nemuno Bajerburgo tvirtovę ir antrąją, 
Marienburgą, Nemuno ir Dubysos santakoje. Bet sunku 
buvo vokiečiams ginti taip giliai įsikišusias į Lietuvos šalį 
pilis, ir jos, rodos, didesnės svarbos neturėjo. 

Gedimino mirtis. Gediminas žuvo ties Bajerburgo pilimi 
(Veliuonoje), į kurią jisai buvo mėginęs įsilaužti. Netikėtai 
kryžiuočių apsuptas, norėjo persimušti per jųjų grandines, 
bet buvo pašautas per pečius iš šautuvo, kurie pirmą kartą 
buvo pradėti tuomet vartoti. 

Gediminui mirus, pasiliko jo brolis Voina, kurs valdė Po- 
locko kunigaikštiją, ir septyni sūnūs: Manvydas valdė Ker- 
navę ir Slonimą, Narimantas — Turovą ir Pinską, Algir- 
das — Krėvą ir Vitebską, Kęstutis — Žemaičius, Trakus ir 


63 


Gardiną, Karijotas — Naujapilį ir Volkoviską, Liubartas — 
Volynės šiaurę su Lucku. Jauniausiasis Gedimino sūnus 
Jaunutis gyveno Vilniuje prie tėvo. 


JAUNUTIS. 1341—1345 


Gediminas dar prieš mirtį paskirstė valdyti atskiras šalis 
savo sūnums; tik jie privalė jo klausyti ir, didesniam pavojui 
atsiradus, stoti iš vieno prieš bendra priešą. Vienas Jaunutis, 
būdamas prie tėvo, neturėjo savo dalies. Tėvas dar gyvas 
pareiškė norą jam palikti Lietuvos centrą — Vilnių, Ašmeną, 
Ukmergę, Braclavą ir tuo pačiu paskirti savo brolių viršinin- 
ku. Tėvui mirus, niekas iš Jaunučio brolių neprieštaravo tam 
tėvo norui. Jaunutis per ketverius metus vyriausiojo Lietu- 
vos valdovo bent vardą dėvėjo; nors tikrai sakant visi broliai 
elgėsi savarankiškai, kaip kuriam pareidavo, nesiklausdami 
Jaunučio. Tasai, būdamas jaunesnių metų už kitus, nepasi- 
žymėjo dargi ir sumanumu. 

Taip antai, vyriausiasis brolis Manvydas kariavo su kry- 
žiuočiais, užpuolusiais Žemaičius, juos pergalėjo ir su ma- 
gistru padarė sutartį, po kuria pasirašė Algirdas ir Kęstu- 
tis. Jaunutis čia nedalyvavo. 

Liubartas susipyko su Lenkų karaliumi Kazimieru dėl Ha- 
ličo. Liubartui čia talkininkavo Kęstutis, Jaunutis visai nesi- 
kišo į tuos dalykus. 

Kestutis padarė vienas sutartį su Anglais dėl prekybos. 
Prekių sandėliu buvo paskirta Palangos uostas, kursai, 
matyt, dar nebuvo patekęs į vokiečių rankas. 

Algirdas 1341 m. ėjo kariauti į Možaiską, o antrais metais 
drauge su Kestučiu, gelbėdami kardininkų užpuitą Pliskuvą, 
baisiai nusiaubė Livoniją ir buvo sukėlę prieš ordiną igau- 
nius (estus), latgalius ir kuršius. 

Kryžiuočiai, pasergėję, kad tarp Lietuvos kunigaikščių 
nėra tikros jungės, sumanė tuo pasinaudoti. Pirmų pirmiau- 
sia susitaikino su Lenkų karaliumi Kazimieru. Paskui nuo 
Danų karaliaus gavo sau Revelj su visa Estija; atnaujino 
Bajerburgo ir Marienburgo tvirtoves, Jurbarke naujai įren- 
gė ir pradėjo rinkti savanorius, kviesdami iš Europos sve- 
čius į karą prieš Lietuvą. 


84 


Maiydami savo kraštui didį pavojų ir suprasdami Jau- 
nutį esant per daug silpną, kad pajėgtų apginti Lietuvą, 
Algirdas ir Kęstutis nutarė iškelti jį iš Vilniaus ir patiems 
paimti į savo rankas visos Lietuvos vairą. Kęstutis šieno 
vežimuose įveždino savo kareivius į Vilnių ir užėmė aukš- 
tąją ir žemąją pilį. Atvyko iš Krėvės Algirdas, ir buvo aps- 
kelbtas vyriausiu Lietuvos valdovu arba karaliumi, kurio 
turėjo klausyti visi broliai. Kęstutis apsiėmė jam visur pa- 
dėti; ką abudu užkariaus, dalytis pusiau. 

Jaunučiui už Vilnių pavedė valdyti Zaslavlio kraštą su 
Minsku. 


ALGIRDAS IR KESTUTIS. 1345—1377 


Jydviejų būdas. Algirdas ir Kęstutis buvo gabiausi Ge- 
dimino sūnūs; pirmasis — kaip sumanus tvarkytojas ir 
valdovas, antrasis — kaip drąsus ir akylas vadas kovose. 
Abudu duoda gražiausį pavyzdį broliškos sutarties ir mei- 
lės. Vienas antrą šelpdami ir iš vieno eidami, juodu ne tiktai 
kad nenustojo nė vieno žemės sklypelio, tėvo palikto, bet 
dar ją praplatino. 

Algirdui viešpataujant, Lietuvos priešų skaičius žymiai 
padidėjo: nesakant apie kryžiuočius ir kardininkus, am- 
žinus lietuvių priešus, Lietuva tame laikotarpy susiremia 
su Lenkais dėl Galicijos ir vakarinės Volynės. Totoriai pa- 
junta, kad lietuviai vis daugiau atima Gudų krašto iš po 
jų rankų, ir susirėmimas su jais liekti neišvengiamas. Au- 
ganti didžioji Maskvos kunigaikštija irgi pradeda varžytis 
su Lietuva dėl pirmenybės ir dėl pasienio plotų. 

Kad tose apystovose, varžytinėse Lietuva liktų pergalė- 
tojas, reikėjo jai nepaprastai gabių ir sumanių valdovų. 
Algirdas ir Kestutis, vienas kitą papildydami, kaip tik ir 
buvo tokiais vadais, kokių reikalavo rimtos apystovos. 

Apie Algirdą anų laikų metraščiai pasakoja, kad jisai 
neapkentęs nei vyno, nei stipro midaus, nei puotų, o kai 
kiti gerdavę ir linksmindavosi, jisai tardavęsis su išmintin- 
gais vyrais ir rymodamas mąstydavęs, kaip savo Lietuvą 
praplatinti ir sustiprinti. Nors miręs ir palaidotas stabmel- 


65 


džiu, tačiau krikščionių nepersekiojęs. Elgęsis su visais 
maloniai ir mandagiai. 

Pirmąją žmoną vedęs iš Vitebsko kunigaikštytę Marę, 
o jai mirus antrąją Julijoną, Tverės kunigaikštytę. Buvęs 
bent kiek surusėjęs, bet vis dėlto prie dvaro, Algirdui per- 
sikėlus iš Vitebsko į Vilnių, lietuvių kalba viešpatavusi. 

Rengdamasis į karą ar ką kitą sumanęs, nemėgdavęs 
Algirdas niekam apie tai iš anksto pasakoti, viską savy 
paslėpdamas. Savo valdžią ir autoritą (orumą) tarp kuni- 
gaikščių mokėjęs aukštai laikyti, pasižymėjęs išmintimi ir 
tvirtu, rimtu būdu. 

Kiek Algirdas buvo gudrus valdovas, tiek Kęstutis su- 
manus karo vadas. Užaugęs ir pasenęs tarp lietuvių ir 
žemaičių, jisai buvo daugiausia jų mylimas. Jo vardas iki 
šiolei tebėra minimas liaudies dainose. Žmoną sau vedė 
Birutę Vidimantaitę, žemaičių bajoro dukterį, buvusią Pa- 
langoje vaidelutę prie Praurimės ugnies. 

Visas Kęstučio gyvenimas nuėjo nuolatinėse kovose su 
kryžiuočiais, su kuriais daugiausia jisai vienas ir tekariavo, 
tik svarbesniuose atsitikimuose pasitelkdamas savo brolį 
Algirdą. Du sykiu patekęs į nelaisvę vokiečiams ir vieną 
kartą lenkams, Kęstutis visados mokėdavo pasprukti iš 
sunkiausių pinklių. Tasai gal per didelis pasitikėjimas savo 
sumanumu ir privedė galop prie tragingos jo mirties Krė- 
vės kalėjime. 

Palikdamas iki pat mirties stabmeldžiu, Kęstutis savo 
pasielgimu buvo tikras krikščioniškas viduramžio raitelis 
karžygys, ką pripažįsta jam patys vokiečiai ir lietuvių ne- 
mėgęs lenkų rašytojas Dlugošas. Eidamas su kuo į karą, 
iš anksto apie tai pranešdavo. Jei kam duodavo žodį, tai 
jį ir ištesėdavo. 

Karai su vokiečių ordinais. Kryžiuočiai, nieko nežinodami 
apie įvykusias permainas Lietuvoje, norėjo pasinaudoti 
Jaunučio silpnumu ir užpulti Lietuvą. Jiems besirengianti 
į karą, atvyko į talką Čekų karalius Jonas ir Vengrų Liud- 
vikas su stipriomis kariuomenėmis. Įpuolę į Žemaičių kraštą, 
baisiai ėmė jį naikinti. Algirdas ir Kestutis, neturėdamu 
užtenkamai prirengtos kariuomenės, nedrįso stoti su jais į 
atvirą mūšį; paleido gandą, kad, aplenkę vokiečių sparną, 
einą siaubti Prūsų. Kryžiuočiai pasiskubino grįžti namon, 


66 


savo šalies ginti, tačiau pasirodė apgauti: lietuviai metės 
ne į Prūsus, bet į Livoniją, kurią baisiai sunaikino. 

Kryžiuočiai, supratę apgavimą, norėjo grįžti į Žemaičius, 
bet ankstybas pavasaris paleido žiemos kelius, ir baisus 
kryžiaus karas nuėjo niekais. Kryžiuočiai, įpykę ant savo 
magistro Kenigo, jį atstatė ir į jo vietą išsirinko kitą — 
Dusemerą. Bet ir šisai nieku ypatingu nepasižymėjo. 

Nuo 1351 metų didžiuoju magistru buvo išrinktas fon 
Kniprodė, vienas veikliausių ir sumaningiausių magistrų. 
Bet ir tasai, nors ir mokėjo, tiesa, Lietuvai nemaža kenkti, 
tačiau josios užkariauti ir manyti nemanė. Algirdui vieš- 
pataujant, Lietuva nenustojo nė mažiausio ploto savo žemės. 

Kryžiuočiai, susipratę jau nebeužkariausią sustiprėjusios 
Gudų kraštais Lietuvos, nustojo eiti į jos šalį didžiomis 
gaujomis ir ieškoti aiškios atviros kovos: pasitenkindavo 
paprastai vienais siaubimais, norėdami Lietuvos pasienius 
paversti apleistais tyrais, kad paskui rasit paimt į savo 
nagus ir apgyvendinti naujakuriais vokiečiais; apsiginti 
nuo lietuvių stato vis daugiau pasieniais tvirtovių su jgu- 
lomis. 

Algirdui valdant tik keletą buvo didesnių ordino užpuo- 
limų. Mažesniais gi būriais tame laike kryžiuočiai buvo 
užpuolę Lietuvą apie 70 kartų, ir kardininkai apie 30 žygių 
padarę. Būdavo metų, kad vokiečiai, tiesa, mažais būriais 
net po 4 sykius per metus įpuldavo į Lietuvą plėšti gyven- 
tojų. Tuos žygius jie atlikdavo dažniausiai raiti ar kartais 
susėdę į laivus, plaukdami Nemunu. Svarbiausis dalykas 
buvo užpulti netikėtai. O kadangi tokiems užpuolimams 
didžiausia kliūtis būdavo lietuvių pilys, pasieniais tankiai 
įrengtos su sargybomis, tai vokiečiai, ar iš pasalų užpul- 
dami, ar parsidavėlius papirkdami, stengėsi, kiek įmany- 
dami, jas ardyti ir griauti. 

Viena svarbiausių Lietuvos pilių buvo Kaunas, Nemuno 
ir Neries upių santakoj. Kadangi ta tvirtovė labai kliudė 
vokiečiams giliau į Lietuvą įsigriauti, tai jie kelius kartus 
mėgino ją sugriauti; tačiau lietuviai, suprasdami josios 
svarbą, gerai ją sustiprino. 

1362 metais d. magistras fon Kniprodė, sulaukęs daug 
svečių iš Europos ir parengęs stiprią kariuomenę, pasiryžo 
galutinai ją sugriauti. Pakvietęs dar kardininkus, apgulė 


87 


Kauną, kurį gynė Kęstučio sūnus Vaidotas, turėdamas 
apie 2 000 kareivių įgulos. 

Bemaž du mėnesiu gynėsi lietuviai, užsidarę tvirtovėje, 
kaip liūtai. Buvo atvykę pagelbėti Kęstutis ir Algirdas, 
bet nesuspėję sutraukti užtenkamos kariuomenės, nieko 
negalėjo padaryti gausingiems vokiečiams, apsikasusiems 
grioviais. 

Kai dauguma pilies gynėjų krito, Vaidotas, nematydamas 
kitokios išeities, liepė uždegti pilį, o patsai su likusia vyrų 
saujele mėgino prasimušti per kryžiuočių eiles, kalaviju 
sau kelią skindami. Pjūtis buvo baisi; bet apsiausti iš visų 
pusių kaip juodu debesiu, vieni nuo kalavijo žuvo, kiti su 
pusgyviu Vaidotu pateko į nelaisvę. 

Lietuviai neužilgo tvirtovę vėlei atstatė, bent kiek žemiau, 
ant Nemuno salos, pavadinę ją Naujuoju Kaunu. Kryžiuo- 
čiams pasisekė sugriauti ir toji pilis. Bet 1376 m. lietuviai 
čia įrengė tokią tvirtą pilį, jog kryžiuočiai ir nebandė josios 
ardyti. 

Pagarsėjo taip pat lietuvių su kryžiuočiais susirėmimai 
ant Strėvos upės 1348 m. ir ties Rudava (arti Karaliau- 
čiaus), kuriuos vokiečiai plačiai paskelbė kaipo didžius savo 
laimėjimus, norėdami tuo sutraukti daugiau svečių iš Eu- 
ropos, ieškančių sau garbės ir garso. Tiedvi kovi tikrai įvyko, 
lietuviai buvo jose pergalėti; bet susirėmimas buvo nedi- 
džiomis kariuomenėmis, ir jose krito, kaip dabar istorikų 
yra ištirta, ne kiek daugiau kaip 1 000 lietuvių. 

Bent kiek skaudesnis Lietuvai buvo vokiečių užpuolimas 
1365 m., kai Kęstučio sūnus Bytautas, susipykęs su tėvu, 
parsidavė vokiečiams. Magistras, prirengęs stiprią kariuo- 
menę ir paėmęs maisto ištisam mėnesiui, Bytautui rodant 
kelią, įpuolė į Žemaičius, nusiaubė Nevėžio ir Šventosios 
kraštą, aplenkęs Ukmergę, pasiekė net Vilnių. Tačiau ne- 
radęs Bytauto šalininkų, buvo priverstas skubiai atgali 
grįžti į Prūsus. 

Jau prieš pat Algirdo mirtį 1377 m. vokiečiai, rimtai į 
karą prisirengę, buvo užpuolę Žemaičius, kai ordinui atėjo 
į talką Austrijos kunigaikštis Albertas III su 62 riteriais 
ir 2000 raitų kareivių. Tačiau pasiekę Dubysą ir sudegi- 
nę keletą sodžių, grįžo kryžiuočiai namo be ypatingo lai- 
mikio. 


88 


Atsimokėdami vokiečianis už jųjų siaubimus ir skriaudas, 
lietuviai taip pat užpuldavo Prūsų ir Livonijos kraštus, 
pakelium viską degindami ir plėšdami. Tokių lietuvių už- 
puolimų į Prūsus, Algirdui valdant, skaitoma apie 30 ir į 
Livoniją 11. 

Lietuviai užpuldavo rečiau kryžiuočių šalis, bet sunai- 
kindavo jas baisiau, nes pasiekdavo kai kada labai tolimą 
kraštą ir braudavosi didesniais būriais. Prūsų kraštas buvo 
tankiau apgyventas, turėjo daug sustiprintų miestų, kur 
buvo nuolatinės įgulos; todėl su menkomis jėgomis lietu- 
viai nedrįsdavo ten pasirodyti. Tankiau gyvenamame ir 
gana turtingame krašte daugiau galima buvo pasipelnyti 
ir lengviau buvo lietuviams su maistu negu kryžiuočiams 
Lietuvoje. 

Iki gyvos Kęstučio galvos kryžiuočiai, nors visos Euro- 
pos šelpiami, negalėjo nė vieno žemės ploto atimti Lietuvai, 
kuri tiek sustiprėjo ir susitvarkė, jog drąsiai stoja į kovą 
su ordinu. Ordino ir Lietuvos jėgų, matyti, tuomet būta 
lygių. Nors vokiečiai buvo stipriau apsiginklavę, bet Lie- 
tuvos plotas ir gyventojų skaičius su prijungtais Gudų 
kraštais buvo gerokai didesnis. 


Karai su Lenkais dèi Volynės ir Galicijos. Gedimino sū- 
nus Liubartas vedė Galicijos ir Volynės kunigaikščio Levo 
dukterį. Mirus uošviui ir nesant artimesnių giminaičių, 
Liubartui turėjo atitekti visas tasai kraštas. Bet ir Lenkų 
karaliui Kazimierui Didžiajam pasinorėjo to krašto, kas 
paskui laikui bėgant praskinti sau kelią į Juodąsias marias. 
Iš to kilo karų tarp lietuvių ir lenkų, kurie trūko ne tik 
per visą Algirdo viešpatavimą su pertraukomis, bet ir vė- 
liau, net iki Liublino unijos buvo priežastimi nesutikimų 
tarp jų. 

Jau 1340 m. Kazimieras įsiveržė į Galiciją, paėmė Lvovą, 
o pats Liubartas pateko į nelaisvę. Kęstučiui užtariant buvo 
paleistas. 

1347 m. ateina Liubartui į pagalbą Kęstutis, ir Kazimie- 
ras esti priverstas prašyti taikos. Tačiau po dviejų metų vėlei 
Kazimieras užpuola. Pradžioj jam sekasi; net patį Kęstutį 
paima į nelaisvę. Tuomet lietuviai pasikviečia į talką toto- 
rius, ateina pats Algirdas; lenkams taikininkauja vengrai. 


69 


Lietuviai ima viršų“. Tačiau Algirdas, norėdamas taikiu 
būdu užbaigti ginčą, sutinka, kad vakarinę to krašto dalį 
valdytų Karijoto sūnus, priklausydamas Kazimiero, o pati 
Volynė pasiliktų Liubartui. Taika ištvėrė dešimtį metų. 

1366 m. vėl prasidėjo karas, trukęs vienuolika metų ir 
užsibaigęs įau valdant Kazimiero įpėdiniui Liudvikui (1377 
m.). Abi šali nemaža per tą laiką privargo. Lietuviai savo 
žygiais pasiekė Liubliną, Sandomirą, net arti Krokuvos 
buvo nuėję, pakeliui viską naikindami. Galop jau prieš pat 
Algirdo mirtį buvo padaryta sutartis: didesnioji to krašto 
dalis, pati Volynė su Lucko, Ostrogo, Vladimiro miestais 
teko Lietuvai, o Galicija su Lvovu, Chelmu, Belzu Lenkams. 

Totorių pergalėjimas ir Podolėje įsiviešpatavimas. Ge- 
diminas, regis, vengė susiremti su totoriais, nepasitikėdamas 
savo jėgomis: per daug totoriai buvo galingi. Algirdas 
stojo su jais į aiškią kovą. Susirėmimo priežastimi, rodos, 
buvo totorių užpuolimai Volynės ir Kijevo kraštų ir jų siau- 
bimas. Totorių tarpe jau nebebuvo tos vienybės, kuri buvo 
kitados jų galybe. Tiesa, pati jų sostinė, vadinamoji Aukso 
Orda (Gauja) dar buvo užtenkamai galinga ir baisi. Bet 
ilgainiui pradeda nuo jos atskilti kai kurios šakos. Viena 
tokių šakų buvo Podolė — šalis, kitą kartą buvusi labai 
vaisinga ir graži. 

Algirdas su narsiais Karijoto sūnumis išėjo prieš Podolės 
totorius jų sudrausti ir, sutikęs tris jų chanus ties Mėly- 
naisiais Vandenimis (1362 m.), kruvinoje kovoje pergalėjo. 
Užėmęs visą Podolės kraštą, pavedė jį valdyti ir tvarkyti 
keturiems Karijoto sūnums, kurie gana sumaningai čia 
šeimininkavo. 

Grįždamas iš Podolės, Algirdas užsuko į Kijevą, nu- 
kėlė Teodorą, Gedimino čia pasodintą, ir valdžią pavedė 
savo sūnui Vladimirui. 

Santykis su Rusų kraštais ir kova su Maskva. Lietuva 
ir Maskva vis augdamos turėjo galop susiremti dėl pirme- 
nybės. Algirdas per visą savo viešpatavimą turėjo atkreip- 


* Sutarčiai patvirtinti Kęstutis (1351 m.) nuvykęs į vengrų stovyklą 
ir ten prisiekęs stabmeldžių būdu: jautį papjovus, kraują lašinant nuo 
kardo ašmens. Priesaikos žodžiai buvę: reg aki narosn'en, aki gos, Pana'ni! 
Spėjant a. a. K. Jauniui, tas reikštų: regėk į mūsų norus, į jautį, mūsų Vieš- 
patie! 


90 


tas akis į rytų šalis ir nuolatos kišosi į rusų ir gudų reikalus, 
norėdamas pamažu ten įsiviešpatauti. Pliskuvoj (Pskove) 
kai kuriam laikui Algirdas buvo pasodinęs savo sūnų And- 
riejų. D. Naugardas, būdamas savarankis, svyravo čia 
į lietuvių pusę, čia į Maskvos pusę. 1346 m. Algirdas, įpykęs 
ant Naugardo, labai nusiaubė jo apylinkes. Naugardie- 
čiai neišdrįso išeiti prieš jį su kariuomene, priversti buvo 
nusilenkti, padaryti su juo sutartį ir nuo to laiko rūpinosi 
gyventi su juo santaikoje. 

Smolenskas su savo apylinkės valsčiais nors dar ne 
visai Algirdo priklausė, nors dar turėjo atskirą savo kuni- 
gaikštį Sviatoslavą Ivanovičių, bet tasai visuose svarbes- 
niuose dalykuose tardavosi su Algirdu ir jo žygiuose prieš 
Maskvą turėdavo talkininkauti. 

1355 metais Algirdas apėmė valdyti ir visą vadinamąją 
Seversko šalį, arba Briansko ir Černigovo kunigaikštijas 
su Trubčevsko, Mogiliovo, Naugardo, Severiškio miestais 
ir pasodino čia valdyti savo sūnus — Kaributą bei Dimi- 
trą — ir Narimanto sūnų Paitrikį. 

Tokiu būdu Algirdo valstybė traukėsi nuo Baltijos iki 
Juodųjų marių, nuo Palangos iki Možaisko, netoli Maskvos. 

Artindamasis vis daugiau prie Maskvos, Algirdas galop 
turėjo susiremti su pačia Maskva, kur tuomet buvo didžiuo- 
ju kunigaikščiu Dimitras, Doniškiu vadinamas. Priežastį 
davė Tverės kunigaikštis, kurio seserį Julijoną Algirdas 
buvo vedęs. 

Maskva, platindama savo valstybės sienas ir užiminėda- 
ma apylinkėje mažesniąsias kunigaikštijas, norėjo užgriebti 
ir Tverės kunigaikštiją. Tverės kunigaikštis Mykolas šauk- 
davosi gelbėti Aukso Ordos, čia Algirdo. Totoriai, Maskvos 
paperkami, maža teužtardavo kunigaikštį. Kitaip elgėsi 
Algirdas. Jisai pasinaudojo tąja proga, kad susilpnintų 
Maskvą. 

Algirdas tris kartus buvo net pačią Maskvą apgulęs su 
savo kariuomene. Tačiau didesnių vaisių tie Algirdo žygiai 
neturėjo, nors Dimitras ir buvo priverstas nusižeminti 
prieš Algirdą ir neskriausti Tverės kunigaikščio. 

Pirmą sykį Algirdas, kartu su Kęstučiu, užpuolė neti- 
kėtai neprisirengusį Dimitrą 1368 m. Smolensko kunigaikš- 
tis talkininkavo lietuviams. Dimitras buvo pasiuntęs prieš 


91 


Algirdą savo vadą Mininą. Lietuviai, sutikę jį ties Trostnės 
upe, pergalėjo. Kovoje žuvo daug maskolių diduomenės 
(bajorų) ir patsai vadas. 

Algirdas apgulė pačią Maskvą, o Dimitras, užsidaręs 
Kremliaus tvirtovėje, priverstas buvo nusižeminti ir Myko- 
lui sugrąžinti Tverės kunigaikštiją. Apleisdamas Maskvą, 
Algirdas trenkė savo kalaviją į Maskvos sieną, kad tolimos 
kartos atmintų čia buvus Didįjį Lietuvos valdovą. 

Užtardamas Tverės kunigaikštį, Algirdas dar du kartu 
buvo pasiekęs Maskvą su savo kariuomene, nors didesnių 
susirėmimų išvengta. Galutinai tarp Lietuvos ir Maskvos 
buvo nustatyta siena ties Možaisku ir Ugros upe. Keliai 
ir kastinės, kurie Algirdo kariuomenei teko per miškus tai- 
syti, einant į Maskvą pro Polocką, ilgai buvo vadinami 
Algirdo keliais (Olgerdove dorogi). 

Rasit į atvirą ir galutinę dvikovą su Maskva Algirdas 
ir nenorėjo ar nedrįso stoti dėl to, kad Maskvos užpakaly 
stovėjo vis dar galinga Aukso Orda, kurios globoje ir pri- 
klausomybėje Maskva tuomet buvo, dar nenusikračiusi to- 
torių jungo. 

Tarybos dėl krikšto. Algirdui viešpataujant, trejetą kartų 
buvo tartasi dėl Lietuvos krikšto, bet rimtesnių išdavų tos 
tarybos neturėjo. Jau 1349 m. Kęstutis buvo davęs vilties 
Lenkų karaliui Kazimierui priimti katalikų tikėjimą, o tasai 
pasiskubino apie tai pranešti Romai. Bet tuo viskas ir pasi- 
baigė. i 

Po šešerių metų naujas papa Inocentas VI vėlei leidžia 
raštus į Vengrų karalių ir Lietuvos kunigaikščius per Kro- 
kuvos kunigą Dobrogostą, ragindamas krikštytis. Po dviejų 
metų pats Kestutis, nuvykęs į Austrijos ciesoriaus Karolio 
IV sostinę Niurnbergą, savo ir Algirdo vardu pareiškė lie- 
tuvius apsikrikštysiant katalikais, jei vokiečių ordinai liau- 
sis užpuldinėję Lietuvą ir jai sugrąžins užgrobtąsias šalis. 

Derėtis dėl krikšto sąlygų Karolis pasiuntė į Lietuvą 
savo įgaliotinius, kurių tarpe buvo Prahos arkivyskupas. 
Derybos nuėjo niekais, nes Lietuvos valdovai pareikalavo, 
kad ordinas grąžintų Lietuvai neteisėtai išplėštus Prūsų, 
Latgalių ir Žiemgalių kraštus, o patys persikeltų ant Dniep- 
ro ir Dono ginti krikščionių šalių nuo totorių. Tokių sąlygų 
vokiečiai priimti nesutiko, ir tarybos niekais pasibaigė. Ne- 


92 


turėjo pasisekimo nė papos Grigaliaus XI raštas į Algirdą, 
Kęstutį ir Liubartą. 

Bet pais netapęs krikščionimi, Algirdas nedraudė savo 
valdiniams būti, kas kurio nori tikėjimo. Didesnioji jo ka- 
ralystės gyventojų dalis buvo stačiatikiai (pravoslavai) 
gudai. Pačiame Vilniuje buvo dvi katalikų bažnyčios: pran- 
ciškonų ir dominikonų. Paties Algirdo sūnūs iš pirmosios 
žmonos Marės Vitebskienės buvo stačiatikiais krikštyti. 

Persikėlęs iš Vitebsko į Vilnių ir užėmęs karališką sostą, 
Algirdas nuo antrosios žmonos Julijonos Tveriškės (vedė 
ją 1350 m.) vaikus augino pageniškame tikėjime, kad ne- 
sukeltų prieš save lietuvių dvasininkų, tačiau kitiems ne- 
draudė katalikais būti. 

Petras Goštautas, buvęs Podolėje valdininku, ten apsi- 
krikštydino kataliku, o į Vilnių sugrįžęs ir čia užėmęs pas 
Algirdą žymią vietą, globojo atvirai pranciškonis. Kai, iš- 
traukus Algirdui su kariuomene į Maskvą, lietuvių vaidilos 
sukėlė žmones prieš pranciškonis ir kai kuriuos nei nužudė, 
tai Algirdas, sugrįžęs į Vilnių, maištininkus smarkiai nu- 
baudė, o Goštautui leido pačiam likti pranciškoniu ir antra 
tiek persikviesti iš Vakarų Europos vienuolių, visai nevar- 
žydamas jų misijos. 

Pats tačiau Algirdas mirė Vilniuje (1377 m.) stabme!- 
džiu ir senu aukštų valdovų papročiu buvo sudegintas ant 
aukšto laužo šarvuotas, su karo žirgu, sakalais ir pėdse- 
kiais. Stabmeldžių vaidilos, aplinkui stovėdami ir mėčiodami 
į ugnį lokių ir lūšių nagus, raudomis garbino jo garsius 
ir didžius veikalus. 


JOGAILA. 1377—1381 


Mirdamas Algirdas paliko 12 sūnų: iš pirmosios žmonos 
Marės penkis, iš antrosios Julijonos septynis. Mylimiau- 
sias jam buyo antrosios žmonos Jogaila. Sutinkant Kęstu- 
čiui, Jogaila ir buvo paskirtas aukščiausiu Lietuvos valdovu 
arba karaliumi Vilniuje, o Kęstutis pasižadėjo broliui šelpti 
jį patarimais ir kalaviju. 

Jogailos broliai, matydami, kad už jį stovi Kęstutis dėdė, 
nedrįso prieštarauti. Tiktai vyriausias Jogailos brolis And- 


93 


rius Vingaudas, kurs valdė Polocką, buvo pradėjęs kelti 
vaidus, susidėjęs su Maskvos kunigaikščiu Dimitru ir su 
kardininkais. Tas maištas nebuvo per daug pavojingas. Bet 
neužilgo kilo nesutikimai tarp paties Jogailos ir Kęstučio, 
kurie pridarė Lietuvai baisybę nelaimių ir sutepė Jogailos 
vardą. 

Jogaila teturėjo 26 metus, kai paėmė į savo rankas visos 
Lietuvos vairą. Buvo tai įaunikaitis negilaus proto ir silpno 
būdo, lengvai pasiduodąs svetimai įtakai ir greitas įtarti. 
Ypač negerą įtaką turėjo jam Vaidila, žemos kilmės žmogus, 
kursai prie Algirdo buvo duonkepiu karaliaus rūmuose. 
Turėdamas gerą liežuvį ir būdamas suktas ir apsukrus, 
Vaidila greit įsigijo ypatingos pas Jogailą malonės, buvo 
paskirtas Lydos komendantu, vedė Jogailos seserį našlę 
Marę, galop tapo artimiausiu jauno karaliaus patarėju. 

Vaidila. neapkentė Kęstučio, o tasai jo už liežuvavimą 
ir žemą būdą. Vaidila ėmė įkalbinėti Jogailai, kad Kęstučiui 
betrūkstą tik aukščiausiojo Lietuvos valdovo vardo, kad 
jo visi klausą, jį gerbią ir kad jam visai nesunku esą iš Trakų 
užpulti Vilnių ir Jogailą nužerti nuo sosto. 

Kestutis, baigdamas garbingą savo amžių, apie tai visai 
nemanė, bet Jogailai nebuvo sunku įkalbėti pavojus. Vaidi- 
los gundomas jisai daro slaptą sutartį su kryžiuočiais prieš 
Kęstutį: Bytautas, Augmanas ir Vaidila pakvietė kryžiuo- 
čių įgaliotinius neva į medžioklę; kad geriau sumetus pė- 
das, net Kęstučio sūnus Vytautas buvo pakviestas ir me- 
džioklėje dalyvavo, nieko nenuvokdamas. Čia ir buvo svars- 
tytos ir aptartos taikos smulkmenos. 

Kryžiuočiai džiūgaudami pasinaudojo tais nesutikimais 
Lietuvos valdovų tarpe ir dabar, nebeturėdami pavojaus iš 
Jogailos, ėmė baisiai siaubti ir varginti Kęstučio Žemaičius. 
Matydamas, kad Jogaila neina jam į talką prieš kryžiuočius, 
net kviečiamas visaip išsisukinėja, Kęstutis pradėjo supras- 
ti, kas yra, ėmė įtarti Jogailą susirišus sutartimi su vokie- 
čiais; gal ir gandai pasiekė Kęstučio ausis. 

Tačiau Vytautas savo jaunų dienų draugą, su kuriuo itin 
gerai gyveno ir sutarė, Jogailą visuomet prieš savo tėvą 
užtardavo, nenorėdamas tikėti, kad tasai drįstų susirišti su 
amžinais tėvynės priešais. Galop Kęstutis gauna nuo sau 
palankaus Osterodės komendanto Libnšteino Jogailos raštą, 


94 


siųstą d. magistrui Kniprodei. Ilgiau abejoti buvo nebega- 
lima, ir Kęstutis laukė tik progos brolvaikiui nubausti. 

Kai Jogaila pasiuntė su kariuomene savo brolį Skirgailą 
prieš Polocko kunigaikštį, savo brolį iš kitos motinos Andrių 
Vingaudą, Kęstutis, išrinkęs 300 ištikimų žemaičių, liepė 
jiems susieiti į Vilnių su kuriais nors reikalais ir ten gink- 
luotiems laukti tolimesnio įsakymo. Paskui 600 ginkluotų 
pėstininkų įveždino į Vilnių, paslėpdinęs juos šieno veži- 
muose, o patsai su 1000 parinktų raitininkų apstojo miestą. 

Jogaila nieko panašaus nesitikėjo, ir Kęstutis lengvai 
paėmė Vilnių, o su juo Jogailą, jo nedorą motiną Julijoną 
ir patį Vaidilą. Vaidų priežastis Vaidila buvo pakartas, o 
Kęstutis paskelbtas aukščiausiuoju Lietuvos valdovu kara- 
liumi. 

Skirgaila, nieko neveikęs Polocke ir sužinojęs įvykusias 
Lietuvoje permainas, nuvyko pas kryžiuočius, prašydamas 
Jogailai pagalbos ir pažadėdamas jiems Žemaičius. 

Atvyko į Vilnių ir Vytautas. Jam užtariant Jogaila ne- 
buvo per daug nubaustas: prisiekęs niekados nekelti kala- 
vijo prieš savo dėdę ir jo klausyti, buvo iš kalėjimo paleistas 
ir gavo valdyti Vitebską bei Krėvę, kuriuos kitą kartą valdė 
jo tėvas. 


KĘSTUTIS. 1381—1382 


Tarp Kęstučio ir kryžiuočių visą rudenį ir žiemą ėjo kova 
nesustodama. Tuo metu lietuviai pirmą kartą pradeda var- 
toti armotas, arba patrankas. Kęstutis, tapęs plačios Liė- 
tuvos valdovu, karuose pražilęs, neieškojo ir senatvėje 
atilsio, tik savo krūtine dangstė brangią tėvynę nuo priešų. 
Bet jo padėtis nebuvo lengva: be kryžiuočių jisai turėjo 
priešais visus Algirdo sūnus, kurie buvo tvirtai įsigyvenę 
Gudų kraštuos. Pats Jogaila laukė tik patogesnės progos 
atsiimti nuo dėdės Vilnių ir visos Lietuvos valdžią. Laukti 
neteko ilgai. 

Kaributas, vienas iš Jogailos brolių, Trubčevsko kuni- 
gaikštis, atsisakė klausyti Kęstučio. Tasai buvo priverstas 
jį sudrausti ir liepė eiti į talką ir Jogailai. Tasai surengė 
kariuomenę, bet iš kelio staigiai pasisuko ant Vilniaus, kur 


95 


buvo palikta nedaug sargybos ir kur Jogaila turėjo savo 
šalininkų gudų tarpe. 

Vilniaus miesto viršininkas Hanulas perėjo į Jogailos 
pusę, ir Vilnius buvo užimtas. Iš čia Jogaila su stipria ka- 
riuomenę ir su atvykusiais į pagalbą kryžiuočiais pasisuko 
ant Trakų, kuriuos užėmęs sudegino. Vytautas, turėdamas 
nedaug kareivių ir užpultas netikėtai, negalėjo atremti su- 
jungtos priešų kariuomenės ir pasišalino į Gardiną, iš kur 
skubotai apie viską pranešė tėvui. 

Atvyko Kestutis ir su Vytautu siojo prieš Jogailą tarp 
Vilniaus ir Trakų. Jogailos jėgos buvo žymiai didesnės 
negu Kęstučio, bet vis dėlto nelabai jomis tepasitikėdamas, 
jisai nusiuntė į Kęstučio stovyklą savo brolį Skirgailą, pra- 
nešdamas nenorįs pralieti savitarpy kraujo ir prašydamas 
Vytautą atvykti bendrai pasitarti dėl taikos sąlygų ir pri- 
žadėdamas neliečiamybę. Kęstutis ir Vytautas, nieko pikto 
nemanydami ir nenorėdami namų karo, atvyko į Jogailos 
būklę; bet čia buvo tuojau paimti į nelaisvę ir išgabenti 
į Vilnių, o jųdviejų kariuomenei buvo pranešta, kad kuni- 
gaikščiai tarpusavy susitaikinę ir ji galinti skirstytis namo. 

Kęstučio mirtis. Jogaila liepė savo dėdę apkalti ir Skir- 
gailai nulydėti į Krėvės pilį, kur buvo užrakintas šaltame 
ir drėgname urve, o penktą dieną pasmaugtas. Paleista 
gandas, kad Kęstutis patsai pasismaugęs. Jo kūną pervežė 
į Vilnių, kur stabmeldžių papročiu jį sudegino Šventragio 
pakalnėje, kardu apjuostą, su karo žirgu, pėdsekiais ir 
sakalais. 

Taip pabaigė gyvatą visų didžiausis Lietuvos karžygys, 
geriausis ano. amžiaus karvedys, per 50 metų dangstęs 
savo krūtine tėvynės laisvę, mylimas savųjų, gerbiamas 
net priešų kaimynų, gražiausis viduramžio raitelio pavyz- 
dys, žuvęs ne karuose, tik nuo nedorų ir žemų giminaičių. 

Kestutis buvo skaistaus veido, liesas, augalotas, žiban- 
čių akių (lang, hager, feurige Augen), barzda ilga, ant 
galvos plaukai reti. Jam supykus, kaktoje iššokdavo gyslos 
(Kotzebue Altere Geschichte Preussens t. II). Miegodavęs 
labai maža. Buvo irgi labai sumanus: sunkiausiose aplin- 
kybėse mokėdavo greit susivokti (orientuotis). 

1366 m. kryžiuočių magistras kviečia jį į Įsrutj pasima- 
tyti. Kęstutis sutinka; bet kely netikėtai į lietuvių stovyklą | 


96 


įbėga strėle pervertas tauras. Kęstutis tuojau suprato, ką 
tai reiškia. Visi sėdo ant arklių ir, jodami į tą pusę, iš kur 
pasirodė tauras, užklupo stiprų kryžiuočių būrį, kursai no- 
rėjo jį užpulti netikėtai iš užpakalio ir kaipo belaisvį prista- 
tyti į Įsrutį. Nepasijuto, kaip patys pateko į lietuvių rankas. 
Du sykiu Kestutis buvo pakliuvęs į kryžiuočių nagus 
ir mokėjo iš jų pasprukti. Antrą kartą jam patekus į kry- 
žiuočių nelaisvę, buvo liepta iš džiaugsmo Marienburgo 
bažnyčiose net pamaldas laikyti, o prie kunigaikščio* pri- 
statyta ypatinga sargyba. Aukštai gerbdamas Kęstutį, 
didysis magistras laikė jį labai gerai, bet ir sergėjo kaip akį, 
pristatęs ištikimiausį savo tarną Alpį, krikštytą lietuvį. 
Kestutis išsėdėjo kalėjime bemaž 8 mėnesius ir, kalbė- 
damas vakarais su Alpiu lietuviškai, taip mokėjo jo širdy 
sužadinti gimtojo krašto meilę, jog tasai pasiryžo su kuni- 
gaikščiu pabėgti. Kęstutis geležies lazda naktimis išmušė 
mūruose skylę ir tamsią naktį nusileido virve nuo sienos, 
kur Alpis jo laukė su dviem žirgais ir su kryžiuočių apda- 
ru. Pilies vartų sargas nepažinęs kaip kryžiuočiams atidarė 
angos vartus ir išleido. Prijoję prie girios, paliko nuilsusius 
žirgus, o patys miškais per Mozūrus pasiekė Trakus, iš kur 
Kestutis nurašė d. magistrui, sakydamas ačiū už vaišes 
ir prisižadėdamas dar geriau vaišinti ir akyliau sergėti 
magistrą, jei kuomet patektų į nelaisvę lietuviams. 


JOGAILA. 1382—1387 (+1434) 


Antrą kartą įlipęs į Vilniaus sostą per Kęstučio lavoną, 
Jogaila ir ant jo giminių giežė apmaudą: Butrimas, Vidi- 
mantas buvo nukirsti, kiti arkliais sutraukyta. Ypač nu- 
kentėjo Kęstučio žmonos Birutės giminės. Sako, pati Birutė 
buvusi nuskandinta; kiti mano ją slapsčius Brastoj. 

Tas pats likimas kaip tėvo laukė ir Vytauto, kursai buvo 
pasodintas tame pačiame Krėvės kalėjime, kur nužudyta 
jo tėvas. Nors jj ten jautriai sergėjo, bet, lankant jį jo žmo- 


* Vokiečių kronikos Kęstuiį vadina — rex arba priceps, arba Koning 
Kynstod; Algirdą — rex Lituanorum, Koning Algart. 


4. Raštai, III 


97 


nai Onai Sudmantaitei su savo tarnaite, pasisekė kunigaikš- 
čiui pabėgti, persivilkus tarnaitės drabužiais. Pasiaukojusi 
tarnaitė taip mokėjo apsimesti sergančiu kunigaikščiu, jog 
kai kurį laiką sargai nesusigriebė. 

Vytautas nuvyko pas Mozūrų kunigaikštį Jonušą, kur 
buvo vedęs jo seserį Danutę Mariją. 

Vytautas pas kryžiuočius. Vytautas, atvykęs pas Jonušą, 
iš čia meldė Jogailos sugrąžinti jam tėvo palikimą, pasiža- 
dėdamas nekeršyti už tėvo nužudymą ir klausyti kaip aukš- 
čiausiojo valdovo. Jogaila apie tai girdėti nenorėjo, atida- 
vęs Trakus Skirgailai, o kryžiuočiams pusę Žemaičių iki 
Dubysos už talkininkavimą prieš Kęstutį. Kryžiuočiai rei- 
kalavo dar daugiau. 

Kadangi Jogaila, dabar nereikalaudamas kryžiuočių pa- 
galbos, nenorėjo nusileisti derybose su jais, tai kryžiuočiai 
su mielu noru priėmė Vytautą, kai tasai, nenorėdamas už- 
traukti Jogailos rūstybės' ant Jonušo, iš Plocko nuvyko į 
Marienburgą. 

D. magistras davė Vytautui nemaža kareivių; atėjo jam 
3000 žemaičių, ir su tąja kariuomene pasisekė Vytautui 
atsiimti Trakai (1383 m.; nuėjo jisai net iki Vilniaus, bet jo 
paimti negalėjo), o kai kryžiuočiai sugrįžo į Prūsus, Vytau- 
tas vienas nepajėgė Trakuose atsilaikyti ir buvo priverstas 
vėl grįžti pas kryžiuočius. 

Čia d. magistrui turėjo raštu pasižadėti pavesiąs jam 
visą Žemaičių kraštą, jei pasiseksią priveikti Jogailą, ir 
patsai būsiąs ordino vasalu. Pasižadėjimui patvirtinti 
priėmė krikštą ir pats, ir jo broliai — Žygimantas ir Taut- 
vilas. 

D. magistras pavedė Vytautui valdyti naujai įkurtą Nau- 
jąjį Marienburgą su apylinke. Čia pradėjo kaskart daugiau 
spiestis Vytauto šalininkų ne tik žemaičių, bet ir aukštaičių 
lietuvių, kurie ėmė Jogailos neapkęsti už jo nedorą pasi- 
elgimą su savo giminaičiais. 

Kai Jogaila pamatė, kad Vytauto šalininkų skaičius kas- 
dien auga, kad ne tik Žemaičiai, bet ir Trakų apskritis pe- 
rėjo į Vytauto pusę ir kad pačių lietuvių tarpe auga juo 
nepasitenkinimas, pasiryžo su Vytautu taikintis; pradėjo 
slapta siuntinėti pas jį savo įgaliotinius. 

Buvo ir kita priežastis, kuri spyrė Jogailą greičiau susi- 


98 


tarti su Vytautu, kad turėtų laisvas rankas: jį masino Lenkų 
sostas ir jų jauna karalaitė Jadvyga. 


Jogailos susitaikinimas su Vytautu. Vytautui, be abejo, 
įkyri buvo kryžiuočių globa; tik priverstas jai buvo atsi- 
davęs, manydamas ilgainiui atitaisysiąs savo kraštui daro- 
mas skriaudas. Todėl labai apsidžiaugė, matydamas, kad 
Jogaila nori susitaikinti. Tačiau taika ne iš karto įvy- 
ko. Vytautas reikalavo viso savo tėvo palikimo su 
Trakais. 

Jogaila bent tuojau to ištesėti negalėjo: Trakai buvo pa- 
vesti Skirgailai. Galų gale buvo sutarta, kad Vytautas tuo 
tarpu pasitenkinsiąs Drohičinu, Brasta ir Lucku, o Trakus 
gausiąs, kai Skirgailai atiteksiąs Polockas, kuris dar reikėjo 
atimti nuo vyresniojo Jogailos brolio Andriaus Vingaudo, 
atsisakiusio klausyti Lietuvos karaliaus. 


Tuo būdu slapta susitaikinęs su Jogaila, Vytautas, rody- 
damas norįs eiti prieš Lietuvą, patelkė kryžiuočių diduo- 
menę talkininkauti. Bet, pasiekęs Žemaičių sieną, staiga 
su savo svainiu Sudimantu užpuolė kelias kryžiuočių pasie- 
nio pilis ir jas sudegino. 

Paskui Vytautas susijungė su Skirgailos ir Jogailos ka- 
riuomene, ir visi iš vieno apgulė Kauno pilį, neseniai pate- 
kusią į kryžiuočių rankas ir gerokai sustiprintą. Nors atė- 
jusiam pagelbėti kryžiuočių marčelgai Valenrodui ir pasi- 
sekė maistu aprūpinti įgulą, vis dėlto lietuviai, per 4 sa- 
vaites griaudami sienas patrankomis, galop paėmė tvirtovę. 
Nemaža ordino raitelių vienuolių ir paprastų kareivių pate- 
ko į nelaisvę. 

Tuo būdu visa Žemaičių šalis buvo išvaduota ir kryžiuo- 
čių pasienio pilys nugriautos. Susitaikinus Lietuvos valdo- 
vams tarpusavy, galima buvo tikėtis šviesesnės ateities. 
Bet čia įvyko tokių dalykų, kurie turėjo Lietuvai didžiausių 
pasekmių ir jos istorijos ratą pasuko visai į naujas vėžes. 
Buvo tai Lietuvos ir Lenkų unija, susijungimas dviejų teutų, 
ir dviejų valstybių, suėjimas į vieną valstybę dviejų tautų, 
kuriedvi ir kilme, ir būdu, ir tikėjimu didžiausiai skyrėsi, 
susivienijimas pradžioj labai silpnas, bet ilgainiui kaskart 
tampresnis ir realesnis, iki galutinio Lietuvos bemaž ištau- 
tėjimo ir nuslopinimo. 


4* 


99 


Tačiau tas dviejų kaimynių valstybių susibendravimas, 
toks pragaištingas Lietuvai, turėjo ir gerų pusių: jisai pa- 
kreipė lietuvių tautą į Vakarų kultūrą, apsaugojo nuo rytų 
pravoslavijos ir lietuvių sugudėjimo, galop sustabdė vo- 
kiečių veržimąsi į rytus, sulaužęs kryžiuočių ordino galybę, 
kuri per du šimtu metų smaugė Lietuvą. 


ASMENINĖ LIETUVOS UNIJA SU LENKAIS 
1385—1569 


Lenkai prieš susidedant su Lietuva. Jau 965 metais, vieš- 
pataujant Mečislovui I, Lenkai priėmė katalikų tikėjimą 
ir prisišliejo prie Vakarų kultūros. Turėdami kai kurių su- 
manių ir drąsių kunigaikščių, o paskui karalių, Lenkai 
sukūrė gana žymią valstybę, kuri tačiau tvirto pamato ir 
šviesios ateities neturėjo. Iš vienos pusės ji buvo atskirta 
nuo marių. Baltijos mares anksti jai užstojo tvirtai įsikūręs 
kryžiuočių ordinas; į Juodąsias marias jai užkirto kelią 
Lietuviai, užėmę Volynę ir Podolę. 

Antra vertus, Lenkų diduomenė, augdama savo įtaka ir 
teisėmis, skriaudė žemesniuosius luomus, miestelėnus, o 
ypač valstiečius (chlopus), siaurino ir savo karaliaus val- 
džią. Tik Kazimieras Didysis buvo suvaldęs didikus ir ge- 
rokai sutvarkęs viduje valstybę, rūpindamasis valstiečių 
gerove ir jų naštos palengvinimu. Už tat jį didikai ir pava- 
dino pašiepdami valstiečių karaliumi (król chłopów). 

Kazimierui D. mirus ir juo pasibaigus vyriškai karalių 
eilei, didžiūnai vėl pasipūtė, o Vengrų karalius Liudvikas, 
Kazimiero sesers sūnus, buvęs vienkart ir Lenkų karaliumi, 
norėdamas, kad jam mirus Lenkai išrinktų sau karalaite 
vieną iš jo dukterų, buvo priverstas 1374 m. didikams ypa- 
tingu raštu pripažinti ir patvirtinti jų privilegijas. Tas pri- 
vilegijas didžiūnai sunaudojo ne tėvynės labui, bet tik savo 
naudai ir savitarpio kerštams bei vaidams, kas silpnino 
valstybę. 

Bet lenkų tarpe buvo irgi vyrų, "kurie matė toliau negu 
asmens reikalus. Jie matė, kad Lenkai, iš visų pusių apsupti 
tvirtų kaimynų priešų, viduje gerai nesusitvarkę ir nustum- 
ti nuo marių, vieni neturi ateities ir negalės ilgai laikytis. 
Jie atkreipė tuomet akis į savo kaimynę Lietuvą, kuri, val- 


100 


dant Gedimino ainiams, susitvarkė viduje, rėmėsi į Baltiją 
ir Juodąsias marias ir žemės plotais buvo tris kartus didesnė 
už Lenkus. 

Jau Vladislovas Alkūnėlė (Lokietek) ieškojo lietuvių 
draugijos ir savo sūnui Kazimierui parinko už moterį Ge- 
dimino dukterį Aldoną, norėdamas tuo būdu susiartinti 
su Lietuva. 

Ypatingai Lenkams buvo reikalinga glaudžiau susijungti 
su Lietuva, kai ant jų sosto užsėdo įauna karalaitė Jadvyga, 
Vengrų karaliaus duktė, susižadėjusi su Austrijos kara- 
laičiu Vilhelmu, ir kai Lenkams buvo arti pavojus patekti 
Austrijos ciesoriams, kaip pateko jiems Vengrai ir Čekai. 
Bijodami paskęsti vokiečių jūroje, Lenkai pasiryžo neleisti 
savo karalaitei tekėti už Viliaus, bet nutarė kviestis kara- 
liumi Jogailą, pranešdami jam apie tai. 

Jogailos tuštybei ir ambicijai Lenkų pasiūlymas labai 
patiko. Pritarė jam ir Vytautas, gal daug nemąstydamas 
apie pasekmęs, o gal įau tuomet svajojes, kad, Jogailai 
persikėlus į Lenkų sostinę Krokuvą, jam atiteksianti visa 
Lietuva ir jisai mokėsiąs geriau lemti josios ateitį. 

Jadvyga. Jadvygai buvo vos 15 metų amžiaus, kai ji pali- 
ko Lenkų karalaite valdove. Buvo tai jauniausioji Vengrų 
karaliaus Liudviko duktė. Augo kartu su Vilhelmu, Austrijos 
kunigaikščiu, kurį buvo pamilusi ir su juo susižadėjusi, 
net už jo ištekėjusi, kaip mano kai kas. Lenkų didikai dėl 
politikos tą ryšį taip pat suardė, kaip paskui norėjo būtinai 
suardyti moterystės ryšį Žygimanto Augusto su Barbora 
Goštautiene. 

Gavę palankų Jogailos atsakymą, Lenkų didikai turėjo 
dabar perkalbėti savo jauną karalaitę, kad tekėtų už Lie- 
tuvos valdovo. Tačiau tai buvo nelengvas darbas, ypač 
kai Vilhelmas, patyręs apie vedamas su Jogaila derybas, 
pats slapta atvyko į Krokuvą ir pasimatė su savo sužadėtine. 

Ilgai lenkų dvasininkai įrodinėjo Jadvygai, kokių nuo- 
pelnų ji turėsianti prieš Dievą ir prieš savo tautą, apsikrikš- 
tijus Lietuviams ir susijungus su Lenkais, bet veltui: toji 
nenorėjo nė klausyti apie Jogailą, kurio nebuvo mačiusi 
ir apie kurio nedorą pasielgimą su savo dėde Kęstučiu, be 
abejo, buvo girdėjusi. Tuomet lenkų didžiūnai pašalino iš 
Krokuvos Vilhelmą, o Jadvygos rūmų vartus užrakino, 


101 


kad juodu negalėtų daugiau besimatyti. Karalaitė, pagrie- 
busi kirvį, ėmė skaldyti vartus. 

Valstybės iždininkas galop Jadvygą prikalbėjo slapta 
pasiųsti į Lietuvą ištikimiausį savo tarną, kursai, viską apie 
Jogailą ištyręs ir matęs, jai praneštų. Jadvyga pasiuntė 
išmintingą vyrą Zavišą, o tasai sugrįžęs jai pranešė, jog 
Jogaila gražus esąs ir malonus jaunikaitis. 

Krėviškė unija. Gavęs lenkų pakvietimą, Jogaila 1385 m. 
pradžioje išleido iškilmingai pasiuntinius į Krokuvą, o iš 
ten į Vengrus pas Jadvygos motiną Elžbietą. Pasiuntiniais 
nuvyko Skirgaila, Vygandas, Vilniaus prievaizda Hanulas 
ir kiti. Jogailos vardu, daug nesiderėdami, jie priėmė pakiš- 
tas jiems sąlygas, gal jų nelaikydami svarbiomis: apsikrikš- 
tyti su visa Lietuva, prijungti prie lenkų visus Lietuvos 
kraštus, Lenkams atvaduoti vokiečių užgriebtus Pamarį, 
Kulmą, Sileziją, Dobrynę, išmokėti Austrijos karalaičiui 
Vilhelmui 200 000 florinų už sulaužymą moterystės sutar- 
ties su Jadvyga. 

Toms sąlygoms smulkiau aptarti sykiu su grįžtančiais 
lietuvių pasiuntiniais atvyko lenkų pasiuntiniai į Krėvės 
pilį, kur jų laukė Jogaila ir nemažas Lietuvos didžiūnų 
būrys. Čia įvyko pirmasis bendras lietuvių ir lenkų seimas, 
arba suėjimas. Čia padarytą sutartį Jogaila patvirtino tam 
tikru raštu, ant kurio padėjo savo parašus irgi Skirgaila, 
Kaributas, Lengvenis ir Vytautas. 

Taip įvyko pirmoji Lietuvos unija su Lenkais kaip tik toje 
vietoje, kur prieš trejetą metų buvo nusmaugtas Kęstutis! 
Tos sutarties žadiniai Lietuvių buvo padaryti be jokio ypatin- 
go reikalo ir sprendimo. Atrodo, lyg kad Lietuvos valdovai, 
juos lengva širdimi darydami, nemanė jais varžytis ar save 
jais tikrai rišti. Laikas parodė, kad skaudžiai apsirikta. 

Jogailos krikštas ir jungtuvės 1386 m. Kryžiuočių ir kardi- 
ninkų ordinai, sužinoję apie lietuvių pasitarimus su lenkais 
ir kerštaudami, kad jiems iš po rankų sprunka priežastis to- 
liau kariauti su Lietuviais, ketinančiais per Lenkus apsikrikš- 
tyti katalikais, su didele kariuomene pasiskubino dar sykį 
užpulti Lietuvą, nuėjo net anapus Vilniaus, iki Ašmenos. 
Tačiau sutikę stiprų pasipriešinimą, buvo priversti grįžti 
namo be ypatingo pasisekimo. Tai buvo 1385 m. rudeny. 

Laimingai bent tuo tarpu apsigynęs nuo kryžiuočių ir 


102 


kardininkų, Jogaila su savo broliais ir didikais pasiskubino į 
Krokuvą. Netoli miesto jį pasitiko su palydovais raiteliais 
Spitka iš Melštino, lenkų karvedys. 

Ant rytojaus, vasario 15 d. 1386 metais, Gnezno arkivys- 
kupas Bodzanta Jogailą pakrikštijo ir tą pačią dieną sujungė 
moterystės ryšiu su Jadvyga, o trečioje dienoje apvainikavo 
Lenkų karaliumi. Jogailai krikšto tėvu buvo pakviestas d. 
kryžiuočių magistras Zėlneris Rotenšteinas, bet tasai išsi- 
kalbinėdamas neatvyko, nes Lietuvos krikštas ordino ne- 
džiugino. 

Drauge su Jogaila apsikrikštijo ir jo jaunieji broliai. 
Vytautas jau buvo anksčiau apsikrikštijęs, kai buvo pas 
kryžiuočius iš Krėvos pabėgęs. Dabar tik naują Aleksa..dro 
vardą sau gavo. 

Andriaus Vingaudo maištas. Jogailai apsikrikštijus ir 
tapus Lenkų karaliumi, Lenkų didikai Krokuvoje tuojau pa- 
reikalavo, kad Jogaila tikrai ištesėtų savo pasižadėjimą, t.y. 
kad Lietuvos kraštai priklausytų Lenkų karaliui kaipo ne- 
atskiriama jojo karalystės dalis. Tam laiduoti Jogaila buvo 
priverstas net savo brolius įkaitais atiduoti. Bet kai Andrius 
Vingaudas vėlei pakėlė maištą prieš Jogailą ir panorėjo visą 
Lietuvą jam atimti, kad arčiau su rusais, ne su lenkais, susi- 
bendrautų, Jogailai pasisekė išvaduoti Vytautą ir Skirgailą, 
siunčiant juos prieš maištininką. 

Vingaudas, susitaręs su kardininkais ir jų padedamas, 
įsilaužė į Polocką ir ėmė naikinti ir deginti viską, pasiekęs 
net Ašmeną. Su Vingaudu susirišo ir Smolensko kunigaikš- 
tis Sviatoslavas, kursai su stipria kariuomene apstojo Oršos 
pilį bei Vitebską; bet, negalėdamas jų paimti, siaubė apylin- 
kes. 

Pasiųsti Vytautas ir Skirgaila nespėjo pavyti kardininkų, 
kurie su didžiu grobiu grįžo į Padauguvį. Bet Vingaudas 
buvo nugalėtas, pateko į nelaisvę ir buvo nusiųstas Jogailai 
į Krokuvą. Sviatoslavas, irgi nugalėtas, krito kovoje Mstis- 
lavlio laukuose. Jo sūnus Jurijus atgavo Smolenską, prisie- 
kęs klausyti Lietuvos. 

Lietuvių krikštas 1387 m. Išbuvęs Krokuvoj bemaža išti- 
sus metus, Jogaila su Jadvyga, su Gnezno arkivyskupu ir 
kitais lenkų dvasininkais, lydimas lietuvių ir lenkų diduo- 
menės, žiemos metu atvyko į Vilnių. Čia buvo sušauktas 


103 


didesnis Lietuvos bajorų susirinkimas, kur nutarta priimti 
katalikų tikėjimą. 

Pažadindamas uoliau krikštytis, Jogaila išleido vasario 
m. 20 d. raštą, kuriuo suteikė ypatingų teisių katalikams, 
neduodamas jų pravoslavų tikėjimo piliečiams, nors ir tųjų 
tikėjimo laisvės nevaržė. 

Iki šiolei politiškos moterystės tų kunigaikščių ir didžiūnų, 
kuriems pavedamos buvo valdyti atskiros didesnės sritys, 
būdavo varžomos Lietuvos karaliaus: reikėjo jo sutikimo. 
Taip pat iš paties Lietuvos karaliaus gautų valdyti iki gyvos 
galvos žemės plotų, vadinamų lėnų, negalima buvo palikti 
savo vaikams ar ištekant dukterims duoti be ypatingo kara- 
liaus leidimo. Dabar bajorai katalikai gavo čia daugiau lais- 
vės, o pravoslavas neturėjo teisės vesti katalikės. Dvasiš- 
kijai buvo pripažintos ypatingos privilegijos, atleidžiančios 
katalikų kunigus nuo mokesčių ir kitų sunkenybių. 

Žemesniojo luomo žmonėms, paraginant krikštytis, buvo 
dalijama dovanų — drabužių ir baltų drobių. Einančių krikš- 
tytis visų luomų buvo labai daug. Kunigai nespėję jų po 
vieną krikštyti: buvę žmonės renkami būriais ir krikštijami 
pašlakstant. Kad būtų buvę kaip nors stabmeldžių ar jų 
kunigų pasipriešinta, bent Vilniuje ir rytų Lietuvoje, neužsi- 
liko žinių. 

Didžiausias vargas buvo tas, kad atvykę lenkų kunigai 
visai nemokėjo lietuviškos kalbos ir, jei kiek mokė tikėjimo 
tiesų, tai vien su vertikų pagalba. Jei kas bent kiek mokėjo 
lietuviškai, tai vien pranciškonys, užsilikę Vilniuje nuo Algir- 
do laikų. Sako, patys Jogaila ir Vytautas mokę katalikų tikė- 
jimo, kad bent kiek prirengtų lietuvius stabmeldžius prie 
krikšto. 

Pačioje pradžioje tas naujo tikėjimo priėmimas buvo dau- 
giau paviršutinis; buvo tai tik senojo tikėjimo griovimas: 
buvo paliepta dievaičių stabus daužyti, šventąją ugnį, dievų 
garbei kūrenamą, gesinti, namuose laikomus žalčius mušti, 
šventuosius ąžuolynus kirsti. 


Kur pirma Vilniuje Perkūno maldykla stovėjo ir augo 
ąžuolynas, ten arkivyskupas Bodzanta pašventė vietą šv. 
Stanislovo katedros bažnyčiai. Pirmuoju Vilniaus vyskupu 
papa Urbonas VI paskyrė Andrių Vasilą, kurs dar Algirdo 


laikais gyveno Vilniuje kaip pranciškonis, o paskui prie 
Vengrų karalienės Elžbietos sekretoriavo. 

Paskui Karalienė Jadvyga išvažiavo atgalios į Krokuvą 
ir, rūpindamasi naujos vyskupijos apšvietimu, įsteigė savo 
lėšomis Prahoje stipendijas dvylikai lietuvių kunigų. 

Jogaila ir Vytautas iš Vilniaus važinėjo į kitus Lietuvos 
miestus, visur ragindami lietuvius krikštytis ir žymesnėse 
vietose statydami bažnyčias. Tuo būdu buvo įsteigtos baž- 
nyčios Ukmergėje, Krėvoje, Ašmenoje, Lydoje, Trakuose, 
Švenčionyse, Volkoviske, Giedraičiuose, Gardine, Brastoje 
ir kitur. 

Kaip tos naujai įsteigtos bažnyčios buvo aptarnaujamos 
lenkų kunigų, lietuviškai nemokančių, nėra žinios. Padavi- 
mas sako, patys Vytautas ir Jogaila mokinę žmones naujo 
tikėjimo tiesų, net „Tikiu į Dievą Tėvą“ lietuviškai išvertęs 
Jogaila 
+ Pas visas Europos tautas krikščioniško tikėjimo pradžia 
paprastai supuola su pirmuoju tautos pasireiškimu istorijos 
arenoje, su tos tautos atgimimu, su jos kultūros augi- 
mu. Lietuvių tauta sudaro retą, liūdną išimtį. Lietuvos 
krikštas — tai tas jos istorijoje momentas, nuo kurio ji pa- 
mažu slenka žemyn, nustodama kaskart daugiau savo poli- 
tiškos reikšmės, savitos jau gana žymios palies savaran- 
kiškumo. Kuo tai galima išaiškinti? 

Lietuvių tautos tragizmas pirmiausia, kad Kristaus moks- 
las ėjo į Lietuvą ne su kryžiumi, tik su kardu, ginkluotų ordi- 
nų per prievartą brukamas. Lietuviai, amžiais gindamies 
nuo vokiečių priešų ir nuo brukamo tikėjimo, jautė kariaują 
už savo būvį, už tautos gyvybę, ir jų sąmonėje ilgainiui 
krikščionių tikėjimas susikristalizavo kaip mirtinas tautos 
priešas, o savo, stabmeldiškasis, kaip tautos gyvybės ir jos 
nepriklausomybės reiškėjas. Kai tas krikščionių tikėjimas, 
lenkų atneštas, galų gale vis tik ėmė viršų, Lietuvių tauta 
savo kovoje pasijuto tarytum perblokšta, mirtinai nugalėta, 
neteko pasitikėjimo savimi ir ėmė merdėti. 

Antra, mūsų tautos tragizmas, kad Kristaus mokslą 
galutinai jai atnešė ne idėjiniai misionieriai kaip kitoms tau- 
toms, iešką vien Dievo garbės, šviečią kilnių dorybių pavyz- 
džiais, pilni dvasios, aukoją net savo gyvybę, — atnešė Lie- 
tuvai Kristaus evangeliją Lenkų politika, grynas šaltas nau- 


105 


dos apskaitliavimas, nešė tą mokslą lenkai kunigai, kurie, 
eidami į svetimą kraštą apaštalauti, net svetimos kalbos ne- 
pasirūpino išmokti; apaštalavo ne tik pradžioj, bet dar ilgais 
amžiais per vertėjus; juk XVI amž. pabaigoj (1596 m.) Kle- 
menso VIII įgaliotas Aleksandras Komulavičius, aplankęs 
Vilniaus vyskupiją, atrado daug tokių parapijų, kuriose 
sėdėjo kunigai, visai nemoką lietuviškai. Tokie nebyliai kuni- 
gai negi galėjo Lietuvių tautai įkvėpti naujos dvasios, ją 
atgaivinti, Kristuje atnaujinti, įnešti naujų jėgų? 


SKIRGAILA. 1387—1392 


Apkrikštijęs bent daugumą aukštaičių lietuvių, Jogaila 
turėjo grįžti į Lenkus ir lenkams duotais pažadėjimais iš jų 
sostinės Krokuvos valdyti Lietuvą bei Lenkus kaipo suvieny- 
tas valstybes. Tačiau, matyti, ir pats Jogaila, darydamas net 
raštu pažadėjimus, nemanė jais labai varžytis, ir pats gyve- 
nimas parodė, kad dvi savaimingos valstybės, gyvenusios iki 
šiolei visai atskirai ir kitoniškai, negali iš karto susilieti į 
vieną organizmą, arba kūną. Jogailai tiesiog negalima buvo 
pačiam iš tolimos Krokuvos kartu tvarkyti Lenkų ir pačios 
Lietuvos. 

Patys lietuviai labai nepalankiai žiūrėjo į tai, kad jų kara- 
lius išvažiuoja gyventi į svetimą šalį. Todėl Jogaila paveda 
Lietuvą valdyti savo broliui Skirgailai, įsakydamas visiems 
jį aukščiau laikyti už kitus savo brolius ir pakeldamas di- 
džiuoju Lietuvos kunigaikščiu, sau gi pasilikdamas kara- 
liaus vardą. Tuo būdu, be abejo, lenkų didžiūnams patariant, 
buvo nuskriausta Lietuva, nes jai atimta karalystės vardas, 
nuo Mindaugo laikų jai teisėtai priklausęs. 

Skirgailos paskyrimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu 
buvo didi Jogailos klaida. Skirgaila, negana to, kad buvo 
pravoslavų tikėjimo ir netiko naujiems katalikams lietu- 
viams, jisai maža ir tesirūpino valstybės reikalais, nuolatos 
girtas, puotaudamas per dienas ir naktis. Dažnai įkaitęs nuo 
midaus ar vyno, taurę sukuldavo į savo ištikimiausio tarno 
kaktą. Tokiu savo pasielgimu Skirgaila negalėjo patraukti 
prie savęs lietuvių, ir jo pradėta stačiai nekęsti. 


106 


Lietuvių dauguma, norinti tėvynei gero, linko prie Vytau- 
to, kursai visus kunigaikščius buvo peraugęs šviesiu protu ir 
tvirtu būdu. Bet Jogaila jo bijojo, kad, iškilęs į viršų, nepa- 
sidarytų įam pavojingu. Ne tiktai nepaskyrė jo didžiuoju 
kunigaikščiu, jam įsakęs klausyti girtuoklio Skirgailos, ne 
tik neištesėjo visų savo pasižadėjimų, nesugrąžinęs jam 
tėvo Trakų, bet dar apstatė jį savo žvalgais, kurie turėjo 
skaityti visus jo žingsnius ir pranešinėti apie viską. 

Vytautas kitados visą karštą jaunystės širdį Jogailai buvo 
atidavęs ir ne kartą prieš savo tėvą užtardavo; dabar tasai 
atmoka įam nelabu nedėkingumu. Galima iš to spręsti, kaip 
turėjo tą viską atjausti Vytautas. Tačiau jisai tylėjo; gal 
laukė patogesnio laiko. Pagaliau ir jam išseko kantrybė. 

Didysis Maskvos kunigaikštis Vasilijus, suprasdamas, 
kad Vytautas gali būti ilgainiui jam reikalingas, atvyko į 
Vytauto buveinę Lucką, kur buvo maloniai vaišinamas ir su- 
sižadėjo su Vytauto dukterimi Naste, ją pavadinęs išmintin- 
ga Sofija. Skirgaila pranešė karaliui Jogailai Vytautą darant 
slaptas sutartis prieš jį su maskoliais. 

Vytautas buvo priverstas net prisiekti Liubline klausysiąs 
Skirgailos. Negana to: Vytautą pareikalavo Jogaila į Kro- 
kuvą; tasai nusiuntė į Lenkus savo ištikimą rūmininką, kur- 
sai išrodytų karaliui Vytauto nekaltybę. Tą pasiuntinį Jogai- 
la, uždaręs kalėjime, liepė kankinti, kad išgautų nuo jo 
pripažinimą Vytauto sutarties su Maskva. Galų gale Vytau- 
tui buvo pranešta, kad Skirgaila norįs jį nužudyti kaipo 
pavojingą priešą ir ieškąs tik progos. 

Matydamas, kad gali susilaukti savo tėvo Kęstučio likimo, 
jei sėdės ilgiau sudėjęs rankas, ir pasiremdamas visuotinu 
Lietuvoj nepasitenkinimu dėl Jogailos ir Skirgailos pasielgi- 
mo, Vytautas pasiryžo užimti netikėtai Vilnių, kad atgautų 
Lietuvai visišką nepriklausomybę nuo Lenkų, o sau karaliaus 
sostą. 

Kaip kitą kartą Kęstutis, taip dabar jo sūnus Vytautas 
mėgino šieno vežimuose įvežti paslėptus kareivius į Vilniaus 
pilį. Bet sumanymas nepasisekė. Tuomet Vytautui nieko 
kito nebeliko, kaip bėgti pas kryžiuočius. 

Sustiprinęs savo įgulomis Gardiną, Suražą, Brastą ir Ka- 
menecą, Vytautas su savo jaunesniaisiais broliais Žygimantu 
ir Tautvilu, seserim Ringaile ir su daugiau negu 100 savo 


107 


šalininkų didžiūnų nuvyko pas tuos kryžiuočius, kurie jau 
kartą buvo jį priėmę, o kuriuos jisai buvo paskui skaudžiai 
užvylęs. 

Savaime kyla klausimas, kodėl Vytautas neieškojo pagal- 
bos didžiojo Maskvos kunigaikščio, savo dukters sužadėti- 
nio? Matyti, būdamas gilus politikas, Vytautas suprato, kad 
kryžiuočiai, norėdami išnaudoti progą, greičiau panorės įsi- 
kišti į Lietuvos kunigaikščių nesutikimus negu Maskvos val- 
dovas, kursai dargi savo jėgomis galėjo nepasitikėti. 

Kryžiuočiai tikrai ir šį kartą neatsakė šelpti Vytauto, bet 
jau pareikalavo nuo jo brangių įkaitų: brolio Žygimanto, 
sesers Ringailės ir atvykusių žemaičių bajorų. Vytautas dar 
buvo priverstas pasižadėti ištesėti sutartį, padarytą su ordi- 
nu 1384 metais, t.y. Žemaičius pavesti kryžiuočiams. 

Kai kas rašo, nors tai nėra patikrinta, Vytautas buvęs pri- 
verstas kryžiuočiams įkeisti net savo sūnus: Joną ir Jurgį, 
kurie paskui, Vytautui su Jogaila susitaikinus, buvę kry- 
žiuočio Šenenbergo, ar Šunbernio, nužudyti d. magistrui 
įsakius. 

Vytauto kova su Jogaila. Vytauto susidėjimas su kryžiuo- 
čiais buvo Jogailai labai neparankus: pasodinęs savo brolį 
Lengvenį kunigaikščiu didž. Naugarde, jisai buvo ketinęs su 
juo drauge pulti Maskvą. Dabar, gresiant pavojui iš kryžiuo- 
čių pusės, buvo priverstas atsisakyti nuo savo sumanymo. 
Užėmęs visus kraštus ir jų pilis, buvusias Vytauto valdžioj, 
rengėsi kovoti su ordinu. 

Didysis ordino magistras Valenrodas, sulaukęs iš Europos 
nemaža svečių ir prirengęs apie 40 000 kariuomenės, drauge 
su Vytautu, kurs vedė žemaičius, pasiuntė įą per Kauną ant 
laukuose (netoli Neries upės) buvo Vytauto nugalėtas ir 
priverstas bėgti, nes jo kareivių lietuvių dalis perėjo į Vytau- 
to pusę. Mūšio dalyviai kareiviai lenkai buvo paimti į ne- 
laisvę ir su savo žirgais (apie 2000) nusiųsti didž. magistrui. 

Paskui Vytautas su kryžiuočiais apgulė Vilnių, kurį gynė 
dvi pili: aukštoji, kur buvo užsidarę lenkų kareiviai su vadu 
Moskožovskiu, ir žemoji, kur gynėsi Jogailos brolis Kazimie- 
ras Karigaila. 

Gerai aprūpintas ginklais ir maistu, Vilnius ilgai galėjo 
gintis, bet galop pasisekė Vytautui įsilaužti į žemąją pilį ir 


108 


ją sudeginti. Karigaila su 14 000 kareivių ją gindami žuvo. 
Iš Vytauto pusės krito mūšy jo brolis Tautvilas. Užėjęs vėly- 
vas ruduo su šalčiais ir darganomis neleido Vytautui įsilauž- 
ti į aukštąją pilį; jisai buvo priverstas grįžti į Prūsus, gero- 
kai apnaikinęs Lietuvą. 

Gyvendamas ordino paskirtoje Bartenšteino pily, Vytau- 
tas rengė naują žygį į Lietuvą. Čia jisai susilaukė nuo didžio- 
jo Maskvos kunigaikščio Vasilijaus pasiuntinių, su kuriais 
išleido savo dukterį Sofiją. Čia vis ėjo daugyn Vytauto šali- 
ninkų, kurie nekentė Skirgailos ir Jogailos dėl jų bendravi- 
mosi su lenkais. 


Didysis kryžiuočių magistras Konradas Valenrodas ruošė- 
si irgi į karą su Lietuva ir, surinkęs didžiausią kariuomenę, 
kokios iki šiolei dar nebuvo buvę (apie 70 000), vėl su Vytau- 
tu pasiryžo paimti Vilnių. 

Jogaila, ne per daug pasitikėdamas Skirgailos sumanumu, 
Vilnių pavedė ginti lenkui Jonui Olesnickiui, kursai kryžiuo- 
čiams besiartinant per 5 mylias liepė nudeginti Vilniaus 
apylinkes. Kryžiuočiams tasai kryžiaus karas labai nepasi- 
sekė; Vilniaus jie paimti nepaėmė, tik Lietuvą smarkiai su- 
naikino. 

Tačiau Vytautas vėl pergalėjo Skirgailą netoli Šventosios 
upės ir, augant savo šalininkų skaičiui, užėmė Gardino ir 
Merkinės pilis. Čia lietuviai, Vytauto šalininkai, perėję į jo 
pusę, nuginklavo savo draugus lenkus, ir tie pateko į ne- 
laisvę. Galop visas Žemaičių kraštas iki Kauno ir Gardino 
atiteko vėlei Vytautui. 

Jogaila, ilgomis naminėmis kovomis nuvargintas ir maty- 
damas, kad Vytautas nenustos kariavęs iki pasieks visos 
Lietuvos sosto, ryžosi geruoju su juo taikintis. Jisai pasiuntė 
pas Vytautą Plocko kunigaikščio sūnėną Henriką Zemovitą, 
Krokuvoje siudijavusį teologijos mokslus ir jau kai kuriuos 
šventinimus priėmusį. Tasai, dar Plocke įsimylėjęs gražią 
Vytauto seserį Ringailę ir su ja susižadėjęs, dabar atvyko į 
Prūsus ją vesti. 

Kryžiuočiams nė į galvą neatėjo, kad Henrikas atvyko ne 
tiek piršlyboms, kiek deryboms, su slapta nuo Jogailos mi- 
sija. Tasai Jogailos pasiuntinys meldė Vytautą atsisakyti nuo 
bičiuolystės su kryžiuočiais ir pareiškė, kad Jogaila galop 


109 


sutinkąs jam atiduoti ne tik jojo tėviškę, bet ir visą Lietuvą 
valdyti, sau tepalikdamas Lietuvos karaliaus vardą. 

Vytautui seniai įkyrėjo ištrėmimas, su vokiečiais kryžiuo- 
čiais bendravimas ir savo tėvynės naikinimas, todėl su 
džiaugsmu priėmė pasiūlymą. 

Išleidęs savo gentis ir žymesnius šalininkus į Lietuvą, 
kiek tai galėjo be įtarimo padaryti būdamas apsuptas kry- 
žiuočių šnipų, tik savo brolio Žygimanto nespėjęs išvaduoti 
(nelaisvėje pasiliko iki 1398 m.), Vytautas persiskyrė su 
kryžiuočiais tuo pačiu būdu kaip ir anuomet: paėmęs staiga 
Gardiną, Kauną ir kitas pilis, kuriose buvo pirma priverstas 
pastatyti komendantais kryžiuočius, ir jose dabar palikęs 
savo įgulas bei viršininkus, pasiskubino į Lydą, kur jojo 
laukė Jogaila su Jadvyga. 

Iš Lydos visi nuvyko į Vilnių. Olesnickis sutiko juos iškil- 
mingai; visi lietuviai su neapsakomu džiaugsmu sveikino 
naują savo valdovą, o kartu ir taiką, įvykusią kunigaikščių 
tarpe. į 

Šv. Stanislovo katedroje pirmasis Vilniaus vyskupas And- 
rius Vasila uždėjo ant Vytauto galvos didžiųjų Lietuvos ku- 
nigaikščių kepurę, o vienas iš senatorių didžiūnų padavė jam 
kalaviją, žemės galybės ženklą, ir malonės ženklą — lazdą. 
Kartu buvo apvainikuota ir Vytauto žmona Ona, neatskiria- 
moji jo draugė kalėjime, kelionėse ir karuose. 

Apšauktas didžiuoju visos Lietuvos kunigaikščiu, kurio 
privalė klausyti visų Lietuvos sričių kunigaikščiai ir jų pa- 
valdiniai, pats Vytautas turėjo pasižadėti raštu ir tą pasiža- 
dėjimą patvirtinti priesaika, reikale eisias su pagalba Lenkų 
karalystei, niekuomet nuo jos nesiskirsiąs, klausysiąs Jogai- 
los ir Jadvygos — aukščiausiųjų savo valdovų. 

Skirgailai už Vilnių pažadėta Kijevas su aplinkiniais 
kraštais. 

Tas Vytauto apsirašymas tuo buvo lietuviams geresnis už 
aklą Jogailos su lenkais Krėvoje (1385 m.) padarytą sutartį, 
kad dabar visa Lietuva buvo pripažinta neskaldomu vienetu, 
kuris susijungia per Jogailos asmenį su Lenkais; Krėvoje 
gi visi Lietuvos kraštai ir kiekvienas atskirai, kaipo Jogailos 
savastis, buvo Lenkams priskirti kaip jų karalystės dalis. 
Dabar buvo padaryta su Lenkais unija, tuomet gi visiškas 
Lietuvos inkorporavimas (įjungimas) be jokių sąlygų. 


110 


VYTAUTAS DIDYSIS ALEKSANDRAS I. 1392—1430 


Per pastaruosius kunigaikščių vaidus ir kovas vyriausiojo 
Lietuvos valdovo autoritas ir valdžia žymiai susilpnėjo ir nu- 
puolė; pačios Lietuvos padėtis ir stovis ir iš vidaus, ir iš lauko 
buvo tikrai sunkūs. Vytautui reikėjo padėti daug darbo, 
norint neužvilti pavaldinių ir užgydyti žaizdas, kurias pats 
padarė, norėdamas paimti Lietuvos vairą į savo rankas iš 
žmonių, galėjusių ją visai pražudyti. 

Bet Vytautas kaip tik ir buvo toksai Dievo duotas Lietuvai 
valdovas, kursai sunkiausiose apystovose ir didžiausiuose 
pavojuose nežinojo, kas tai yra nusiminti, kursai savo drąsą, 
aukštą protą, geležinę valią ir nepaprastą darbštumą atidavė 
savo karštai mylimos tėvynės labui. 

Pirmų pirmiausia reikėjo panaikinti įsivyravusią atskirų 
kunigaikščių sauvalę. Jogaila, pats netvirto būdo, susirūpi- 
nęs Lenkais, maža ką teišgalėjo; Skirgaila irgi tvarkos pa- 
laikyti nesugebėjo. Sričių valdytojai kunigaikščiai darė, kas 
kam patiko, nejausdami ant savęs jokios drausmės iš aukš- 
to, o didesnių provincijų valdovai net laikė save tartum sa- 
varankiais. 

Vytautas nepakentė nepaklusnumo ir tuojau pasiryžo pa- 
rodyti, kad jis vienas tėra tikras visos Lietuvos valdovas ir, 
kam nori, gali suteikti valdžią. Pats Jogaila turėjo pasiten- 
kinti Lietuvoje karaliaus vardu. Ypač Jogailos broliai iš 
pradžių nenorėjo klausyti Vytauto, tačiau greitai pajuto ge- 
ležinę jo ranką ir tvirtos valdžios vairą. 

Skirgailai buvo pažadėtas Kijevas; bet jis nenorėjo iš- 
leisti iš savo rankų ir plačiosios Polocko kunigaikštijos; net 
vokiečių pagalba norėjo ją sau pasilaikyti. Jam buvo pasi- 
sekę net Vitebskas užimti. Tačiau galų gale buvo Vytauto 
nugalėtas, išvarytas, nusižemino ir gavo laikinai Kamene- 
cą ir Stožką iki pasiliuosuos Kijevas. 

Kijevą tuomet valdė dar Algirdo pastatytas jo sūnus Vla- 
dimiras. Šisai irgi nenorėjo pripažinti Vytauto savo virši- 
ninku. Vytautas, nieko nelaukęs, užėmė Ovručą, Žitomirą, 
ir Vladimiras turėjo nusižeminti. Jisai gavo valdyti, priklau- 
sydamas Vytauto, šalį apie Slucką. Nuo jo veda savo gene- 
alogiją (gentystę) Slucko kunigaikščiai Aleknavičiai, pagar- 
sėję paskui kovose su totoriais. 


111 


Kijevą gavo valdyti Skirgaila, bet valdė neilgai. Jam 
mirus, Vytautas pasodino ten savo ištikimą tarną, draugą 
laimėje ir nelaimėse, Alšėnų kunigaikštį Joną Algimantaitį. 

Buvo atsisakę klausyti Vytauto Severijos ir Seversko 
kunigaikštis Kaributas ir Podolės kunig. Karijoto sūnus 
Teodoras. Vytautas pirmiausia užpuolė Kaributą, kursai, 
nepasitikėdamas savo jėgomis, pasitelkė Riazanės kuni- 
gaikštį. Vytautas juos sumušė ties Nekuduvu (Kalugos 
gub.). Kaributas pasižadėjo visados klausyti didžiojo kuni- 
gaikščio ir gavo valdyti Podolės dalį su Braclavo ir Kreme- 
neco miestais. Seversko kunigaikštiją Vytautas pavedė 
valdyti Sanguškai. Nuveiktas buvo ir Karijoto sūnus, nusi- 
žemino ir atsidavė Vytauto malonei. 

Tuo būdu atskiros kunigaikštijos, buvusios iki šiolei pu- 
siau savarankės ar menkai teklausiusios aukščiausiojo 
Lietuvos valdovo, pateko ar ištikimiesiems Vytauto pastaty- 
tiems kunigaikščiams, ar stačiai pačiam Vytautui valdyti. 

Paėmus Vytautui tvirtai į savo rankas valdžią, nurimo 
Lietuvoj kunigaikščių savitarpio kovos, Lietuva, varginta 
iki šiolei nuolatiniais karais, Vytautui valdant gauna atsik- 
vėpti ir nuo pašalinių užpuldinėjimų. Berods ir Vytautas 
kariavo nemaža didžių karų su kaimynais, tačiau buvo 
kariaujama daugiau svetimose ar bent tolimose nuo Lie- 
tuvos vidurio šalyse. Pati Lietuva Vytautui viešpataujant 
rečiau begauna matyti įpuolantį priešą. Vokiečių ordinai 
pradeda vengti užpuolimų, bijodami Vytauto keršto. 

Vytauto santykiai su rusų kraštais. Tvirtindamas savo 
valdžią Lietuvos viduje, Vytautas neišleido iš akių ir Rusų, 
stiprindamas ten savo įtaką kaipo jųjų globėjas (hospodar), 
o kai kurias jųjų sritis visai prie Lietuvos prijungdamas. Pir- 
menybė Lietuvai ir Maskvai, svyravusi į abi šali Algirdui 
kariaujant, dabar aiškiai pakrypsta į Vytauto pusę. 

Bet, norint griežčiau elgtis rytuose, Vytautui reikėjo pir- 
ma apsisaugoti iš vakarų pusės nuo kryžiuočių ordino. Tr 
Jogaila, ir pats Vytautas per daug buvo žadėję ordinui 
aplinkybių verčiami; reikėjo tie visi pažadai ir sutartys šiaip 
taip likviduoti. Galutinai baigti jų ginklu Vytautas dar nesi- 
jautė užtenkamai tvirtas; reikėjo bent tuo tarpu taikintis. 

1398 metais suvažiavus su ordino magistru Nemuno salo- 
je tarp Nevėžio ir Dubysos, buvo padaryta neva amžina tai- 


112 


ka, kuria Žemaičiai iki Nevėžio atiduota kryžiuočiams, kad 
jie įvestų katalikų tikėjimą ir kad Vytautui paliktų palaidas 
rankas rytuose, o reikale talkininkautų. 

Pasibaigus deryboms buvo surengtas pokylis, per kurį su- 
važiavusi Lietuvos diduomenė paskelbė Vytautą karaliumi. 

Vokiečiai jau 1390 metų sutarty, padarytoje su Vytautu, 
jį rašo karaliumi. Pats Vytautas 1398 m. sutarty su ordinu 
pasirašo: „Supremus dux Lituaniae et Rusiae“, t.y. aukščiau- 
siasis valdovas, o ne didysis kunigaikštis, kaip lenkų istori- 
kai mėgsta vadinti. Mindaugui apsivainikavus karaliumi, 
tas titulas teisėtai priklausė ir jojo įpėdiniams. Gediminas 
aiškiai save vadino „Rex lituanorum et rutenorum“. Vokie- 
čiai net Kęstutį raštuose dažniausiai vadina karaliumi 
(König). Todėl nėra jokio teisėto pamato Lietuvą Algirdo 
et Vytauto laikais vadinti didžiąja kunigaikštija, o ne ka- 
ralija. 

Padaryta sutartimi apsisaugojęs nuo ordino, Vytautas 
ėmė griežčiau elgtis su rusų kunigaikščiais. Kai Smolenske 
pradėjo nebesutikti kunigaikščiai, Vytautas įsikišo į jų gin- 
čus. Pašalinęs kitus, valdžią pavedė vienam Glebui, o įžen- 
gęs iškilmingai į miestą, pasiskelbė vyriausiu jojo valdovu; 
1405 m. jį galutinai prijungė prie Lietuvos. 

Pliskuva keletą kartų pažino skaudžią Vytauto ranką, 
nusižemino ir mokėjo jam duoklę (1409). 

D. Naugarde buvo pasodintas Vytauto pusbrolis, kuni- 
gaikštis Lengvenis. O kad paskui 1428 m. Naugardas pano- 
rėjo nusikratyti Vytauto globos ir buvo atsisakęs jo klausyti, 
Vytautas, jau 80 metų amžiaus senelis, surinkęs stiprią ka- 
riuomenę, patsai traukė į šiaurę, išleidęs pirma 10 000 vyrų 
skinti miškų ir kelio taisyti kariuomenei per balas ir versmes. 

Paėmęs pakeliui Porkavaą, Vytautas buvo jau nebetoli nuo 
paties Didž. Naugardo. Išsigandę naugardiečiai turėjo už- 
mokėti atsipirkdami 15 000 rublių, labai didžius anais lai- 
kais pinigus. 

Vytautas ilgainiui prijungė prie Lietuvos Velikije Luki, 
Rževą, Odojevą, Bielevą, Karačevą ir visą vadinamą Severs- 
ko šalį iki pat Kursko. Kijevas buvo bemaž pačiame jo kara- 
lijos vidury. Tverės ir Riazanės kunigaikščiai vadino Vytautą 
savo „hospodariumi“, pripažindami irgi ant savęs šiek tiek 
jo valdžią ir globą. 


113 


Neišleido Vytautas iš akių pačios Maskvos, kur viešpatavo 
jo žentas, jaunas Vasilijus I. Švitrigaila, kursai nuolatos 
kėlė maištus prieš Vytautą, buvo pabėgęs į Maskvą. Tris 
kartus Vytautas rengėsi eiti ant Maskvos, tačiau kovoti 
neteko, nes Vasilijus ir taip jo klausė, o svarbesniuose reika- 
luose ar pats vykdavo, ar siųsdavo savo bajorus su pačia 
Sofija Vytautyte permaldauti užpykusio Vytauto. Švitrigaila 
galop pateko į Vytauto rankas ir buvo uždarytas kalėjime. 


SANTYKIAI SU TOTORIAIS 
IR MUSIS ANT VORSKLOS UPĖS 1399 M. 


Savo viešpatavimo pradžioje Vytautas manė su totoriais 
gyventi taikoje, kad jų pagalba nugalėtų Maskvą, o jau pas- 
kui gal ir totorius paimtų į savo globą. Tačiau aplinkybės 
privertė jį anksčiau stoti į atvirą kovą su jais. 

Kaip tik tuo laiku totoriai pradeda vėl būti pavojingi 
Europai, sužadinti turkų pergalėmis, kurie galutinai buvo 
sumušę serbus Kosovo laukuose. Azijoje pakilo baisus Ta- 
merlanas ir, Astrachanės lygumose pergalėjęs Tochtamyšą, 
užsodino ant Aukso Ordos savo Timur Kutlubą. 

Tochtamyšas, pasitikėdamas didžia Vytauto galybe, šau- 
kėsi jo pagalbos. Vytautas pasinaudojo proga ir pasiryžo 
įsikišti į totorių reikalus; priėmė Tochtamyšą maloniai, pa- 
skyrė jam buveinę Lydos pily ir pažadėjo užsodinti ant Auk- 
so Ordos sosto su ta sąlyga, kad tasai jam padės įsigyti 
Maskvos sostą. 

Vytautas ėmė rengtis į didį karą ir skelbė visur, išvarysiąs 
iš Europos totorius, kurie krikščionijai buvo lygiai pavojingi 
kaip ir turkai. Tuo tarpu pasiuntė savo vadą Patrikį Nari- 
mundaitį su kariuomene už Dono pasiteirauti apie totorių 
jėgas. 

Visa krikščioniškoji Europa ilgėdamasi laukė, kuo baig- 
sis ta tikrai milžiniška kova. Daugelis atkalbinėjo Vytautą 
nepardėti pavojingo su totoriais karo, bet Vytautas, pasiti- 
kėdamas savo žvaigžde, nenorėjo klausyti patarimų. 

Kijevas buvo paskirtas kariuomenės susirenkama vieta. 
Atvyko apie 75 000 kareivių. Iš čia vedė kariuomenę pats 


114 


Vytautas ir susitiko su totoriais, jau pasirengusiais į mūšį 
ant-Vorsklos upės. l 

Timur Kutlubas, kursai vadovavo totoriams, buvo pradė- 
jęs derybas su Vytautu, lyg norėdamas geruoju susitaikinti, 
net pripažindamas Vytautui viršenybę. Šis reikalavo, kad ir 
totorių pinigai būtų mušami su Vytauto paveikslu. 

Bet atvyko su antra totorių kariuomene murza Edigėjus 
ir derybas nutraukė, reikalaudamas dabar, kad Vytautas 
prieš jį, kaipo senesnį, nusilenktų. Pasirodė, kad totoriams 
buvo reikalinga derybomis užtęsti laiką ir sutraukti visas 
įėgas. 

Totorių kariuomenės buvo apie 150 000. Kai kurie iš lenkų, 
matydami neapregimas totorių eiles, įkalbinėjo Vytautui ne- 
pradėti nelygios kovos, juo labiau kad pats Edigėjus galop 
buvo linkęs taikintis ir tereikalavo išduoti totoriams pabė- 
gusį ir dabar ketinantį stoti prieš juos į mūšį Tochtamyšą. 
Tačiau Vytautas, pasitikėdamas savo sumanumu ir savo 
kariuomenės narsumu, liepė keltis per Vorsklą ir pūsti tri- 
mitus. 

Buvo rugpjūčio 12 d. 1399 m. Prasidėjo baisi ir smarki 
kova. Lietuvių kariuomenei buvo bent kiek į talką atėję len- 
kų, kryžiuočių, bet daugiausia gudų ir rusų. Vytautas savo 
kariuomenę surikiavo smailiu trikampiu, kuri, rodydama 
narsumo stebuklus, pradžioje turėjo didį pasisekimą, savo 
trikampiu buvo giliai įsikirtusi į totorių vidurį ir daug jųjų 
paklojusi. Bet ilgainiui totoriai, savo raitarijos gausumu žy- 
miai pranešdami, pradėjo supti lietuvių sparnus, apeidami 
net iš užpakalio. Lietuvių kariuomenėje pasidarė spūstis ir 
netvarka. Pabėgo pirmasis Tochtamyšas. 

Istorikas Narbutas rašo, kad tame mūšy kritę 74 kuni- 
gaikščiai ir apie 10 000 lavonų nukloję laukus. Vytautas 
nustojo visko ir tik žirgo greitumu vos patsai išsigelbėjo. 
Totoriai vijosi iki pat Kijevo. Patsai miestas, jų apsuptas, 
turėjo išsipirkti, užmokėdamas 3000 rublių sidabru. 

Tais pačiais metais, dar prieš Vorsklos mūšį, sutiko Vytau- 
tą ir kita nelaimė: baisiai išdegė Vilniaus vidurys; supleškėjo 
katedros bažnyčia, kunigaikščio rūmai, iždinė, arklidės ir 
labai daug brangenybių. Nuostoliai siekė 60 000 rublių, tuo 
laiku baisiai didelė suma. 

Tačiau Vytautas ir po tų smūgių nenusiminė. Supratęs 


115 


totorių nenuveiksiąs ginklu, pasiryžo gudrumu į juos pa- 
veikti, kas jam ilgainiui ir pavyko. Jau 1412 m. jam pasisekė 
ant Aukso Ordos sosto pasodinti Tochtamyšo sūnus Zelenis 
sultonas. Senis Edigėjus, keršydamas Vytautui, dar buvo 
1416 metais išplėšęs Kijevą, bet, pabėgęs Vytauto rūstybės, 
tuojau atsiuntė pas jį pasiuntinius su gausiomis dovanomis: 
kupranugariais ir gražiais arkliais, gerindamasis ir prašy- 
damas susitaikinti (1419 m.). 

Jau prieš pat Vytauto mirtį Aukso Ordoje vėl kilo maištai 
ir nesutikimai, ir totoriai šaukėsi Vytauto tarpininkauti. Ta- 
sai pakėlė į totorių chanus Devletą Hadžj, viešėjusį tuomet 
Lietuvoje ir, jį apvainikavęs Vilniuje, pasiuntė į Aukso Ordą 
valdyti. 

Neužkariavęs totorių ginkluota jėga, Vytautas juos pa- 
vergė sumanumu ir gudria politika; jie gerbė jį kaip tar- 
pininką savo ginčuose ir savo globėją. Jo vardas ilgą 
laiką užsiliko totorių atminime. Jo nė tik privengė toto- 
riai; jį ir mylėjo. Kai kurie net persikėlė į Lietuvą gyventi, 
gavę nuo Vytauto žemės Vilniaus, Trakų ir Lydos apy- 
linkėse. 

Tokiu būdu, turėdamas didžią įtaką pas totorius ir sutu- 
rėjęs juos nuo nuolatinių užpuldinėjimų ir siaubimų, Vytau- 
tas įvedė visur savo valstybėje ramų gyvenimą, tvarką ir 
teisybę. Nepaprastu darbštumu ir sumanumu jis viską už- 
matė ir visu kuo rūpinosi. 

Išplėtęs savo viešpatiją iki pat Juodųjų marių, Vytautas 
vieną sykį įjojo į marias ir, pakėlęs aukštyn kalaviją, pa- 
siskelbė jų valdovu. 

Santykiai su Lenkais. Jogaila, pavesdamas Vytautui visos 
Lietuvos vairą, sau pasiliko vyriausiojo jos valdovo bei kara- 
liaus vardą. Tačiau Vytautas nuo pat pradžios savo viešpa- 
tavimo ėmė elgtis visai savarankiškai, net svarbesniuose 
atsitikimuose nesiklausdamas Lenkų karaliaus patarimo. 

Jau 1398 metais padaręs su kryžiuočių ordinu taikos sutar- 
tį, po ja pasirašė vyriausiuoju Lietuvos valdovu, kas bent 
vardu priklausė Jogailai. Tame pačiame suvažiavime su vo- 
kiečiais, pasibaigus taryboms, per pokylį Lietuvos diduo- 
menė paskelbė Vytautą Lietuvos karaliumi, ir jisai prieš tai 
neprotestavo. 

Toksai Vytauto elgesys ir jo savarankiškumas negalėjc 


116 


patikti lenkams, kurie tame matė separatizmą, arba norą 
visai atsiskirti nuo jų. Patsai Jogaila, netoli matąs, į tai 
gana pasyviai per pirštus žiūrėjo. 

Tuomet lenkai įkalbėjo Jadvygai, kaipo Lenkų karalienei, 
pareikalauti iš Vytauto bent kokio mokesčio, kaipo ženklo 
Lietuvos priklausymo Lenkų karaliams. Išdidus Vytautas, 
užuot atsakęs, sušaukė visos Lietuvos diduomenę ir paklau- 
sė, ar jie pripažįsta save Lenkų pavaldiniais. Kilo didžiausis 
triukšmas. Visi šaukė: buvome visados laisvi; mūsų protė- 
viai niekam nemokėjo duoklės, ir mes nemokėsime. 

Tada Vytautas paima nuo jų paklusnumo priesaiką ir 
praneša apie viska Jadvygai. Lenkai tuo ir turėjo pasitenkin- 
ti, ypač patyrę apie Vytauto sutartį, padarytą su vokiečių 
ordinu. 

Tačiau, kai Vytautas buvo totorių ant Vorsklos baisiai su- 
muštas, Lenkai pasinaudojo jo laikina silpnybe ir pareika- 
lavo iš jo ir iš Lietuvos didikų, kad naujais raštais patvirtin- 
tų Lietuvą priklausant nuo Lenkų, kas ir buvo padaryta Vil- 
niuje 140! m., verčiant sunkioms aplinkybėms. Vytautas 
buvo priverstas pasirašyti gavęs Lietuvą valdyti tiktai iki 
gyvos galvos; jam mirus visos jo žemės turinčios grįžti 
Lenkų karaliui. Didikai turėjo raštu pasižadėti, Vytautui 
mirus, nerinksią sau atskiro karaliaus. 

Santykiai su kryžiuočiais. Lietuviams apsikrikštijus ir 
tapus katalikais, kryžiaus karai prieš Lietuvą nebeturėjo ma- 
žiausios prasmės. Tačiau vokiečių ordinas ne tuojau atsisakė 
nuo savo politikos siekių: užkariauti ir pavergti jei ne visą 
Lietuvą, tai bent Žemaičius; tą tikslą kryžiuočių ordinas vai- 
kėsi jau nuo Mindaugo karaliaus laikų. 

Žemaičių kraštas kryžiuočiams buvo reikalingas, kad 
betarpiškai susisiektų su kardininkų ordinu ir kad, užkirtus 
Lietuvai priėjimą prie marių, galėtų paimti į savo rankas 
josios prekybą. Todėl, išnaudodami sunkią padėtį ar Jogailos 
1382 m., ar Vytauto 1384 m., kryžiuočiai sau išsidera dalį 
Žemaičių bent iki Dubysos, o 1398 m. Vytautui rengiantis 
į didį karą su totoriais, ordinas privertė jiems atiduoti Že- 
maičius net iki Nevėžio upės. 

Bet žemaičiai nė girdėti nenorėjo apie bent kokį atsidavimą 
vokiečių globai. Per 150 metų nuolatos prieš vokiečius ka- 
riaudami ir savo krauju gindami laisvę, sergėjo ją kaip akį. 


117 


Jie kai kada ir Lietuvos valdovams mokėdavo pasipriešinti, 
valdydamiesi gana autonomiškai. 

Vytautas, nemėgdamas, kad kas jam prieštarautų, gal iš 
dalies ir tam perleido Žemaičius ordinui, kad jie paragautų 
svetimos globos ir daugiau brangintų savąją. O kryžiuo- 
čiams negana buvo gauti teisė turėti Žemaičius; jiems reikėjo 
jie su ginklu rankose užkariauti ir apkrikštyti. 

Kai kurie žymesnieji žemaičių vadai, padarę kryžiuočiams 
žalos, dažnai bėgdavo į Vytauto Lietuvą; kryžiuočiai reika- 
laudavo juos išduoti. Iš to kilo ne vienas ginčas tarp Vytauto 
ir ordino. 

Kryžiuočiai net Romai skundė Vytautą ir Jogailą, kad jie 
nesilaiką sutarčių ir palaiką stabmeldžius. Tačiau ordinas 
jau nebeturėjo to papų pasitikėjimo, kokį turėjo anksčiau, 
ir papa Bonifacas IX išleido bulę, griežtai drausdamas kry- 
žiuočiams užpuldinėti su ginklu Lietuvą. 

Kai Vytautas, pralaimėjęs karą su totoriais, pasiryžo atsi- 
lyginti sau rusų kraštais ir net ketino paimti į savo globą 
Maskvos valstybę, kryžiuočiai vėl pasinaudojo Vytauto ko- 
vomis rytuose ir pareikalavo nuo jo ne tik griežčiau pasiža- 
dėti nebeužtarti Žemaičių, bet dar padėti juos ginklu malšin- 
ti. Tatai ir buvo sutarta, suvažiavus Vytautui, Jogailai ir 
didžiajam kryžiuočių magistrui 1405 m. Bet tai buvo pasku- 
tinis Vytauto nusileidimas. 

Pabaigęs vykdyti savo sumanymus rytuose, rusų kraštuo- 
se ir ganėtinai sutvirtinęs ten savo valdžią bei įtaką, lygiai 
ir su Lenkais susiėjęs į geresnius santykius, Vytautas pasi- 
ryžo galutinai baigti reikalus su vokiečių ordinu ir ėmė reng- 
tis į kovą su tuo amžinu priešu; o tuo tarpu per savo slapta 
pasiųstus agentus platino žemaičių tarpe vokiečių neapykan- 
tą ir norą nusikratyti jų jungo. 

Kryžiuočiai, norėdami užkirsti kelią tiems kutstymams, 
pasiryžo visai uždaryti Žemaičių sieną rytuose ir reikalavo, 
kad ir Vytautas nebeleistų savo pavaldinių į Žemaičius nei 
pabėgėlių nepriiminėtų. Vytautas teisinos, kad lietuviai ir 
žemaičiai artimi giminaičiai, turi nemaža bendrų reikalų 
pasieniais gyvenantieji, ir jisai negalįs jiems drausti susi- 
siekti. 

Vokiečiai, lyg nujausdami, kad nebeilgas jų viešpatavimas 
Žemaičiuose, norėjo trumpu laiku čia tvirtai įsigyventi: ėmė 


118 


nuo tėvų vaikus įkaitais, statė ant Dubysos tvirtoves, atsiun- 
tė iš Vokietijos naujakurių, kurie vienkart buvo čia jų šni- 
pais; o kad užgerintų Vytautą ir užmigdytų jo atsargumą, 
susirašinėjimuose jam pataikavo ir gyrė kaip ypatingą savo 
geradarį. 

© Vytautas irgi politikavo raštais lyg nieko nematydamas; 
o tuo tarpu rengėsi iš peties į galutiną kovą su ordinu, gerai 
žinodamas, kad priešas yra galingas, ir karas su juo bus 
sunkus. Galop, kai užtenkamai prisirengė, betrūko tik pro- 
gos; o tos laukti ilgai neteko: patys kryžiuočiai, pasitikėdami 
savo galybe, tarytum tyčiojos iš suvienytų Lietuvos ir Lenkų, 
reikalaudami kaskart griežčiau nuo Lietuvos visų Žemaičių, 
o nuo Lenkų Dobrynės žemės. 

1408 metais suvažiavo į Kauną Vytautas, Jogaila, didysis 
kryžiuočių magistras Jungingenas ir kardininkų magistras. 
Ginčas kilo dėl Drezdenkos apskrities, kurios kryžiuočiai 
reikalavo iš Lenkų. Išrinko Vytautą tarpininku. Vytautas 
atiteisė ją lenkams. Iš to kilo dar didesnė Vytauto neapykan- 
ta kryžiuočių tarpe. 

Kad sekančiais metais Lietuvoje kilo badas ir Jogaila 
laivais siuntė Žemaičiams duonos, kryžiuočiai užpuolė laivus 
ir viską atėmė. Karas jau kybojo ore; abi šali suprato, kad 
jis neišvengiamas, ir pradėta iš peties rengtis į karą iš abiejų 
pusių. Žemaičiai visi kaip vienas sukilo prieš vokiečius, išvi- 
jo jų valdininkus ir griovė pilis. 

Kad sustabdytų plaukiančius iš Europos ordinui sava- 
norius, kryžiaus karų mėgėjus, Jogaila ir Vytautas išsiun- 
tinėjo atskirus raštus į Romą ir kitur, nusiskųsdami, kad 
kryžiuočiai, net priėmus lietuviams katalikų tikėjimą, nesi- 
liaują naikinę jų krašto, net deginą naujai pastatytas baž- 
nyčias. 

Kryžiuočiai irgi suo pasiaiškinimus, kad Vytautas ir 
Jogaila veidmainiškai tepriėmę katalikystę ir sėbraują su 
stačiatikiais bei totoriais. 

Negana to, kryžiuočiai mėgino tarp Jogailos ir Vytauto 
sužadinti nepasitikėjimą, skųsdami Vytautą, kad tasai per 
daug savarankiškai elgiąsis ir netiesioginiai drįso teirautis, 
ar Jogaila palaikysiąs Vytautą, jei kiltų karas tarp jo ir ordi- 
no. Jogaila davė aiškiai suprasti, kad kovoje eisiąs iš vieno 
su Vytautu. 


119 


Susivažiavę į Brastą, Vytautas ir Jogaila slapta susišne- 
kėjo, kaip ir kada pradėti karas. Vytautas jau tuomet buvo 
bemaž visai pasirengęs. Lenkai, vis dar nelabai tetikėdami 
esant pavojaus, rengėsi į karą pamažu. Plockas buvo paskir- 
tas vieta abiem susieiti kariuomenėm ir sandėliu maistui bei 
ginklams. 

Kryžiuočiai, pasinaudodami tuo, kad Lenkai dar neprisi- 
rengę, užpuolė Dobrynės žemę ir ją užėmė. Tarpininkaujant 
Čekų karaliui Vaclovui, buvo padaryta paliaubos iki 1410 m. 
šv. Jono. Iki to laiko turėjo Vaclovas ištirti ginčijamus daly- 
kus ir pareikšti savo nuomonę. 

Tuo tarpu abi šali skubiai ginklavosi. Kryžiuočių tarpe 
buvo matyti didžio pakilimo dvasios ir pasitikėjimo savimi. 
Karo tiesiog laukte laukta kaip išganymo ir galutinio ginčų 
išsprendimo. Didysis jų magistras Ulrichas fon Junginge- 
nas gyrėsi turįs aukso bokštą, kuriuo užkariausiąs 10 tokių 
karalysčių, kaip kad Lenkų. Ir tikrai, visur — Silezijoj, Tiu- 
ringijoj, Čekuose, Vengruose — samdėsi ir traukė sava- 
norių. 

Vaclovas ir Dobrynės žemę, ir sukilusius Žemaičius atitei- 
sė kryžiuočiams. Kadangi su tokiu jo sprendimu nei Vytau- 
tas, nei Jogaila negalėjo sutikti ir jų pasiuntiniai tatai pa- 
reiškė, tai Vaclovas užsirūstinęs pasižadėjo eiti išvien su 
ordinu ir dar patraukti į talką ir savo brolį Zigmantą, Veng- 
rų karalių. 

Vytautas, geisdamas atitraukti Zigmantą nuo talkininka- 
vimo ordinui, pats nuvyko į Kezmaro miestą su juo pasitarti. 
Čia Zigmantas pasižadėjęs Vytautui parūpinti karaliaus vai- 
niką ir norėjęs tuo būdu jį atitraukti nuo Lenkų. Vytautas 
vylių supratęs ir nuo vainiko atsisakęs, norėdamas pirma 
užbaigti ginčus ir kovą su kryžiuočiais. Deryboms su kry- 
žiuočiais nutrūkus, ginklas turėjo galutinai išspręsti ginčus. 

Kova ties Griinvaldu (Žalgiriu) 1410 m. Paliauboms po 
šv. Jono. pasibaigus, karas prasidėjo. Kaip buvo anksčiau 
slapta nutarta, Vytauto ir Jogailos kariuomenės ėmė rinktis 
Plocko šaly. Lietuviai spietės ties Narevo upe, dešinėje Vys- 
los pusėje, lenkai kairėje. Ties Červinsku jau anksčiau buvo 
liepta permesti per Vyslą ant laivų plaukiančius tiltus. 

Jogaila su savo vyriausiu vadu Zindramu Maškoviečiu 
vedė 50 pulkų lenkų ir bent kiek čekų, kuriems pasamdyti 


120 


Vytautas buvo pasiuntęs Jogailai 20 000 kapų grašių; čekus 
vedė Žižka. Pats Vytautas atvedė 42 pulku lietuvių ir gudų 
ir dar pasamdė apie 30 000 totorių su jų vadu Saladinu. Iš 
viso suvienytos kariuomenės galėjo būti apie 150 000. 

Kadangi toji gausinga kariuomenė ėjo gana plačiu ruožu, 
šalimis naikindama ir keldama baimę (paniką), tai kryžiuo- 
čiai pradžioje negalėjo suvokti, kur josios centras ir katroje 
Vyslos pusėje teks susidurti su priešu. Buvo pasirengę už- 
stoti jam kelią kairėje Vyslos pusėje ir manė, kad priešas 
nedrįs įžengti pirmas į svetimą šalį. 

Tuo tarpu, kaip buvo Vytauto sumanyta, Jogaila ties Čer- 
vinsku netikėtai permetė kariuomenę į dešiniąją Vyslos pusę 
ir staiga, susivienijęs su Vytautu, kurs stovėjo ties Narevo 
upe, įžengė į kryžiuočių valdomą kraštą, o čia per Bendziną, 
Neidenburgą ir Lautenbergą ėmė stačiai eiti ant Marienbur- 
go, kryžiuočių sostinės. 

Dabar tesuprato kryžiuočių magistras savo priešų gudriai 
sugalvotą planą, turėjo skubiai permesti savo kariuomenę 
į kitą Vyslos pusę ir vytis priešą, kad užstotų jam kelią. 

Liepos 14 d. lietuvių —lenkų kariuomenė sustojo Soldau 
apylinkėje tarp Tannenbergo ir Grūnvaldo sodžių. Čia apsi- 
stojusi pernakvojo ir atsilsėjo. Kryžiuočiai ėjo, visą naktį ne- 
miegoję, kad pasivytų priešą. Jiems einant, pakilo nakčia 
baisi audra, smarkus vėjas su lietumi ir perkūnija. Nuvargę 
per visą naktį, kryžiuočiai dar tik ieškojo sau patogesnės 
vietos, o Vytautas savo kariuomenei jau paskutinius palie- 
pimus davinėjo, parengęs viską prie mūšio. 

Nežiūrint į nepatogias sau apystovas, kryžiuočių magist- 
ras vis dėlto pasiryžo stoti į mūšį, pasitikėdamas savo jėgo- 
mis. Kryžiuočių buvę apie 80 000, t.y. bemaž du kartu mažiau 
negu jų priešų, bet jie buvo nepalyginti geriau apginkluoti 
negu lietuviai ir lenkai; ypač jie daug turėjo patrankų, ku- 
riomis labai pasitikėjo Ulrichas fon Jungingenas ir ne- 
kantravo pradėti mūšį. 

Lietuvių ir lenkų kariuomenės buvo surikiuotos medžiais ir 
krūmais apaugusioje vietoje, todėl vokiečių raitarijai, ne- 
pratusiai kovoti tarp medžių, buvo nepatogu pradėti kovai; 
ji laukė, kad patsai priešas išeitų į priekį. 

Tuo tarpu Jogaila vis meldėsi tam tyčia parengtoje pala- 
pinėje. Vytautas, sustatęs kariuomenę į tris eiles, keletą 


121 


kartų įbėgdamas, bandė pertraukti karaliaus maldą, kad 
duotų ženklą kovai pradėti. Nekantravo ir kryžiuočiai; jų 
marčelga neva suteikti drąsos atsiuntė Jogailai ir Vytautui 
du kardu. Tačiau jųjų magistras Jungingenas prieš patį 
mūšį lyg ką nujausdamas apsiverkė. 

Saulė pakilo jau arti pietų, ėmė kaitinti ir šviesti stačiai 
į akis kryžiuočiam, sunkiai apsiginklavusiems. Galop Jogai- 
la išėjo iš palapinės ir, pamatęs neapregimus laukus karei- 
viais nustotus, sušuko: „Viešpatie, būk man liudytoju, kad 
aš priverstas pakėliau kardą prieš krikščionius, vien tik 
gindamas savo tautą nuo kraugerių“! 

Paskui, paėmęs sau sargybą iš 60 vyrų ir nuošaliai ant 
kalnelio pasitraukęs, davė ženklą kovai pradėti. Vytautas be 
jokios sargybos, vien pasitikėdamas savo laime ir narsumu, 
vedė patsai grandines į mūšį. Supūtė lietuvių trimitai, už- 
giedojo lenkai „Boga rodzica“, ir prasidėjo baisi kova, viena 
iš didžiausių viduriniais amžiais. 
totoriai; jiems ir teko pirmiesiems išlaikyti smarkiausis kry- 
žiuočių puolimas: magistras pasiryžo pirmiausia sutriuškinti 
dešinįjį sparną, jį pirmiausia ir puolė, pasiuntęs rinktinę ka- 
riuomenę. Kairysis lenkų sparnas mūšy ilgai nedalyvavo, 
laukdamas įsakymo. Po valandos smarkiausio mūšio, lietu- 
vių ir totorių eilės pradėjo irti ir galop bėgti, patraukdamos 
iš mūšio paskui save žymią vokiečių kariuomenės dalj. 

Vidury fronto stovėjo Smolensko pulkai, vedami narsaus 
kunigaikščio Lengvenio, ir jie ilgai išlaikė vokiečių spaudi- 
mą, nepasiduodami baimei. Tuo tarpu Vytautas puolė į 
kairįjį sparną, kur rikiavo Zindramas Maškovietis, kad jį 
padrąsinęs savo asmenimi, vestų į kovą. Mūšys prasidėjo su 
nauju įnirtimu. 

Tačiau, kai kryžiuočiai, nuviję lietuvius ir totorius, ėmė 
grįžti ir griūti iš antros pusės, pradėjo svyruoti ir silpnėti 
net vidurys ir kairysis lenkų sparnas. Didžioji karališka 
lenkų vėliava jau buvo bemaž patekusi į kryžiuočių rankas, 
ir jie kaip pergalėtojai užtraukė velykinę giesmę „Kristus 
kėlės“. 

Matydamas baisų pavojų pralaimėti, pats Jogaila sėdo į 
žirgą, kad pakeltų savųjų dvasią, o Vytautas pastatė pasku- 
tiniuosius rezervus, dar nedalyvavusius lietuvių pulkus, bet 


122 


ir jų nebūtų užtekę išdrįsusiems kryžiuočiams perlaužti. 
Tačiau čia atsitiko tas, ko nei vokiečiai, nei lenkai visai nesi- 
tikėjo. 

Lietuviai ir totoriai, lengvai apginkluoti, pabėgę iš mūšio, 
kryžiuočiams nustojus vyti, savo taktikos prisilaikydami, 
grįžo netikėtai atgalios ir uždavė priešui paskutinį smūgį. 
Kryžiuočiai, supratę, kad dabar jau vilties nebėra išlaikyti, 
meldė Jungingeno, kad su likučiais savo kariuomenės gelbė- 
tysi ir užsirakinęs savo tvirtovėse gintųsi. Bet puikusis didy- 
sai magistras nenorėjo pergyventi tokio savo ordino paže- 
minimo ir bevelijo rasti garbingą mirtį kovoje. 

Suspietęs apie save geriausius riterius, patsai ant balto 
žirgo puolė ten, kur plevėsavo karališkoji lenkų vėliava, gal 
dar turėdamas vilties perlaužti priešo grandines ar gal sta- 
čiai ieškodamas mirties. Du kartu mirtinai sužeistas, krito 
negyvas. Su juo krito ir dauguma kryžiuočių diduomenės. 
Išlikę gyvi pasileido bėgti; prasidėjo tikra žmonių pjūtis, 
kurią tepertraukė tamsi naktis. Diena pasibaigė visišku ordi- 
no kariuomenės sunaikinimu. 


Ta lietuvių —lenkų pergalė sutriuškino galutinai ordino 
galybę. Nuo to laiko jau jisai nebeatsigavo amžiuai. Kadangi 
ir tą karą surengė Vytautas ir pačiame mūšy savo drąsa ir 
sumanumu daugiausia su lietuviais nusvėrė laimėjimą, tai 
lenkų tapytojas Mateika ir pirmą vietą, ir pergalės nuopelną 
teisingai priskyrė jam. 

Sako, apie 40 000 kryžiuočių kritus toje kovoje, o 15 000 
pakliuvus į nelaisvę. Bet ir mūsiškių bemaž tiek pat čia gal- 
vas paguldė. Kryžiuočių stovykloje buvo rasta šimtai bosų 
vyno. Kad kareiviai kartais nepasigertų, Jogaila liepė bosų 
lankus nudaužyti ir vyną paleisti. Paleistas vynas susimaišė 
su kraujais ir paplūdo kaip raudonos marės. 

Torno taika. Neapsakomas buvo lietuvių ir lenkų džiaugs- 
mas, laimėjus mūšį ties Žalgiriu. Vytautas buvo tuojau be- 
einąs ant Marienburgo, kryžiuočių sostinės, kur nuo Žalgirio 
buvo už 15 mylių. Vytauto lengvai apginkluota kariuomenė 
galėjo jį pasiekti trečią dieną po mūšio. 

Marienburgas buvo visai tuščias: ta puiki kryžiuočių sos- 
tinė viena diena neteko savo didžio magistro, savo komando- 
rių, savo kariuomenės. Paduoti pagalbos nebuvo kam. Visi 


123 


čia laukė ateinant sujungtos lietuvių — lenkų kariuomenės, 
kad atiduotų miesto raktus ir maldautų pasigailėti. 

Vytautas gerai numanė, kad reikia naudotis momentu iki 
kryžiuočiai nusiminę ir išblaškyti nesuspėjo susitvarkyti, 
kad laiminga užbaiga pridera nuo skubotumo. Tačiau Jogai- 
la, kaip visados sunkus ir rambus, nesiskubino. 

Dvi dieni kariuomenė ilsėjosi vietoje ir tvarkė lavonus. 
Paskui, eidama pamažu, gaišo pakeliui, Jogailai priiminėjant 
visokias vietos gyventojų atstovybes ir jų pareiškimus. Jo- 
gailai tarsi norėjosi ilgiau gėrėtis savo pergale, einant per 
nusiminusių priešų žemę. Tiktai vienuoliktą dieną Jogaila 
apgulė Marienburgą. 

Per tą laiką komandoras Henrikas fon Plauenas suskubo 
surinkti ir sutvarkyti raitelių likučius, sutaisė pilies sienas, 
apsirūpino bent dviem mėnesiam maistu ir su 5000 įgulos 
pasiryžo gintis iki galo. 

Apgulimas užsitęsė; Jogailos kariuomenėje kilo maras ir 
badas. Apylinkių gyventojai, baisiais plėšimais ir siaubimais 
nualinti ir įnirtę, ėmė kilti prieš atėjūnus, ir Jogailos kariuo- 
menė, apgulusi Marienburgą, pasijuto pati šalies gyventojų 
apgulta. 

Vytautas su savo kariuomene buvo priverstas grįžti į 
Lietuvą pačioje apgulimo pradžioje, kadangi Livonijos kar- 
dininkai, skubindamiesi į pagalbą Marienburgui, pakeliui 
naikino Žemaičius. 

Po dviejų mėnesių Jogaila, nepaėmęs Marienburgo, turė- 
jo grįžti namo, kadangi ir Vengrų karalius Zigmantas ėmė 
grasyti Lenkams; o grįždamas prarado ir tas kryžiuočių pi- 
lis, kurias pirma pakeliui buvo užėmęs. 

Tačiau ir paties dabar išrinkto didžiuoju magistru Plaueno 
padėtis buvo sunki: ordino kasa ištuštėjo, savanorių talki- 
ninkų pritrūko, paties naujo magistro griežtumas ne visiems 
kryžiuočiams tepatiko, prisidėjo pavydas ir intrigos ordino 
tarpe. 

Galų gale prasidėjo derybos, pasibaigusios Torno taika 
1411 m. vasario mėn., kuria kryžiuočiams sugrąžinta visos 
jų žemės; tik Dobrynės šalis, jų neseniai užgriebta, buvo 
dabar atiduota Lenkams, o Žeinaičiai — Vytautui ir Jogailai 
iki gyvos galvos; paskui turėję grįžti ordinui, bet 1422 m. 


124 


ordinas buvo priverstas galutinai nuo jų atsisakyti. Išpirkti 
paimtiems į nelaisvę kryžiuočiams ordinas dar apsiėmė išmo- 
kėti 100 000 kapų grašių; bet jų tik dalį teišmokėjo. 

Taikos sąlygos ordinui buvo labai lengvos; tačiau pats 
ordinas, kartą suklupęs, jau nebepajėgė atsikelti. Jisai nu- 
stojo būti pavojingas Lietuvai ir Lenkams. Nors Vytautui 
viešpataujant dar du kartu tenka Lietuvai (1414 ir 1422 m.) 
su juo susiremti; bet jis žymiai slenka į kapą, iki galop, seniui 
Žygimantui valdant, žlunga visiškai. 

Žemaičiai katalikais 1413 m. Atėmęs kryžiuočiams Žemai- 
čius, Vytautas pradėjo rūpintis jų apkrikštymu. Lietuviams 
aukštaičiams priėmus katalikų tikėjimą, žemaičiai, daugiau 
prisirišę prie savo senoviško tikėjimo, kai kurį laiką dar buvo 
pasilikę pagonimis. Vytautas nenorėjo vartoti tame dalyke 
prievartos, kadangi jie turėjo ir didesnę savivaldybę, Lietu- 
vos valdovų mažiau tepriklausydami. | 

Ordinas, laikydamas Žemaičius savo rankose nuo 1398 iki 
1409 m., irgi nesirūpino čia katalikų tikėjimu, gal dėl to, kad 
turėtų teisę su jais elgtis kaip su pagonimis. Bent savo skun- 
doje Konstancos Bažnyčios santaryboms žemaičiai pareiškė, 
kad jų krašte kryžiuočiai nepastatę nė vienos bažnyčios, nė 
vieno kunigo neatsiuntę krikštyti. 

Iš Horodlės seimo Jogaila ir Vytautas atvyko į Vilnių ir 
čia nutarė krikštyti žemaičius; su katalikų kunigais, su Jad- 
vyga ir Ona, Vytauto žmona, ir su daugybe kitų palydovų 
važiavo į Kauną. Čia palikę savo žmonas, Jogaila ir Vytau- 
tas su kunigais plaukė Nemunu iki Dubysos, paskui iki Bety- 
galos, kur gyvenęs paskutinis krivių krivaitis Gintautas. 
Senelis turėjęs pasišalinti ir neužilgo miręs. Dievaičių stabai 
buvo sudaužyti, šventvietės ugnys užgesinta, šventosios 
girios kertamos. 

Iš čia Vytautas ir Jogaila važinėjo i kitas žymesnes dievai- 
čių garbinamas vietas. Žemaičiai priiminėjo krikštą iš bai- 
mės, kad neužrūstintų savo aukščiausiojo valdovo, bet ne- 
noromis ir porą kartų buvo grįžę į stabmeldiška savo tikė- 
jimą, išvarydami katalikų kunigus ir žudydami tuos didikus 
bajorus, kurie buvo priėmę. krikštą. Bet Vytautas nemėgo 
pasipriešinimo ir skaudžiai baudė maištininkus. Žemaičiai 
galų gale turėjo išsižadėti savo senoviškojo tikėjimo ir klau- 
syti kunigų, skelbiančių katalikų tikėjimą. 


125 


Kadangi tuo laiku Vakarų Europoje Konstancos mieste 
buvo Bažnyčios vyskupų santarybos, tai Vytautas pasiuntė 
ten dvidešimtį su viršum žemaičių, apkrikštytų bajorų, kurie 
savo asmenimis geriausia galėjo parodyti, kad Žemaičiai — 
katalikų šalis, ir išsklaidyti visas neteisingas žinias, ordino 
skleidžiamas apie Lietuvą, Jogailą ir Vytautą. 

Žemaičių pasiuntiniai raštu įteikė vyskupų susirinkimui 
skundą prieš vokiečių ordiną ir meldė, kad jisai pasiųstų 
į Žemaičius ką nors iš savo tarpo dalykams ištirti ir naujai 
vyskupijai steigti. 

Žemaičių pasiuntiniai padarė geriausį įspūdį; o kryžiuo- 
čiai dar daugiau sau pakenkė, kai per savo kraštą nepraleido 
į Žemaičius pasiųstų vyskupų. Pasiuntiniai, atvykę aplinki- 
niais keliais kartu su Vytautu į Varnius Medininkų apskrity, 
įsteigė čia 1417 metais naują vyskupiją; pirmuoju josios 
vykupu paskirta Motiejus Vilnietis. 

1421 metais papa Martynas V, išleidęs bulę, patvirtino 
naują Žemaičių vyskupiją. Vytauto lėšomis buvo pastatyta 
Varniuose katedra ir devynios parapinės bažnyčios: Veliuo- 
noj, Ariogaloje, Betygaloje, Raseiniuose, Vidukiėje, Kražiuo- 
se, Kelmėje, Kaltinėnuose ir Luokėje. 

Sutvarkęs tuo būdu Žemaičių dvasios reikalus, Vytautas 
irgi pasirūpino įkurti geresnę pasaulinę to krašto tvarką. 
Kadangi Žemaičiai seniai buvo pripratę prie savivaldybės, tai 
Vytautas josios nepanaikino, bet vis dėlto patsai jiems pa- 
skyrė atskirą seniūną arba storastą Kęsgailą, kad jisai 
valdytų ir tvarkytų šalį vyriausiojo valdovo vardu. 

Įsteigimas atskiros Kijevo metropolijos. Rūpindamasis 
Žemaičių krikštu, Vytautas neišleido iš akių dvasios reikalų 
ir tųjų Gudų, kurie priklausė jo valstybei. Lietuvos gudai ir 
rusai buvo stačiatikiai ir savo dvasios dalykuose priklausė 
metropolito, kursai sėdėjo Maskvoje. Toks priklausymas 
svetimoje valstybėje sėdinčio hierarcho (viršininko) buvo 
Vytautui nepageidaujamas, ir jisai, norėdamas savo stačia- 
tikius visai atskirti nuo Maskvos, prašė Konstantinopolio 
patriarchą įsteigti Lietuvos stačiatikiams naują atskirą 
metropoliją Kijeve. 

Konstantinopolio patriarchas, gaudamas iš Maskvos kuni- 
gaikščių algą, Vytauto prašymui nepritarė. Tada tasai liepė 
savo stačiatikių vyskupams susirinkti ir pasiskirti metropoli- 


126 


tu mokytą bulgarą Grigalių Camblaką, ką tie ir padarė 1415 
m. Buveinę jam Vytautas paskyrė Kijeve. 

Negana to, Vytautas buvo sumanęs savo valstybės stačia- 
tikius ne tiktai atskirti nuo Maskvos įtakos, bet ir suvienyti 
juos su katalikų Bažnyčia. Tam dalykui pasiuntė minėtąjį 
metropolitą Camblaką į Konstancos vyskupų santarybas 
tartis dėl Rytų ir Vakarų Bažnyčių susijungimo. Nors susi- 
vienijimas neįvyko, vis dėlto didis Vytauto sumanymas ne- 
pasiliko bergždžias: jisai buvo įvykdytas XVI amžiuje. 

Horodlės unija 1413 m. Pirmoji lietuvių su lenkais Krėvoje 
1385 m. padaryta unija buvo tiesiog įterpimas Lietuvos, kai- 
po dalies, į Lenkų karalystę. Matyti, Lietuvos valdovai ir 
didikai po jąja pasirašydami, patys netikėjo tais savo paža- 
dais, kuriuos davė neapsvarstę. Jogaila manė, kad pats bū- 
damas Lenkų karaliumi, valdys ir elgsis, kaip jam patiks. 

Bet lenkai nuo tų lietuvių pasižadėjimų nemanė nusileisti 
ir stengėsi juos išnaudoti iki galo. Kai jie pamatė, kad Vy- 
tautas, tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, elgėsi visai 
savarankiškai, neleisdamas išnaudoti Lietuvos, tai tik laukė 
progos, kad galėtų priversti pasižadėjimus patvirtinti. Tokia 
proga buvo Vytauto pralaimėjimas ties Vorskla. 

Pristlėgtas nelaimės Vytautas buvo priverstas pasirašyti 
naują su lenkais uniją, padarytą 1401 m. Vilniuje. Toji unija, 
nors sunkiose Vytautui apystovose padaryta, vis dėlto Lietu- 
vai buvo minkštesnė negu pirmoji krėviškė. Lietuvos valsty- 
bė buvo pripažinta kaipo atskiras vienetas, valdoma Vytauto 
iki jo gyvos galvos. 

Be abejo, Vytautas buvo tikras, kad, sustiprėjęs ir kai 
kurį laiką Lietuvą pavaldęs, ilgainiui nusikratys visos ir tos 
unijos su Lenkais. 

Po Žalgirio kovos, kai vokiečių ordinas radosi visai nebe- 
pavojingas Lietuvai ir Lenkams, ir kai lenkai ėmė įtarinėti 
Vytautą, kad tasai norįs Lietuvą visai atskirti nuo jų karalys- 
tės, jie ėmė rūpintis vėl atnaujinti uniją tvirtesniais ir pasto- 
vesniais ryšiais. Kadangi to reikalavo ir lenkų spiriamas 
Jogaila, tai Vytautas sutiko sušaukti dviejų tautų atstovus į 
bendrą seimą Horodlėje (ant Bugo upės) pasitarti dėl unijos 
sąlygų. 

Nebebūdamas tokiose sunkiose apystovose kaip anuomet 
ir jausdamas tvirtesnį po savimi pamatą, Vytautas dabar 


127 


galėjo išsiderėti geresnes sąlygas negu 1401 m. Vilniuje. 
Dabar Lietuva pripažinta savaiminė, nepriklausoma valsty- 
be ne tik iki Vytauto gyvos galvos, bet ir jam mirus, galėjo 
sau rinktis atskirą valdovą, didįjį kunigaikštį, jei prieš jo 
asmenį neprieštaraus Lenkų karalius. Taip pat ir lenkai, 
jei Jogaila mirtų be įpėdinio, pasižadėjo nesirinkti karaliaus 
be lietuvių sutikimo. Be to, buvo atnaujinti abiejų tautų pasi- 
žadėjimai vienybės ir brolybės. 

Katalikų bažnyčiai ir josios dvasininkams buvo pripažin- 
tos tos pačios teisės ir pirmenybės, kurių jie turėjo Lenkuose. 
Katalikams buvo duotos platesnės teisės nekaip kito tikėjimo 
piliečiams, ir vien tik katalikai galėjo būti Lietuvos aukštes- 
niais valdininkais. Tos privilegijos paskui už Kazimiero, 
ypač valdant Aleksandrui, visai nebuvo vykdomos. 

Tame pačiame Horodlės seime Jogaila, norėdamas, kad 
susidėtų artimesni ir draugiškesni santykiai tarp lietuvių ir 
lenkų, įnešė sumanymą, kad Lietuvos bajorai priimtų lenkų 
bajorų žymes, ženklus, iš vokiečių kalbos herbais vadina- 
mus. Lietuviai iš pradžių pasipriešino, teisindamiesi tuo, kad 
turį savo herbus* ir kad jų bajorija, nuo romėnų išvedama, 
esanti ankstybesnės kilmės nekaip lenkų, kurie savo her- 
bus gavę nuo čekų. 

Jogailai griežtai reikalaujant, lietuviai galų gale vis dėlto 
nusileido, kai jiems, ypač žymesniems bajorams, buvo paža- 
dėtos tokios laisvės ir teisės, kuriomis naudojosi Lenkų 
šlėktos. 

Nors Horodlėje padaryta su Lenkais unija palyginti buvo 
Lietuvai geresnė, nekaip pirma įvykusios, tačiau buvo kai 
kas ir aiškiai kenksminga. Neminint to, kad Lietuvos diduo- 
menė, taip kaip ir Lenkuose, buvo paskirstyta į tris laipsnius: 
valdovus kunigaikščius, didikus .ir smulkesniuosius bajo- 
rus — buvo dar sumanyti Lietuvoj' ir valdininkai Lenkų 
pavyzdžiu, kaip antai: vaivadai, kaštelionys, storastos (se- 
niūnai) ir kiti. 

Lietuvos didžiūnų taryba buvo sutvarkyta Lenkų senato 


* Kai kurie Lietuvos didikai tikrai jau anksčiau turėjo bajorijos žymes, 
arba herbus, ir ant savo antspaudų vartojo. Taip antai: vytis, bokštai; (Ge- 
dimino ženklas), hippocentauras, radastos — tai tikrai lietuviškos kilmės 
herbai. 


128 


pavyzdžiu; o visa tat žymiai prisidėjo prie artimesnio susi- 
glaudimo ir asimiliavimosi abiejų valstybių ir tautų, kad 
galų gale net teko padaryti nelaimingą Lietuvai Liublino 
uniją. 

Ypač labai kenksmingas Lietuvai pasirodė savo tolimes- 
niais vaisiais suteikimas platesnių teisių žemajai bajorijai, 
sulyginus ją su Lenkų šlėkta. Ta žemesnioji bajorija, ilgai- 
niui siekdama vis didesnių laisvių ir norėdama teisėmis susi- 
lyginti su Lietuvos didikais („szlachcic na zagrodzie równy 
wojewodzie“), linko kaskart daugiau į Lenkus, kur tikėjosi 
veikiau pasiekti savo tikslą. 

Bendra Vytauto darbų apžvalga. Vytauto viešpatavi- 
mas — tai garbingiausis lietuvių istorijos lapas. Niekados 
Lietuva nei pirma, nei paskui nebuvo tokia galinga ir tvirta 
kaip Vytautui valdant; jo laikotarpis gali teisingai vadintis 
kulminacinis lietuvių veikaluose. 

Nedidžio ūgio, šviesaus veido Vytautas, apsivilkęs mote- 
riškais rūbais, Krėvos kalėjime buvo tikrai panašus į mergai- 
te; tačiau veikaluose nebuvo jam lygaus vyro tame amžiuje. 
Todėl ir teisingai ne tik lietuviai, bet ir kai kurie svetimtau- 
čiai jį pavadino Didžiuoju. 

Šviesaus ir gilaus proto, pilnas drąsos, geležinės valios, 
nepaprastos energijos, jisai dargi pasižymėjo ypatingu 
darbštumu. Visados užimtas darbais, jis nežinojo, kas tai at- 
ilsis; savo valstybėje jisai buvo valdovu, teisdariu, Bažny- 
čios gynėju, valdinių tėvu, karuose drąsiu ir sumaniu stra- 
tegu. 

Vilnių ne tiek mėgo kiek Trakus, kuriuose dažniau sėdėjo; 
bet dar dažniau būdavo kelionėje. Mažiausis vargdienis 
galėjo prieiti prie jo, o didžiūnai ir kunigaikščiai įautė ant 
savęs geležinę jo ranką. 

Teisybė ir ramumas viešpatavo valstybės viduje, apšvieti- 
mas, prekyba* ir pramonė pakilo, o tolimiausios kartos at- 
minė ir gyrė garbingas Vytauto viešpatavimo dienas. 

Lietuva nebijojo priešo, nurimo ir atprato nuo užpuolimų 
bei siaubimų. Tiesa, ir Vytautas kariavo karus, ir gana di- 


i * Du uostu prekybai turėjo tuomet Lietuva: Palangoj prie Ballijos ir Ka- 
čibėjų (dabartinę Odesą) prie Juodųjų marių. 


5. Raštai, NÍ 129 


džius, bet jie buvo priešų kraštuose, ir lietuviai jų bemaž ne- 
jautė. 

Vytautas vienas buvo Lietuvai tuo, kuo Kęstutis ir Algir- 
das drauge, ir net daugiau: Kęstutis buvo garsus karuose su 
kryžiuočiais, kurių mokėjo įgyti aukštą pagarbą, Vytautas 
amžiams laužo jų galybę, o tie nusižeminę jį vadina savo 
geradariu. Algirdas įgijo didį autoritetą rusų kraštuose, 
Vytautas nukelia savo viešpatijos sienas iki pat Maskvos, 
o rusų kunigaikščiai vadina jį savo gospodarium, tenkina 
mažiausias jo užgaidas; didysis Maskvos kunigaikštis Va- 
silijus I mirdamas palieka jam globoti ir užtarti savo sūnų. 

Totoriai tolimiausiais laikais atmena Vytautą kaip savo 
geradėją. Pats papa jį gerbia ir skiria apgynėju Rygos arki- 
vyskupo, o matydamas didžią jo galią, įkalbinėja jam išva- 
ryti iš Europos turkus. Čekai, vokiečių spaudžiami ir susi- 
skaldę dėl Huso, meldžia kaip didžiausios malonės, kad jis 
juos paimtų į savo globą. Vytautas, nenorėdamas patsai 
kištis į religinius Čekų ginčus, siunčia jiems (1422 m.) savo 
giminaitį Žygimantą, Dimitro Kaributo sūnų, kurį tačiau 
po kelių metų atšaukia, nenorėdamas vaidų su Austrijos 
ciesorium Zigmaniu. | 

Prisaikintas visame klausyti Jogailos, kaip savo viršinin- 
ko, Vytautas greitu laiku pasidaro ne tiktai visai savaran- 
kis, bet patsai Jogaila pasiduoda visiškai jojo įtakai ir neat- 
lieka jokio svarbesnio reikalo, pirma nepasitaręs su Vytautu. 
Lenkų diduomenė irgi visuose svarbesniuose dalykuose 
klausdavosi Vytauto nuomonės. Jadvygai 1399 m. mirus, 
Vytautas buvo paskelbtas oficialiu Lenkų globėju ir pa- 
tarėju. 

Pasirašęs po Vilniaus ir Horodlės sutartimis su Lenkais, 
Vytautas visuose savo reikaluose elgiasi visgi savarankiškai 
ar eina stačiai į užbrėžtąjį tikslą — neduoti Lietuvos paže- 
minti ir atpalaiduoti ją nuo tų pančių, kuriais Jogaila buvo 
ją surišęs su Lenkais. 

Tų pančių, tiesa, jisai nesutraukia iš karto, nes kai kurį 
laiką vienybė su Lenkais buvo Lietuvai reikalinga nuveikti 
kryžiuočių vokiečių ordinams ir Lietuvai pakreipti į Vakarų 
Europos kultūrą. 

Antra vertus, Vytautas gerai suprato, kad jo sumany- 
mams — išsivaduoti iš Lenkų priklausomybės — jisai susi- 


130 


durs su stipriu pasipriešinimu; todėl, kad prieš laiką nesu- 
keltų audros, jis elgėsi šituo reikalu atsargiai ir į tikslą ėjo 
pamažu, tvirtindamas tuo tarpu po savimi pamatą, o rasit 
manydamas, kad pagyvens ilgiau už Jogailą ir, tam mirus 
bevaikiu, asmeninė unija su Lenkais tuo pačiu savaime nu- 
trūks. 

Tačiau 1425 m. gimė Jogailai iš jo ketvirtosios pačios 
Sonkės (Zosės) Alšėnaitės pirmasis sūnus Vladislovas, o 
pačiam Vytautui jau ėjo aštunta dešimtis metų amžiaus, ir 
ilgiau belaukti nebuvo galima. 

Suvažiavimas Lucke 1429 m. Vytautas sukvietė į Lucką 
didžiausius to laiko Europos valdovus pasitarti apie Huso 
šalininkų reikalus Čekuose ir apie pašalinimą turkų pavo- 
jaus, kurie baugino visą Europą. 

Atvyko į Lucką Vokietijos ciesorius Zigmantas, Lenkų 
karalius Jogaila, didysis Maskvos kunigaikštis Vosylius, 
Konstantinopolio ciesorius, papos pasiuntiniai, kryžiuočių ir 
Livonijos magistrai, mongolų chanai ir daugybė kitų didikų 
palydovų. 

To suvažiavimo šeimininkas Vytautas tikrai karališka 
iškilme ir nepaprastu duosnumu vaišino savo rūmuose tuos 
gausingus ir aukštus svečius. 

Pabaigus svarstyti kitus klausimus, Zigmantas, ne be 
Vytauto pritarimo, pradėjo kalbą apie jo apvainikavimą ka- 
rališku vainiku už didžius nuopelnus, padarytus platinant 
katalikų tikėjimą. 

Jogaila, apie tai užkalbintas, lengvai su tuo sutiko ir 
savo sutikimą antrą dieną po to pasikalbėjimo su Zigmantu 
atkartojo Vytautui. Bet tasai, žinodamas lengvą ir nepastovų 
Jogailos būdą, norėjo, kad ir lenkai sutiktų su tuo sumany- 
mu; todėl patarė jam pasiklausti tame dalyke nuomonės savo 
artimiausių lenkų didikų. Pats Vytautas apie tą sumanymą 
pranešė saviesiems lietuviams didžiūnams. 

Lietuviai su didžiausiu džiaugsmu pritarė Vytauto apvai- 
nikavimo sumanymui, matydami tame Lietuvos garbę, bet 
lenkai griežtai pasipriešino, o jų kancleris Olesnickis stačiai 
pasakė: „Kunigaikšti! Tu jau pakilai aukščiau visokios že- 
mės didybės ir dėl to tau pridera atminti priesaika, rišanti 
tave su Lenkais“. 

Vytautas supyko ir pasakė ir be lenkų sutikimo apsivaini- 


131 


kuosiąs karaliaus vainiku. Lietuviai irgi jautėsi labai įžeisti 
savo didžiojo kunigaikščio užgavimu. Lenkai tą pačią naktį 
su Jogaila apleido Lucką, manydami, kad dėl to patsai su- 
manymas bus atidėtas neapribotam laikui. 

Vytautas, nežiūrėdamas lenkų prieštaravimo, ėmė rengtis 
vykdinti savo siekį: nuleido į papą pasiuntinius, sukvietė į 
Trakus tuos pačius svečius, paskyrė apsivainikavimo die- 
ną. Zigmantas prižadėjo atsiųsti karaliaus vainiką (ka- 
rūną). 

Lenkai nusiminė. Du kartu rinkosi į seimą tartis šituo 
dalyku, leido pasiuntinius pas Vytautą jo permaldauti ir 
atkalbinėti nuo pasiryžimo, bet viskas buvo veltui. Tuomet 
lenkai įkalbėjo seneliui Jogailai, kad pats atsižadėtų Lenkų 
karaliaus vainiko ir pavestų jį Vytautui. 

Tačiau Vytautui ne pati tuščia garbė ir ne Lenkų sostas 
rūpėjo, tik Lietuvos išaukštinimas ir josios sulyginimas su 
Lenkais, kaipo savaiminė valstybė; todėl ir Jogailos auką 
jis atmetė, neatsisakydamas nuo savo pasiryžimo. 


Kviestieji svečiai 1430 metais pradėjo rinktis į Trakus 
į paskirtą rugsėjo 8 d.; atvyko ir patsai Jogaila, nenorė- 
damas dėl to su Vytautu pyktis. 

Tuomet lenkai nutarė nepraleisti į Lietuvą Zigmanto 
pasiuntinių su vainiku, apstatę pasienius savo raitais sar- 
gais. Zigmanto pasiųstas teisių daktaras, kursai turėjo 
Vytautui išaiškinti vainikavimo apeigas, buvo ant sienos 
sugautas ir jo vežami daiktai atimti. Bet vainiko tarp tų 
daiktų nebuvo; jis buvo siunčiamas aplinkiniais keliais; 
sutrukdytas savo laiku ateiti į Vilnių nesuskubo, ir apvai- 
nikavimas turėjo būti atidėtas. Tačiau Vytautui jau nebe- 
buvo žadėta sulaukti jo gyvam. 


Nesulaukęs savo laiku karaliaus vainiko ir susikrim- 
tes dėl pažeminimo senatvėje po tiek garbingų darbų, Vy- 
tautas apsirgo, o kad jodamas su Jogaila iš Vilniaus į 
Trakus nukrito nuo arklio, atgulė į lovą, iš kurios jau ne- 
bepakilo. l 

Susitaikinęs su Dievu, pasimirė spalių 27 d., turėdamas 
apie 80 metų amžiaus. Paskutinieji jo žodžiai buvę tarti 
į Jogailą, kad šis rūpintųsi Lietuva tėvyne ir neleistų jos 
skriausti. Mirė Trakuose, bet palaidotas savo statytoje 


132 


Vilniaus katedros bažnyčioje. Karūnai galop atėjus, apvai- 
nikuotas karste*. 

Taip pabaigė amžių vienas iš žymiausių to laiko Europos 
valdovų, didžiausis vyras, kurį yra davusi lietuvių tauta: 
didis politikas, didis vidaus tvarkytojas ir didis karo vadas, 
nennilstąs iki žilos senatvės veikėjas. 

Niekas taip aiškiai neparodo valdovo didybės, kaip tikras 
ir nuoširdus visos šalies gailesis jam mirus. „Ir pakilo Lie- 
tuvoje,— rašo vienas istorikas, — verksmas ir graudus vai- 
tojimas per 8 dienas... Visi verkė, nustoję tėvynės tėvo 
ir tartum jausdami, kad krikščioniškos Lietuvos didybė su 
juo iškilo ir su juo pasibaigė“. „Tai buvo didis, jei ne di- 
džiausis, savo amžiaus žmogus,— sako J. Kraševskis,— 
jo gyvenimas — tai poetiškiausis Lietuvos istorijoje laiko- 
tarpis; jojo giesmė, jei kada poeta išdrįs apie jį giedoti, bus 
tikra epopėja, kupina rimtumo ir didybės. Smulkiame jo 
kūne glūdojo toji galinga dvasios įėga, kuri iki mirties ne- 
žinojo, kas tai yra negalima“. 

Paėmęs iš Skirgailos rankų suirusią ir nualintą Lietuvą, 
Vytautas Didysis įvedė joje griežtą monarchišką (vieno 
asmens) valdžią, panaikino savivalę ir netvarką, paliko 
ją žydinčią, turtingą ir galingą, kurios reikšmė visoje Eu- 
ropoje buvo labai žymi. 


LIETUVOS PUOLIMAS 
ŠVITRIGAILA. 1430—1432 


Vytautui mirus ir vaikų nepalikus, Lietuvos diduomenė 
buvo linkusi didžiuoju kunigaikščiu išrinkti Vytauto brolį 
Žygimantą, kursai tuomet valdė Starodubo kunigaikštystę. 
Bet lenkams tasai, kaipo Vytauto brolis ir jo politikos ša- 
lininkas, nebuvo pageidaujamas. Todėl jųjų įtakoje Jogaila 


* Yra gyvų liudytojų, kaip p. Malinauskas, Vilnijos dvarponis, kurie 
tvirtina, lenkai prieš didįjį karą tą karūną nakčia išgabenę Dievas žino 
kur iš Bažnyčios rūsio. 


133 


panorėjo didžiuoju kunigaikščiu paskirti savo jaunesnį bro- 
li Švitrigailą. 

Nors Lietuvos diduomenė už gyvos Vytauto galvos buvo 
įpratusi dalyvauti svarbesniuose pasitarimuose ir jų pata- 
rimai buvo klausomi ir vertinami, bet dabar jie seneliui 
Jogailai prieštarauti nedrįso. 

Tačiau Jogaila greit susiprato apsirikęs, paskirdamas 
Lietuvai Švitrigailą, pravoslavų tikėjimo valdovą, žmogų 
neramaus būdo ir girtuoklį, kaip ir jo brolis Skirgaila. Jo- 
gailai dar iš Vilniaus neišvažiavus, kai čia atėjo žinia, kad 
lenkai užėmė Podolės kraštą ir lietuvių valdininkus — Dau- 
girdą, Gedgaudą ir kitus iš ten išvijo, Švitrigaila paskelbė 
Jogailą savo kaliniu iki lenkai sugrąžins, kas Lietuvai pri- 
klauso. Tik pasižadėjęs sugrąžinti užgrobtą kraštą, Jogaila 
buvo išleistas. 

Tačiau lenkai sugrąžinti užimtųjų Podolės miestų nesu- 
tiko. Kilo karas, Švitrigaila pasitelkė į pagalbą kryžiuočius. 
Tačiau karas jam nesisekė; lenkai jį sumušė prie Styro, 
sudegino Vladimirą, apgulė Lucką. 

Kad geriau prisiruoštų prie karo, Švitrigaila buvo pri- 
verstas padaryti su Lenkais dvejiems metams taiką. Pa- 
sinaudodamas tuo laikotarpiu, ieškojo sau talkininkų, de- 
rėdamasis su kryžiuočiais ir ciecoriu Zigmantu, kurį prašė 
atsiųsti jam karaliaus vainiką. Žodžiu sakant, buvo pradėjęs 
varyti Vytauto politiką, bet neturėjo nei jo gabumo, nei 
lietuvių pasitikėjimo kaipo surusėjęs ir mėgiąs girtuokliauti. 
Tuo pasinaudojo Lenkai. 

Matydami, kad Švitrigaila užvylė ir elgiasi savarankiškai, 
lenkai per savo pasiuntinį Zarembą pakurstė Žygimantą, 
Vytauto brolį, atimti iš Švitrigailos Lietuvos valdžią, lai- 
duodami Jogailos pritarimą ir paramą. Švitrigaila, Ašme- 
noje puotaudamas, nieko nesitikėjo, kai Žygimantas jį už- 
puolė ir, jo kariuomenę sumušęs, užėmė Vilnių. Švitrigaila 
vos suskubo išbėgti į Polocką. 

Užėmus Žygimantui Vilnių, Trakus, Gardiną ir pasiskel- 
bus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, reikėjo dar atkariauti 
nuo Švitrigailos gudiškąsias Lietuvos šalis, kurios aiškiai 
linko į Švitrigailą. Vienų vienas neišgalėdamas to padaryti, 
Žygimantas turėjo melsti Jogailos ir Lenkų pagalbos ir 
su jais daryti sutartį, patvirtinti lietuvių ir lenkų vienybę, 


134 


išsižadėti Podolės, niekados nesivadinti Lietuvos karaliumi, 
o prieš mirtį ir Volynę atiduoti Lenkams. 

Sunkių aplinkybių priverstas padaryti tokią sutartį, Žy- 
gimantas manė ilgainiui jos nusikratysiąs ir, kaip jo vieš- 
patavimas rodo, tikrai stengėsi nusikratyti; bet tatai jam 
nepavyko. 


ŽYGIMANTAS I. 1432—1440 


Žygimanto viešpatavimas buvo Lietuvai labai nelaimin- 
gas; bemaž visas praėjo naminiais karais tarp Žygimanto 
ir Švitrigailos. Tas karas iš vienos pusės pridarė žmonėms 
daug vargo, iš antros pusės susilpnino didžiojo Lietuvos 
kunigaikščio drausmę ir autoritetą, leisdamas didikams 
savivaliauti, persimetant čia į vieną, čia į kitą pusę. Galop 
pasinaudojo tąja Lietuvos netvarka ir lenkai, talkininkau- 
dami Žygimantui ir priversdami jį arčiau su jais susirišti. 

Tame Švitrigailos ir Žygimanto kare galima pastebėti 
varžytines dviejų Lietuvoje gaivalų už pirmenybę: lietuviš- 
kai katalikiško ir gudiškai pravoslaviško. Laimė abiem ilgą 
laiką svyravo; Žygimantą maždaug šelpė lenkai; Švitrigai- 
los tvirtai laikėsi gudai, kuriems talkininkavo kardininkai. 
Švitrigaila buvo patelkęs ir totorius prieš Žygimantą, bet tie, 
sužinoję kely, kad Vilniuje sėdi didžiojo Vytauto brolis, 
atsisakė prieš jį kariauti. 

Žygimantui didi parama buvo jo sūnus Mykolas, kursai 
daugiausia vadovaudavo kovoms su Švitrigaila. Buvo tai 
drąsus, sumanus ir gabus jaunikaitis. 

Kova ties Ukmerge 1435 m. Lenkų karalius Jogaila pa- 
simirė 1434 metais. Lenkai išrinko vyriausį jo sūnų Vla- 
dislovą, kursai viešpatavo neilgai, kritęs nelaimingoje su 
turkais kovoje ties Varna, šių dienų Bulgaruose. 

Jogailai mirus Švitrigaila manė, kad dabar bus jam leng- 
viau nuveikti Žygimantą. Todėl, pasitelkęs sau kardininkų 
ir gavęs paspirties iš Maskvos, nauju įnirtimu puolė Žygi- 
manto Lietuvą. Tasai pasiuntė prieš jį savo sūnų Mykolą, 
kuriam atėjo talkininkauti Jokūbas Kobylinskis su 8 000 
lenkų. 


135 


Priešai susitiko netoli Ukmergės ant Šventosios upės. 
Švitrigailos kariuomenė buvo gausesnė, tačiau, išskiriant 
kardininkus, buvo tai ginkluota minia, iš visur surinkta, be 
tvarkos. Mūšys buvo kruvinas, bet neilgai tetruko: Švitri- 
gaila buvo nugalėtas ir bėgo į Pietų Rusus. Kovos vieta nuo 
to laiko pavadinta iš lenkiškos kalbos Pabaisku, arba Kova. 

Kadangi mūšy dalyvavo Livonijos magistras su visa 
kardininkų jėga ir buvo užmuštas, o jo kariuomenė bemaž 
visai sunaikinta, tai šis mūšys buvo tuo pačiu kapu kardi- 
ninkams, kuo Žalgiris kryžiuočiams. 

Po to Švitrigailos pralaimėjimo Žygimantui pasidavė 
Polockas, Smolenskas, Vitebskas. Patsai Švitrigaila ilgą 
laiką dar gynėsi, užsirakinęs Volynės pilyse, ir kartkartėmis 
užpuldinėdavo Lietuvą. Likęs Lenkams nebepavojingas, 
buvo su jais susitaikinęs; tačiau Žygimantas griežtai atsi- 
sakė su juo taikintis ir pasidalyti Lietuvoj valdžią. Maty- 
damas nieko neveiksiąs nei geruoju, nei kardu, galų gale 
išsidangino į Valachus. 

Žygimanto būdas ir mirtis. Žygimantas per 9 metus kalė- 
damas pas kryžiuočius ir prisižiūrėjęs jų suktybių bei vylių, 
pasidarė įtariąs, niekuo nepasitikįs, visur matydamas pa- 
vojų ir sankalbį prieš save. Pagrįžęs iš nelaisvės, gavo 
nuo brolio (Vytauto) Starodubą, bet neparodė gabumo, 
ir per visą Vytauto viešpatavimą apie jį kaip ir nebuvo gir- 
dėti. 

Tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, norėjo jos gero, 
norėjo toliau varyti su Lenkais Vytauto politiką, bet ir ne- 
sugebėjo, ir kliudė nuolatinis karas su Švitrigaila. Buvo 
besitariąs su Austrų ciecorium Alberiu ir su kryžiuočių 
ordinu, kad nusikratytų Lenkų globos, bet derybos neatvedė 
į tikslą, kadangi pačioje Lietuvoje didikų tarpe pradeda 
rastis Lenkų šalininkų. Žygimantas priverstas savo ir sū- 
naus Mykolo vardu duoti raštu pasižadėjimą laikytis Lenkų 
vienybės ir mirštant Lietuvą grąžinti Lenkų karaliui. 

Nepasiekęs tikslo, pažemintas, įtūžęs prieš diduomenę, 
mato Žygimantas visur pavojų ir sąmokslus. įtariamus 
didikus ima persekioti, galabyti, pasisavindamas jųjų tur- 
tus ir valsčius. Taip žuvo narsusis karvedys Rurnbautas, 
Trakų vaivada Manvydas ir kai kurie kiti, įtariami palanku- 
mu Švitrigailai. Švitrigailos pasiuntinius, sako, liepęs nu- 


136 


skandinti. Paėmęs į nelaisvę jojo žmoną, ilgai ją laikė, ne- 
sugrąžindamas vyrui; net papa Eugenijus (1434 m.) gavo 
užtarti ją raštu. 

Būdamas žiaurus ir kerštingas su didikais, Žygimantas 
ieškojęs paramos žemesniuose luomuose ir skirdavęs val- 
dininkais kai kada net ne bajorus, kas anais laikais buvo 
nepaprasta; todėl liaudis jį mylėjusi. 

Būdamas šykštokas, vis dėlto, kaip ir Vytautas, pastatė 
nemaža bažnyčių ir jas aprūpino savo lėšomis. 1437 metais 
davė didikams raštą, vadinamą „charta magna“, kuriuo 
jiems pripažino privilegijas, jau Vytauto Didžiojo jiems 
duotas. 

Įkyrėjęs didžiūnams, jų neapkenčiamas ir visus įtarda- 
mas, užsidarė Trakuose, bemaž visai nebesirūpindamas 
valstybės reikalais ir vengdamas žmonių. Čia ir buvo Verbų 
sekmadienį nužudytas. Žudyti susibaudė Vilniaus karvedys 
Daugirdas, Trakų karvedys Leliušas, Žygimanto žirginin- 
kas Skabeika ir Liubarto sūnūs Jonas bei Aleksandras Čar- 
toriskiai. 

Susirinkę į Trakus po Žygimanto mirties didžiūnai, kad 
nesukeltų prieš save žmonių, patariani Goštautui ir Kęsgai- 
lai, iškilmingai palaidojo nužudytąjį valdovą ir paguldė jį 
šalip brolio Vytauto Vilniaus katedroje. 


KAZIMIERAS JOGAILAITIS. 1440—1492 


Žygimantui mirus ginčai ir kova didikų tarpe Lietuvoje 
ne tik nenurimo, bet dar padidėjo. Dabar varžėsi trys par- 
tijos: Mykolo Žygimantaičio, Švitrigailos ir antrojo Jogai- 
los sūnaus Kazimiero. Iš pradžių Lenkai nė vieno iš tų kan- 
didatų nenorėjo praleisti į Vilniaus sostą, sakydami, kad 
Lietuva turinti priklausyti jųjų karaliui Vladislovui. 

Lietuvos didikai, išauklėti Vytauto mokykloje, savaran- 
kiškumo išsižadėti nemanė. Tinkamiausiu į didžiuosius Lie- 
tuvos kunigaikščius buvo, be abejo, gabus Žygimanto sūnus 
Mykolas. Tačiau vieni, kaip antai tėvo užmušėjai, bijojo 
keršto; kiti manė, kad valdant savarankiam ir subrendusiam 
Mykolui, neturėsią tokios įtakos ir svarbos kaip prie nepil- 
namečio Kazimiero, 13 metų jaunikaičio. 


137 


Kadangi Kazimiero šalininkų buvo daugiausia ir jiems 
pritarė iš dalies net lenkai, o senas Švitrigaila maža tepa- 
rodė veiklumo, tai Kazimiero partija ėmė viršų ir, susirinkusi 
Brastoj, pakvietė jį iš Krokuvos greičiausia skubėti į Vilnių. 

Kazimieras atvyko į Vilnių su būriu lenkų patarėjų. Jį 
čia iškilmingai sutiko vyskupas Motiejus, Augmantai, Dau- 
-mantai, Manvydai, Giedraičiai, Sanguškos, Kaributai, Ka- 
rijotai ir kiti galiūnai. Vilniaus katedroje buvo apvainikuo- 
tas Vytauto Didž. kepure. 

Lenkų patarėjų Lietuvos didikai neįsileido, ir tie turėjo 
grįžti namon. Tačiau kadangi Kazimieras buvo per jaunas, 
tai jam buvo priskirta patarėjais Lietuvos didžiūnų, kurių 
žymiausis buvo Jonas Goštautas, vyras išmintingas, su- 
manus, tikrai mylįs savo kraštą. 

Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių valdžia iki Vytauto Didž. 
mirties buvo neapribota; nieks negalėjo pasipriešinti jų įsa- 
kymams. Bet per naminius karus tarp Švitrigailos ir Žygi- 
manto, ypač dabar, užsėdus Lietuvos sostą jaunam Kazi- 
mierui, didikai įgauna kaskart daugiau galios ir reikšmės. 

Mykolo kerštai. Mykolas, aiškiai matydamas Kazimiero 
viršų, iš pradžių vien prašė, kad jam sugrąžintų tėvo Tra- 
kus ir nubaustų tėvo užmušėjus. Kazimieras su tuo sutiko; 
bet Žygimanto mirties kaltininkai nebuvo per daug nubausti: 
vieniems, kaip kad Čartoriskiams, buvo leista pabėgti į 
Maskvą, Daugirdas išsiteisino, Leliušas buvo pašalintas 
iš senatorių tarpo, kitiems atimta valsčiai. 

Mykolas jautėsi nepatenkintas; ieškojo tik progos užimti 
Vilniaus sostą; turėjo ir savo šalininkų, o Žemaičiai griežtai 
buvo atsisakę klausyti Kazimiero; tik Goštauto sumanumu 
pasisekė be ginkluoto susirėmimo palenkti Žemaičius į Ka- 
zimiero pusę, duodant jiems viršininką žemaitį Kantautą, 
išmintingą vyrą ir jų mylimą. 

Negalėdamas ginklu paveržti iš Kazimiero Vilniaus sosto, 
Mykolaš buvo sumanęs su savo šalininkais Kazimierą nu- 
žudyti medžiojant giriose tarp Trakų ir Merkinės. Bet laiku 
apie tai buvo sužinota, ir Mykolas gavo bėgti į Maškvą. 

Maskvos padedamas du kartu buvo beįsiveržiąs į Severs- 
ko šalį, bet žymesnio pasisekimo neturėjo. Galų gale užsi- 
darė Maskvos vienuolyne, kur apie 1452 m. žuvo nunuody- 
tas. Taip užbaigė amžių gabus kunigaikštis, paskutinis iš 


138 


Kęstučio giminės Lietuvos sosto pretendentas, kuriam ne- 
palankios apystovos neleido naudingai patarnauti savo 
tėvynei. 

Kazimiero viešpatavimo pradžia. Persikėlęs iš Krokuvos 
į Vilnių, Kazimieras gan greit susigyveno su Lietuva, pa- 
milo savo naują tėvynę, išmoko lietuviškai ir rūpestingai 
ėmė tvarkyti Lietuvą, klausydamas išmintingų didikų pata- 
rimo. Ypač didžią įtaką turėjo Jonas Gošiautas ir vyskupas 
Motiejus. 

Kazimierui gerai sutariant su diduomene, greitu laiku 
Lietuva nurimo nuo Mykolo šalininkų, padarė sutartis su 
vokiečių ordinais, su Pliskuva bei Naugardu, kurie ieškojo 
Kazimiero globos. 

Galop atvyko į Lietuvą iš Krymo totorių pasiuntiniai, 
prašydami Kazimiero, kad jiems duotų valdovu chanu De- 
vlet Hadži Girėjų, kurs tuomet valdė Lydos pilį. Kazimieras 
iškilmingai paskelbė jį Krymo chanu, apvilkinęs raudonu 
drabužiu, ir Lietuvos marčelgai Jurgiui Radvilai liepė su 
raitarija nulydėti į vietą. Hadži Girėjus per visą savo ilgą 
viešpatavimą išliko ištikimas Lietuvai kaimynas ir talki- 
ninkas. 

Nurimusi Kazimiero Lietuva vėl buvo tokia galinga, kaip 
Vytautui Didž. viešpataujant. Tačiau santykiai su Lenkais, 
ypač dėl Podolės ir Volynės, buvo tamsiu debesėliu; o kai 
Kazimieras tampa Lenkų karaliumi, Lietuvos reikalus pra- 
deda apleisti, ir jos savarankiškumas ima siaurėti. 

Kazimieras — Lenkų karalius 1447 m. Vladislovui, vy- 
resniajam Kazimiero broliui ties Varna negarbingai žu- 
vus, Lenkai pasijuto esą be karaliaus. Todėl, atsiuntę pas 
Kazimierą pasiuntinius, meldė jį būti jų karaliumi, norė- 
dami tuo būdu surišti Lenkus su Lietuva vienu karaliaus 
asmeniu. 

To visai nenorėjo Lietuvos didžiūnai ir griežtai atsisakė 
išleisti iš Vilniaus savo valdovą. Kazimieras ir patsai ne- 
norėjo Lenkų sosto, bijodamas nustoti Lietuvos, kurios 
iki šiolei nebuvo atsižadėjęs Mykolas Žygimantaitis. 

Keturis kartus leido lenkai savo pasiuntinius į Vilnių, 
kviesdami lietuvių didikus pasitarti dėl to reikalo į Piotrkovą 
ir į Parčevą, bet veltui. Tuomet, kad pabaugintų Kazimierą, 
pastatė į Lenkų karalius kandidatus Mozūrų kunigaikštį 


139 


Boleslovą, netikrą Mykolo Žygimantaičio brolį. Šis, tapęs 
Lenkų karaliumi, būtų rėmęs Mykolą. 

Kazimieras pajuto pavojų ir pradėjo rimtesnes derybas 
su Lenkais Brastoje. Tačiau derybos ilgai negalėjo pasi- 
baigti, kadangi lenkai, užgriebę dar Žygimantui valdant 
Podolę ir Volynę, nenorėjo jų grąžinti Lietuvai. Jie matė, kad 
visos Lietuvos savarankiškumo negalės iš karto panaikinti, 
taigi sumanė ją paglemžti dalimis, atplėšdami Lietuvai 
atskiras sritis. 

Lietuvos didikai griežtai atsisakė išleisti Kazimierą iki 
raštu pasižadės sugrąžinti lietuviams užgriebtas lenkų sritis. 
Galop Kazimieras pavedė Lucką su visomis apylinkėmis 
valdyti sugrįžusiam iš Valachų dėdžiui Švitrigailai, o ga- 
lutinai sutaikinti lietuvius ir lenkus dėl Podolės ir Volynės 
pasižadėjo, tapęs abiejų tautų valdovu. 

Negana to, išvažiuodamas į Lenkus, Kazimieras raštu 
dar pasižadėjo ir priesaika patvirtino nesiaurinti Lietuvos 
ribų, kokios buvo prie Vytauto, ginti jos savarankiškumą, 
valdyti abi šali pakaitais iš Vilniaus ir iš Krokuvos, skirti 
Lietuvai aukštesniuosius valdininkus tik vietos žmones, ne 
Lenkų pavaldinius. 

Tuo pačiu raštu Kazimieras žymiai praplatino bajorų 
teises, atiduodamas iš dalies jų valiai valstiečius, o siau- 
rindamas didžiojo kunigaikščio valdžią. Taip antai kuni- 
gaikštis atsisako teisti ponų pavaldinius ar priimti pas save 
pabėgusius nuo jų darbo žmones. 

Nesutikimai dėl Podolės ir Volynės truko bemaža per 
visą ilgą Kazimiero viešpatavimą. Abi pusi — lietuviai ir 
lenkai — rinkdavosi į seimus Liubline, Parčeve, Piotrkove, 
Brastoj, bet įsipykę ir įsikarščiavę neprieidavo prie jokio 
galo. 

Pats Kazimieras laikėsi nuošaliai, norėdamas vien tik 
taikos ir sau ramumo. Lietuviams prisiekęs neatiduosiąs 
Lenkams Vytauto įgytų žemių, per 6 metus, būdamas jau 
Lenkų karaliumi, atidėliojo paprastai karalių daromą prie- 
saiką, nes toje priesaikoje buvo žodžiai, reikalaują prijungti 
Lietuvą prie Lenkų ir grąžinti jiems Podolę bei Volynę. Ga- 
lop prisiekė bendrais žodžiais, kad sugrąžinsiąs Lenkams 
neteisingai jiems atimtas žemes ir neskirsiąs nuo jų Lie- 
tuvos. Tuo būdu klausimas neišspręsta. l 


140 


Ypač ginčai paaštrėjo tuomet, kai Švitrigaila mirdamas 
atidavė Lucką ir visą Volynę Lietuvos valdininkams. Karš- 
čiausiais Lietuvos reikalų gynėjais buvo Jonas Goštautas 
ir Vilniaus vysk. Motiejus. 

Koks buvo lietuvių tarpe nepasitikėjimas lenkais, galima 
suprasti iš Parčevo seimo 1451 m. Lietuviai, vykdami į tą 
seimą, apsistojo Brastoje ir nuo lenkų reikalavo laiduoti 
raštu, kad jiems nieko pikta negresia. Kai kurie įširdę su- 
grąžino lenkams bajorystės ženklus, arba herbus, Horodlėje 
paimtus (Goštautas, Manvydas, Kęsgaila, Mangerdavičius 
ir kiti). Atvykę į Parčevą, nėjo į pilies rūmus, tik apsistojo 
papily ir apsikasė grioviais, o į seimą nusiuntė vieną vysk. 
Motiejų, griežtai pareikšdami, kad Podolės ir Volynės len- 
kams neužleisią, nes lietuviai dar už Algirdo čia liejo kraują, 
išvaduodami tas šalis nuo totorių. Derybos pasibaigė niekais. 

Lietuviai jau buvo sumanę visai nuo Lenkų atsiskirti 
ir didžiuoju kunigaikščiu pakelti Simoną Olelkaitį. Kazi- 
mieras vos apgesino gaisrą, žadėdamas jiems savo sūnų; 
nors pažadėjimo paskui neištesėjo. 

Kazimieras, norėdamas sutaikinti lietuvius ir lenkus, 
nemokėjo įtikti nei vieniems, nei antriems: lietuviai jį pra- 
vardžiavo lenku, nes nesilaikąs Vilniuje duotos priesaikos 
ir pataikaująs lenkams. Lenkai su panieka jį vadino „litvi- 
nu“, nes medžiokle užsiėmęs, maža tesirūpinąs valstybės 
reikalais ir po pusmečius sėdįs Vilniuje, ne Krokuvoje. 

Tuo tarpu miršta 1453 m. vysk. Motiejus. Jonas Goštau- 
tas, įkyrėjęs karaliui prieštaravimais, nustoja jo pasitikė- 
jimo; galop ir jisai 1459 m. miršta. Lietuvos didžiūnai, pa- 
skendę gašlumuose, maža besirūpina tėvynės reikalais, ir 
ginčai dėl Podolės bei Volynės pamažu nurimsta. Lenkai 
jose įsiviešpatauja. 

Tais lenkų ir lietuvių nesutikimais pasinaudojo Užvolgio 
Kipčako totoriai. Hadži Girėjui mirus, jo įpėdinis Menglis 
Girėjus, Krymo chanas, ėmė irgi užpuldinėti ir naikinti Po- 
dolę bei Volynę. Lietuviai ir lenkai vieni kitus įtarinėjo, kad 
tyčia iš keršto užsiundę totorius, o ginti jų neskubėjo. 

Gražios ir turtingos Vytautui viešpataujant šalys dabar 
liko be priežiūros; tvirtos kitados pilys liko nugriautos ir 
išdegintos. Tik prieš Kazimiero mirtį 1489 m. pasiųstas jo 
sūnus Jonas Olbrachtas bent kiek numalšino totorius. 


141 


Karas su kryžiuočiais 1454—1466. Kazimieras ilgokai 
kariavo su kryžiuočiais. Lenkai, ypač lietuviai, tame kare 
dalyvavo be ypatingo noro; o kadangi jisai užsitęsė ir savo 
išlaidomis įkyrėjo, tai lietuviai Goštautui vadovaujant be- 
maž visai atsisakė jame dalyvauti, tik retkarčiais mokė- 
dami karo išlaidas, arba atsitikus progai, suteikdami len- 
kams pagalbą. Taip antai 1465 m. žemaičiai ties Palanga 
sumušė stiprų kardininkų raitelių pulką, einantį kryžiuo- 
čiams į talką. 

Pasibaigus karui Lenkai gavo visą pamarį apie Danską ir 
visą Kulmą; kryžiuočiams bepaliko tik rytų Prūsai su Ka- 
raliaučiumi. Lietuva tąja Torno sutartimi negavo nieko, 
nors galėjo, jei lenkai būtų tam pritarę, atsiimti bent Klai- 
pėdą ir žemutinę Nemuno dalį. 

Iš to kilo dar didesnė prieš lenkus neapykanta ir ginčai 
savitarpy: vieni šaukė, kad Lietuvai reikėję aktingiau da- 
lyvauti kare, kiti buvo tos nuomonės, kad reikėję pasinau- 
doti sunkia lenkų padėtimi ir atsiimti Podolę ir Volynę. 

Santykiai su Maskva. Nors aiškaus karo tarp Lietuvos 
ir Maskvos Kazimierui viešpataujant nebuvo, neskaitant 
mažesnių užpuldinėjimų ir susirėmimų pasieniais, tačiau 
kaimynų santykiai buvo nekokie. Lietuvos padėtis per Ka- 
zimiero nerangumą eina kaskart menkyn. Tuo tarpu veik- 
lus ir sumanus didysis Maskvos kunigaikštis Ivanas III 
naudojasi kiekviena proga savo valstybės sienoms praplėsti, 
susidraugaudamas su Kazimiero priešais. 

Apsiskelbęs aukščiausiuoju visų Rusų valdovu, Ivanas 
pradėjo pamažu, bet patvariai glausti visus rusiškuosius 
kraštus po viena savo valdžia; pirmiausia tuos kraštus, 
kurie buvo tik tolimesnėje Lietuvos globoje, o paskui ir tų, 
kurie jau buvo su Lietuva organiškai surišti. 

Pirmiausia Ivanas III užėmė ir prie Maskvos prijungė 
Tverės kunigaikštiją, esančią Lietuvos įtakoje. Paskui teko 
maskoliams didysis Naugardas, garsus savo turtais ir pre- 
kyba, buvęs Lietuvos globoje ir jai mokėjęs duoklę. Ivanas 
HI tvirtai pasiryžo jį užgriebti. Veltui naugardiečiai su savo 
valdove našle Morta Boreckiene šaukėsi Kazimiero pagal- 
bos; tasai per savo nerangumą nesiskubino su pagalba, 
ir Ivanas III užėmė Naugardą; trims šimtams įtakinges- 
niųjų nukapodino galvas, pasisavino jų turtus, išplėšė iždą 


142 


ir, prisikrovęs 300 vežimų aukso bei sidabro, sugrįžo į Mask- 
vą. Nuo to laiko Naugardo prekyba visai sunyko. 

Kai 1480 metais Ivanas III atsipalaidavo nuo totorių 
jungo, jisai ėmė dar drąsiau elgtis ir jau nuo pačios Lie- 
tuvos atplėšė Velikije Luki ir rytinę dalį Seversko, teisin- 
damasis tuo, kad patys pasienio kunigaikščiai — Vorotins- 
kiai, Odojevskiai ir kiti — panorėję prisidėti prie Maskvos. 

Kazimieras vis dėlto vengė aiškaus susirėmimo su Mask- 
va, ne visai pasitikėdamas savo rusiškais kraštais ir tei- 
sindamasis čia tuo, kad iždas tuščias, čia kad lenkai neno- 
rėsią Lietuvai talkininkauti — bet daugiausia per savo ne- 
rangumą. Daugiau jam rūpėjo, kad Vengrų bei Čekų ka- 
ralystės tektų jo sūnums, ne kaip Lietuvos reikalai; tik ret- 
karčiais ją aplankydavo ir atsitiktinai aprūpindavo; daž- 
niausiai josios reikalus pavesdavo didžiūnų tarybai. 

Veltui didžiūnai, savo tarpe nesutikdami, meldė Kazi- 
mierą duoti jiems vieną savo sūnų; Kazimieras iki gyvos 
galvos nenorėjo išleisti Lietuvos vairo iš savo rankų, im- 
damas ant savo pečių visos Lietuvos ir Lenkų valdymo 
naštą, ko nedrįso padaryti nė Jogaila. 

Kazimiero viešpatavimas. Kazimieras pirmasis buvo vien- 
kart ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, ir Lenkų karaliu- 
mi. Lietuvą valdė 52 metus, Lenkų karaliumi išbuvo 45 
metus. Lietuvai jo ilgas viešpatavimas davė, tiesa, taikų 
ir ramų gyvenimą, bet buvo ir pradžia josios žlugimo bei 
sienų siaurėjimo. 

Didžiūnai, jam per jaunam pradėjus viešpatauti, įgauna 
vis didesnę reikšmę ir valdžią, daugiau prisisavina teisių, 
bet tomis teisėmis ne tėvynės labui pasinaudoja“. Kariuo- 
menės skaičius mažėja, nors taupumu Kazimieras nepasi- 
žymėjo, ir iždas dažniausiai būdavo apytuštis. Tiesa, ima 
kilti mokslas, prekyba, amatai ir daugėti gyventojų. Švie- 
suomenė pradeda plačiau vartoti lotynų kalbą. 

Tačiau Kazimiero vardas net tolimosiose šalyse buvo 
garsus, nes vis dėlto suvienyta Lietuvos ir Lenkų valstybė 
vienose rankose buvo labai žymi galybė. Papa jam rašė, 
ragindamas stoti prieš turkus ir išvaduoti nuo jų Europą. 

* Kazimieras 1468 m. Piotrkovo seime žymiai padidino bajorų privile- 
gijas, o susiaurino miestelėnų ir valstiečių teises. Nuo to laiko pradeda įsi- 


galėti baudžiava. 


143 


Steponas, Valachų ir Moldavų valdovas, kelis kartus meldė 
jo pagalbos prieš turkus. Net iš tolimųjų Persų žemės buvo 
atvykęs nuo šacho Užango pasiuntinys Izaokas iš Trape- 
zundo, žadėdamas talką prieš turkus. 

Bet Kazimieras nemokėjo naudotis savo galybe ir pasi- 
taikiusia proga,— daugiau rūpinosi savo sūnų vainikais: 
vyriausiąjį savo sūnų Vladislovą pasodino ant Čekų sosto. 
Paskui, norėdamas antrajam sūnui šv. Kazimierui išrū- 
pinti Vengrų sostą, be reikalo įsipainiojo į ilgą karą su Mo- 
tiejum Huniadžiu, kurį viena Vengrų dalis buvo išsirinkusi 
karaliumi. 


ALEKSANDRAS. 1492—1506 


Skubiai atvykęs iš tėvo laidotuvių su Lietuvos senatoriais 
į Vilnių, Aleksandras buvo Lietuvos didžiūnų, nelaukiant 
lenkų pritarimo, paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu. Lenkai, 
supykę už tai, buvo jau berenką savo karaliumi ne jo brolį 
Joną Olbrachtą, tik Mozūrų kunigaikštį Jonušą iš Piastų 
giminės. Tik ačiū savo motinos Elžbietos apsukrumui, Jonas 
Olbrachtas buvo galų gale išrinktas karaliumi Piotrkovo 
seime. Ir Lietuvos, ir Lenkų diduomenė, nepaisydamos 
a. a. Kazimiero paskyrimo, pačios jau savinasi teisę rinkti 
valdovus. 

Liepos 30 dieną Aleksandras buvo Vilniaus katedroje 
apvainikuotas. Apsisiautęs karališku apsiaustu, ant galvos 
perlais ir brangiais akmeninis išsagstyta Gedimino kepure 
arba mitra Aleksandras, lydimas didikų, ėjo per didžiąsias 
bažnyčios duris ir prisiartino prie sosto pas didįjį altorių. 
Čia didikai jį savo rankomis užkėlė ant sosto; vyskupas 
atlaikė iškilmingai mišias. 

Paskui didysis Lietuvos marčelga Jonas Litavaras Chrep- 
tavičius padavė Aleksandrui kalaviją ir karaliaus lazdą — 
drausmės bei malonės ženklus,— pratardamas, kad val- 
dytų tėvynę ne svetimais, bet lietuviškais papročiais kaip 
Vytautas Didysis. Užbaigė savo kalbą žodžiais: „Jei seksi 
to didžio pranokėjo pavyzdžiu, tai ta kunigaikštystė atstos 
tau visas kitas karalystes ir būsi lygus bet kuriam kara- 
liui. Jei Vytauto neseksi, būsi ir mūsų, ir savo pražūties 
priežastimi“. 


144 


Kaip parodė paskui nelaimingas jo viešpatavimas, Alek- 
sandras nepasekė Vytauto pavyzdžiu, neturėjo tam nei ga- 
bumo, nei tvirto būdo, nei valios, neturėjo nei tiek darbš- 
tumo kiek jo tėvas. 

Kaip Kazimieras, taip ir jojo sūnus Aleksandras, apimda- 
mas Lietuvos valdžią, turėjo raštu pripažint bajorijos tei- 
ses, kurias dargi žymiai padidino. Be didikų ir seimo pri- 
tarimo didysis kunigaikštis negalėdavo pradėti nieko svar- 
besnio — nei mokesčių dėti, nei žemių ar žymesnių vietų 
skirstyti. Ūkininkai palieka pririšti prie žemės ir pradeda 
vaikščioti po dvi dieni per savaitę dvarams dirbti. 

Nieku patsai nenusimanydamas valstybės tvarkyme, visa 
ko bijodamas, Aleksandras duoda didžią galią didžiūnų 
tarybai, į kurią su Glinskiu daugiausia patenka gudai pra- 
voslavai; jie už Aleksandro, ypač jam vedus Maskvos ku- 
nigaikštaitę Eleną, nustumia lietuvių katalikų įtaką. 

Išrytų Maskva kas kartą skverbias giliau į Lietuvą, užim- 
dama jos pasienius; Podolę ir Volynę naikina totoriai, pa- 
siekdami kartais net Minską ir Naujapilį; kryžiuočiai irgi 
pradeda pakelti galvą, o Aleksandras be jokio reikalo įsi- 
painioja su broliu Jonu Olbrachtu į nelaimingą ir beprasmį 
karą su Valachais, kur žuvo daug žmonių; mirus gi Jonui 
Olbrachtui, daugiau rūpinasi Lenkų karūna ne kaip Lietuvos 
apgynimu nuo josios priešų. Toks tai bendras vaizdas Alek- 
sandro viešpatavimo. 

Santykiai su Maskva. Nesutikimai su Maskva dėl Se- 
versko pasienio sričių prasidėjo jau už Kazimiero. Bet Va- 
silijaus Ivanas vis dar tuomet vengė aiškių nesusipratimų, 
pribijodamas atviro karo. Dabar gi, supratęs silpną Alek- 
sandro būdą, ėmė graibyti kaskart daugiau Lietuvos pa- 
sienių. Aleksandras ne kardo griebėsi gintis, bet siuntinėjo 
kartkartėmis pasiuntinius, tuščia reikalaudamas grąžinti 
užgriebtąsias sritis. 

Galop sumanė Aleksandras susigiminiauti su Ivanu, ves- 
damas jo dukterį Eleną ir vienkart išsižadėdamas jau Ivano 
užimtų kraštų su sąlyga, kad tasai pasižadėtų Lietuvos 
daugiau nebeskriausti. 

Bet ši taika su Ivanu III nebuvo ilga; tasai vėl ėmė ieškoti 
visokių priekabių: čia Aleksandras varžąs Eleną stačiatikių 
tikėjime, čia spaudžiąs gudų tikybą, čia patys Seversko 


145 


kunigaikščiai norį pasiduoti Maskvos globai. Galop užėmė 
Brianską, Černigovą, Rylską ir Naugardą Severiškį. 

Veltui Aleksandro pasiuntinys Strumila reikalavo teisy- 
bės,— Ivanas savo bajorų taryboje, vadinamoje dūmoje, aiš- 
kiai pasisakė priimsiąs visus, kas prie jo glausis, ir niekas 
negalįs jam to prikišti ar drausti. Negana to, nieko nelauk- 
damas su stipria kariuomene patsai užpuolė Lietuvą. 

Aleksandras noroms nenoroms buvo priverstas griebtis 
ginklo ir, surinkęs vos 14 000 kariuomenės, pasiuntė prieš 
Ivaną savo vadą Konstantiną, Ostrogo kunigaikštį. Tasai 
mušėsi kaip liūtas ties Vedrošos upe, arti Dorogobužo, bet 
prieš keletą kartų didesnę maskolių kariuomenę neatsitu- 
rėjo, patsai pateko į nelaisvę (1500 m.). Kalbinamas tar- 
nauti Maskvos kunigaikščiui, nesutiko ir buvo grandinėmis 
apkaltas. 

Aleksandras buvo patsai beišeinąs su antra kariuomene 
prieš maskolius, bet sužinojęs apie nelaimingą mūšį, su- 
grįžo į Polocką, o maskoliai užėmė bemaž visą Seversko 
kraštą. Ivano pakurstytas Krymo chanas užpuolė iš pietų 
ir baisiausia sunaikino Volynę, pasiekęs Vladimirą ir Brastą. 

Maskoliai su didžia kariuomene apgulė Smolenską, bet 
"Mikalojui Glebavičiui su didžiausiu atsidavimu jį ginant, 
paimti jo negalėjo. 

Lenkai tame Lietuvos kare su Ivanu nedalyvavo; tik Jonas 
Albrechtas buvo nuo savęs pasiuntęs į Maskvą pasiuntinį, 
užtardamas brolį, tačiau viskas žodžiais ir pasibaigė. 

Tame kare su Maskva lietuvių talkininkais netikėtai ran- 
dasi Kipčako chanas Šich-Achmetas, kursai, su žymia toto- 
rių kariuomene persikėlęs per Volgą ir Doną, puolė mas- 
kolius, šeimininkavusius Seversko krašte. Iš kitos pusės 
Livonijos Magistras Pletenbergas irgi stojo prieš maskolius 
su stipria raitarija ir keletą kartų juos supliekė. 

Bet miršta tame tarpe netikėtai Lenkų karalius Jonas 
Olbrachtas, ir Aleksandras, viską metęs į šalį, vien tesirū- 
pina, kad Lenkų sostas atitektų jam, o ne jo broliui Vladis- 
lovui ar Žygimantui. 

Veltui Šich-Achmetas, Krymo chano Mengli Girėjaus už- 
pultas, šaukias Aleksandro pagalbos,— tasai pasitenkina 
savo talkininkams vien patarimus ir paraginamus raštus 
besiuntinėjęs, o kai pergalėtas Šich-Achmetas bėgo į Lie- 


146 


tuvą, tai čia buvo paimtas kaip belaisvis ir apgyvendintas 
Kaune, kur ir mirė. 

Likęs Lenkų karaliumi (1502 m.) Aleksandras dabar 
galėjo išvesti ir lenkus prieš maskolius į kovą. Tačiau ir 
lenkai neturėjo noro talkininkauti Lietuvai, ir patsai Alek- 
sandras bevelijo derėtis su Ivanu III, išleidęs pasiuntinius 
į Maskvą. Galų gale 1503 m. vargais negalais buvo pada- 
ryta šešeriems metams taika, kuria visas Seversko kraštas 
atiduota Maskvai su Putivlio, Dorogobužo, Toropeco, Čer- 
nigovo, Briansko, Starodubo, Naugardo, Seversko ir kitais 
miestais, t. y. bemaž visa Uždneprė. 

Ivanas III sau reikalavo net Smolensko ir Kijevo; bet 
kadangi jųdviejų nebuvo paėmęs, tai Aleksandras nesutiko 
jų atiduoti Maskvai. 


Tikėjimo dalykai. Ivanui kovoti su Aleksandru daug pa- 
dėjo Elenos tarnai — kunigaikštis Romodanovskis ir pod- 
jačis Šostakas, pristatyti prie jos neva sergėti, kad ji ne- 
priimtų katalikų tikėjimo. 

Pati Elena, nors išlikusi pravoslavų tikėjime, pamilo 
Lietuvą, buvo ištikima Aleksandro žmona ir gynė savo 
vyrą ir jo reikalus raštais, siuntinėtais į Maskvą. Bet prie 
josios pristatyti tarnai buvo tiesiog Ivano šnipais, praneš- 
dami jam apie visa, kas Lietuvoj atsitikdavo. O kai Ivanui 
reikdavo priekabės karui pradėti, jie siųsdavo melagingų 
žinių apie persekiojimą pravoslavų tikybos ir Elenos ver- 
timą į katalikus. 

Jogaila ir Vytautas Didysis, kaip uolūs nauji katalikai, 
buvo suteikę raštais didesnes teises katalikams negu pra- 
voslavams Lietuvoje. Tačiau jau Vladislovas Varniškis 
Lenkuose, o jo įpėdinis Kazimieras 1443 m. ir Lietuvoje 
sulygino katalikų ir pravoslavų didikų teises. 

Valdant Kazimierui pravoslavų skaičius Lietuvoj buvo 
žymiai didesnis negu katalikų. Vyskupijų jie turėjo 12—15 
su Kijevo metropolitu. Nors Kijevo metropolijos unija su 
Roma ne visai įvyko, kaip norėjo Vytautas Did., bet san- 
tykiai buvo gana draugiški, ypač su papa Sikstu IV; Kijevo 
metropolito santykiai su Roma buvo daug artimesni ne kaip 
su Maskvos metropolitu, nes Maskva su Kijevu varžėsi dėl 
pirmenybės. 


147 


Aleksandras ne tiktai pravoslavų tikybos nepersekiojo ir 
savo žmonos tikėjimo nevaržė, bet dar daugiau jiems pa- 
taikavo negu katalikams, ypač kai marčelga Mykolas Glins- 
kis, pravoslavas, bemaž visiškai buvo paėmęs Aleksandrą 
į savo rankas, turėdamas begalinį jojo pasitikėjimą. 

ivanas III, sumanęs atplėšti nuo Lietuvos visus stačia- 
tikius gudus, skleidė plačiai gandus, kad pravoslavija Lie- 
tuvoj esanti persekiojama, kad jai gresiąs pavojus nuo Ry- 
mo papos ir kad patsai Kijevo metropolitas esąs įtariamo 
tikėjimo. 

Pasigarsinęs pravoslavų tikėjimo gynėju ir visų rusų 
valdovu, Ivanas HI su tais obalsiais ir karus kariavo prieš 
Aleksandrą. Ypač gavo progos Ivanas skleisti savo paska- 
loms, kai Vilniaus vysk. Taboras apgyvendino Lietuvoj 
bernardinus, ir tie turėjo nemažą pasisekimą rusų gudų 
tarpe. 

Totorių užpuldinėjimai. Krymo totoriai, talkininkaudami 
Maskvai, pradeda juo toliau, juo drąsiau ir plačiau siaubti 
Lietuvą, nerasdami čia tikro pasipriešinimo. Kai kada jie 
pasiekia ne tik Slucką ir Minską, — patsai Vilnius pradeda 
bijoti jųjų užpuolimų. 

Aleksandras buvo įsakęs medinių sienų vietoj apvesti 
Vilnių mūro sienomis. Tačiau kadangi dėl Aleksandro ne- 
rangumo jojo įsakymuose nebuvo griežtumo, tai tas darbas 
kas metai atidėliota, iki galutinai tuo dalyku pasirūpino 
veiklus Vilniaus vysk. Taboras, kursai savo energija priver- 
tė vilniečius išmūryti ir sustiprinti miesto sienas, o vartų, 
arba bromų, skaičių sumažinti iki penkių ir juose laikyti 
nuolatinę sargybą (1506 m.). 


Pasibaigus karui su Maskva, Aleksandras galėjo su- 
drausti Krymo totorius, bet nei pats neturėjo tiek energijos, 
nei diduomenė tuo labai nesirūpino vien tik kerštus ir vai- 
dus bekeldama savo tarpe. 


Daugiausia sukėlė vaidų Glinskis, kursai, Aleksandro 
pasitikėjimą išnaudodamas savo tikslams, ir savo priešams 
keršydavo be atodairos. Jo paklausęs, Aleksandras be jokios 
kaltės Krištupui Iliničiui atėmė Lydą, o Manvydui — mar- 
čelgystę. 

Sukilo prieš Glinskį Glebavičius, Zaberezinskis, Kiška, 


148 


Mykol. Radvila ir Goštautas. Glinskis buvo sumanęs ir 
juos pašalinti iš kelio; kaip spėjama, net svajojo, sergan- 
čiam bevaikiui Aleksandrui mirus, palikti didžiuoju Lietuvos 
kunigaikščiu. Vos Jonui Laskiui, kancleriui, ir vyskupui 
Taborui pasisekė bent kiek atidaryti Aleksandrui akis ir 
padėtį nušviesti. 

Totoriai, pasinaudodami taja namine Lietuvos netvarka, 
jąią užpuldinėjo ir naikino, nė kieno nedraudžiami. Tuo 
metu plačiai pagarsėjo Slucko kunigaikštienė našlė Anas- 
tazija Olelkienė, kuri du kartu apsigynė nuo totorių, su- 
rinkusi apylinkės gyventojus ir drąsiai stojusi į kovą su už- 
puolikais. | 

Bet skaudžiausį smūgį totoriai gavo prieš pat Aleksandro 
mirtį. Didžios Krymo totorių minios užpuolė Lietuvą ir 
siaubdamos ėjo vis gilyn. Aleksandras, įtartino gydytojo, 
Glinskio pristatyto, slaugomas, pavojingai sirgo. Buvo ba- 
jorams įsakyta greičiausia ginkluotis ir rinktis. Tačiau įsa- 
kymo maža kas teklausė ir rinkosi labai tingiai. Susirinkusi 
maža kareivių saujelė atsisakė eiti prieš totorius be didžiojo 
kunigaikščio. Turėjo sergantį Aleksandrą kartu su žmona 
vežti į Lydą, ant kurios tiesiog plūste plūdo totorių gaujos. 

Vos didysis kunigaikštis atvyko į Lydą, ateina žinia, kad 
totoriai nebetoli. Kilo dar didesnis sumišimas ir išgąstis. 
Bemaž mirštantį Aleksandrą gabena atgalios į. Vilnių, o 
kariuomenė. pavedama St. Kiškai ir Glinskiui. Kiška irgi 
staiga susirgo. Tik vienas Glinskis nenusiminė ir, turėda- 
mas vos 12 000 kareivių, išėjo drąsiai prieš keletą kartų 
gausingesnius totorius, kuriuos ties Klecku baisiausiai su- 
grūdo, paleidęs apie 40 000 vienų belaisvių, totorių paimtų. 

Kai toji žinia pasiekė Vilnių, mirštąs Aleksandras jau 
gulėjo be žado. 

Aleksandro viešpatavimas buvo neilgas ir labai nelai- 
mingas Lietuvai. Ji nustojo didžių žemės plotų, totorių nuo- 
latos siaubiama; viduje įsivyravo netvarka ir vaidai didikų 
tarpe. Turėdama neramų kaimyną Ivaną III, Lietuva savo 
kovose su juo ir su totoriais neturėjo bemaž jokios pagal- 
bos iš lenkų. 

Pats Aleksandras buvo silpno ir proto, ir būdo, nerangus 
ir tingus, o vienkart užsispyrėlis ir linkęs prie rūstybės. 
Valstybės turtą gerokai išeikvojo neprotingu dosnumu visai 


149 


neužsitarnavusiems žmonėms. Žydams iš pradžių buvo gana 
palankus; bet paskui ėmė jų neapkęsti ir net buvo pasiryžęs 
juos visai iš Lietuvos išvaryti, kai žmonės pašnekėjo, kad 
žydė, gydydama Eleną, savo vaistais padariusi ją nevai- 
singa. 

Aleksandrui viešpataujant nieko svarbesnio nebuvo da- 
roma — nei kariuomenė šaukiama, nei mokesčių dedama — 
be seimo sutikimo. Iš pradžių tai buvo daroma dėl atsar- 
gumo; o nuo Radomo seimo 1505 m. virto teise ir prievole, 
varžančia didįjį kunigaikštį ir siaurinančia jo valdžią. 

Mirė Aleksandras vos 46-tų metų amžiaus ir palaidotas 
Vilniuje, šalip savo brolio šv. Kazimiero. Lietuvos didžiū- 
nai bijojo jo lydėti į Krokuvą, kad Glinskis, nuo Lydos su- 
grįžęs pergalėtoju, jiems nesant Vilniuje, nepasiskelbtų di- 
džiuoju kunigaikščiu. 

Greit palaidoję Aleksandrą Vilniuje ir nelaukdami lenkų 
sutikimo, Lietuvos didikai paskelbė didžiuoju Lietuvos ku- 
nigaikščiu Aleksandro brolį Žygimantą ir kvietė kuo grei- 
čiausiai atvykti iš Silezijos, kurią tuomet jisai valdė. 


ŽYGIMANTAS II SENIS. 1506—1548 


Bemaž visas Žygimanto II viešpatavimas — tai karas su 
Maskva. Jau už Aleksandro maskoliai, atplėšę nuo Lietuvos 
trejetą kartų užpuola maskoliai Lietuvą, norėdami nuo jos 
atimti visus rusų ir gudų kraštus, Žygimantas ginasi, tačiau 
be gyvesnės energijos, nerasdamas pritarimo bajorų ir di- 
dikų tarpe. O kas vien tik ginasi, galop turi pralaimėti. 

Glinskio maištas. Pasibaigus šešerių metų paliauboms, 
dar Aleksandro padarytoms, Vasilijus III, didysis Maskvos 
kunig., pradėjo vėlei karą su Lietuva. Bet Lietuvos padėtis 
tuo buvo dabar geresnė, kad valdžią laikė rūpestingas ir 
sumanus valdovas, kursai ir su valstybės iždu elgėsi tau- 
piau negu Aleksandras. Bet Maskva rado sau talkininką 
pačioje Lietuvoje; tatai buvo Glinskis ir jojo šalininkai. 

Mykolas Glinskis, totorių kilimo, buvo vyras apsukrus, 
sumanus, iškalbingas, plačiai apsišvietęs, jaunystėje aplan- 
kęs bemaž visą Vakarų Europą. Aleksandras ir jo žmona 


150 


Elena juo visiškai pasitikėjo ir savo malonėmis apdovanojo. 
Bet jisai per savo išdidumą įsigijo nemaža ir priešų, kurie 
net teismo reikalavo, kad Glinskio nedorybės aikštėn iškeltų. 

Žygimantas Glinskiui nepasitikėjo, tačiau, žinodamas, 
kad tasai turi nemaža šalininkų, lig laiko tylėjo; tik jau 
Glinskis į jo malonę įsipirkti nebegalėjo. Galop matyda- 
mas, kad jo rolė Lietuvoje baigta, surinkęs savo raitarijos 
apie 700, nakčia užklupo savo didžiausį priešą Joną Za- 
berezinskį, Lietuvos marčelgą, nužudė jį ir jo žmoną ir su 
savo šalininkais persidavė maskoliams, tuomet jau karia- 
vusiems prieš Lietuvą. 

Vasilijus III, užėmęs ir sunaikinęs likusiąją Lietuvoj 
Seversko dalį, atėjo iki pat Žitomiro ir Slucko. Glinskis 
su kita maskolių kariuomene ir su savo šalininkais buvo 
net Minską apstojęs. Tačiau, išėjus į karo lauką pačiam Žy- 
gimantui, maskoliai buvo priversti trauktis atgal, o ties Orša 
gausinga jų kariuomenė liko visai išblaškyta. 

Žygimanto karvedžiai Stanislovas Kiška ir pabėgęs iš 
Maskvos kalėjimo Konstantinas Ostrogiškis, gerokai apnai- 
kinę priešo kraštus, grįžo laimingai į Smolenską. Galop 
tarp Vasilijaus ir Žygimanto buvo padaryta 1509 m. taika: 
abi pusi sugrąžino paimtuosius belaisvius, o Vasilijus iš- 
sižadėjo tų kraštų, kuriuos Glinskio pagalbą buvo užgrie- 
bęs po Aleksandro mirties. 

Patsai Glinskis pasiliko Maskvoje; likę Lietuvoje jo dvarai 
ir turtai buvo atiduoti valstybės iždui. Pasilikę Lietuvoje jo 
šalininkai buvo teisti, bet lengvai nubausti, o kai kurie iš- 
teisinti. 

Antrasis karas su Maskva. Taika su Maskva nebuvo 
pastovi: Vasilijus nenorėjo išsižadėti gudiškosios Lietuvos 
dalies, o Glinskio kurstymai paskubino taikos sulaužymą. 
Po penkerių metų, kuriuos Vasilijus III sąmoningai su- 
naudojo prisirengimui, vėl prasidėjo karas, kursai tęsėsi 
ištisus aštuonerius metus. 

Žygimantas nebuvo užtenkamai prisirengęs, nerado ir 
savo didikų paspirties: kariuomenė rinkosi nenoromis, ne- 
noromis ir nereguliariai buvo mokami ir mokesčiai karo 
išlaidoms padengti. 

Vasilijus su didele kariuomene pirmiausia apstojo Smo- 
lenską, Glinskio patartas, kad tai svarbiausias rytų Lietuvos 


151 


miestas ir visų gudų raktas. Jurgis Sologubas ilgai gynė 
miestą, teturėdamas vos 8 patrankas. Bet kai gausingos 
Glinskio patrankos gerokai apgriovė sienas ir kai pačiame 
mieste atsirado papirktų Glinskio šalininkų, Sologubas no- 
roms nenoroms buvo priverstas maskoliams atidaryti pilies 
vartus (1514 m.). 

Kai kurie Smolensko gyventojai buvo pakarti, daugelis 
išvaryta į Rusų gilumą. Nuo to laiko Smolensko prekyba, 
kitą kartą plati, bemaž visai žlugo, kaip kitados ir Didžio- 
jo Naugardo. 

Vasilijus buvo žadėjęs Smolenską pavesti Glinskiui val- 
dyti, bet to neištesėjo. Tada nusivylęs Glinskis pasiryžo 
grįžti į Lietuvą ir permaldauti Žygimantą. Tačiau Vasilijus, 
patyręs apie tai, liepė jį apkalti ir išsiuntė į Maskolijos gi- 
lumą. 

Mirus Vasilijui, Glinskis buvo vėl įgavęs Maskvoj įtakos, 
bet greit užsitraukė rūstybę valdytojos našlės Elenos, pateko 
į kalėjimą ir čia jam išlupo akis. 

Paėmęs Smolenską, kurio Žygimantas nepasiskubino gel- 
bėti, Vasilijus, iki šiolei vengdamas atviros kovos su lietu- 
viais ir Lietuvai daugiau siaubimais kenkdamas, dabar 
padrąsintas ir sutraukęs iki 80 000 kariuomenės, išėjo drą- 
siai prieš lietuvių kariuomenę, kuri buvo tris kartus mažes- 
nė; bet ją vedė prityręs kunigaikštis Konstantinas Ostro- 
giškis. 

Priešai susitiko vėl ties Orša (1514 m.). Nors masko- 
liams talkininkavo totorių chanas Čeladinas, betgi jie visi 
buvo baisiausiai sumušti. 

Toji pergalė, nors labai didi ir garsi, vis dėlto neišvadavo 
Smolensko. Žygimantas nemokėjo ja pasinaudoti, ir karas 
užsitęsė, nors didžių susirėmimų daugiau nebebuvo. Masko- 
liai stengėsi Lietuvai įkyrėti savo siaubimais, reikale pa- 
sislėpdami pilyse. Žygimantas vien tik gynėsi, neįtempda- 
mas jėgų. 

Lietuviams kai kada talkininkaudavo Krymo chanas 
Machmet Girėjus, kuriam už tai kasmet būdavo mokama po 
15 000 raudonųjų. Bet tie patys totoriai kai kada užpuldavo 
Podolę, Volynę, net Kijevą pasiekdami. Ypač įkyrėjo lie- 
tuviams Machmeto tėvas Mengli Girėjus. 

Galų gale ilgas karas įgriso ir maskoliams, ir lietuviams. 


152 


1522 metais buvo padaryta taika dešimčiai metų. Smolens- 
kas, toji svarbiausia Lietuvos rytų tvirtovė, neatvaduotas 
galutinai teko Maskvai su artimiausiomis apylinkėmis; 
kitos sienos pasiliko tos pačios, kaip buvo prieš karą. 

Trečiasis karas su Maskva 1533—1537. Vasilijus III, 
besirengdamas į naują karą su Lietuva, prieš pat pada- 
rytos taikos galą pasimirė. Paliko trejų metų sūnus Ivanas 
IV ir motina Elena. Jų globėjais ir patarėjais buvo paskirti 
iš ištrėmimo sugrąžintasai Glinskis ir Telepniovas Obo- 
lenskis. Glinskis greit buvo nužudytas; beliko tikru valdy- 
toju Obolenskis. 

Pasibaigus taikos metams, Žygimantas manė galėsiąs iš- 
naudoti Maskvos suirutę ir pareikalavo Smolensko ir kitų 
Maskvos paglemžtų Lietuvos kraštų. Maskoliai su tuo ne- 
sutiko, ir Telepniovas, surengęs didžią arti 150 000 kariuo- 
menę, patsai ją išvedė į karą. Lietuviai visai nebuvo prisi- 
rengę ir to nesitikėjo; maskoliai, nerasdami niekur tikro 
pasipriešinimo, baisiai sunaikino Lietuvą; pasiekę net Mo- 
lodečną. Patsai Vilnius buvo pavojuje; tik pavasario atlydys 
ir neišbrendami keliai privertė maskolius skubintis namo. 

Antraisiais karo metais lietuviams, bent kiek prisirengus, 
sekėsi geriau: atsiėmė Gomelį, o Jurgis Radvila su 40 000 
kariuomenės prie Starodubo baisiausiai sumušė patį Obo- 
lenskį ir jo gausią kariuomenę: buvo paimta 72 patrankos 
ir tiek belaisvių, kiek pačios lietuvių kariuomenės buvo iš 
viso. 

Po tos pergalės viena lietuvių kariuomenės dalis nuėjo 
ant Smolensko, užimdama pakeliui išgriautas tvirtoves ir 
sudegintus miestus, kita dalis su vadu Nemyra pasuko 
ant Černigovo. Smolensko atsiimti nepasisekė; atstatyti 
sugriautų tvirtovių ir sergėti atimtųjų miestų irgi nebuvo 
kuo. 

Žygimanto įsakymas visiems ginkluotis, duodant kas 
aštuonioms duboms vieną raitą kareivį, irgi buvo šaltai 
vykdomas ir nedaug tedavė kariuomenės. Tada Žygimantas 
sumanė pastatyti prieš maskolius samdytinę kariuomenę 
ir uždėjo karo išlaidoms mokesčius, kurių susirinko apie 
130 tūkstančių kapų lietuviškų skatikų, arba grašių. Už 
aviną tuo metu mokėta 6 skatikai, už žąsį vienas ska- 
tikas. 


153 


Vakarų Europoje samdytinė kariuomenė buvo tuomet įp- 
rastas dalykas; ji versdavosi karu kaip amatu ir buvo lai- 
koma geriausia. Tačiau Žygimantas už surinktus Lietuvoj 
mokesčius nedaug tegalėjo jos pasisamdyti. 

Vienoje pusėje mirus Elenai ir Obolenskiui, antroje Žy- 
gimantui Seniui, ieškant vien ramumo, buvo pradėta derė- 
tis dėl taikos. Kadangi Maskva jokiu būdu nenorėjo su- 
grąžinti Lietuvai Smolensko, tai taika buvo padaryta 
tik penkeriems metams. Lietuva atsiėmė vien tik Go- 
melį. 

Po penkerių metų Lietuvai buvo labai palankios apysto- 
vos karui pradėti dėl netvarkos Maskvoje; bet nei Žygi- 
mantas, nei Lietuvos bajorija karo nenorėjo, ir taika buvo 
prailginta dar septyneriems metams. 

Lenkai tuose Lietuvos karuose su Maskva kaip ir neda- 
lyvavo, norėdami, kad lietuviai, sunkių aplinkybių priversti, 
patys ieškotų artimesnio sąryšio su jais, tuo būdu versdami 
Lietuvą prie unijos. 

Krymo totoriai ir Zaporogo (Užuslenkstės) kazokai. To- 
toriai, už gyvo Algirdo ir Vytauto Didžiojo buvę lietuvių 
drausmėje, už Kazimiero Kryme įsisteigę sau atskirą vie- 
netą, pradeda ilgainiui užpuldinėti ir naikinti Volynę, Po- 
dolę ir Padnepres, paversdami jas bemaž tyrais. Lietuviai 
ir Lenkai, dėl šalių besiginčydami, nei vieni, nei kiti nesirū- 
pino energingai jų ginti. 

Nusiaubtose ir sunaikintose Padneprėse, ypač žemiau 
Dnepro slenksčių, pradeda spiestis iš visų kraštų pabė- 
gėliai, nusikaltėliai, o daugiausia Rusų baudžiauninkai. 
Jų branduoliu buvę Kaukazo kosogai čerkesai, religijos 
stačiatikiai, nors nemaža buvo joje muhamediškosios prie- 
maišos. 

Tasai visokių tautų mišinys, ilgainiui pasivadinęs kazo- 
kais, amžinai kovojo su Krymo totoriais, bent kiek uždeng- 
damas ir apgindamas pietų Lietuvą. Tos kovos jau prasi- 
deda nuo Kazimiero laikų. Tačiau maža tepriklausydami 
Lietuvos ir neturėdami savo tarpe geros tvarkos, kazokai 
kai kada kenkdavo ir pačiai Lietuvai, susidėdami net su 
josios priešais. 

Kazokų sutvarkymu rūpinosi Žygimantas Senis ir davė 
jiems Daškevičių (1514 m.) atamanu, pavesdamas jam 


154 


Kanevą ir Čerkasus. Daškevičius bent kiek juos sutvarkė 
savo energijos dėka, apginklavo, padalijo pulkais, įvedė 
drausmę. Paskui kazokus dar tvirčiau suvaldė Steponas 
Batoras, Lietuvos ir Lenkų karalius. 

Tačiau vieni kazokai neišgalėjo užtenkamai ginti Lietuvos 
nuo totorių. O kadangi Žygimantas ne visados laiku suspė- 
davo užpuolusius totorius atremti, tai 1527 m. kunigaikš- 
čiai Sanguška, Jurgis Radvila, Čartoriskis, Višnioveckiai 
ir Daškevičius susitarė laikyti pastovų kareivių skaičių 
pietuose, eiti sargybai nuo totorių pusės. Tos sargybos 
viršininku buvo išrinktas Ostrogo kunigaikštis Konstan- 
tinas, kursai ne vieną kartą smarkiai nubaudė užpuo- 
likus. 

Lietuvių Statuto įvedimas 1529 m. Vienas iš svarbiausiųjų 
įvykių, valdant Žygimantui, buvo sutraukimas visų Lietuvoj 
išleistųjų įstatymų ir teisių į vienas knygas. Iki Žygimanto 
įstatymai, kuriais tvarkėsi Lietuvos valstybė ir teismuose 
vadovavosi teisėjai, nebuvo sutvarkyti. 

Senovėje lietuviai vadovavosi senais papročiais, kuni- 
gaikščių ir jų vietininkų žodžiu duotais įsakymais, išmin- 
tingų vyrų ir kunigų patarimais. Vytautas su Jogaila duoda 
pirmuosius, kiek žinoma, raštu įstatymus, nustatydami dau- 
giausia bajorų teises ir jųjų santykius su didžiuoju kuni- 
gaikščiu. Žygimantas I, Kazimieras ir Aleksandras tas ba- 
jorų teises praplatino naujais raštu įstatymais, nustatydami 
aiškiau teismų tvarką ir bajorų santykius su kitais žemes- 
niaisiais luomais — miestelėnais ir valstiečiais. 

Reikalui atsitikus, išeinant naujiems įstatymams ir pasi- 
keičiant ilgainiui papročiams, susidarė gyvenime daug pai- 
nijos ir neaiškumo; prireikė visa tai sutvarkyti į vieną rin- 
kinį, kas ir buvo padaryta Žygimantui Seniui paliepus, pri- 
žiūrint Martynui Goštautui, Lietuvos kancleriui. 

Lietuvių Statutas — tai civilinių ir baudžiamųjų įstatymų 
rinkinys. Pirmasis to Statuto leidinys buvo paskelbtas 1529 
m. Vilniaus seime nuo 1530 metų pradžios kaipo privalomas. 
Išleistas jis buvo iš pradžių slavų gudų kalba, kuri tuomet 
buvo vartojama raštuose; bet sudarė tą rinkinį daugiausia 
lietuvių papročiai; kai kurių dalykų net terminologija pa- 
siliko lietuviška, pavyzd.: mezliava, svirnas, talka, raiti- 
ninkai, dailidė, klėtis ir t. t. 


i53 


Antrasis (1566 m.)* ir trečiasis (1588 m.) leidiniai išėjo 
žymiai praplatinti ir rimtai sutvarkyti; juose matyti jau net 
Romos teisdavystės įtakos. Bausmės už prasikaltimus pas- 
kesnėse laidose nustatomos sunkesnės; dažnai minima net 
mirties bausmė, nors retai ji tebūdavo vykdoma. 

Tretysis Statutas, kaip teisių knygos, į lenkų kalbą iš- 
verstas, Lietuvai buvo taikinamas iki 1840 m., kai jį užva- 
davo Rusų įstatymai. 

Galutinas kryžiuočių ordino žlugimas. Kryžiuočių ordi- 
nas Žygimantui II viešpataujant vos bekvėpavo; tik ryti- 
nė jųjų dalis su Karaliaučiumi buvo beišlikusi laisva. Bet 
ir čia buvo plačiai įsivyravęs ištvirkimas ir iširimas. Vie- 
nuoliai raiteliai, senovės ordino garbei palaikyti, rinkda- 
vosi sau magistrais žymiausius Vokietijos kunigaikščius. 
Jų paskutinysis buvo Brandenburgo kunigaikštis Albertas 
Hohenzolernas, susigiminiavęs su Žygimantu Seniu. 

Iš pradžių Albertas, papirktas Maskvos sidabru, buvo 
bepradėjęs karą (1519) prieš savo dėdę Žygimantą, talki- 
ninkaudamas maskoliams; "bet pasisekimo neturėjo. Tuo- 
met metęs su kitais vienuoliais raiteliais vienuolio rūbus 
ir priėmęs Liuterio mokslą, jau kaip pasaulinis valdovas, 
pasidavė Žygimanto II globai. Jo viešpatija kaip autono- 
miška dalis buvo įterpta į Lietuvos—Lenkų viešpatiją. 

Taip pabaigė gyvatą kryžiuočių ordinas, kariavęs neva už 
tikėjimą ir per 300 metų išžudęs milijonus lietuvių, kursai 
pats galop išsižadėjo katalikų tikėjimo ir pateko į lietuvių 
lenkų rankas. Kardininkai bent kiek ilgiau dar laikėsi, ge- 
rindamiesi Lietuvai. Bet už Žygimanto Augusto ir jie pasi- 
davė lietuviams. 

Žygimanto H viešpatavimas. Žygimantas valdė Lietuvą 
41 metus; mirė turėdamas 81 metus amžiaus. Buvo tai visų 
Jogailaičių išmintingiausis, tačiau, kaip jie visi, sunkaus ir 
nerangaus būdo. Rūpinosi pavaldinių gerove, buvo geros 
širdies; nors linkęs į rūstybę, bet mokėjo susivaldyti. Kiek 
galėdamas vengė karo, todėl per daugel nusileisdavo mas- 
koliams, kurie jam valdant galutinai užima svarbiausį tuo- 
met Lietuvos punktą — Smolenską. Maskoliai jau tiek įsi- 


* Žygimantui Augustui viešpataujant Augustinas Rotundas išvertė 
antrąjį leidinį į lotynų kalbą. 


156 


gali ir savimi pasitiki, jog laiko sau pažeminimu kur kitur, 
ne Maskvoje derėtis dėl taikos. 

Valstybės ūkį vedė Žygimantas gana taupiai, bet nuola- 
tinis karas su Maskva, paskui be jokio reikalo susirėmimas 
su Valachais—-Moldavais nemaža apaikvojo valstybės iždą. 
O kai jau apysenis Žygimantas vedė antrąją žmoną, Me- 
dijolano kunigaikštytę Boną Siorcą, garsią savo puikybe, 
intrigomis ir gobšumu, tai valstybės iždas dar daugiau nu- 
kentėjo. 

Sako, kad Bona, mirus Žygimantui kai važiavus 1556 m. 
iš Lenkų į Italiją, tai penki šimtai arklių vežę josios turtą 
ir pinigus. Galėjo taip būti, kaip spėja istorikas Narbutas, 
apie 200 milijonų lenkiškųjų auksinių! 

Viešpataujant Žygimantui Seniui Lietuvoje įvyksta didžių 
atmainų: vyrai pradeda kirpti plaukus trumpai, dėvėti ilgus 
apdarus. Bajorai be kalavijo viešai nesirodo, nors drąsumu 
kovose su priešu nepasižymi. Išlepę ir atpratę nuo karo, 
maža tesirūpina savo krašto sienų gynimu ir nelabai te- 
klauso Žygimanto raginimo, kai reikia stoti prieš Maskvą 
ar totorius. 

Lietuvių bajorų tarpe pradeda platintis apšvietimas ir 
noras mokslo. Kai kurie didžiūnai siunčia mokytis savo 
vaikus į Vakarų Europą, kur jie užsikrečia Liuterio ir Kal- 
vino klaidomis. 

Vienkart Lietuvos didikai, priversti bendrauti su lenkais 
seimuose ir kur kitur*, ir savo tarpe ima mažiau bevartoti 
lietuviškąją kalbą, o didikų pavyzdį paseka ir mažesnieji 
bajorai bei miestelėnai. Pusė Vilniaus gyventojų jau šneka 
lenkiškai, o šv. Jono bažnyčioje pamokslai sakomi lietu- 
viškai ir lenkiškai. 

Didžiūnai, kas kartą daugiau pavergdami valstiečius 
ir iš jų darbo suimdami visą pelną į savo rankas, pradeda 
be galo puoštis: aukso sagtys, auskarai ir deimantai puošia 
moteris. Kai teutonų ciecorius Maksimilijonas 1515 m. pa- 
kvietė Žygimantą į Presburgą apsilankyti, tasai nuvyko 


* Nemaža Lietuvos didikų jaunuomenės sutraukia ir ją lenkina Kro- 
kuvos universitetas, nuo 1400 m. virtęs tikru universitetu. Tiktai paskui 
1544 m. įsteigtas Karaliaučiaus universitetas Lietuvos jaunuomėnės dalį 
atitraukė. 


157 


su didžiu didikų būriu; jų balnai ir apdaras žibėjo auksu 
ir perlais. 

Mikalojus Radvila ir Stanislovas Goštautas, neskaitant 
kitų rūmininkų, laikė prie savęs vienų muzikantų po 100 
žmonių. 


ŽYGIMANTAS III AUGUSTAS. 1544—1572 


Žygimantui Seniui buvo jau 53 metai amžiaus, kai jam 
gimė pirmasis ir vienintelis teisėtas sūnus, Žygimantas 
Augustas. Dukterų turėjo tris: Kotryną, Oną ir Sofiją. Ko- 
tryna ištekėjo už Jono Vazos, kurios sūnus — Zigmantas IV, 
Ona buvo žmona Stepono Batoro. 

Žygimantas Augustas, amžiaus vos 9 metų sulaukęs, 
buvo apvainikuotas Vilniaus katedroje didžiuoju Lietuvos 
kunigaikščiu, o ateinančiais 1530 metais ir Lenkų karaliumi 
Krokuvoje paskelbtas. Tačiau iaktinai Lietuvą gavo valdyti 
prie gyvos tėvo galvos tik 1544 metais, kai Žygimantas 
Senis, slegiamas senatvės, sau bepaliko tik Lenkų sostą. 

Augusto motina karalienė Bona, ir pati sugedusio būdo, 
ir parinkusi mokytų, bet netikusio būdo italų auklėtojų mo- 
kytojų, nesugebėjo tinkamai išauginti ir išlavinti savo sū- 
naus. Neįgijo jisai nei didžio mokslo, nei savo silpno ir leng- 
vo būdo neišlavino; mėgo linksmybes, juokavimus, žarstė 
be reikalo pinigus, tikėjime netvirtas lengva širdimi žiūrėjo 
į juo tolyn, juo labyn įsivyraujantį Lietuvoje Kalvino mokslą. 

Bet iš prigimimo Augustas buvo geros širdies, mylėjo 
Lietuvą, ypač Vilnių, kurį dažnai lankė, jau būdamas Lenkų 
karaliumi, ir kaip įmanydamas puošė. 

Karų neapkentė kaip ir tėvas ir bevelijo derybomis nuo jų 
gintis. Pertat Lietuva viešpataujant Ž. Augustui ne tik ne- 
atsiima pirma prarastų savo kraštų, bet dar nustoja naujų, 
kaip antai Polocko, nežiūrint to, kad karo reikalams dažnai 
užkraunama mokesčių ir įvedama pastovi pėstininkų ka- 
riuomenė (kwarciane wojsko) iš miestelėnų bei valstiečių 
su karininkais iš bajorų (Vilniaus seimas 1550 m.), kuriai 
išlaikyti paskirta mokėti po 5 grašius nuo žagrės arba poros 
jaučių. 

Augustas buvo vedęs tris kartus. Pirmoji žmona buvo 


158 


Austrijos karaliaus Ferdinando duktė Elžbieta Habsburgai- 
tė, dora ir graži tik 16 metų mergaitė (1543 m.)., bet ji Au- 
gustui greit atsibodo. Persikėlęs su ja gyventi į Vilnių, čia 
įsitaisė puikiausį dvarą, kuris išlaikyti atsiėjo du kartu tiek, 
kiek jojo tėvo dvaras. Arklidėse laikė 400 arklių; prie vienos 
karalienės pristatė 114 tarnų. 

Tam visam ne tik kad neužteko metinės sumos, iš valsty- 
bės iždo tėvo paskirtos, bet ir visas žmonos kraitis, 100 tūks- 
tančių auksinų, buvo išaikvota per dvejus metus. Prie dvaro 
daugiausia rūmininkų buvo lenkai, kalba irgi lenkiška. 

Po dvejų metų Elžbieta mirė, o Žygimantas Augustas, 
susipažinęs su greta jo rūmų gyvenančia jauna ir gražia 
našle Barbora Goštautiene Radvilaite, be tėvų žinios ją 
slapta vedė, ilgai nenašlaudamas. Tėvui greit mirus, savo 
moterystę paskelbė viešai. | 

Lietuviai labai nesipriešino tai moterystei su savo paval- 
dine; bet lenkai, ypač Bonos kurstomi, ilgai nenorėjo sutikti, 
kad Barbora būtų vainikuota Lenkų karaliene, o Gnezno 
arkivyskupas primas Dzežgovskis su kai kuriais didikais 
stačiai reikalavo moterystę panaikinti. 

Žygim. Augustas, niekur neparodęs tvirto būdo, čia mokė- 
jo nenusileisti ir ištverti, pareikšdamas triukšminguose len- 
kų seimuos, greičiau atsisakysiąs Lenkų sosto, bet ne savo 
teisėtos žmonos. Lenkai turėjo nusileisti. Tačiau gražuolė 
Barbora, visa tai aplinkui girdėdama ir daug iškentėjusi, 
visai trumpai vainikuota karaliene tegyveno, o motina Bona 
įtariama prie josios mirties prisidėjusi per savo gydytoją. 

Paskui Žygim. Augustas vedė trečią žmoną, pirmosios 
seserį Kotryną, bet Barboros negalėjo užmiršti visą gy- 
venimą. 

Žygim. Augustui viešpataujant Lietuvoj įvyksta labai žy- 
mių politikos, ekonomijos ir religijos srityse permainų. Pat- 
sai Augustas prie jų nedaug teprisidėjo. Rods, gabumų, gerų 
norų ir išsilavinimo jam netrūko, bet trūko energijos ir pat- 
varos. Įvykusios jo metu permainos buvo greičiau vaisius 
susidėjusios iki tolei politikos gyvenimo, paskutine grandimi 
tosios grandinės, kuri Lietuvą surišo su Lenkais. 

Svarbiausieji to laikotarpio įvykiai buvo šie: a) valstybės 
iždo atskyrimas nuo asmeninių didžiojo kunigaikščio turtų 
(1569 m.) ir kunigaikščio dvaruose įvedimas valakų siste- 


159 


mos; b) galutinas pasiskirstymas luomų ir sulyginimas tei- 
sėmis mažųjų bajorų su didikais (1566 m.); <) Liublino uni- 
ja; d) Livonijos prijungimas prie Lietuvos ir karas dėl josios 
su Maskva; e) įsigalėjimas protestantizmo. 

Didž. kunigaikščių turtai. Senovės Lietuvoje vyriausiais 
valdovais, paskui didžiaisiais kunigaikščiais tapdavo ne tik 
sumaningiausieji ir veikliausieji vyrai, bet, be abejo, ir 
turtingiausieji, kurie galėdavo savo lėšomis pastatyti dau- 
giau apsiginklavusių vyrų. 

Toksai d. kunigaikštis, paėmęs kartą į savo rankas val- 
džią, būdavo laikomas ne tik viso krašto šeimininku, bet iš 
dalies jo ir savininku: vienos to krašto žemės valdovui tepri- 
klausė vardu, turėdamos faktinai savo tikrus savininkus, 
kurie kunigaikščiui pareikalavus turėdavo stoti į karą su 
savo ginklais, turtingesnieji ir su savo arkliais, rengti tvirto- 
ves apsigynimui, eiti sargybą, pilti pyliavą; antrosios žemės 
visiškai priklausė didžiajam kunigaikščiui; buvo tai jojo 
paties dvarai, kuriuos jo vardu valdė ir prižiūrėjo vietininkai. 

Tokių dvarų Lietuvos didieji kunigaikščiai daugiausia tu- 
rėjo -Žemaičiuose, Vilniaus ir Trakų apskrityse. Ilgainiui 
užkariaujant svetimas šalis tųjų dvarų padaugėjo. Bet toli- 
mus kunigaikščiai dažniau dalydavo užsitarnavusiems vy- 
rams ar iki gyvos jų galvos, kartais su sąlygomis, kartais 
be jokių sąlygų, ar visai dovanodami. 

Kunigaikščio dvaruose vietininkais būdavo vyrai kuo 
nors pasižymėję, ir jiems būdavo pavedama valdyti dvarai, 
atsilyginani už nuopelnus, prasigyventi ir išsimaitinti. 
Vietininkas, atskaitęs savo šeimynos išlaikymą ir kitas 
reikalingas ūkiui išlaidas, trečdalį gryno pelno sau pasiim- 
davo, o dvi kitas įnešdavo į didžiojo kunigaikščio iždą. 

Iždininkas iš pradžių buvo vienas; ilgainiui atsiranda jų 
du: žemės, arba valstybės, iždininkas ir dvaro, arba didž. 
kunigaikščio, iždininkas. Pradžioj iždininkas vien tik raktus 
teturėdavo, įnešdamas ar išimdamas iš iždo pinigus kancle- 
rio paliepimu. Už Žygim. Augusto iždininkas tampa tikru 
pinigyno ministeriu, tvarko valstybės turtus, dvaro sąmatas, 
veda ūkį, laiko kasą, ginklų, provianto sandėlius ir t.t. 

Didž. kunigaikščio dvarams ir jų plotams augant, patys 
kunigaikščio vietininkai su savo pagelbininkais — tėvūnais 


160 


ir pristovais — išauga visos apylinkės valdininkais. Jie ne 
tiktai prižiūri kunigaikščio dvarus; jie renka į jo iždą mokes- 
čius nuo valstiečių, ant savęs gyvenančių, javais ir pinigais, 
nuo pirklių muitą, nagrinėja valstiečių, smulkesniųjų bajorų 
ir miestelėnų, neturinčių Magdeburgo teisių, bylas, prižiūri 
savo apylinkės tvirtoves, karui ištikus tampa savo būrių 
kuopų vadais. 

Didesnių apskričių viršininkais, vietininkų perdėtiniais, 
buvo nuo Horodlės unijos vaivadai. Tokių vaivadų buvo 12: 
Žemaičių vaivadas, kurs tačiau vadindavosi seniūnu (storas- 
ta) ir valdė iki Nevėžio upės; 2) Trakų vaivadas: Panevė- 
žys, Kaunas, Gardinas; 3) Vilniaus v. su Ukmerge, Breslau- 
ja, Ašmena, Lyda; 4) Naugarduko v. su Slonimu ir Volkovis- 
ku; 5) Volynės su Brasta (marčelga); 6) Minsko v.; 7) Msti- 
slaviio; 8) Vitebsko; 9) Polocko; 10) Smolensko; 11) Latga- 
lių Vidžemė ir Rezeknė; 12) Laivių Kuršas. 

Žemaičiuose, Trakų ir Vilniaus vaivadijose Žygim. Augus- 
tas, kaip did. kunigaikštis, savo dvaruose iš viso turėjo iki 
milijono desetinų žemės neskaitant miškų. Gudų ir rusų 
kraštuose jo dvarų buvo žymiai mažiau. Tikroje (etnogra- 
fiškoje) Lietuvoje ir žemė buvo geriau dirbama, ir tirščiau 
žmonių apgyventa; iš čia ir kariuomenės daugiau į karą 
stodavo. 

Kiek didž. kunigaikščio dvarai ir pavaldinių duoklė kas 
metai duodavo iždui, sunku pasakyti. Daugiausia duodavo 
pelno Žemaičių žemė, paliovus užpuldinėti kryžiuočiams: 
mažiausiai Gudų kraštai, Maskvos ir Volynės pasieniai, nuo- 
latiniais maskolių ir totorių karais ir siaubimais nualinti. 
Tuo tarpu tie pasieniai daugiausia reikalaudavo lėšų: tvirto- 
vėms rengti, sargybai laikyti ir k. r. 

Į didž. kunigaikščio iždą plaukdavo pinigai, javai, medus, 
retesnių žvėrių kailiai, nuo pirklių — prekės. Tomis pajamo- 
mis didž. kunigaikštis apmokėdavo valdininkus, laikė ir ren- 
gė tvirtoves, kartais samdydavosi svetimos kariuomenės, 
laikė dvarą. 

Tikruoju viso iždo savininku buvo laikomas did. kuni- 
gaikštis. Ilgainiui kunigaikščio asmens turtai ir valstybės 
turtas pradedamas atskirti. Galutinas tų turtų atskyrimas 
įvyko už Žygim. Augusto, kai atsiranda žemės (valstybės) 
iždininkas ir atskiras dvaro iždininkas. 


6. Raštai, III 161 


Žygim. Augusto metinės vadinamosios karališkos paja- 
mos neperviršindavo 600000 muštinių talerių (apie 
5 400 000 lenk. auksinų), iš kurių 150 000 t. eidavo gvardijai 
ir dvaro kariuomenei laikyti, 65 000 tvirtovių įguloms, 
100 000 t. karaliaus dvarui, 60 000 t. karalienei bei karalai- 
+ėms, 50 000 t. pasiuntinybėms, dovanoms, rūmams taisyti 
ir tt. 

Žemės padalinimas valakais. Didž. kunigaikščio dvarams 
audirbti jo vietininkai turėdavo vergų, samdydavo bernų 
ir laisvų žmonių. Bet toksai šeimininkavimas ne visados buvo 
tikes: vieni vietininkai žiūrėjo į dvarus kaipo į versmę pasi- 
pelnyti, spaudė žmones darbais, o iždui tekdavo tiek, kiek 
pats šeimininkas norėjo. Kiti lengvesnio būdo vietininkai 
ieduodavo pelno. 

Kad dvarų pelnas nepereitų vien tik nuo geros vietininkų 
valios, Žygimantas Senis ir savo valstybės dvarus mėgino 
nuomoti bajorams ar vadinamiesiems laisviems žmonėms. 
Tačiau toksai šeimininkavimas pasirodė nepraktiškas: nuo- 
mininkai rūpindavosi kiek galint išnaudoti žemę ir nualinę 
ją pamesdavo. 

Tada Žygimantas II pamėgino savo valstybės dvarus 
laisvai nuomai leisti. Nuoma tam kartui pelną pakėlė, bet 
nuomininkai dar daugiau nugyvendavo ir apleisdavo žemę 
negu pirma vietininkai. 

Už Žygimanto Augusto buvo sumanyta kitaip sutvarkyti 
valstybės dvarų ūkis. Buvo pakviesta mokytų matininkų, 
kad išmatuotų visas vadinamąsias karališkas žemes, atimtų 
kai kur ponų neteisėtai paimtas, išlygintų mainais išsikišu- 
sias sienas. 

Paskui tas žemes, kurios buvo nuomojamos valstiečiams, 
padalyta į lygias dubas po valaką ir amžinai valstiečiams 
atiduota, su sąlyga kas metai mokėti tam tikrą mokestį daik- 
tais ar pinigais nuo 14—54 grašių už valaką, žiūrint žemės 
rūšies ir našumo, ir su sąlyga kas savaitė dirbti dvarui po 
dvi dieni. 

Valstiečiai, gavę tuo būdu dubas, kaip jų savininkai, pas- 
kui negalėdavo jų parduoti nei nuo jų pasitraukti; liko pri- 
rišti prie žemės. Bajorai tokiomis sąlygomis nenorėjo imti 
dubų ir nebuvo verčiami, bet turėjo išrodyti savo bajorystes. 


162 


Atskirti vieniems nuo kitų buvo daromi tam tikri sąrašai: 
valstiečiai baudžiauninkai būdavo įrašomi į vadinamąsias 
„skaskas“, bajorai įtraukiami į maršalkų rašomus sąrašus. 

Kadangi toksai dubų išdalinimas valstiečiams pasirodė 
labai naudingas iždui, tai pačių dvarų skaičius buvo suma- 
žintas, paliekant svarbesniuosius ir su geresne žeme, vadina- 
muosius raktus, aplink prastesnę žemę atidalijant nuo dva- 
ro aplinkiniams valstiečiams; tie valstiečiai, eidami dvarui 
dienas, nudirbdavo visuš jo ūkio darbus. Pačiame dvare 
buvo palikti tiktai reikalingiausi tarnai rūmų ruošai ir dva- 
rininko patarnavinmiui. 

Pamatę, kad tokia tvarka gana pelninga, panašiai sutvar- 
kė savo dvarus ir ponai, padaliję savo valstiečiams mažus 
apylinkės ūkius, išdalytus valakais ir uždėję baudžiavą. Bet 
karališkųjų baudžiauninkų padėtis buvo lengvesnė negu 
ponų, nes karališkųjų dvarų vietininkai nebuvo taip suinte- 
resuoti spausti žmones, kaip kad darė ponai. l 

Didž. kunigaikščio autoritetas. Senovės Lietuvoje didysis 
kunigaikštis, paskui karalius, valdė šalj autokratiškai. Tik- 
tai labai nepaprastais atsitikimais, kaip antai viešpataujant 
Mindaugui, būdavo šaukiami pasitarti kunigaikščiai ir didi- 
kai. Gediminas ir Algirdas, karaliai, patarėjų nesiklausė, 
aukštai iškėlę Lietuvos autoritetą. 

Vytautui su Jogaila besivaržant dėl valdžios, tasai autori- 
tetas bent kiek mąžta: Vytautas, išdidus ir nemėgiąs pasi- 
priešinimo, sudraudęs atskirų kunigaikščių savivalę, vis 
dėlto svarbesniuose dalykuose, kaip kad unija su Lenkais, 
šaukia didikus pasitarti. 

Prie pirmųjų Vytauto D. įpėdinių Lietuvos valdovų autori- 
tetas dar labiau puola. Viešpataujant jaunam Kazimierui 
susidaro didikų taryba, kuri ne tik duoda patarimus, bet jau 
savinas teisę rinkti pačius Lietuvos valdovus. 

Aleksandras jau raštu patvirtino didikų teises, pasižadė- 
damas nieko svarbesnio nevykinti be jų pritarimo. Už Žygi- 
manio II buvo nustatyta tos didžių ponų tarybos posėdis. 
Ją sudarė vyskupai, vaivados, maršalkos, kurie žiūrėjo tvar- 
kos prie rūmų ir seime, iždininkas ir kancleris (didž. kuni- 
gaikščio raštinės viršininkas, pas kurį buvo laikomas valsty- 
bės antspaudas). Tolimųjų kraštų vaivadoms dėl karų sun- 
kiau buvo pasitraukti iš savo vietos ir dalyvauti tarybos 


6* 
163 


posėdžiuose, todėl skubotiems reikalams buvo mažesnioji 
taryba, prie kurios priderėjo Vilniaus vyskupas, Vilniaus 
ir Trakų vaivados. 

Bajorų ir didikų sulyginimas teisėmis. Į didikų tarybą 
svarbiais atsitikimais pradėta kviesti ir mažesniųjų bajorų, 
tokios tarybos buvo pradėta vadinti seimais arba suėjimais 
(sueigomis). Iš pradžių bajorai buvo kviečiami tiktai išklau- 
syti ar pranešinėti vietos reikalus, be balso teisės. 

Bet šaukiant seimus vis dažniau, bajorai pradeda juose. 
dalyvauti sprendžiamuoju balsu, viešpataujant Žygimantui 
I, o už Žygim. Augusto bajorai pareikalauja ir galų gale 
1563 m. Belsko seime sau iškariauja lygias teises su didikais 
ne tik seimuose, bet ir teismuose. 

Pirma vien didikai didž. kunigaikščio vardu tegalėdavo 
teisti bylas; dabar ir bajorams buvo leista rinktis iš savo 
tarpo teisėjų, nesėdinčių kitose vyriausybės vietose. Lietuva 
buvo tuomet padalyta apskritimis (pavietais) ir įkurti ap- 
skričių teismai. 

Tačiau didesnius kriminalinius nusikaltimus teisdavo ar 
patsai didysis kunigaikštis, ar jo vietininkas (pilies teismas). 
Nuo 1581 m. Stepono Batoro buvo įsteigtas aukščiausiasis 
teismas — Lietuvos Tribunolas, kursai teisė bylas pakaito- 
mis Vilniuje ir Minske. Teisėjus į tąjį Tribunolą vieniems 
metams rinkdavo apskričių seimeliai, mat įkūrus apskričių 
teismus, buvo sumanyta. ir apskritiniai seimeliai, kuriuose 
svarstydavo vietos reikalus, rinkdavo apskrities teisėjus ir 
atstovą į didįjį seimą. 

Tuo būdu bajorai dalyvaudavo ir seimeliuose, ir didžiame 
seime kartu su didžiūnais. Didžiūnai betgi pasilaikė išimtinai 
sau vieniems aukščiausią tarybą, arba senatą. 

Bajorai, stengdamiesi susilyginti su didžiūnais ir įsigyti 
kuo daugiausia teisių, valstybės reikalais vis dėlio tesirūpino 
maža, kuo mažiausia priedermių prisiimdami; o kad didž. 
kunigaikščio autoritas ir drausmė irgi mažėjo, tai ir Lietuvos 
valstybė nuo Vytauto Didž. mirties juo tolyn, juo slydo 
žemyn. 

Antra vertus, įsigalėję bajorai kitų luomų, kaip miestelė- 
nų, o ypač valstiečių, stengėsi neprileisti prie dalyvavimo 
savo teisėmis, užkrauti ant jų visas sunkenybes; nebajoras 
net valdiškos vietos negalėjo užimti. Jau Aleksandras 1501 


164 


m. pasižadėjo nekelti į aukštesnes vyriausybės vietas ne- 
bajorų. 

Svarbiausioji, o vienkart ir garbingoji bajorų prievolė 
buvo stoti į kariuomenę. Už Aleksandro vienas ginkluotas ir 
raitas kareivis nuo 5 dubų, už Žygimanto Senio vienas nuo 
8 dubų privalė stoti į karą. Kadangi didikai valdė didžiau- 
sius žemės plotus, tai sulyg jų turėjo statyti ir raitų kareivių 
nemaža. Pavyzdž., trys Kęsgailos, įodami į karą, atsiveda 
tik 53 raiteliais mažiau negu visa Volynės žemė: jie stato 
763 raitelius. Radvilai staio 621, Goštautai 466 raitelius. 
Nuo Žygim.. Augusto laikų į kariuomenę jau imami raikale 
ir valstiečiai, bet tiktai į pėsčiųjų kuopas. 

Nebajorų luomas dalijosi į miestelėnus, laisvus žmones, 
dažniausiai amatininkus, ir valstiečius baudžiauninkus. Ver- 
gai, kurie senovės Lietuvoje buvo imami iš belaisvių per 
karą, ilgainiui nyksta, palikdami paprastais bernais bau- 
džiauninkais. l 

Mažesnioji bajorija, kariaudama už lygias su didikais 
teises, savo kovoje rėmėsi daugiausia Lenkų bajorų pavyz- 
džiu, kur tikrosios kariuomenės buvo daug mažiau negu Lie- 
tuvoje ir kur bajorija daug anksčiau įgavo sau lygias teises 
su didžiūnais. Lietuvos žemesnioji bajorija, matydama Len- 
kuose savo siekių paramą, daugiau ir linko į uniją su jąja; 
priešingai, Lietuvos didžiūnai prieš tą uniją su Lenkais buvo 
labai griežtai nusistatę. 

Liublino unija 1569 m. Daug buvo priežasčių, kurios pri- 
vedė prie Liublino unijos. Iš vienos pusės sunki Lietuvos po- 
litikos padėtis: jos neramus kaimynas Maskva kasdien auga 
ir eina galingyn. Lietuvai gresia iš tos pusės labai didis pa- 
vojus. Ji nuo Aleksandro laikų nustoja vis naujų plotų. Mas- 
kva atima jai svarbiausius rytuose miestus ir pasiekia Dnep- 
rą. 

Lenkai toje kovoje atsisako talkininkauti, norėdami tuo 
būdu Lietuvą priversti prie galutinos unijos. Turėdama sau 
atskirą valdovą, Lietuva rasit būtų toje kovoje išsilaikiusi; 
bet, valdoma Lenkų karaliaus, sėdinčio Krokuvoje ir tik 
atsitiktinai teapsilankančio Vilniuje, apleista Lietuva ėjo 
vis menkyn. l 

Pačioje Lietuvoje atsiranda šalininkų artimesnės unijos 
su Lenkais; tai žemesnioji bajorija, kuri Lenkuose matė savo 


165 


siekių paramą. Kovodama su didžiūnais dė! teisių lygybės, 
kokias jau buvo išsikovoję lenkų bajorai, Lietuvos bajorija 
galutinai 1563 m. sau iškariavo jų pripažinimą; bet gyvenime 
tos teisės nebuvo dar visai įvykdytos: didžiūnų taryba dar 
nebuvo įsileidusi į savo tarpą smulkesnės bajorijos. 

Tačiau ir mažesnieji bajorai nenorėjo tokios unijos, kokios 
reikalavo lenkai, t. y. be jokio savarankiškumo. Lietuvos 
gi didžiūnai unijos su Lenkais visai nenorėjo, jos kratėsi 
visomis keturiomis, bijodami nustoti tuo būdu savo užsiliku- 
sių privilegijų ir tų dvarų, kurių visiškos savasties sau pri- 
pažintos neturėjo ir kurie buvo laikomi valstybine žeme, 
jiems už nuopelnus iki gyvos galvos pavesta. 


Kai kurie didikai buvo ir giliau supratę savo krašto rei- 
kalus; bet tasai supratimas neturėjo tvirto tautiško pagrin- 
do, kadangi ir tokie Lietuvos savarankiškumo gynėjai, kaip 
Mikalojus Radvila Juodasis ir Jonas Katkevičius-Katkus, 
buvo vedę lenkes moteris ir, namuose lenkiškai kalbėdami, 
tuo pačiu atsiskyrę nuo savo tautos branduolio, lietuvių 
liaudies. O kad lenkiška kalba jau tuomet žymiai skverbėsi 
į Lietuvos didžiūnų rūmus, matome iš patrioto Daukšos 
Postilės įžangos. 

Lenkai prie unijos ėjo sąmoningai nuo Jogailos laikų, 
pasinaudodami kiekviena proga. Jiems toji unija ne tiktai 
davė priėjimą prie marių ir padėjo nuveikti kryžiuočių ordi- 
na; ji buvo reikalinga ypač dabar, valdant Žygim. Augustui, 
kai Europai, ypatingai Lenkams, ateina didis pavėjus iš pietų 
šalies nuo turkų, kurie, užkariavę Dunojaus valstybes 
ir Besarabiją, pradeda pulti pačius Lenkus. Artimesnė su 
Lietuva unija Lenkams buvo gyvybės klausimu. 


Žygimantas Augustas metė, kad vieni Lenkai neišsilaikys 
prieš turkus, o viena Lietuva prieš maskolių pavojų; antra 
vertus, kad jam mirus bevaikiui Lietuvos ryšys su Lenkais 
gali visai iširti. Jam rodės, kad vien tik tvirta galutina tų 
dviejų valstybių unija gali jas išgelbėti nuo gresiančio 
pavojaus; todėl pasiryžo jas amžinai surišti, į vieną kūną 
sulieti. 

Be abejo, teisingais ir išmintingais pamatais padaryta 
tų dviejų tautų sutartis būtų galėjusi būti abejoms naudin- 
ga. Bet Liublino unija, atidavusi Lietuvą Lenkams lyg kokią 


166 


neatskiriamą provinciją, buvo tiesiog jos politinio savaran- 
kiškumo kapais. 

Žygim. Augustas, jausdamas savo sveikatą einant silpnyn, 
dar prieš Liublino seimą keletą kartų kėlė unijos reikalingu- 
mo klausimą: 1563 m. Varšuvoj ir Belske, tardamasis su 
lenkais dėl unijos sąlygų, ir 1566 m. su lietuviais Brastoje. 

Lenkai reikalavo visiškai prijungti Lietuvą, nenorėdami 
palikti lietuviams jokio kito savarankiškumo, kaip tik vietos 
gyventojų administraciją. Jie dar reikalavo, kad Volynės ir 
Kijevo vaivadijos būtų ir administratyviai priskirtos prie 
Lenkų ir kad lenkai galėtų Lietuvoje užimti aukštesnes vie- 
tas, kas jiems iki šiolei buvo griežtai draudžiama Lietuvos 
Statuto. 

Lietuviai, net unijos šalininkai, sutikdami rinkti kartu 
su lenkais karalių ir didįjį kunigaikštį tą patį asmenį, vis 
tik reikalavo, kad rinkimams vieta būtų skiriama abiejų 
valstybių pasieny, kad išrinktasis valdovas būtų atskirai 
vainikuojamas Krokuvoje ir Vilniuje, kad seimai būtų arba 
atskiri abiem tautom, arba, jei bendri, tai paeiliui vieną kartą 
šaukiami Lenkuose, kitą kartą Lietuvoj, kad prieš bendrus 
priešus abi žemi kariautų iš vieno, suprask prieš maskolius, 
totorius, turkus ir žuvėdus, iš kurių ėjo tuomet pavojus. Taip 
pat lietuviai nenorėjo jokiu būdu atsižadėti derlingų Kijevo 
ir Volynės kraštų, nusiskųsdami, kad ir taip jau nustoję 
Smolensko, Polocko ir visos Seversko žemės lenkams nepa- 
dedant. 

Didžiausiais unijos priešais buvo tikrosios Lietuvos didi- 
kai vadovaujant Mikalojui Radvilai*, Vilniaus vaivadai 
kancleriui, ir Jeronimui Katkevičiui, Vilniaus kaštelionui. 
Silpniau unijai priešinosi Kijevo ir Volynės didikai. 

Galų gale 1569 m. Žygimantas Augustas sušaukė Lietuvos 
ir Lenkų atstovus į Liubliną. Iš Lietuvos atvyko atstovai 
didikų tarybos, arba senato, kunigaikščių, mažesniųjų bajo- 
rų, net miestelėnų. 

Lenkai pareikalavo sau Kijevo ir Volynės šalių. Lietuviai 
griežtai pasipriešino. Ž. Augustas ilgai laikėsi nuošaliai, ne- 
įsileisdamas į ginčus; tiktai, kad užgerinti lietuvių didikus, 


* Radvilų šeimyna XVI amž. tokią pat svarbią role lošė Lietuvos veika- 
luose, kokią XV amžiuje Goštautai. 


167 


pasižadėjo nebereikalauti nuo didžiūnų tų dvarų, kurie jiems 
buvo duoti lig laiko už nuopelnus, jų atsižadėdamas. Bet tuo 
didžiūnų nepapirko. 

Tuomet jau be didikų pritarimo pats, kaipo didysis Lietu- 
vos kunigaikštis ir josios kraštų valdovas bei savininkas, 
priskyrė minėtąsias sritis prie Lenkų, kas buvo aiškiai prieš 
duotą priesaiką ir prieš Lietuvos Statutą. Negana to, net 
Livonijos kraštą, vadinamuosius Inflantus, neseniai (1561 
m.) atsidavusius Lietuvai ir jos apgintus nuo maskolių, 
pavedė bendrai Lietuvos ir Lenkų žinybai. 

Lietuvos didikai tuomet net suklaupę prieš karalių su 
ašaromis maldavo neskriausti Lietuvos, o Katkevičius (Rad- 
vila jau buvo 1565 m. miręs) priminė Žygim. Augustui prie- 
saiką, kuria did. Kunigaikštis pasižadėdavo nesiaurinti Lie- 
tuvos kraštų. 

Kai niekas negelbėjo, Lietuvos didžiūnai išvažiavo iš Liub- 
lino, net neatsisveikinę su Augustu. Tačiau Kijevo vaivada 
kunigaikštis Ostrogiškis ir Volynės kunig. Aleksandras Čar- 
toriskis pasiliko ir pasirašė po Augusto nutarimu, o karalius 
paskelbė atimsiąs didikams minėtuosius dvarus. Didikai 
buvo priversti sugrįžti į Liubliną ir, jau nepajėgdami nusi- 
kratyti unijos, derėjosi tik dėl geresnių sąlygų. 

Galų gale buvo nutarta turėti vienas bendras seimas Var- 
šuvoje, vienas senatas, vienas bendras renkamas iki gyvos 
galvos respublikos valdovas — karalius ir did. kunigaikštis; 
sutartys su kitomis valstybėmis daroma iš vieno; taip pat 
bendrai kariaujamas karas. 


Lietuvai buvo palikta tik savivaldybės teisių: turėti savo 
atskira kariuomenė, teismas, iždas ir savo vyriausybė. Ta- 
čiau lenkams buvo leista ir toje administracijoje užiminėti 
vietos ir pirktis dvarų. Rods, lenkai ir pirma, apeidami Lie- 
tuvos Statutą, skverbėsi į Lietuvą, bet neteisėtai tai darė; 
dabar galėjo tai daryti atvirai. 

Jei po tos Liublino unijos Lietuva dar kurį laiką turėjo bent 
šešėlį savarankiškumo, tai tik naudodamasi sutarties ne- 
aiškumais ir savo atsparumu. Bet lenkų kalba ir kultūra juo 
tolyn, juo labyn skverbdamasi į bajorų namus, ilgainiui už- 
trynė paskutines savarankiškumo liekanas; lietuvystė galop 
beužsiliko tik po šiaudiniu stogu. 

Atplėštos nuo Lietuvos sritys nesuteikė ir Lenkams lai- 


mės: ilgainiui kaip tik jos kazokų sukilimais ir prisidėjo prie 
Lenkų valstybės žlugimo. 

Kardininkų ordino žlugimas. Liuterio mokslas, prasipla- 
tinęs kryžiuočių tarpe ir nemaž prisidėjęs prie jų ordino žlu- 
gimo, greit persimetė ir į Livoniją. Kardininkai, seniai ištvir- 
kę ir užmiršę savo pašaukimą, metė vienuolių rūbus ir, atsi- 
skyrę nuo Romos, priėmė liuterių tikėjimą. 

Kardininkų magistras Fūrstenbergas grobstė bažnyčių 
turtus, persekiojo josios kunigus, plėšė pačias bažnyčias. O 
kai Rygos arkivyskupas jam pasipriešino, magistras, atėmęs 
jo turtus, patį pasodino į kalėjimą. 

Žygim. Augustas, užstodamas arkivyskupą, siunčia savo 
pasiuntinį; jį kardininkai kely nužudo. 

Žygim. Augustas supykęs surinko geroką kariuomenę ir 
pasiryžo pulti Livoniją. Fūrstenbergas tegalėjo prieš jį pa- 
statyti vos 8000 kareivių, todėl ir nemėgino stoti į kovą, tik- 
tai, atvykęs į Ž. Augusto kariuomenės stovyklą Pasvaly su 
300 kardininkų, prašė nusižeminęs taikos (1557 m.). 

Galutinai, vedant derybas Mikalojui Radvilai, buvo su- 
tarta, kad Livonija pasiduoda Lietuvos globai, magistras 
grąžina arkivyskupui laisvę ir turtus, Lietuvai karo išlaidas 
ir kad, užpuolus Maskvai Lietuvą ir Livoniją, abidvi kariaus 
ir ginsis nuo priešo iš vieno. 

Maskvos caras Ivanas IV, kursai seniai rengėsi užgriebti 
Livoniją, kad tuo būdu pasiektų Baltijos mares, pasinaudojo 
proga, kad kardininkai sulaikė Vakarų Europos pirklius, 
keliaujančius per Livoniją į Maskvą, skubiai surinkęs labai 
gausingą kariuomenę, netikėtai užpuolė Livoniją, baisiaušiai 
jąją sunaikino, užėmė Narvą, Viljandį, Dorpatą; priešakinės 
kariuomenės dalys pasiekė Kuršą, net Klaipėdą. 

Turtinga pirma šalis pavirto tyrlaukiais. Viena Ryga išliko 
sveika. Dorpate į maskolių rankas pakliuvę 500 patrankų. 
Patsai magistras, Dorpato vyskupas ir daug kardininkų 
diduomenės buvo paimti į nelaisvę ir ištremti į Maskvos 
gilumą. 

Naujas Livonijos magistras Gotardas Ketleris šaukėsi 
Ž. Augusto pagalbos. Tasai klausėsi lenkų patarimo. Neno- 
rėdami karo su Maskva, lenkai atsisakė talkininkauti kardi- 
ninkams. Tada Augustas kreipėsi į lietuvius, sušaukęs Vil- 
niuje seimą. 


169 


Atvyko į Vilnių patsai Ketleris, atsiduodamas Lietuvos 
globai, išsižadėdams Livonijos savarankiškumo ir savo gra- 
žia iškalba palenkdamas lietuvių širdis. Lietuviams Livoni- 
jos prijungimas prie savo krašto pasirodė labai naudingas: 
tuo būdu prijungę sau naujus kraštus ir padidėję, jie manė 
lengviau atsispirsią ir prieš Maskvą, ir nuo unijos su len- 
kais atsikratysią. 

Sumanus Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila Juodasis 
padarė galutinai su Ketleriu tokią sutartį: Kuršą ir Žiemga- 
lius Ketleris pasilaiko sau su hercogo titulu ir su Mintauja 
kaipo sostine, pasižadėdamas visame Lietuvos didž. kuni- 
gaikščio klausyti. Hercogui mušant pinigus, turi būti žymi- 
mas vienoj pusėj Kuršo, antroje Lietuvos herbai. 

Kita didžioji Livonijos dalis, Inflantais vadinama, visai 
prijungiama prie Lietuvos ir pavedama valdyti Žemaičių 
seniūnui Jonui Katkevičiui (1561 m.). Gyventojams palieka- 
ma laisvė būti Liuterio tikėjimo, įstaigose ir mokyklose var- 
toti vokiečių kalbą; valdininkais gali būti irgi vietos gyven- 
tojai, moką vokišką ar vietos liaudies kalbą; vienuolynai 
panaikinami. 

Tą sutartį savo parašu patvirtino 1562 m. Rygos arkivys- 
kupas, atsižadėdamas Lietuvos valstybės naudai kai kurių 
bažnytinių savo žemių. Taip pabaigė gyvavęs kardininkų 
ordinas. i 

Karas su Maskva dėl Livonijos. Paėmus Livoniją į savo 
globą, lietuviams teko tuojau stoti į karą su Maskva, kurios 
caras norėjo būtinai prasimušti prie Baltijos. Karas nusi- 
tęsė iki 1570 metų ir buvo sunkus. Ypač nukentėjo Gudų ša- 
lis, iš dalies ir pati Livonija. 

Iš lietuvių tarpo tame kare pasižymėjo ne vienas vadas, 
kaip antai Mikalojus Radvila, Jonas Katkevičius, Sanguška. 
Nemaža savo patarimais padėjo lietuviams ir kunigaikštis 
Kurbskis, nustojęs Ivano IV malonės ir perėjęs į Lietuvos 
pusę 1563 m. l 

Lietuvių vadai atvirame mūšy paprastai imdavo viršų, 
tiktai jų veikime nebuvo vienodumo ir patvarumo. Daug 
kenkė pats Ž. Augustas savo nerangumu ir noru susitaikin- 
ti derybomis. 

Į karą dėl Livonijos įsimaišė ir Žuvėdai bei Danai. Žuvėdai 


170 


užėmė Estų kraštą, Danai — salas. Maskoliai pasižymėjo 
tame kare nepaprastu žiaurumu ir siaubimais. 

1563 metais pats Ivanas Baisusis žiemos metu apgulė 
Polocką. Gyventojai, nesulaukdami pagalbos, buvo priversti 
pasiduoti gana geromis sąlygomis, tik jų Ivanas paskui ne- 
silaikė: visos katalikų bažnyčios buvo sulygintos su žeme, 
trylika bernardinų vienuolių papjauta, žydus krikštijo ar 
skandino, turtus išplėšė. Buvęs pirma turtingas miestas nuo 
to laiko nebegalėjo daugiau pakilti. 

Mikalojus Radvila, surinkęs nedidį būrį kareivių, skubi- 
nosi Polockui pagelbėti, tačiau buvo jau per vėlu. 

Apskritai imant, maskoliams nelabai tesisekė tasai karas, 
ypač atvirame lauke: 1566 m. Mikalojus Radvila ir Katke- 
vičius baisiai sumušė maskolių vadą Šuiskį Ivansko laukuo- 
se, kur krito 25 000 maskolių ir patsai Šuiskis. Antras mas- 
kolių vadas Serebrianas, stovėdamas netoli ties Orša ir su- 
žinojęs apie Šuiskio žuvimą, ėmė irgi bėgti; Oršos komen- 
dantas Kmita, užstojęs jam kelią, irgi nemaža maskolių 
paguldė. , 

Paskui tas pats Kmita užėmė turtingą maskolių vieto- 
vę Počepą, kur apsistodavo turkų pirkliai, keliaudami į 
Maskvą. 

Ivanas IV Baisusis, daug žmonių pražudęs ir prityręs ne- 
maža nuostolių, 1566 m. sušaukė Maskvoje bajorų susirinki- 
mą pasitarti ar kariauti toliau su Lietuva, ar atsižadėti Livo- 
nijos. Bajorai patarė nenusileisti; bet karas jiems nesisekė 
ir toliau. 

1568 metais Sanguška laba: sumušė maskolius, paėmęs 
Ul4 ant Dauguvos. Karas truko iki 1570 m. Galop abi šali 
nuvargusi padarė sutartį: didžioji Livonijos dalis pasiliko 
prie Lietuvos, bet Polocko miesto maskoliai jau nebesugrą- 
žino. Estų kraštas su Reveliu teko Žuvėdams; salos su Eze- 
liu — Danams. 

Kalvinų įsigalėjimas Lietuvoje. Šešioliktojo amžiaus pra- 
džioje Vakarų Europoje pradeda plėstis Liuterio ir Kalvino 
klaidos, atskeldamos nuo katalikų Bažnyčios, ypač Vokieti- 
joje, ištisas sritis. Jau už Žygimanto Senio Liuterio mokslas 
pateko į Prūsus, kur įvedė jį 1525 m. kryžiuočių d. magistras 
Albertas Hohencolernas. Bent kiek vėliau už Žygim. Augus- 
to jis buvo įvestas magistro Fūrstenbergo Livonijoje. 


171 


Tuo pačiu laiku, ypač Kalvino mokslas, ėmė greit platintis 
ir Lietuvoje. Buvo tam dvi svarbiausi priežasti: lietuvių kata- 
likų tarpe didis tamsumas tikėjimo dalykuose ir Lietuvos 
didikai, užsikrėtę nauju mokslu užsienio mokyklose. 

Lenkų kunigai, už Vytauto didž. ir Jogailos apkrikštiję 
lietuvius, patys nesirūpino išmokti lietuvių kalbos; todėl ir 
Lietuvos apkrikštymas buvo daugiau paviršutinis. Tiesa, 
didieji kunigaikščiai ir turtingi didžiūnai statydavo bažny- 
čių, bet tos bažnyčios būdavo ar be kunigų, ar patys kunigai 
nemokėdavo vietos gyventojų kalbos ir buvo nebyliais moky- 
tojais. 

Jei XVI amžiaus pabaigoje, kai Vilniaus vyskupiją aplankė 
papos Klemenso VIII įgaliotas Aleksandras Komulavičius 
1595 m., pasirodė daug parapijų be kunigų, kitose kunigai, 
nemoką lietuviškai ir žmonėms nenaudingi, tai XVI amž. 
pradžioje tokių reiškinių galėjo būti ir daugiau. 

Komulavičius įsakė iš vyskupijos pinigų paskirti Vilniaus 
seminarijai 10 000 florinų stipendijoms, kad joje 10—15 
lietuvių rengtųsi į kunigus. O XVI amž. pradžioje net ir semi- 
narijų nebuvo Lietuvoje; kunigais likdavo ar iš kitur atvykę 
kunigai, nemoką lietuviškai, ar vietos jaunikaičiai, bent kiek 
pasimokę prie vyskupo skaityti ir rašyti. 

Parapijos dėl kunigų stokos buvo didelės; Žemaičių vysku- 
po Domanevskio laikais (1556—1563 m.) jo vyskupijoje te- 
buvo 38 parapijos, kurias užtenkamai aptarnauti kunigai 
nepajėgė; todėl ir baisus buvo žmonių tarpe tamsumas tikė- 
jimo dalykuose. 

Vilniaus vyskupas, lankydamas 1523 m. karališkus Šiau- 
lių valsčius, užtiko Pakuršėje daug lietuvių, kurie apie kata- 
likų tikėjimą neturėjo mažiausio supratimo, augo stačiai 
pagonimis. Apie Palangą žmonės viešai degino dievaičiams 
aukas ir juos garbino. 

Esant Žmonėms tokiems tamsiems tikėjimo das aok ir 
taip apleistiems, neįstabu, kad jiems katalikystė ar Liuterio 
mokslas rodėsi vis viena. 

Iš antros pusės, labai prisidėjo, ypač prie kalvinizmo iš- 
siplatinimo Lietuvoje, didžiūnai. Jų sūnūs, siunčiami į už- 
sienius mokytis, užsikrėtę nauju mokslu, jį pernešė į Lietuvą. 
O kadangi kunigaikščiai ir turtuoliai, statydami savo lėšo- 
mis bažnyčias, savinosi teisę ir skirti savo noru kunigus prie 


172 


jų (jų patronatus), tai parapijų aprūpinimas parėjo ne tiek 
nuo vyskupų, kiek nuo pačių didžiūnų. 

Papa Aleksandras VI dėl to skundėsi didžiam kunigaikš- 
čiui Aleksandrui, ir tasai atsisakė pats skirti klebonus į baž- 
nyčias, didžiųjų kunigaikščių įsteigtas. Bet didžiūnai nepa- 
norėjo išsižadėti tos teisės, o užsikrėtę kalvinizmu, ir savo 
bažnyčias pavedė kalvinams, versdami savo žmones bau- 
džiauninkus į naują tikėjimą. 

Ypatingu uolumu tame dalyke pasižymėjo Radvilų šeimy- 
na; o kadangi už Žygimanto Augusto Mikalojus Radvila 
Juodasis, labai tėvynei patarnavęs, turėjo begalinį jo pasi- 
tikėjimą ir įtaką, tai patsai Ž. Augustas, kalvinų didikų ap- 
suptas, ėmė linkti į kalvinizmą, bent žiūrėjo į naują atskalą 
pusiaumirka. 

Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus didis uolumas 
praplėšė galop Ž. Augustui akis ir nebeleido jam svyruoti: 
karaliui einant Vilniuje į kalvinų pamaldas, Radvilų sureng- 
tas, vyskupas su procesija užstojo kelią, išėjęs iš šv. Jono 
bažnyčios ir sugrąžino Augustą atgalios. 

Jėzuitų pakvietimas į Lietuvą. Kalvinizmas taip ėmė plės- 
tis, jog Žemaičiuose beliko tik 7 katalikų kunigai. Patsai Že- 
maičių vysk. Jurgis Petkevičius buvo abejotino tikėjimo; tik 
amžiaus gale, supratęs klaidą, užrašė 1700 kapų lietuviškų 
grašių, kad už tuos pinigus mokytysi Vilniuje 12 jaunikai- 
čių, norinčių eiti į katalikų kunigus. 

Galų gale dvasininkai, supratę didį kalvinizmo ir liutera- 
nizmo pavojų Lietuvoje ir Lenkuose, ėmė busti iš miego. 
Didžiausiais Lietuvoje veikėjais raštu ir žodžiu buvo Vil- 
niaus vysk. Protasevičius ir Žemaičių vysk. kunigaikštis 
Merkelis Giedraitis. 

Vysk. Protasevičius 1570 m. pargabeno į Vilnių jėzuitų, 
kurie prie šv. Jono bažnyčios įkūrė pirmąją rimtesnę mokyk- 
lą; ją ėmė lankyti ir didikų vaikai. Paskui 1579 m. karalius 
Steponas Batoras pakėlė ją į akademiją. Jėzuitai mokyklo- 
mis ir uoliais pamokslais atgaivino katalikų dvasią; nemaža 
didžiūnų atitraukė nuo kalvinizmo. 

Žemaičiuose tikruoju katalikų tikėjimo gaivintoju buvo 
vysk. kunigaikštis Giedraitis, kursai pasikvietė iš Vilniaus 
kunigų, mokančių lietuviškai, ir patsai važinėjo po vyskupi- 
ją, skelbdamas pamokslus. Vilniuje iš vysk. Petkevičiaus už- 


173 


rašų 1581 m. pastatė lietuviams klierikams namus mokytis; 
du jėzuitu teologu pasikvietė į Varnius, pavesdamas jiems 
mokyti vietoje kandidatus į kunigus. | 

Tuo būdu žymiai padaugėjo dvasininkų, mokančių lietu- 
viškai, pakilo jų uolumas ir dauguma kalvinų sugrįžo į kata- 
likų bažnyčią. Kalvinų bepaliko tik mažos salelės apie Bir- 
žus, Papilę ir iš dalies apie Kelmę. 

Prie dvasios pakilimo katalikų tarpe ir prie jų dvasios 
atgimimo daug prisidėjo naujos reiormos, Bažnyčios tėvų 
Santarybose Tridente nutartos, kurių vykdymu Lietuvoje 
ir Lenkuose uoliai rūpinosi Varmijos vyskupas kardinolas 
Hozijus ir papos pasiuntinys Lenkams Komendoni's ir papos 
Pauliaus IV nuncijus Lietuvai Lipomani's, ilgai gyvenęs ir 
veikęs Vilniuje (1555 m.). 

Tautų santykiai iki Liublino unijos. Iki Jogailos laikų seno- 
vės Lietuvoje, bendrai imant, tebuvo tik dvi tauti: lietuviai 
ir gudai rusai. Etnografinė siena tarp tų dviejų sienų supuolė 
maždaug su dabartine siena tarp katalikų ir pravoslavų, nes 
XIV amžiuje katalikų tikėjimą priėmė tik lietuviai, o gudai 
jau tuo metu buvo pravoslavais, Krėvos, Ašmenos, Lydos, 
Gardino, Suvalkų apylinkės buvo, be abejo, lietuvių apgy- 
ventos. Pavienės kolonijos siekė Brastos ir Slonimo, Traide- 
nio laikais prūsais išeiviais apgyvendintos. 

Iki Lietuvos krikšto tos tautos labai gerai sugyveno vie- 
noje valstybėje. Gudų šalys, kaip Minskas, Slonimas, Bras- 
ta, Mindaugo karaliaus ir jo artimesniųjų įpėdinių prie 
Lietuvos prijungtos, ilgainiui taip susigyveno su lietuviais, 
kad buvo ir paliko visados ištikimiausiais Lietuvos pilie- 
čiais, nepareikšdamos bent kada mažiausio noro nuo jos 
atsiskirti. 

Bet ir vėliau Algirdo ir Vytauto Didž. užkariauti rusų 
kraštai, rasdami Lietuvoje pilną tikėjimo ir tautybės laisvę, 
jos globą ir pasiliuosavimą nuo totorių jungo, nerodė separa- 
tizmo, nesijautė Lietuvos valstybėje svetimi, daugiau linko 
į Lietuvos, ne į Maskvos pusę. 

Tiktai kai Lietuva priėmė krikštą 1387 m. ir kai Jogaila 
bei Vytautas suteikė katalikams didesnes teises, rusai pravo- 
slavai rasis jautėsi nuskriausti, nors Vytautui geležine ran- 
ka valdant to neparodė. Bet Žygimantui ir Švitrigailai var- 
žantis dėl Lietuvos sosto, tas separatizmas pasireiškia pas 


174 


tolimesniuosius rytuose ir pietuose rusus, kurie aiškiai stoja 
Švitrigailos, pravoslavo, pusėje. Tasai separatizmas bent 
kiek jaučiasi ir kai kuriuose Lietuvos rusų metraščiuose iš 
to laikotarpio. 

Tačiau nuo Kazimiero, ypač nuo Aleksandro laikų, kai 
buvo Maskvos kunigaikščio nuo Lietuvos atplėštos jos rytų 
šalys ir kai pačioje Lietuvoje katalikų ir pravoslavų teisės 
buvo vėl sulygintos, santykiai tarp lietuvių ir gudų kaskart 
gerėja, ypač akivaizdoje naujo bendro priešo: lenkų veržimo- 
si į Lietuvą. 

Lietuvos rusų metraščiai, tame laikotarpy pasirodę, yra 
nusistatę valstybiniai, girdami ir pasididžiuodami mini Vy- 
tauto Didž. laikus, o Lietuvos kare su Maskva aiškiai stoja 
Lietuvos pusėje. 

Tuo tarpu lietuvių ir gudų santykiai su lenkais iš pat pra- 
džios buvo nedraugingi, ir tasai jų nedraugingumas auga iki 
pat Liublino unijos. Bet, gindami savo teisių ir savarankiš- 
kumo, lietuviai vis dėlto jų kaskart daugiau nustoja, nejučio- 
mis pasiduoda lenkų įtakai, ypač lenkiška kalba vis daugiau 
skverbiasi į Lietuvą. 

Rods, XV ir XVI amž. pas kai kuriuos žymesnius lietuvius 
atsiranda aiškesnė tautiška sąmonė ir noras nepasiduoti 
lenkų kultūros įtakai, tačiau pavienios pastangos nepajėgia 
sustabdyti bendros gyvenimo srovės. Tie pirmieji sąmoningi 
Lietuvos patriotai buvo tai dažniausiai didikų sūnūs, užsie- 
niuose baigę universitetus. Ten susipažinę su lotynų kalba 
ir joje patėmiję daug bendro su lietuvių kalba, daro išvadą, 
kad lietuviai yra tiesiogini romėnų ainiai. 

Vieni tos rūšies patriotai nedrįsta lietuvių kalbos vartoti 
raštuose dėl to, kad ji esanti pagadinta lotynų kalba; todėl 
geriau esą vartoti gryną. Susirinkę 1568 metais Gardine, 
bajorai prašo didžiojo kunigaikščio įsteigti Vilniuje ar Kau- 
ne gimnaziją su dėstoma lotynų kalba. Mokytas lietuvis 
Mikalionis 1550 m. rašo, kad lietuviams, romėnų ainiams, 
nedera rusiškosios mokytis kalbos. Antras mokytas lietuvis, 
Vilniaus miesto vaitas Augustinas Rotundas tuo metu išver- 
čia į lotynų kalbą Lietuvos Statutą. 

Kiti Lietuvos patriotai, kaip Žemaičių vysk. kunigaikštis 
Merkelis Giedraitis 1609 m., Žemaičių kapitulos pralotas 
Mikalojus Daukša stengėsi tautiečiams įkvėpti savo tėvų 


175 


lietuviškos kalbos pagarbą bei meilę ir leidžia pirmąsias 
lietuviškas knygas didžiojoje Lietuvoje. 

Nemaža prisidėjo savo laike prie tautiškos lietuvių sąmo- 
nės sužadinimo Lietuvos metraštis (Lietuvos istorija), atsi- 
radęs apie 1520 m., kuriame lietuvių kilmė išvedama nuo ro- 
mėnų, o Lietuvos kunigaikščių eilė nuo Romos karvedžio 
Palemono, pabėgusio į Lietuvą Nerono laikais. Išvada aiš- 
ki — lietuvių tauta aukštesnės kilmės nekaip lenkai. 

Kunigaikščių eilėje tarp kitų minimi Kaunas, Borkus, Ker- 
nius, Nemunas, Erdvilis, Daumantas ir kiti. Kadangi kuni- 
gaikščių skaičius nuo I amž. iki XII amž. palyginamai per 
mažas ir jame apleista net toks istoriškas kaip Mindaugo 
vardas, tai paskesniuose Lietuvos metraščio nuorašuose 
naujais padavimais ir vėlybesniais įvykiais papildytuose, 
jau ir Mindaugas įterpta, ir Palemonas nukelta į V amž. 
Atilos laikus. Taip pataisytas ir papildytas Lietuvos metraš- 
tis, 1564 m. išleistas, vadinama Bychovco kodeksu. 

Tasai Lietuvos metraštis augo bei didėjo ir toliau naujais 
papildymais iš kitų metraščių ir vėlybesnių įvykių aprašy- 
mais ir, nors turi nemaža iš piršto išlaužtų ir lakios lietuvio 
patrioto vaidentuvės sugalvotų priemaišų, vis dėlto savo 
laike sulošė nemenką rolę; ypač vėlesniais tikrų įvykių apra- 
šymais yra svarbus istoriškas dokumentas. 

Nežiūrint į visas pavienių lietuvių patriotų pastangas, 
vis dėlto lenkų įtaka, apsukrių jų politikų varoma, ilgainiui 
didėja, lenkų kalba, ypač Žygim. Augustui Vilniuje su dvaru 
gyvenant, kaskart daugiau didikų ir bajorų tarpe platinasi, 
nuslopindama lietuviškąją. Gi nuo Liublino unijos pati lie- 
tuvių tautiška sąmonė ilgainiui užmiega, o lietuvių kalba 
užsilieka tik pas valstiečius baudžiauninkus ir smulkesniųjų 
bajorų tarpe. 


LIETUVA — AUTONOMISKA LENKŲ DALIS 
1569—1795 


Nuo Liublino unijos Lietuva, aplinkui apkarpyta, užsili- 
kusi tik savo branduoly, nustojusi savarankiškumo, pavirto 
vien autonomiškąja Lenkų provincija, nors ir tebedėvėjo 
didžiosios kunigaikštijos vardą. Visas svarbesnis įosios po- 


176 


litikos gyvenimas persikėlė į Lenkus, kur gyveno karalius, 
buvo bendras senatas, seimas, bendra susirinkimuose lenkų 
kalba. 

Pirmieji bendrai renkami karaliai dar atskirai prisiekda- 
vo Lenkams ir Lietuvai; paskui ir tas paprotys buvo užmirš- 
tas. Lietuvai, tikrai sakant, bepaliko tik savo Statutas, ku- 
riame lyg pasityčioti be prasmės buvo skelbiama, kad di- 
dysis Lietuvos kunigaikštis pasižada nesiaurinti Lietuvos 
ribų, kas jai atimta, sugrąžinti, ir kad Lietuvoj į vyriausy- 
bės vietas gali sėsti vien vietos piliečiai. 

Žygimantas Augustas, miręs 1572 m. bevaikiu, nepaliko 
sau įpėdinio. Visa vyriškoji Jogailos giminė išsibaigė. Nuo 
to laiko prasideda vadinamieji rinktiniai karaliai, kurių 
valdžia tolydžio buvo siaurinama; galop pasiliko josios 
tik šešėlis, viena graži iškaba pagarbai. 

Didžiūnai ir bajorai, rinkdami naują karalių, vis daugiau 
išsidera sau teisių; be jų pritarimo karalius negali nei 
svarbesnio įsakymo paskelbti, nei mokesčių uždėti, nei karei- 
vių gintis nuo priešo rinkti. Viskas turėjo pereiti per seimą, 
kurs buvo Varšuvoje kas dveji metai, o reikalui esant ir 
dažniau šaukiamas. 

Iš pradžių tuose seimuose buvo sprendžiama balsų dau- 
guma ir buvo dar bent kokia tvarka. Bet ilgainiui, bajorų 
puikybei augant, buvo prieita prie to, jog buvo reikalaujama, 
kad visi svarbesni dalykai būtų sprendžiami vienu balsu; 
mat ir vieno bajoro balsas negalėjo nueiti niekais. O kadangi 
atsirasdavo ar piktos valios žmonių, dargi neišmanančių 
viešų reikalų, ar priešo papirktų, tai tie, pasipriešindami viso 
seimo nutarimams, sušukę „veto“ (neleidžiu), patį seimą 
niekais paleisdavo. 

Pirmasis toks nelaimingas seimas atsitiko, valdant Jonui 
Kazimierui, 1652 m., kai Upytės atstovas Čičinskas sušuko: 
„Veto!“ Paskui tokie seimų gaišinimai vis dažniau atsikar- 
todavo, ir galop retas seimas pasibaigdavo laimingai. Ne- 
retas būdavo atsitikimas, kad ginkluoti bajorai susiginčiję 
mirtinai užsikapodavo vienas kitą. 

Netaimingiausis būdavo laikas, kai reikėdavo, karaliui 
mirus, rinkti naujas. Svetimų valstybių agentai papirki- 
mais ir visokių laisvių pažadėjimais piršdavo savo kandida- 
tus; suvažiuodavo apsiginklavę išrinkti apskrityse didikai, 


177 


atsivesdavo ginkluotų kareivių būrius, prasidėdavo varžy- 
tinės ant vadinamojo „Volia“ lauko ties Varšuva. Kartais 
viena partija apskelbdavo karaliumi vieną kandidatą, kita 
kitą. Išrinktieji kandidatai turėdavo ginklu išspręsti klau- 
simą, kuriam turi tekti sostas. 

Nuo karaliaus mirties iki jojo išrinkimo, per vadinamąjį 
„bekaralmetį“, visą valdžią turėdavo savo rankose Gnezno 
arkivyskupas primas. Jisai nuskirdavo dieną seimui rinktis 
(dies convocationis) ir dieną karaliui rinkti (dies electionis). 
Rinkimų dieną sėdėdamas ant širmo žirgo, jodinėdavo nuo 
vieno atstovų būrio prie kito, klausinėdavo, už ką kas bal- 
suoja, prikalbinėdavo taikintis ir balsuoti už vieną. Kad 
galų gale sutardavo ką vieną, tuomet visas seimas užgie- 
dodavo „Te Deum“. 


HENRIKAS VALUA (DE VALOIS) 1574 M. 


Žygimantui Augustui mirus be didelių ginčų buvo kara- 
liumi išrinktas prancūzų karaliaus Karolio IX brolis Hen- 
rikas Valua, Valezu vadinamas, kurio agentai nesigailėjo 
visokių pažadėjimų, kaip antai: išmokėti Žygimanto Augusto 
skolas, įrengti Baltijoje laivyną, savo lėšomis atsivesti ir 
išlaikyti 4000 pėstininkų kareivių iš Prancūzijos, nieko svar- 
besnio nedaryti be senato ir seimo nutarimo, patvirtinti 
pacta conventa ir t. t. 

Išrinkus Henriką karaliumi, tuojau buvo išleista į Pary- 
žių garbės pasiuntinybė iš didikų, kurie šaunia išvaizda, 
brangiais apdarais, švelniu apsiėjimu, įvairių kalbų mokė- 
jimu net prancūzus nustebino. 

Tačiau Henrikas, apvainikuotas Krokuvoje karaliumi ir 
didžiuoju kunigaikščiu, neilgai Lenkuose teviešėjo, vos ke- 
lis mėnesius. Pripratęs Prancūzijoje prie kitokio paval- 
dinių elgimosi su savo karaliumi, negalėjo ramiai žiūrėti 
į tai, kaip puikūs lietuvių ir lenkų didikai nemokėjo gerbti 
savo karaliaus, nenorėjo prieš jį nusilenkti. Juk buvo pri- 
eita prie to, kad jaunas Samuelis Zborovskis ties pat kara- 
liaus rūmų anga negyvai užkapojo kaštelioną Vapovskį. 

Matydamas Lenkuose tokią netvarką, tokią bajorų sau- 
valią ir suprasdamas jos nepataisysiąs, Henrikas vos tik 


178 


išgirdo apie savo brolio, Prancūzų karaliaus mirtį, nieko 
nelaukdamas, slapta išvyko į Prancūziją. Senatui paliko 
raštą teisindamasis ir žadėdamas grįžti; tačiau grįžti nebe- 
grįžo. 


STEPONAS BATORAS. 1576—1586 


Henrikui Valua nebegrįžtant buvo nutarta rinkti Respub- 
likai naujas karalius; sušaukta seimas. Čia balsai pasida- 
lijo: vieni aprinko teutonų ciecorių Maksimilijoną (lietuviai 
norėjo jojo sūnaus Ernesto), kiti, vadovaujant Jonui Za- 
moiskiui, balsavo už Oną, Žygim. Augusto seserį, skirdami 
jai vyru Steponą Batorą, Septynpilio kunigaikštį. 

Batoras pasiskubino pirmas atvykti, Krokuvoje apsivai- 
nikuoti, ir dauguma tuo įvykiu pasitenkino. Tiktai Danskas 
ilgai nenorėjo jo pripažinti; už tatai paskui turėjo 250 000 
auksinų sumokėti pabaudos. Maksimilijonas netrukus mirė 
ir tuo išgelbėjo kraštą nuo naminio karo. 

Batoras pasirodė vyras protingas, energingas ir kare 
sumanus. Matydamas didžią netvarką savo naujoje valsty- 
bėje, tvirtai pasiryžo ją sutvarkyti ir viduje, ir iš lauko; 
o kada kai kurie didikai mėgino jam pasipriešinti, tai To- 
runėję drąsiai pasisakė nemanąs būti dažytu karaliumi. 

Zbarauskiai daug prisidėjo prie Batoro išrinkimo, todėl 
tikėjosi prie jojo pirmą vaidmenį vaidinti. Bet karalius dau- 
giau pasitikėjo labai išmintingu Jonu Zamoiskiu, Zbaraus- 
kių priešininku, ir tie pradėjo kelti kerštus, o Samuelis 
Zbarauskis, patekęs į kazokų aiamanus, ėmė kelti maištą. 
Užtat buvo teistas ir nukirstas. 

Batoras pasirūpino sutvarkyti kazokus: suskaidė juos pul- 
kais, paskyrė jiems vyresniuosius, aukščiausį valdovą ata- 
maną palikdamas išsirinkti patiems; karalius jį tik tvir- 
tindavo. Kad geriau būtų kazokai suvaldyti, sumažino gink- 
luotųjų skaičių iki 6000 vyrų, kuriuos pavadino registruotais. 
Į tą skaičių nepakliuvę, turėjo būti paprastais baudžiau- 
ninkais darbininkais. 

Tačiau visiškai kazokų sutvarkyti ir suvaldyti nepavyko. 
Ypač vėlesniais laikais, pripratę kariauti su Krymo totoriais, 
lenkų didžiūnų kolonistų išnaudojami ir verčiami eiti bau- 
džiavą, kazokai dažnai kelia maištus, atkreipdami ginklą 


179 


ir prieš „Rzeczpospolitą“, tai yra Lietuvos—Lenkų respu- 
bliką. Sunku buvo jie laikyti drausmėje. 

Bet didžiausis Batoro nuopelnas — tai laimingas karas su 
Maskva. Ivanas IV, manydamas pasinaudosiąs Lenkų-—Lie- 
tuvių valstybės netvarka, staiga įpuolė į Livoniją ir daug 
miestų užėmė. Batoras sušaukęs seimą, privertė su lietu- 
viais stoti į karą su Maskva ir lenkus. 

Surinkęs iki 30 000 kariuomenės, Batoras persikėlė per 
Dauguvą ir apsupo Polocką, apsikasusį stipriais grioviais. 
Pilis ilgai neišturėjo: buvo atsiųsti pasiuntiniai, kurie, atsi- 
klaupę prieš karalių ir kaktomis žemę mušdami, atidavė jam 
miesto raktus. Paskui buvo užimta mažesnių pilaičių, kaip 
kad Sokolo, Turvolės, Sušos. 

Užėjus žiemai karalius paliko kariuomenę žiemoti vietoje, 
o pats nuvyko į Vilnių ir čia Jėzuitų mokyklą pakėlė į aka- 
demiją. Paškui Lenkuose sušaukė seimą, kuriame, nors 
bajorai spyrėsi, uždėjo mokestį po vieną auksiną nuo valako 
žemės karui su Maskva. 

Pavasarį Batoras sugrįžo prie kariuomenės, užėmė Di- 
džiuosius Lukius, Vitebską, galop Pskovą. Ivanas Baisusis 
šaukėsi papos Grigaliaus XIII tarpininkauti, kursai atsiuntė 
įėzuitą Antaną Poseviną. Tam tarpininkaujant įvyko taika 
ties Kiverova Horka (1582 m.) dešimčiai metų. 

Karas pasibaigė garbingai, bet nedavė tiek pelno, kiek 
galėjo, kadangi lenkai labai nenoromis jį kariavo ir pasi- 
naudojo pirma proga jam užbaigti. Vis dėlio Maskva aisi- 
sakė nuo Livonijos ir Polocko žemių. 

Ivanui IV mirus ir caru palikus silpnapročiui Teodorui, 
Batoras ketino pradėti antrą karą su maskoliais, o juos 
nuveikęs, svajojo ginklą pakelti prieš totorius bei turkus, 
juos išvaryti iš Europos. Jam tame sumanyme žadėjo padėti 
papa ir kiti krikščionių karaliai; tačiau netikėta karaliaus 
mirtis Gardine išblaškė tuos plačius sumanymus. 

Batoras įsteigė Lietuvai aukščiausiąjį teismą, pavadintą 
Tribunolu, kursai teisė svarbiausias bylas Vilniuje ir Minske. 
Teisėjus ir maršalką (pirmininką) tam teismui rinko patys 
dvarininkai apskričių seimuose; tvirtino juos karalius. 

Rūpindamasis geriau sutvarkyti Livonija, ją padalijo į tris 
prezidentūras: Vendenio, Dorpato ir Pernavos. Matydamas, 
kad jėzuitai naudingi savo gerai pastatytomis mokyklomis, 


180 


jiems padėjo įsisteigti kolegijas (gimnazijas) Gardine, Po- 
locke ir Vilniuje. 

Batoras buvo vyras vidutinio ūgio, labai mokytas, veiklus, 
pilnas energijos, kalbėti malonus, teisingas ir vargdienių 
globėjas. Ankstyba mirtis jam neleido sutvarkyti irstančios 
lietuvių ir lenkų valstybės. 


ZIGMANTAS IV. 1587—1632 


Steponui Batorui mirus atgijo Lenkuose keršto vaidai 
tarp Zbarauskių ir Zamoiskių: didikai, rinkdami naują ka- 
ralių, pasidalino į dvi partijas; vieni išrinko Austrijos Maksi- 
milijoną, o Zamoiskis, primas ir pati karalienė stojo už Žu- 
vėdų karalaitį Zigmantą, Žygim. Augusto sesers Kotrynos 
sūnų. Maksimilijonas su 6000 kariuomenės mėgino įsiveržti 
pirmasis, bet Zamoiskis pastojo jam kelią prie Byčinos, 
pergalėjęs patį paėmė į nelaisvę. Tuo tarpu atvyko Zigman: 
tas ir buvo Krokuvoje apvainikuotas. 

Ilgas Zigmanto IV viešpatavimas buvo nelaimingas, nors 
aplinkybių būta gan palankių valstybei padidinti ir sutvar- 
kyti; būta nemaža tuomet ir gabių vyrų, kaip antai: Zamois- 
kio, Žolkevskio, Katkevičiaus, Leono Sapiegos, Liubomirskio 
ir kitų. Bet Zigmantas nemokėjo jų tinkamai sunaudoti; 
nepasinaudojo jisai ir to meto Maskvos netvarka. 

Karas su Žuvėdais dėl sosto. Žuvėdų karalius Jonas, 
Zigmanto IV tėvas, apie 1592 m. pasimirė. Sostas turėjo 
tekti Zigmantui IV. Tasai, nuvykęs į Stokholmą, apsivaini- 
kavo Žuvėdų karaliumi, bet ten nepasiliko: sugrįžo į Lenkus, 
savo vietininku išrinkęs Zudermanijos kunigaikštį Karolį, 
savo dėdę, ir pavedęs jam, kaipo savo įgaliotiniui, valdžią. 
Bet tasai taip vedė reikalus, jog 1600 m. pats apsivainikavo 
Žuvėdų karaliumi. 

Zigmantas išsižadėti sosto nenorėjo ir įpainiojo Lietuvą 
į karą su Žuvėdais. Buvo ir kita karo priežastis: Zigmantas, 
priimdamas Lietuvos ir Lenkų sostą, buvo jiems pasižadėjęs 
atiduoti Estų žemę. Karolis jos išsižadėti nesutiko. Kilo ka- 
ras, kuriame iš lietuvių pusės pasižymėjo Kristupas Radvi- 
la ir Karolis Katkevičius, bet per Zigmanto nerangumą 


181 


ir per nesutikimus didikų su karaliumi nesunaudota kai kurių 
žymių pergalių. 

Žuvėdų karalius Karolis buvo net Rygą apsupęs; Karolis 
Katkevičius, turėdamas tik 5500 kariuomenės, baisiausiai 
sumušė 14000 žuvėdų ties Kirchholmu. Žuvėdų Karolis 
sužeistas vos nepateko pats į nelaisvę. Po to smūgio Karolis, 
surinkęs Žuvėduose naują kariuomenę, vėl buvo apsiautęs 
Rygą. Katkevičius sudegino jojo laivyną ir, patį nuo Rygos 
atstūmęs, atėmė net Pernavą ir 1609 m. padarė gana nau- 
dingą taikos sutartį. 

Apie 1625 m. kilo antras karas su Žuvėdais, kadangi 
Zigmantas nenorėjo atsisakyti nuo Žuvėdų karaliaus titulo. 
Karolio sūnus Gustavas Adolias užėmė bemaž visą Livo- 
niją ir karą perkėlė net į Prūsus. 

Lietuvių didikų tarpe kilo vaidų. Kristupas Radvila, už- 
pykęs, kad po Kaitkevičiaus mirties buvo atiduota ne jam 
vyriausiojo etmono, arba karvedžio, buožė, o Leonui Sapie- 
gai, visai atsisakė dalyvauti kare. 

Po šešerių karo metų galop buvo susitaikinta, tačiau 
žymi Padauguvio dalis su Ryga ir Prūsais, Lenkams pri- 
klausę, dabar atiteko Žuvėdams. 

Karas su Maskva. Maskvoje, išmirus carų Riurikų gimi- 
nei, atsirado daug norinčių įsiveržti į Maskvos sosią. Iš 
pradžių caru buvo išrinktas Godunovas. Jam mirus kažin 
koks pabėgėlis vienuolis, pasivadinęs Ivano IV sūnumi 
Dimitru ir kazokų palaikomas, buvo paskelbtas caru. Jį 
bojarai nužudę, buvo išrinkę caru Šuiskį. 

Pasinaudodamas tokia maskolių suirute, Zigmantas su- 
traukė nemažą kariuomenę, apstojo ir paėmė Smolenską. 
Pats caras Šuiskis išėjo gintis, bet ties Klušinu buvo nuga- 
lėtas Zigmanto karvedžio Žolkevskio. Vydamas Šuiskį, Žol- 
kevskis net Maskvą paėmė, o bojarai, nustiūmę Vosylių 
Suiskį nuo sosto, caru buvo išrinkę Zigmanto sūnų Vla- 
dislovą. 

Tačiau Zigmantas, labai karštas katalikas, sūnaus į 
Maskvą neleido, kadangi bojarai pastatė sąlygą, kad tasai 
pereitų į pravoslavų tikėjimą; pasiryžo patsai užimti Mas- 
kvos sostą be sąlygų. 

Žolkevskis, negalėdamas įkalbėti Zigmantui, kad atsiųstų 
į Maskvą sūnų, pats pasišalino iš Maskvos, palikęs valdžią 


182 


Gonsevskiui. Bojarų tarpe kilo prieš Zigmantą nepasitikė- 
jimas, pravoslavų dvasininkai sukėlė minias prieš lenkus, 
ir tie buvo iš Maskvos išvyti. Maskolių bojarai caru išsirinko 
Mykolą Romanovą. 

Karas nusitęsė iki 1618 metų; galop Devuline buvo su- 
sitaikinta 14,5 metų. Smolenskas ir žymi Seversko krašto 
dalis sugrįžo prie Lietuvos. 

Karas su Turkais. Kazokai savo užpuldinėjimais įpykin- 
davo ne tik totorius, bet ir turkus. Tie reikalavo iš Lenkų, 
kad juosius valdytų; bet nelengvas tai buvo uždavinys, 
ypač kai Austrijos ciecoriai ėmė jiems siuntinėti raštų, pi- 
nigų, vėliavų, patrankų, juos siundydami ne tik ant Turkų, 
bet ir ant Lenkų. 

Kazokai, atamano Nalivaikos vedami, net Ukrainą ėmė 
siaubti. Stan. Žolkevskis 1596 m. juos sudraudė, o jų vadą 
už maištus liepė nužudyti. Bet kazokai ir paskui nesiliovė 
kėlę riaušių. 

Kazokų įerzintas Turkų sultonas Osmanas II pasiuntė 
prieš Lenkus 100000 kariuomenės. Žolkevskis su 8000 
kareivių buvo bepastojąs jiems kelią, bet pats žuvo ties 
Cicera ant Pruto upės 1620 m. Osmanas II, didžiuodamasis 
pergale ir sutraukęs dar didesnę kariuomenę, ėjo į Lenkus. 

Katkevičius ir Liubomirskis, turėdami tik 75 000 k., ne- 
drįso stoti į atvirą kovą, tik apsikasė ties Chocimu, ant 
Lenkų sienos. Nepaisant netvarkos ir nepaklusnumo, įsi- 
vyravusių lenkų kariuomenėje, turkams vis dėlto nepasi- 
sekė paimti Chocimo, ir jie turėjo taikintis. Katkevičius 
dėl vargų rūpesčių ir kareivių nekiusnumo apkasuose pa- 
simirė. 

Už Zigmanto IV kerštai ir vaidai valstybės viduje kaskart 
daugiau įsivyrauja. 1607 m. didžiūnai buvo pakėlę ginklą 
net prieš patį karalių. Tiktai Katkevičius su Žolkevskiu, 
užstoję karalių, maištininkus ties Guzovu numalšino. 

Bažnytinė Brastos unija 1596 m. Jau Vytautas Didysis 
rūpinosi Lietuvos stačiatikius suvienyti su katalikų Bažny- 
čia, pasiuntęs jų metropolitą Camblaką į Konstancos baž- 
nyčios tėvų santarybas. Nors tuomet unija nepavyko, vis 
dėlto Vytauto mintis nemirė. 

Vytauto D. sumanymas suvienyti pravoslavus su Romos 
katalikais atnaujinta per visuotinąsias Florencijos santa- 


183 


rybas, kuriose dalyvavo ir Kijevo metropolitas Izidorius. 
Stačiatikių Bažnyčia pasižadėjo tuomet priimti visus Romos 
katalikų tikėjimo dogmatus ir klausyti papos, bet senoviš- 
kas apeigas sau pasiliko. 

Toji pasirašyta unija vis dėlto neįvyko, nes Maskvos 
kunigaikščiai jai griežtai pasipriešino. Nuo to laiko Kijevo 
metropolitai dažniausiai linkdavo į uniją, nors ne visi, o 
Maskvos metropolitai buvo nusistatę prieš ją. Bet kadangi 
Maskvos įtaka buvo žymi ir Kijevo metropolijoje ir kadangi 
tamsieji pravoslavų dvasininkai su įvairiomis brolijomis 
žiūrėjo į Romą su didžiu nepasitikėjimu ir neapykanta, tai 
faktinai unija ir Lietuvos valstybėje nebuvo visai įvykinta. 
Tarp pačių stačiatikių vyskupų buvo tame dalyke nevie- 
nodas nusistatymas. 

Šešioliktam amžiui baigiantis jėzuitai, pasėkmingai kovo- 
dami prieš liuterius, sumanė ir Bažnyčių uniją Lietuvoje 
įkūnyti. Jiems pritarė stačiatikių vyskupai Kirilas Terleckis 
ir Brastos vysk. Ignacas Pociejus, kurie patraukė į savo 
pusę ir Kijevo metropolitą Ragozą. 

Terleckis ir Pociejus, nuvykę į Romą, ten atnaujino uniją 
su Katalikų Bažnyčia. Unijai labai pritarė ir Zigmantas IV 
ne tiktai kaip uolus katalikas, bet ir dėl to, kad pačiai vals- 
tybei yra naudingiau turėti vienodas tikėjimas gyventojų 
tarpe. 

Sugrįžus vyskupams Terleckiui ir Pociejui iš Romos, 
sušaukta stačiatikių dvasininkų susirinkimas Brastoj, kur 
ir paskelbta Bažnyčių unija. Po jąja pasirašė penki vysku- 
pai su metropolitu Ragoza; du atsisakė pasirašyti. Prasi- 
dėjo dvasininkų tarpe religinė kova. 

Unijai irgi pasipriešino kai kurie stačiatikių didžiūnai, 
kurie savo galinga įtaka, kaip kad Konstantinas Ostrogiš- 
kis, labai daug pakenkė unijos vykinimui. Nepalaikė unijos 
ir katalikiškoji bajorija: seimas atsisakė duoti vietos senate 
unitų vyskupams ir teisėmis sulyginti juos su katalikų 
vyskupais. 

Į uniją katalikų visuomenė žiūrėjo su nepasitikėjimu, uni- 
tų dvasininkus žemino. Stačiatikių didžiūnai bevelijo geriau 
virsti katalikais nekaip unitais. Unitais beliko tik liaudis 
ir miestelėnai, — aukštesni luomai josios vengdavo. 

Unija bent kiek buvo sutvirtėjusi, kai Kijevo metropolitu 


184 


tapo Ignacas Pociejus, karštas josios šalininkas. Jam padėjo 
Vitebsko vyskupas Juozapotas Kuncevičius, kursai, būda- 
mas dar bazilijonų vienuolių viršininku, juos sutvarkė ka- 
talikiškai, įvedęs griežtesnę regulą, ir kartu su Benjaminu 
Rutskiu padarė iš jų uolius unijos darbuotojus. 

Ilgainiui Lietuvoje ir Lenkuose bepaliko tik vienas pravo- 
slavų vyskupas ne unitas. Bet 1620-siais metais atvyko į 
Kijevą Jeruzalės patriarchas Teofanas stačiatikis ir, nieko 
nesiklausęs, vėl įšventė tiek stačiatikių vyskupų, kiek buvo 
vyskupų unitų. 

Nors Zigmantas karalius naujai įšvęstųjų vyskupų nepri- 
pažino, bet jie vis dėlto ėjo savo pareigas, ir bažnytinė kova 
vėl užsikūrė: Vitebske arkivyskupas Kuncevičius užmušta; 
Kijevo brolijos, Maskvos remiamos, varė žodžiu ir raštais 
didžiausią agitaciją. 

Toje kovoje katalikiškoji diduomenė unitų užtenkamai 
nerėmė, net už pikta laikė, kad dėl unijos valstybėje kilo 
ginčų ir vaidų. Galų gale Ukrainoje ėmė viršų stačiatikių 
tikėjimas, Guduose unijos šalininkai. 

Ginčai dėl bažnytinės unijos, kerštai didikų tarpe, suvar- 
žymas ir nusmukimas prekybos bei miestų, didžiausis liau- 
dies prispaudimas baudžiavos vargais — visa tai Zigmanto 
viešpatavimą padarė nelaimingą. Buvo tai Respublikos galo 
pradžia. 


VLADISLOVAS VAZA. 1632—1648 


Zigmantui IV mirus išrinkta karaliumi visų mylimas ir 
gerbiamas jo sūnus Vladislovas, kursai viešpatavo trum- 
piau, bet daug laimingiau. Vladas nemaža rūpinos sutvar- 
kyti irstančią karalystę, bet rankas turėjo surištas ir bajorų 
sauvalios vis dėlto nepajėgė užtenkamai sudrausti. 

Zigmantui mirus maskoliai be laiko sulaužė Devuline 
padarytas paliaubas ir jųjų vadas Šeinas apsiautė Smo- 
lenską. Kristupas Radvila su lietuviais ir pats Vladas, sku- 
biai surinkęs ne per daug lenkų, pasiskubino Smolensko 
gelbėti. Šeinas, pergalėtas, viską palikęs, bėgo. Maskoliai 
prašė taikos, kuri ir buvo padaryta: Maskva atsisakė nuo 


185 


Smolensko, Seversko su Černigovo miestu ir užmokėjo 
20 000 sidabro rublių. 

Vladislovui taika su maskoliais buvo labai reikalinga, 
nes iš pietų buvo įpuolę 50 000 totorių ir turkų. Apsidirbęs 
su maskoliais, Vladislovas dabar galėjo stoti prieš tuos 
priešus, kuriuos ties Kamenecu ant Dniestro irgi sumušė. 
Viadui pavyko irgi net be karo ir be kraujo praliejimo atimti 
Žuvėdams pirma jiems patekusi Prūsų dalis. 

Vladui apgynus laimingai karalystę nuo kaimynų priešų, 
viduje josios ramumą sudrumstė kazokai, lenkų didikų spau- 
džiami. Nuo Liublino ūnijos gavę sau teisę įsigyti dvarų 
apytuščioje Ukrainoje, kazokų ir mažrusių (chachlų) apgy- 
ventoje, lenkų bajorai ėmė būriais dangintis į tas turtin- 
gas sritis, susikrovė turtus, įsisteigė dvarus ir norėjo šei- 
mininkauti kaip Lenkuose, laikydami savo kareivių būrius, 
įvesdami čia baudžiavą, spausdami vietos gyventojus dva- 
rams nudirbti. 

Tačiau kazokai, pripratę prie laisvės, nenorėjo jos atsi- 
žadėti, šaukėsi Vlado užtarti. Tasai, pats turėdamas surištas 
rankas, neką tegalėjo padaryti. Į kazokų skundas atsakęs: 
„Atriškite man rankas, tuomet aš jus užtarsiu“. 

Lenkų seimas 1638 metais nustatė laisvųjų, į regestrus 
įtrauktų kazokų skaičių 7 000. Bet ir tiems atimta savival- 
dybės teisė, uždedant jiems viršininku lenkų bajorą. Ne- 
tekę kantrybės kazokai pakėlė ginklą prieš savo vargin- 
tojus. Maištas buvo tam kartui nutildytas. Mikalojus Po- 
tockis sumušė kazokus ties Kuneika ir Borisovu, o patį jų 
vadą Pauliuką be teismo liepė nukirsti. 

Maištui šį kartą nuslopinus, dauguma kazokų išsikėlė 
tada pas vadinamus žemutiniuosius savo draugus apie 
Dnepro slenksčius, kur nesiekė ponų valdžia, o Ukrainoje 
lenkai ėmė šeimininkauti dar atkakliau, bet neilgam! 


JONAS KAZIMIERAS II. 1648—1668 


Prieš pat Vladislovo mirtį kazokai pakėlė maištą, kursai 
Lietuvos —Lenkų valstybę išjudino iš pačių pamatų, prives- 
damas ją prie bedugnės krašto, ir buvo pradžia jos visiško 


186 


žlugimo. To maišto vadu buvo vienas kazokų viršininkas 
Bogdanas Chmelnickis. 

Vieno pono nuskriaustas, Chmelnickis veltui ieškojo tei- 
sybės pas Lenkų vyresnybę. Karalius Vladas, pats nega- 
lėdamas suvaldyti ir sudrausti bajorų sauvalios, Chmel- 
nickiui pasakęs: „esi kazokas, turi kalaviją!“ Tada Chmel- 
nickis pasiryžo patsai ieškoti teisybės, pakėlęs kazokų 
maištą. 

Mykolas Potockis, Krokuvos kaštelionas, to maišto ne- 
laikydamas svarbiu, pasiuntė prieš sukilėlius savo sūnų Ste- 
poną su 6 000 kareivių. Tasai ties Geltonaisiais Vandenimis 
pats gavo galą. Chmelnickis dar sumušė lenkus prie Krutos 
Balkos, Korsunio, Konstantinovo ir apsupo Lvovą. Dabar 
ne tiktai kazokai, bet ir spaudžiami bajorų valstiečiai bū- 
riais bėgo prie Chmelnickio, po jo vėliava kovoti už laisvę. 

Tuo tarpu miršta Vladas karalius. Išrinktas į jo vietą 
karaliumi jojo brolis Jonas Kazimieras, surinkęs nemaža 
kariuomenės, patsai išėjo prieš Chmelnickį, bet apsuptas 
ties Zboražu 200 000 kazokų ir totorių, buvo priverstas 
pradėti su Chmelnickiu derybas. 

Sutartis buvo padaryta šiomis sąlygomis: pripažinta 
Ukrainai savivaldybė, registrinių kazokų skaičius pakeltas 
iki 40 tūkstančių, stačiatikių metropolitui pažadėta Lenkų 
senate vieta. 

Bet nei Chmelnickis negalėjo priversti kazokų, nepate- 
kusių į regestriniuosius, grįžti į baudžiavą, nei Lenkų didikai 
nenorėjo atsisakyti nuo šeimininkavimo Ukrainoje. Karas ir 
maištas ėjo kaip ėję. Karalius paskelbė visuotinąją mobi- 
lizaciją (pospolite ruszenie) ir, surinkęs 100 000 kariuome- 
nės, ties Berestečku (1651 m.) sumušė kazokus. 

Chmelnickis buvo priverstas nusileisti. Sutartis padaryta 
Baltoje (Bieloj) Cerkvėj: regestrinių kazokų skaičius liko 
sumažintas iki 20 tūkstančių. Tačiau nei seimas, Čičins- 
kui surikus „veto“, nepatvirtino tos sutarties, išsiskirstęs 
ir nieko nenutaręs, nei Chmelnickis negalėjo josios ištesėti. 

Karas su Maskva ir Žuvėdais. Pergalėtas Chmelnickis 
kreipėsi į Maskvą, pasiduodamas josios globai ir gaudamas 
gana geras kazokams sąlygas: registrinių kazokų skaičius 
buvo nustatyta 60 tūkstančių; buvo pripažinta jiems teisė 
patiems rinktis atamanus ir turėti savivaldybę. 


187 


Tuokart caras Aleksejus Mikailovičius pasiuntė kazokams 
pagelbėti 40 000 kariuomenės, o patsai su 100 0600 karei- 
vių užpuolė Lietuvos šalį. Nerasdamas rimtesnio pasiprie- 
šinimo ir pergalėjęs ties Šklovu Joną Radvilą, užėmė Smo- 
lenską, Mogiliovą, Polocką, Vitebską. Baisiausiai sunaikinęs 
visus Gudus, žudydamas ypač unitus ir jų bažnyčias de- 
gindamas, įsiveržė į pačią Lietuvos širdį, paėmė Vilnių, 
daug žmonių čia išžudęs, sudegino Kauną, užėmė Gardiną. 
Iš kitos pusės maskolių vadas Kovanskis, susidėjęs su 
Chmelnickiu, pasiekė Vyslos. 

Negana to, pasinaudodamas tokia sunkia Lietuvos —Len- 
kų padėtimi, iš šiaurės stojo naujas smarkus priešas, Žuvėdų 
karalius Karolis Gustavas (1655 m.). Buvo iš tiesų baisi 
šalies padėtis; tvarkos viduje nebuvo; seimai rėkavo, nieko 
nenutardami; kareiviai, negaudami algos, atsisakydavo ka- 
riauti ir patys plėšė savo sodžius bei gyventojus. 

Nesant kitokios išeities su Maskva buvo 1656 m. padaryta 
taika, ir jiems atiduota Gudai ir Ukraina su mažrusiais. Tuo 
tarpu nelaimingas karas su Žuvėdais vyko toliau, paversda- 
mas visą kraštą tyrlaukiais. Karolis Gustavas užėmė bemaž 
visą Lietuvą ir Lenkus, o patsai karalius Jonas Kazimieras 
pabėgo į Sileziją. 

Lietuva, nematydama kitokios išeities, pradėjo linkti į 
Žuvėdų pusę. Didysis Lietuvos etmonas Jonušis Radvila 
ir jojo brolvaikis Boguslovas padarė Kėdainiuose su Karoliu 
Gustavu sutartį, vienijančią su Žuvėdais Lietuvą tomis 
pat sąlygomis, kuriomis ji buvo susidėjusi su Lenkais. 

Tačiau ne visa katalikiškoji Lietuvos bajorija pritarė 
tam Radvilų sumanymui susivienyti su Žuvėdais liuteriais. 
Ypač žiaurus, nežmoniškas žuvėdų elgimasis su užimtojo 
krašto gyventojais sukėlė prieš juos visuotiną neapykantą. 
"Iš vienos pusės milžiniškas žuvėdų apsiaustos Čensto- 
chovos patvarumas ir lenkų vado Stepo Čarneckio energija 
pakėlė nusiminusių Lenkų -dvasią, iš antros pusės netikėta 
etmono Jonušo Radvilos mirtis, o paskui ir paties Gustavo 
Karolio mirtis prisidėjo prie karo užbaigimo. Varšuva, o 
paskui ir žymesnė dalis Lenkų buvo Žuvėdams atimta. 

Karas persikėlė į Pomeraniją ir galų gale po šešerių 
metų užsibaigė. Olivos vienuolyne Prūsuose 1660 m. įvyko 
sutartis; Žuvėdams buvo atiduota Livonija su Rygos miestu, 


188 


prie Lietuvos bepaliko tik Kuršas. Buvo irgi paskelbta ne- 
priklausoma Brandenburgo kunigaikštija, iš kurios ilgainiui 
išaugo pavojinga Prūsų karalystė. 

Dar nepasibaigus karui su Žuvėdais, vėl kilo karas su 
Maskva, kuri norėjo pasinaudoti sunkia Lietuvos ir Lenkų 
padėtimi. Tačiau dabar jiems ne per daug tesisekė, nes žymi 
kazokų dalis, arčiau susidūrusi su maskoliais, su savo ata- 
manu Vigausku atsimetė nuo Maskvos ir padarė sutartį 
su Lietuva bei Lenkais (1658 m.) šiomis sąlygomis: Ukraina 
jungiasi su laisvomis Lietuvos ir Lenkų valstybėmis lygio- 
mis teisėmis, kaipo trečiasis vienetas su atskira savo vy- 
riausybe; stačiatikių tikėjimas Ukrainoje pripažinta vieš- 
pataujančiu. 

Seimas tą sutartį patvirtino, tik "pravoslavų vyskupams 
atsisakė duoti vietos senate. Tačiau ne visi kazokai tai su- 
tarčiai pritarė. Nemaža jų dalis su Chmelnickio sūnumi 
pasiliko ištikima Maskvai. 

Čarneckis, grįžęs iš Pomeranijos, stojo į kovą su mas- 
kolių kariuomene, kurią vedė generolas Kovanskis ir kruvi- 
name mūšy ties Kolomna baisiausiai ją sumušė: paėmė 40 
armotų ir 146 vėliavas. Maskolių užimias Vilnius buvo dabar 
atvaduotas, o jame žiauriai šeimininkavęs maskolių kuni- 
gaikštis Mišeckis buvo nužudytas. 

Gudai unitai, paragavę Maskvos šeimininkavimo, irgi 
sukilo prieš maskolius, ir visas kraštas bemaž iki Smo- 
lensko atvaduota nuo priešų. Ukrainoje St. Potockis ir Jur- 
gis Liubomirskis su sau palankiais kazokais ties Čudnavu 
pergalėjo antrą Maskvos kariuomenę; jos vadas Šeremet- 
jevas pateko į nelaisvę. 

Bet tolimesnį lietuvių ir lenkų kariuomenės pasisekimą 
sutrukdė kilę kareivių tarpe maištai. Kariuomenė, nesu- 
laukdama išmokant algos, atsisakė citi toliau, plėšė gyven- 
tojus, ėmė žudyti savo vadus: ties Vilnium Žiromskį kardais 
sukapojo, Vincą Gonsievskį, laukinį etmoną, sušaudė. Ka- 
zokai su savo atamanu Dorošenka pasidavė Turkų globai 
ir vėl pakėlė ginklą prieš Respubliką. 

Visa tai privertė greičiausiai taikintis su Maskva. Andru- 
sove 1667 m. įvyko taika, kuria Livonija, Vitebskas, Poloc- 
kas grąžinta Lietuvai; Maskvai atiteko Smolenskas, Severs- 
kas, Černigovas ir dalis Ukrainos anapus Dnepro su Kijevu. 


189 


Katalikams, atitekusiems Maskvai, buvo leista laikyti pa- 
maldas tiktai privatiniuose namuose; unija visai uždrausta. 

Prislėgtas krašto nelaimių, Jonas Kazimieras 1668 m. 
atsisakė nuo sosto ir išvažiavo į Prancūziją, kur 1672 m. 
staiga mirė, išgirdęs, kad turkai užėmė Podolės Kamenecą. 

Visas Jono Kazimiero viešpatavimas — tai nuolatinis 
karas, per kurį žuvo apie 3 milijonai gyventojų ir nustota 
daug žemių. Maskva gi iš to karo išėjo padidėjusi, o gavusi 
Kijevą, žymų apšvietimo centrą su savo mokyklomis, kul- 
tūriškai ėmė kilti. 


MYKOLAS KARIBUTAS VIŠNIOVECKIS. 1669—1674 


Jonui Kazimierui atsisakius nuo sosto, po didžių tarpu- 
savio barnių mažosios bajorijos balsais buvo netikėtai 
išrinktas karaliumi Mykolas Višnioveckis, nieku nepasižy- 
mėjęs, garsaus prieš kazokus kariavusio Jerėmijo sūnus. 

Primas Pražmovskis, didysis Lenkų etmonas Sobieskis 
ir kiti didikai trukdė, varžė visus jojo geriausius sumany- 
mus. Kazokai su savo atamanu Dorošenka pasiduoda Tur- 
kams, ir Muhamedas IV 1672 m. paima Kameneco mies- 
tą. Lvovas tik atsiperka, sumokėdamas turkams 7 000 muš- 
tinių. 

Traukdamas prieš turkus, Mykolas kely miršta. Jau po 
jo mirtięs atėjo žinia, kad Sobieskis ties Chocimu sumu- 
šęs turkus. 


JONAS SOBIESKIS. 1674—1696 


Garsus turkų pergalėtojas ties Chocimu Jonas Sobieskis, 
iš lenkų didikų išrinktas karaliumi, ne vieną kartą pasižy- 
mėjo karuose su turkais, ypač išvaduodamas Austrų sostinę 
Vieną, kai ją buvo apstojęs Kara Mustafas labai gausinga 
turkų kariuomene. Tačiau to laimėjimo vaisius buvo tas, 
kad ir Austrų ciecorius Leopoldas žiūrėjo į Sobieskį nepasi- 
tikėdamas, o Prancūzai, patys pakurstę Turkus prieš Aust- 
rus, tiesiog pyko. 


190 


Sobieskis, pradėjęs karą prieš Turkus, ketino užkariauti 
Moldavus ir Valachus, bet neturėjo pasisekimo, išgaišinęs 
čia veltui daug kariuomenės. Sobieskis svajojo net visai 
išvaryti turkus iš Europos; buvo dėl to net su Maskva su- 
sitaręs, kuri buvo atsiuntusi Galiciną su 150000 kariuo- 
menės tam sumanymui vykdyti. Bet sumanymas nuėjo nie- 
kais nepritariant Austrams. 

Sobieskiui kariaujant su Turkais, valstybės viduje netvar- 
ka augo. Turkų pergalėtojas buvo savo žmonos Marijos 
Kazimieros vergas. Ta, kaip antroji Bona, kėlė didikų tarpe 
kerštus ir viską norėjo paglemžti į savo rankas. Seimuose 
nebuvo teisybės, nes viskas ėjo pardavingos karalienės 
noru. 

Ypač Lietuvoje buvo neapkenčiamas Sobieskio viešpata- 
vimas. Lietuviai pyko, kad karalius, svaįjodamas išvaryti 
iš Europos turkus, be reikalo aikvoja kariuomenę pietuose, 
o nesirūpina atimti Maskvai Smolensko, Černigovo, Kijevo, 
o ypač Žuvėdams Rygos, per kurią ėjo Lietuvos prekyba 
ir kur Žuvėdai plėšė neapsakomus muitus. 

Pačioje Lietuvoje kilo vaidų ir kerštų didikų tarpe, ypač 
tarp Lietuvos etmono Kazimiero Sapiegos ir Vilniaus vysk. 
Bžostovskio. Sapiega matė, kad irstančiai Lietuvai itin 
reikalinga gerai sutvarkyta kariuomenė; todėl ir rūpinosi 
ją padauginti ir geriau aprūpinti. Bet ėmęs ją statyti mai- 
tintis į didžiūnų, kunigų, net paties vyskupo dvarus, sukėlė 
prieš save ir prieš visus Sapiegas, Oginskius, Višnioveckius, 
Pacus: tie į savo pusę palenkė ir visą žemesniąją bajoriją. 

Vyskupas už bažnyčios turtų panaudojimą etmoną įsakė 
kunigams bažnyčiose iškeikti; ne visi paklausė. Skundos 
pasiekė net Romą. Prasidėjo tikra naminė kova, kuri pasi- 
baigė tik Augustui II viešpataujant (1700 m.) kruvinu 
mūšiu ties Alkininkais, kur Sapiega buvo pergalėtas, ir 
etmono sūnus paimtas į nelaisvę ir kardais sukapotas. 

Sapiegos išbėgiojo; jų dvarus pasidalijo pergalėtojai. 
Sobieskis buvo norėjęs Sapiegas savo laiku gelbėti, bet nieko 
nepadarė. 


FRIDRIKAS AUGUSTAS II. 1697—1733 


Renkant naują karalių kilo didžiausia netvarka. Galop 
išrinkta Saksonijos kunigaikštis Fridrikas Augustas, nese- 
niai priėmęs katalikų tikėjimą, kad lengviau laimėtų jo kan- 
didatūra. Buvo išrinktas karaliumi tiktai dėl to, kad jojo pa- 
siuntinys, atvykęs į Varšuvą į rinkimus, ne tiktai daugiau- 
sia žadėjo, bet ir atsivežė pilniausią maišelį pinigų rin- 
kikams papirkti. 

Pirmuoju jo darbu buvo taika su Turkais, padaryta Kar- 
lovicose 1699 m. Turkai ne ginklu priversti, tik tarpininkau- 
jant svetimoms valstybėms, sugrąžino Lietuvai— Lenkams 
Kamenecą, Podolę, užgriebtąją Ukrainos dalį ir pasižadėjo 
sulaikyti Krymo totorius nuo užpuldinėjimų. 

Pradėjęs gana laimingai viešpatauti taika su Turkais, 
Augustas II, be jokio reikalo ir seimo nesiklausęs, įsipai- 
niojo į nelaimingą karą su Žuvėdais, kur tuomet viešpatavo 
jaunas karalius Karolis XII. 

Agituojant ypač Karolio priešui Jonui Reinaldui Patko- 
liui, prieš Žuvėdus susitarė Rusų caras Petras Didysis, 
Augustas II ir Danai. 

Karolis, pergalėjęs Danus ir sumušęs Rusų kariuomenę 
ties Narva, įpuola į Lietuvą —Lenkus ir greitu laiku pereina 
visą kraštą išilgai ir skersai, besivaikydamas Augustą. Ga- 
lop smarkiausiai sumušęs ties Kališu ir Pultusku Lenkų 
kariuomenę, užima Varšuvą ir liepia Augustą atstatyti 
nuo sosto, o išrinkti naują karalių. 

Sapiegos, negaudami teisybės, pirmieji perėjo į Žuvėdų 
pusę. Primas Radziejovskis ir kiti Augusto priešai didikai, 
nekęsdami saksų, pasinaudojo irgi šia proga: išrinktas 
buvo karaliumi Stanislovas Leščinskis, Poznanės vaivada 
(1705 m.), kursai ir karaliavo iki 1709 m. 

Manydamas tuo užbaigęs kovą su Augustu, Karolis XII 
vėl puolė Petrą Didįjį, bet netikėtai buvo nugalėtas ties 
Poltava 1709 m. ir bėgo į Turkiją, kur pateko į nelaisvę. 
Augustas grįžo į sostą, o Leščinskis pasišalino į Prancūziją. 
Karas tuo nepasibaigė: truko iki 1721 m. 

Žuvėdai buvo galų gale nugalėti, turėjo išsižadėti Livo- 
nijos ir Suomių įlankos. Bet tos sutarties vaisiais pasinau- 
dojo tik Rusų caras, prasimušęs tuo būdu prie Baltijos 


192 


pamario. Lenkai ir Lietuva nė kiek nepasinaudojo tuo karu, 
buvo baisiai nualintos ir tai ne vien žuvėdų priešų, bet ir savo 
draugų talkininkų rusų. 

Caras Petras šeimininkavo Lietuvoje ir Lenkuose kaip 
savo krašte, rinkdamasis savo kariuomenei naujokų, plėš- 
damas maistą, uždėdamas rinkliavas; o kadangi ėmė vis 
daugiau įsigalėti netvarka ir bajorų sauvalė, tai tvarkai 
palaikyti Rusų caras dalį savo kariuomenės paliko Len- 
kuose. Nuo to laiko prasideda Lenkuose viešpatauti ir šei- 
mininkauti Rusų globa, kuri galų gale ir priveda prie Lie- 
tuvos— Lenkų padalijimo. 

Nelaimingas karas ir viduje didžiausia netvarka kraštą 
galutinai suardė. Kerštai ir vaidai išdidžių bajorų tarpe, 
neapykanta tarp kareivių saksų ir lenkų, barniai dėl tikė- 
jimo, didžiausis prispaudimas valstiečių baudžiauninkų, 
bajorų puotavimas ir girtuokliavimas — visa tai buvo ženk- 
lai valstybės puvimo ir artimo josios galo. 

Seimai rinkdavosi, bet, nieko nenutarę, skirstydavosi, įsi- 
vyravus galingajam „veto“, miestai tuštėjo, sodžius grimzdo 
į skurdą, mokslai sunyko, viešpatavo plačiausiai tamsybė, 
didikuose apmirė paskutinė kibirkštėlė tėvynės meilės, o 
josios vietoje įsivyravo savingumas, savimeilė, puikybė ir 
gobšumas. Į prigimtosios kalbos vietą įsibrovė iškraipyta 
su vietos priemaišomis lotynų kalba (makaronizmas). 

Karaliaus valdžios bepaliko tik šešėlis; nes ir kuo galėjo 
būti karaliaus valdžia tame krašte, kuris vadinosi respubli- 
ka. Kariuomenės skaičius sumažinta iki 24 tūkstančių: 
18 000 lenkų ir 6 000 lietuvių. Didžiausiai netvarkai patei- 
sinti buvo sugalvota, kad tokia iširusi valstybė, nebūdama 
kaimynams pavojinga, niekam nerūpėsianti, niekam nepas- 
tosianti kelio (Polska nierządem stoi). 

Pamatinė valstybės tvarkymo klaida buvo per didelis 
bajorų ir didikų luomų įsigalėjimas, nuskriaudžiant ne tik 
valstiečius ir miestelėnus, bet ir karaliaus valdžią. Bajo- 
rija, arba tikriau sakant didikai, pasisavino visas teises, 
nenorėdami eiti jokių pareigų. Seimuose ir balsavimuose 
žemesnioji bajorija, tiesa, buvo laikoma lygia su didikais, 
bet faktinai pareidama nuo didžiūnų ir tarnaudama 
jųjų dvaruose, balsiuodavo taip, kaip kad norėdavo di- 
dikai. 

7. Raštai, III 193 


Karaliaus valdžiai bepalikus tiktai tuščiu be prasmės 
žodžiu, bemaž išnyko ir vykdomoji valdžia: jei seimo ir 
apskričių seimeliai kada ką ir nutardavo, tai plačiausiai 
viešpataujant „liberum veto“, nebuvo kam tų nutarimų vyk- 
dyti, nes bajoro negalima buvo varu versti. Teismo nuspren- 
dimai dažniausiai būdavo vykdomi privatine prievarta, 
užpuolant (najazdy). 


FRIDRIKAS AUGUSTAS III. 1734—1763 


Mirus Augustui II visuotinasis Varšuvos seimas buvo iš- 
rinkęs Stanislovą Leščinskį karaliumi, kursai gyveno iš- 
tremtas Prancūzijoje ir buvo įgijęs didžią lenkų simpatiją, 
rūpindamasis Lenkų padėtimi ir globodamas jųjų išeivius. 
Buvo tai mokytas ir kilnių norų vyras. 

Tačiau Austrai ir Rusai pareikalavo, kad karaliumi būtų 
paskirtas Augusto II sūnus, Augustas III, ir Lietuva—Len- 
kai nusileido. Rusų carienė Kotryna II laikė savo kariuo- 
menę Lenkuose ir čia šeimininkavo nevaržoma, kišdamasi 
į visus karalystės reikalus, o Kurše sodino ką norėjo į her- 
cogus. 

Augustas III nekariavo jokių karų, bet jo valstybė buvo 
kaip kokie užeinamieji namai, kuriuose kaimynai darė, kas 
kam patiko kaip savo namie, nesiklausdami šeimininko. 
Rusai kariavo su Turkais, ir Rusų kariuomenė nieko nesi- 
klausus ėjo per Lenkus ir čia maitinosi. Ta pati Rusų ka- 
riuomenė, kariaudama su Prūsų karaliumi Fridriku II 
(1757 m.), ėjo sauvališkai per Lietuvą ir ją pakeliui nai- 
kino kaip priešų šalį. Pats Fridrikas IĮ rinkosi Lietuvoj— 
Lenkuose kariuomenės ir maisto per prievartą, ėmė net 
mokesčius nuo gyventojų, o mūsų respublika net žodžio 
prieš tarti nedrįso. 

Augusto III laikas — tai valstybės užmirimo bei susmu- 
kimo apogėjus. Pats silpno ir sunkaus būdo Augustas leido 
laiką medžioklėms ir puotoms, maža tesirūpindamas ka- 
ralystės tvarka, pavesdamas visus josios reikalus savo my- 
limam ministeriui Bryliui (Brühl), kur turėjo begalinį ka- 
raliaus pasitikėjimą, bet visų buvo nekenčiamas. Tamsybė, 


194 


girtavimas ir paleistuvystė viešpatavo karalystėje nekliu- 
domai, pasiekę aukščiausią laipsnį. 

Tačiau viešpataujant Augustui III galima pasergėti ir 
kai kurių, rods, dar silpnų naujo atgimimo reiškinių. Sta- 
nislovas Konarskis, pijoras, raštais ir gyvu žodžiu nemaža 
prisideda prie geresnio mokyklų sutvarkymo ir jaunuomenės 
auklėjimo. Prieš Konarskį ir pijorus sukyla jėzuitai, kurie 
iki šiolei laikė savo rankose mokyklas; jųjų varžytinės 
sužadina jų tarpe nemaža miegančių jėgų ir talentų. 

Jėzuitai, ypačiai Stepo Batoro ir Zigmanto IV globojami, 
buvo paėmę į savo rankas bemaž visą aukštesnįjį apšvie- 
timą; nes patiems bajorams žmonės šviesti maža terūpėjo. 
Jėzuitai buvo įsisteigę savo gimnazijas kolegijas Polocke, 
Rygoje, Gardine, Kražiuose (1626 m.), Dinaburge-Dvins- 
ke, Kaune (1624 m.) ir gerokai pasidarbavo, šviesdami 
šalį. 

Bet ilgainiui ėmė jėzuitai apsileisti ir atsilikti nuo gyve- 
nimo. Jų penkių klasių gimnazijose buvo mokoma daugiau 
teorijos mokslų: lotynų, graikų, iš dalies prancūzų ir vo- 
kiečių kalbų, visuotinosios istorijos, iškalbos retorikos, geo- 
gralijos; kai kuriose kolegijose dar filosofijos ir teologijos. 

Pijorai gimnazijose įvedė septynias klases, padidindami 
valandų skaičių matematikai, gamtos mokslams, istorijai; 
rūpinosi daugiau praktiškaisiais dalykais. 

Tačiau pijorams nelengva buvo varžytis su jėzuitais; tie 
daugiau turėjo ir išteklių, ir mokytų vyrų. Jų ir pačių buvo 
nemaža. Augustui III pradedant valdyti Lietuvos krašte 
(provincijoje) jųjų buvo 1144; pijorų gi, karaliaus Vladis- 
lovo pirmą kartą 1657 m. pargabentų, dabar buvo tik apie 
200. Ilgainiui jie atidarė savo gimnazijas Vilniuje, Gera- 
nainiuose, Ukmergėje, Želvoje, Raseiniuose, Panevėžy. 

Vyskupai ir kai kurie didikai (Valavičius, Pacas, Povilas 
Sapiega, Karolis Katkevičius) pergabeno į Lietuvą ir kitų 
vienuolių: bernardinų, domininkonų, karmelitų, kurie irgi 
turėjo įsisteigę savo aukštesniųjų mokyklų. 

Pradžios mokyklos, vyskupams liepiant, buvo steigiamos 
prie bažnyčių ir prižiūrimos vietos kunigų. Visose vienuolių 
mokyklose buvo mokoma dovanai. Tiesa, po karų su Žuvė- 
dais mokyklų skaičius žymiai buvo mažtelėjęs, bet ilgainiui, 
ypač viešpataujant Stanislovui Augustui, ėmė vėlei kilti. 
r 


195 


Bet ne vien tik mokyklų steigimu rūpintasi. Zaluskiai, 
Krokuvos ir Kijevo vyskupai, naudingai pasidarbavo, kur- 
dami senų knygų ir rankraščių rinkinius-knygynus. Čarto- 
riskių ir Šaniauskių namuose ne vienas rasdavo dvasios 
pastiprinimo ir pažadinimo darbuotis Lenkų tėvynės naudai. 

Tiktai darbuotojų tarpe nebuvo nuomonių vienodumo ir 
sutarties: Radvilos ir Potockiai norėjo valstybės vairą ir 
visą valdžios aparatą palikti, kaip buvo lig šiolei, ponų 
rankose, kiti gi, kaip kad Čartoriskiai, rūpinosi daugiau 
pakelti karaliaus autoritą (orumą) ir jojo rankose sukon- 
centruoti visą valdžią, kad apsaugotų valstybę nuo iširimo 
ir netvarkos. 


STANISLOVAS AUGUSTAS IV PONIATOVSKIS 


Stanislovas Aug Poniatovskis, artimas Čartoriskių gi- 
minaitis, išrinkta karaliumi, liepiant Rusų carienei Kotry- 
nai II ir paremiani Prūsų karaliui. Būdamas Lenkų pasiun- 
tiniu Petrapily, Poniatovskis patiko Rusų carienei, ir toji, 
turėdama Varšuvoje per savo pasiuntinį begalinę įtaką, 
liepė seimui išrinkti Stanislovą Augustą, būdama tikra, kad 
tuomet visą Lenkų vairą paims į savo rankas. l 

Poniatovskis teturėjo 32 metus amžiaus, buvo gana mo- 
kytas vyras, švelnus, gerų norų, bet lengvo būdo ir neaukš- 
tos doros. ; 

Rusų carienė nuo to laiko pradeda kištis į visus svarbes- 
nius Lenkų valstybės reikalus. Pirmiausia jinai pareikalavo, 
kad Lietuvoj —Lenkuose stačiatikiai ir protestantai būtų su- 
lyginti teisėmis su katalikais ir tuo būdu išrištas vadinamas 
disidentų klausimas. 

Radome susirinkusi konfederacija, Nesvyžiaus Radvilai 
Karoliui maršalkai pirmininkaujant, carienės reikalavimus 
pripažino už teisingus. Bet stačiatikių Lietuvoj —Lenkuose 
buvo nedaug: dauguma buvo ar uniją priėmę, ar stačiai 
virtę katalikais; tik Mogiliovo vyskupijoje buvo pasilikę 
stačiatikių. Bet carienei ne religijos globa rūpėjo, tik noras 
ir proga šeimininkauti irstančioje valstybėje. 

Čartoriskiai, iš pradžių carienės remiami, mėgino pada- 


196 


ryti kai kurias naudingas valstybei reformas: panaikinti 
nelaimingą „liberum veto“, žudantį valstybę ir ją atiduo- 
dantį į parsidavėlių rėksnių vergovę, bent kiek pagerinti ir 
suminkštinti baudžiauninkų padėtį, kuri nuo 1573 m. ati- 
davė valstiečius visiškai bajorų sauvalei ir slėgė juos, išski- 
riant karališkus ir kuniginius baudžiauninkus, sunkiau kaip 
Vakarų Europoje. Čartoriskiai troško sustiprinti ir karaliaus 
valdžią. . . 

Bet carienė greit suprato, kad Čartoriskiai nori sava- 
rankiškai, be jos vadovavimo pravesti naudingų valstybei 
atmainų, ją sutvarkyti ir paliuosuoti nuo svetimos nepagei- 
daujamos globos, todėl ir atsisakė jas remti, net tiesiog 
stengėsi palaikyti respublikos suirutę. Nesunku buvo prieš 
naujas atmainas sukelti ir tamsi žemesnioji bajorija. 

Seimas 1768 metais atėmė bajorams teisę bausti prasi- 
kaltusius baudžiauninkus mirtimi, bet teisti ir plakti negynė. 
Tačiau kai tame pačiame seime buvo pasiūlyta duoti kai 
kurių kitų palengvinimų baudžiauninkams, tai seimas už- 
draudė net kelti kada nors tokius klausimus seime. 

Rods, pasitaiko atskirų atsitikimų švelnesnio didikų el- 
gimosi su valstiečiais, kaip kad kun. P. Ksavero Bžostausko 
ar Jokimo Litavoro Kreptavičiaus, kurie savo valstie- 
čius paleido nuo baudžiavos; bet panašūs reiškiniai labai 
reti. Bendrai imant XVIII amžiuje valstiečių padėtis buvo 
Lietuvoje dar labai sunki, nors Vakarų Europoje jie buvo 
susilaukę žymių naštos palengvinimų. 

Carienės Kotrynos II kišimasis į Lietuvos— Lenkų reikalus 
galų gale įkyrėjo kai kuriems patriotams. Prieš Radomo 
konfederaciją protestuoti susikūrė kelios kitos konfederaci- 
jos. Jų geriausioji, prie kurios prisiplakė ilgainiui visos kitos, 
buvo Baro konfederacija. 

Tos Baro konfederacijos didžiausi veikėjai buvo Pulaus- 
kiai ir Adomas Krasinskis, Kameneco vyskupas. Konfede- 
rantai mėgino paimti į nelaisvę ir patį karalių, kad priverstų 
jį prisidėti prie konfederacijos, bet tai nepasisekė: suvie- 
nytos karaliaus ir carienės kariuomenės išblaškė konifede- 
rantus. 

Didesnei mūsų respublikos nelaimei Ukrainoj kilo kazokų 
maištas, kuriam vadovavo Maksimas Železniakas. Humanės 
miesto gyventojai buvo išpjauti. 


197 


Carienė Kotryna II, pasinaudodama ta suirute, užėmė 
savo kariuomene kraštus anapus Dauguvos ir Berezinos: 
Polocką, Vitebską, Mogiliovą, Mscislavį. Austrai užėmė 
Galiciją, Prūsų karalius vadinamuosius karališkus Prū- 
sus, be Dansko ir Torno, ir net dalį grynųjų Lenkų iki No- 
tecos upės. Tuo būdu įvyko pirmasis Lietuvių — Lenkų res- 
publikos padalijimas (1772 m.). 

Tuo pirmuoju mūsų respublikos padalijimu buvo atimta 
jai keturi milijonai su viršumi gyventojų. Bepaliko apie 8 
mil., Lietuvoj ne visai trys milijonai. „Liberum veto“ buvo 
sugrąžinta, karaliaus valdžia kaip anuomet susiaurinta; 
vykdomajai valdžiai išrinkta 36 vyrų taryba, kuriai kara- 
lius buvo tik pirmininku; kariuomenė sumažinta iki 30 000. 

Po pirmojo smarkaus Lietuvos—Lenkų respublikos ap- 
draskymo šalis ima susiprasti ir busti iš miego. Pats kara- 
lius pradeda rimčiau rūpintis valstybės reikalais; mokslai 
kyla; atsiranda nemaža vyrų, kurie supranta padėties rim- 
tumą ir susirūpina tautos reikalais. 

Iždas gausėja; praplatinti prekybai kai kurios upės su- 
vedamos perkasais (Oginskio kanalas); įkuriama karininkų 
mokykla, įsteigta patrankų dirbtuvių. Jaunuomenė auklė- 
jama mylėti tėvynę. Tačiau netrūko ir šalies pardavikų, 
Rusų pinigais apmokamų. 

Reformų šalininkai, pasinaudodami tuo, kad Rusų carienė 
kariavo tuomet su Turkais ir Žuvėdais, nutarė įvesti kai 
kurias pamatines tvarkos atmainas krašto gerovei ir nusi- 
kratyti įkyrios Rusų globos. Buvo sušauktas 1788 m. kaip 
paprastai seimas, bet jisai truko nepaprastai ilgai: ketvę- 
rinus metus ir daug jame buvo padaryta naudingų re- 
formų. 

Rusų carienė, pasisavinusi globėjos vaidmenį ir kaip 
tvarkos palaikytoja, prieš tas atmainas per savo pasiun- 
tinį Varšuvoje užprotestavo, bet, kariaudama su Turkais, 
savo protesto negalėjo paremti jėga; o Prūsų karaliaus 
pasiuntinys Varšuvoj veidmainingai įtikino seimą 
būsią naudinga su juo padaryti sutartis, kuri ir įvyko 
tikrai. 

Rusų ir Austrų kariuomenės buvo tuomet priverstos išeiti 
iš Lietuvos—Lenkų respublikos ribų. Seimas, prirengęs 
naują konstituciją ir numatydamas nemaža jai priešininkų, 


198 


pasinaudojo tuo, kad jos priešų dauguma išvažinėjo Velykų 
šventėms, paskelbė ją gegužės 3 dieną 1791 m. 

Taja konstitucija seimui buvo palikta leisti įstatymai, 
karaliui ir jojo ministeriams visa vykdomoji valdžia. Li- 
berum veto panaikinta; kariuomenės skaičius nustatyta 
100 000; miestelėnams buvo suteikta teisė turėti net seime 
savo atstovą. Valstiečiams, rods, nebuvo suteikta tuo tarpu 
teisių, tik pažadėta didesnė globa. Stanislovui Augustui 
mirus ir išrinkus naują karalių, nutarta jo giminę paskelbti 
viešpataujančia ir paveldėjančia Lietuvos—Lenkų sostą. 
Koniederacijas, privatiniu sumanymu šaukiamas, nutarta 
buvo esant nereikalingas ir kenksmingas. Vis dėlto konie- 
deracija atgimė, ir tai anksčiau, nekaip kad buvo tikėtasi. 

Aršiausieji naujosios konstitucijos priešai, Ukrainos di- 
dikai Ščensnas Potockis, Ksaveras Branickis ir Severinas 
Rzevuskis, sušaukę Targovicose konfederaciją, kreipėsi į Ru- 
sų carienę Kotryną II, prašydami jos pagalbos apginti savo 
laisvėms. Rusų kariuomenė tuojau įžengė į Lietuvos— 
Lenkų kraštą. Prūsų karalius, neseniai padaręs Varšuvoje 
su Lenkais sutartį, ne tiktai kad josios nepaisė, bet ir pats 
susidėjo su Rusais. 

Lietuvių — Lenkų kariuomenei vadovavo Juozas Ponia- 
tovskis ir Kosciuška. Juodu mėgino sulaikyti rusų kariuo- 
menę, bet ties Dubenka buvo nugalėtu. Karalius Stanislovas 
Augustas patsai buvo priverstas pristoti prie Targovicos 
šalininkų, o rusų kariuomenė įėjo į Varšuvą. Žymesnieji 
karininkai ir naujosios konstitucijos šalininkai buvo pri- 
versti bėgti į užsienį. 

Įvyko antrasis Lietuvos—Lenkų respublikos padaliji- 
mas 1793 m. Rusai užėmė Volynę, Podolę, Kuršą ir Lietuvą 
iki Nesvyžiaus bei Pinsko. Prūsams teko vadinamieji Di- 
dieji Lenkai su Poznane ir Danskas su Tornu. Austrai tame 
padalijime nedalyvavo. 

Tam mūsų respublikos padalijimui patvirtinti buvo su- 
šauktas Gardine seimas, kursai neišdrįsdamas nei protes- 
tuoti, nei pritarti, klausimą išsprendė tylėdamas. Kariuo- 
menės skaičius buvo sumažinta Lietuvai iki 6,5 tūkstančio, 
Lenkams iki 8,5 tūkstančių kareivių. 

Tokio tėvynės pažeminimo ir tokios skriaudos lietuviai 
ir lenkai negalėjo pakęsti. Visi griebėsi ginklo gelbėti skęs- 


199 


tančios tėvynės. Buvo tokių, kurie visą turtą paaukojo 
karo reikalams; tačiau buvo per vėlu; ir po antrojo sudras- 
kymo Lietuva bei Lenkai teišsilaikė nepriklausomą vals- 
tybę vos keletą mėnesių. 

Krokuvoje buvo paskelbtas sukilimas, ir generolas Tadas 
Kosciuška pašaukta vyriausiuoju vadu bei viršininku. Tasai 
išleido atsišaukimą lietuviškai ir lenkiškai, kuriame vals- 
tiečiams pažadėjo asmens laisvę, sumažino lažo (baudžia- 
vos) dienas už žemę ir uždraudė ponams atiminėti iš vals- 
tiečių Žemę, jei jie atlieka savo prievoles. Tuo būdu Kosciuš- 
ka norėjo pritraukti daugiau šalininkų prie visuotinojo 
sukilimo. 

Trūkstant ginklų buvo liepta ginkluotis ietimis ir dalgiais. 
Į valstiečius, kurie iki šiolei buvo laikomi tarmsumoje ir 
visai nedalyvavo politikos gyvenime, tasai Kosciuškos at- 
sišaukimas, rodos, gyviau neatsiliepė ir jo pažadėjimai taip 
ir paliko tuščiu raštu. 

Kariuomenės, nors silpnai apginkluotos, buvo surinkta 
iki 70 000. Kovos pradžia nepavyko: Austrai užėmė Kro- 
kuvą, Rusai su Prūsais apsiautė Varšuvą. Kosciuška iš 
visų pusių buvo apsuptas. Bet Dambrauskas, Madalinskis 
ir Manevskis sukelia vadinamuosius Didžiuosius Lenkus, 
pulkininkui Jasinskiui pavyksta išvaryti Rusų kariuomenė 
iš Vilniaus; apsiautę Varšuvą rusai priversti atsitraukti. 
Bet džiaugsmas buvo neilgas. 

Nauja Rusų kariuomenė, Suvorovo vedama, jeina į Lie- 
tuvą—Lenkus ir, aplenkusi Brastą, skuba susivienyti su 
antruoju Rusų vadu Fersenu. Kosciuška, norėdamas jai 
kelią pastoti, apsikasa ties Macejovicais, liepdamas gene- 
rolui Pominskiui ateiti į pagalbą. 

Bet Pominskis pakeliui užgaišta ir pasivėlina į mūšį. 
Kosciuška, teturėdamas tik 8 000 kariuomenės, buvo nu- 
veiktas, sužeistas ir pateko į nelaisvę. Suvorovas įsilaužė 
į Varšuvą; Lenkų kariuomenė ties Konskiu padėjo ginklus. 
Įvyko trečiasis ir paskutinysis mūsų respublikos pasidali- 
jimas 1795 metais. 

Stanislovas Augustas buvo priverstas išsižadėti karaliaus 
sosto ir, išvežtas į Petrapilį, ten 1798 metais mirė. Rusai 
pasiėmė didesniąją dalį grynos Lietuvos iki Nemuno su 
Kaunu, Vilnium ir Gardinu Austrams teko Krokuva su 


Liublinu iki Bugo; Prūsai užgriebė dalį Lietuvos, kairiąją 
Nemuno pusę, vadinamą Suvalkiją, ir likusią Lenkų dalį su 
Varšuva. 

Rusai per tris kartus pasidalindami užgriebė 6,5 milijono 
gyventojų, Prūsai tris ir Austrai keturis milijonus. Nuo to 
laiko Lietuva ir Lenkai iki 1918 m. nustojo gyvavusios kaip 
savarankės valstybės. 


MAŽOJI LIETUVA 


Mažoji Lietuva, siekianti vakaruose Deimės, Priegliaus, 
Auksinės ir Geldapo ežero, jau XIII amžiuje kartu su se- 
novės Prūsais pateko kryžiuočių ordinui. Vytautas Did., 
atvadavęs nuo kryžiuočių Žemaičius po mūšio ties Žalgiriu, 
vis dėlto dešinėsės žemutinės panemunės nuo Smalininkų 
iki Palangos neatsiėmė. Buvo atsiėmęs tik Palangą ir jos 
uostą Šventosios žiotyse, paskui Žuvėdų 1701 m. per kerštą 
užverstą akmenimis. 

Senovės Prūsų ir Mažosios Lietuvos sostinė kryžiuočių 
laikais buvo Marienburgas. Bet Kazimierui karaliui Prūsų 
dalį užkariavus ir prijungus prie Lenkų valstybės, sostinė 
1457 m. iš Marienburgo perkelta į Karaliaučių. 

Albertas Hohencolernas, paskutinysis kryžiuočių magist- 
ras, priėmęs 1525 m. Liuterio tikėjimą, viso krašto gyven- 
tojus privertė likti protestantais. XVII amžiaus pradžioje 
Mažoji Lietuva atiteko antrajai Hohencolernų linijai, vieš- 
patavusiai Brandenburge. 

Trisdešimties metų karas (1618—1648), paskui Karolis 
Gustavas, Žuvėdų karalius, kariaudamas prieš Lietuvos— 
Lenkų respubliką, Maskolių vadas Kovanskis su kazokais, 
galop marai ir badas, kilę 1709—1711, baisiausiai sunai- 
kino kraštą: Mažojoje Lietuvoje žuvę apie 150 tūkstančių 
žmonių. Daug sodžių apie Įsrutį, Gumbinę, Ragainę likę 
visai tuščių. Į tas tuščias vietas XVIII amž. atvyko kolonistai 
iš kitų šalių: arijonai (1660 m.) ir Lenkų išvyti, hugenotai 
(1685 m.) iš Prancūzijos, škotai iš Anglijos; bet ypač daug 
buvo Pričkaus Viliaus atgabenta vokiečių nuo Zalcburgo. 

Pričkus (Fridrikas) Hohencolernas 1701 m. Karaliaučiuje 
apsivainikavo pirmuoju Prūsų karaliumi. Jisai buvo gana 


201 


palankus lietuviams. Tačiau tikru ir sumaniu Prūsų tvarky- 
toju buvo Pričkus Vilius (1713—1740). Jisai rūpinosi ir ūkio 
pagerinimu, duodamas smulkiausius nurodymus vokiškoje 
bei lietuviškoje kalboje, gabeno į tuščias vietas naujakurius, 
steigė liaudies mokyklas. Lietuviški Biblijos vertimai ir kitos 
dvasinės knygos, berods protestantizmui platinti, buvo jo 
rūpesčiu ir jo pinigais spausdinami ir leidžiami. 

Pirmieji tautiško susipratimo žingsniai Mažojoje Lietuvoje 
pasireiškė jau XVI amžiuje. Rapalionis, Mažvydas, Bretkū- 
nas pirmieji mėgina spausdinti ir platinti lietuviškas knygas. 
Pričkus Vilius 1723 m. įkūrė Karaliaučiuje prie universiteto 
lietuvišką seminariją, kur paskui mokėsi mūsų didis poeta 
Kristijonas Donelaitis (1714—1780), joje mokytojavo lietu- 
viškos kalbos mylėtojai tėvas ir sūnus Ruigiai, mokėsi Mil- 
kus, 1790 m. išvertęs vokiškai kai kurias lietuvių dainas, nu- 
rodydamas jųjų grožybę. XIX amž. pradžioje čia rektoriavo 
mokytas filosofijos ir teologijos daktaras Rėza (1840 m.), 
atspausdinęs atrastus Donelaičio veikalų rankraščius ir su- 
rinkęs nemaža lietuviškų dainų. Jo įpėdinis ir mokinys buvo 
Fridrikas Kuršaitis (1806—1884), garsus lietuvių kalbos 
žinovas, išleidęs jos gramatiką ir platų lietuviškai vokišką 
žodyną. 

1795 metais, kaimynams galutinai pasidalijus Lietuvos bei 
Lenkų respubliką, Prūsų karaliui pateko Lietuvos dalis kai- 
rėje Nemuno pusėje, vadinamoji Suvalkija. Bet Napoleonui I 
sumušus Prūsus ir įvykus Tilžėje sutarčiai, toji Lietuvos da- 
lis atiteko vadinamajai Varšuvos kunigaikštijai ir ten buvo 
tuomet įvestas civilinis Napoleono Kodeksas. 

Prūsų karalius Fridrikas Vilius III 1807 m. buvo ketinęs 
įsteigti lietuvių vaikams stipendijas, kad mokslus išėję galė- 
tų būti vietos valdininkais, mokančiais lietuviškai. Bet jojo 
sumanymas nebuvo įvykdytas. Tat įvykdė 1844 m. Fridrikas 
Vilius IV, paskyręs lietuvių vaikams 12 stipendijų, kad jų 
šeši, pabaigę mokslus, taptų pastoriais, o kiti šeši valdinin- 
kais, mokančiais lietuviškai susikalbėti su vietos gyventojais. 

Kai tautiškasis susipratimas nuo XIX amž. pusės ėmė at- 
gyti ne tik atskirų lietuvių tarpe, bet ir platesniuose liaudies 
sluoksniuose, Prūsų valdžia, ypač nuo Bismarko laikų, 
pradėjo žiūrėti į lietuvius nepasitikėdama ir varžyti jųjų 
kalbą. Valdžios įstaigose ir mokyklose buvo tepripažinta 


202 


vien vokiečių kalba (1876 m.). Lietuviškai buvo leista tik 
religiją dėstyti ir tiktai ten, kur lietuvių vaikų būdavo dau- 
guma. 

Prieš tokius kalbos varžymus lietuviai siuntinėjo viešpa- 
čiui karaliui prašymus ir parlamentui protestus, bet tie ne- 
ką tegelbėjo. 

Tautos susipratimas vis dėlto augo. Nuo 1848 m. pradėta 
leisti pirmasis Prūsų lietuvių laikraštis „Keleivis“; čia nuo 
1882 m. pradėjo eiti ir pirmasis aukštaičių lietuvių laikraštis 
„Aušra“. Čia buvo įsteigta 1885 m. pirmoji lietuviška mokslo 
draugija „Birutė“. 

Galop 1898 metais lietuviai čia savo balsais išrinko pirmą 
lietuvį atstovą Smalakį į bendrą Vokiečių parlamentą ir 1903 
m. pastorių Gaigalaitį atstovu į Prūsų seimą. 

Lietuvių skaičius bent oficialiai paskesniais laikais Mažo- 
joje Lietuvoje (Prūsuose) žymiai sumažėjo, jei palyginsime 
1848 m. ir 1878 m. Prieš pat paskutinįjį didįjį karą oficialiai 
lietuvių Mažojoje Lietuvoje buvę tik apie 100 000. 

Versalio taika 1919 m., iš pradžių ketinusi visą Mažąją 
Lietuvą, visą dešinį Priegliaus šoną atskirti nuo Vokietijos, 
per mūsų diplomatų kaltę galų gale atskyrė tik dešinę žemu- 
tinę panemunę su Klaipėda ir Šilute, pavesdama tą plotą 
laikinai valdyti prancūzams. Lietuviai, nesulaukdami pran- 
cūzų šeimininkavimo galo, 1922 sukilo prieš įkyrėjusius nau- 
jus šeimininkus, juos išvarė ginklu ir pasiskelbė prisijungią 
prie Didžiosios Lietuvos. Vadinamoji Europos Santarvė 
galop susitaikė su įvykusiu faktu, tiktai išderėjo atskirtajai 
nuo Vokietijos Mažajai Lietuvai autonomines teises. 


RYTŲ LIETUVA 1795—1918 M. 


Kotryna II. Visos Lietuvos žemės, prijungtos prie Rusų 
per paskutinį jos suskaldymą 1795 metais, buvo padalytos 
į dvi guberniji — Vilniaus ir Slonimo — ir pavestos valdyti 
gubernatoriams. Prie Vilniaus gubernijos, pavadintos lietu- 
viškąja, priskirta Kaunas, Gardinas, Vilnius — žemės dau- 
gumoje grynai lietuvių apgyventos; tik Lydos apskritis pri- 
jungta prie gudiškosios Slonimo gubernijos. 

Lietuvai patekus Rusų carienės Kotrynos II valdžion, žy- 


203 


miai pablogėjo ir valstiečių baudžiauninkų, ir katalikų baž- 
nyčios padėtis, nesakant apie unitus, kurie buvo tiesiog per- 
sekiojami ir verčiami į pravoslaviją. 

Valstiečių baudžiava Rusuos buvo tuomet dar sunkesnė 
negu Lietuvoje. Dabar lietuviai baudžiauninkai buvo suly- 
ginti su rusais baudžiauninkais. Ypač pablogėjo karališkųjų 
ir bažnytinių žemių baudžiauninkų padėtis, kadangi karališ- 
kosios ir daug bažnytinių žemių Kotrynos II išdalyta rusų 
generolams ir aukštiesiems valdininkams. 

Pablogėjo ir katalikų bažnyčios padėtis: vyskupams buvo 
uždrausta laisvai susisiekti su Romos papa; viskas turėjo 
eiti per rusų valdžios kontrolę. Vienuolynams neleista susi- 
rašinėti su savo viršininkais, esančiais užsieny. Nemaža baž- 
nyčios turtų iždui paimta ar išdalyta generolams. Unitų 
vyskupijos liko panaikintos; bepaliko tik Polocko vyskupija. 

Pradėjusi rusinimo darbą užgrobtoje Lietuvoje Kotryna, 
be abejo, būtų ir mokyklas kitaip joje sutvarkiusi, tik staiga 
(1796 m.) mirtis Lietuvą nuo to išgelbėjo. Mokyklos paliko 
kaip buvusios. į 

Jėzuitų ordinas 1773 metais buvo panaikintas. Jo turtai 
ir mokyklos atiduota vadinamajai Edukacinei (Auklėjama- 
jai) Komisijai, kuri nemaža turtų išaikvojo, per pigiai ir ne- 
tiksliai juos pardavinėdama; bet vis dėlto nemaža jų dalis 
buvo sunaudota švietimo reikalams. 

Pačios mokyklos buvo kitaip sutvarkytos, įgavo daugiau 
valstybinį pobūdį ir mokslai jose buvo imta dėstyti lenkiškai, 
ne lotyniškai kaip kad pirma. Žymesnės mokyklos tuomet 
buvo Vilniuje, Kaltinėnuose, Lydoje, Merkinėje, Gardine, 
Kaune, Ukmergėje, Troškūnuose, Panevėžy, Dotnuvoje, 
Raseiniuose, Kražiuose, Padubysy, Telšiuose. 

Teismuose palikta Lietuvos Statutas ne tiktai lietuviškoje 
gubernijoje, bet ir Gudų krašte ir net Ukrainoje. 


Povilas I ir Aleksandras I: Kotrynai II carienei mirus pri- 
jungtoje prie Rusų Lietuvos daly gyventojų padėtis bent kiek 
pagerėjo, valdant jos įpėdiniams Povilui I ir Aleksandrui I. 
Unijos naikinimą jie sustabdė; vietos bajorai galėjo rinktis 
į apskričių seimelius ir ten skirti sau valdininkus. 

Buvusioji Vilniuje jėzuitų akademija, Edukacinės Komisi- 
jos pertaisyta į vyriausiąją Lietuvos mokyklą, už Aleksandro 
I buvo praplatinta į lenkišką universitetą, kuriam buvo pa- 


204 


vestos visos Lietuvos mokyklos globoti ir valdyti. Tasai uni- 
versitetas buvo gana gerai aprūpintas ir labai sulenkino 
Lietuvą. 

Bet iš to universiteto mokinių išėjo ir lietuviškos pakrai- 
pos veikėjų bei rašytojų. Jų vieni buvo dar „gente lituani, 
natione poloni“, kaip kad poeta Mickevičius, istorikai Teod. 
Narbutas, pralotas Bauža (Bohužas), kiti jau visai lietuviš- 
kų pažiūrų, kaip antai vysk. J. A. Giedraitis, vysk. M. Valan- 
čius (1801—1875), istorikas Simonas Daukantas (1793— 
1864), kun. Stanevičius, kai kurį laiką buvęs profesorium 
prie. Vilniaus universiteto, Dionizas Poška ir kiti. 

Napoleonui I įsteigus 1807 m. Varšuvos kunigaikštiją ir 
prijungus prie jos Suvalkiją, čia buvo baudžiava panaikinta, 
bet valstiečiai gavo tik asmens laisvę, o žemės negavo ir 
paliko vien nuomininkais. 

Lenkams gavus bent Varšuvos kunigaikštiją, Lietuvos 
bajorai, vadovaujant kunigaikščiui Oginskiui, irgi davė pra- 
šymus Aleksandrui I, kad atgaivintų didžiąją Lietuvos kuni- 
gaikštiją. Caras Aleksandras prašymą priėmė, net derėjosi, 
kuriomis sąlygomis tai įvykdyti, bet dalyką tęsė ir nieko ne- 
darė. 

1812 m. karui prasidėjus Napoleonas I paskelbė manifes- 
tą, kuriuo panaikino baudžiavą ir didžiojoj Lietuvoj, pažadė- 
damas jai ir politikos laisvę; tačiau Napoleono žygiui nepasi- 
sekus, visi jojo pažadėjimai nuėjo niekais. 

Pats Vilniaus universitetas, įtartas priešvalstybiniu są- 
mokslu, susilaukė kratų; studentų kuopelės buvo uždraus- 
tos, kai kurie asmenys ištremti į Rušijos gilumą, universite- 
tas suvaržytas griežtesne Rusų valdžios globa, o po 1831-jų 
metų lenkų maišto dalimis iškeltas į Kijevą ir Charkovą su 
svarbesniais knygynais ir kitais turtais. Vilniuje buvo palikta 
tiktai aukščiausioji dvasininkų mokykla (Glówne Semina- 
ryum). 1842 metais ir toji buvo perkelta į Petrapilį ir pava- 
dinta R. K. Dvasiškoji Akademija. 

Mikalojus I. 1825—1855. Jau Aleksandro I viešpatavimo 
gale prasidėjo didesnis varžymas ir lenkų, ir lietuvių. Per 
Vienos kongresą (1815 m.) duotoji plati autonomija Rusų 
carų globoj Lenkų kunigaikštijai su Varšuvos sostine ir su 
prijungta Suvalkija buvo pradėta varžyti, net mėginta atim- 
ti neva dėl to, kad Lenkai patys negalį išsimokėti skolų. 


205 


Aleksandro I vietininkas, jo brolis Konstantinas, Varšu- 
voje ėmė gana sauvališkai elgtis ir kelti nepasitenkinimą. 
Bet ypač pradėjo griežtai varyti rusinimo sistemą Aleksand- 
ro įpėdinis ir brolis Mikalojus 1. O kadangi ir Vakarų Euro- 
poje tuomet buvo neramumų — Prancūzai išvarė viešpa- 
taujančius Burbonus, Belgai sukilę atsiskyrė nuo Olandų, 
tai ir Lenkai pakėlė ginklą prieš Rusų vyriausybę 1830 m. 

Lenkų kariuomenės surinkta iki 75 000. Generolai Gelgu- 
das ir Dembinskis, atsiųsti į Lietuvą, irgi mėgino sukelti 
platesnius sluoksnius. Tačiau čia maištas greitai buvo nu- 
malšintas. Rusų kariuomenė, generolo Paškevičiaus veda- 
ma, paėmė Varšuvą. 

Lenkų autonomija buvo dabar visai panaikinta. Prasidėjo 
ir Lenkuose ir Lietuvoje sistematingas rusinimas. Daugybę 
dvarų vyriausybė bajorams atėmė, uždėjo kontribuciją. Len- 
kiškos mokyklos buvo uždarytos, jų vietoje įsteigta rusiškų; 
bajorų savivaldybės panaikinta. Lietuvoje valdininkais bent 
kiek svarbesniais galėjo būti vien rusai; įstaigose įsiviešpa- 
tavo rusiška kalba. 

Daug atimta turtų Bažnyčiai, daug uždaryta vienuolynų, 
unija 1839 m. visoj Lietuvoj visai panaikinta, unitai ir jų 
bažnyčios prijungta per prievartą prie stačiatikių cerkvės. 
Galop 1840 metais buvo atšaukta ir Lietuvos Statutas, į jo 
vietą atsistojo rusų įstatymai. 


Tačiau valstiečių padėtis bent kiek pagerėjo. Jau Povilas 
I buvo ponams uždraudęs reikalauti iš valstiečių daugiau 
darbo per 3 dienas savaitėje. Aleksandras Į buvo leidęs, kas 
norėjo, ponams paleisti baudžiauninkus, bet be žemės. Kai 
kurie ponai, kaip antai Ignas Karpis, tikrai buvo valstiečiams 
suteikę laisvę. 

Kurše ir Livonijoje jau 1816 metais buvo įsakyta bau- 
džiauninkus paleisti, bet irgi be žemės. Mikalojus I 1837 m. 
valstiečiams suteikė bent šiokią tokią valsčių savivaldybę 
su savo teismais ir savo vyriausybe. 

Aleksandrai II ir HJ. Rusų carui Mikalojui pralaimėjus 
ties Sevastopoliu karą su Turkais ir Prancūzais ir dėl tos 
priežasties nusinuodijus, jo sūnus Aleksandras II rusinimo 
politikos Lietuvoje nepakeitė, o po lenkmečio 1863 m. pradėjo 
ją varyti vis aiškiau ir smarkiau. Priėjo prie to, jog lietu- 


206 


viams norėjo įbrukti net rusiškas raides, griežtai uždraudęs 
lotyniškąsias. 

Tačiau toks per daug smarkus ir aiškus rusinimas kartu 
su didžiausiu varžymu ir persekiojimu Katalikų Bažnyčios 
po priedanga josios atpalaidavimo nuo lenkiškosios neva 
politikos vienus (Lietuvos didikus ir bajorus) dar daugiau 
pastūmėjo į lenkų pusę, kitų — valstiečių lietuvių tarpe — 
sužadino reakciją prieš rusinimą bei pravoslaviją ir sukėlė 
tautiškąjį susipratimą. 

Prie didesnio tautiško lietuvių tarpe susipratimo nemaža 
prisidėjo ir kita aplinkybė. Aleksandras II 1861 metais, at- 
leisdamas visoj Rusijoj nuo baudžiavos valstiečius ir aprū- 
pinęs juos žeme su teise už ją išsimokėti ilgais metais, išrišo 
iš baudžiavos ir Lietuvos valstiečius, aprūpindamas juos 
išperkama per 49,5 metų žeme geriau (gausiau) negu rusus 
valstiečius, norėdamas tuo būdu juos pritraukti simpatijomis 
prie Rusų valdžios ir išvaduoti nuo dvarponių lenkų priklau- 
somybės ir įtakos (divide et impera!). 

Tas paleidimas valstiečių iš baudžiavos padėjo tvirtą pa- 
matą turtingesniam valstiečių luomui. O kadangi lietuvių 
kalba buvo užsilikusi bemaž vien tik po šiaudiniu valstiečio 
stogu, tai dabar, valstiečiui ekonomiškai pakilus, buvo neno- 
romis palengvinta apsišviesti ir tautiškai susiprasti. 

Aleksandras II 1881 m. buvo nužudytas. Jojo sūnus Alek- 
sandras III rusinimo darbą ėmė varyti dar smarkiau: iš visų 
net žemiausių vyriausybės įstaigų pašalinta vietos valdi- 
ninkai katalikai, o į jų vietas atsiųsti iš Rusų gilumos ru- 
sintojai (abrusiteliai) su aiškiai nustatyta rusinimo prog- 
rama. 

Katalikų Bažnyčia buvo baisiausiai persekiojama; už- 
drausta net savo lėšomis taisyti bažnyčias, kryžius prie kelio 
statyti, kunigams be tam tikro leidimo išvažiuoti iš savo pa- 
rapijos net į artimiausius atlaidus, daug bažnyčių paversta 
į cerkves ar uždaryta, uždrausta viešai kalbėti lenkiškai, 
o teismuose bei mokyklose ir lietuviškai; katalikus mokslei- 
vius prievarta varyta į cerkves ir įsakyta melstis rusiškai; 
dar už Aleksandro II uždraudus visai bent ką spausdinti 
lotyniškomis raidėmis, dabar smarkiausia persekiojo ir iš 
žmonių plėšė žandarai maldaknyges, Prūsuose lotyniško- 
mis raidėmis spausdinamas, ir t.t. 


207 


Bet juo didesnis buvo iš Rusų caro spaudimas, juo didesnis 
kilo lietuvių tarpe tautos susipratimas. Kauno seminarijoje 
kunigai — Baranauskas, paskui Jaunius, mokydami lietu- 
viško kalbamokslio, auklėjo tautiškai susipratusių dvasinin- 
kų kartą; dr. Basanavičius, inž. Petras Vileišis, Marijampo- 
lėje Kriaučiūnas ir daugel kitų pasaulininkų jaunuomenės 
tarpe gaivino tautos susipratimą. 

Prasideda akcija prieš uždraudimą vartoti lotyniškas rai- 
des lietuvių rašyboje. Ta akcija tiktai po 40 metų tepasiekia 
savo tiesioginį tikslą, bet labai daug prisideda prie tautos 
sužadinimo. 

1883 metais išeina Prūsuose „Aušra“, pirmas grynai lietu- 
viškas laikraštis. Paskui ima eiti „Varpas“, „Apžvalga“ ir 
kiti. Vienkart spausdinama ir kitokių lietuviškų raštų, daž- 
niausiai liaudies reikalams, bet pasirodo spaudoje ir rimtes- 
nių veikalų. 

Kai rusų valdžiai įsikišant buvo pradėta net Prūsuose 
varžyti lietuvių leidinius, kai kurie veiklesni vyrai, kaip antai 
kun. Burba, kun. Kaupas, dr. Jon. Šliūpas, kun. Miliukas, 
persikėlė į Ameriką, kur pirmųjų lietuvių kolonistų pradeda 
atsirasti nuo bado metų (1867 m.) ir kur ilgainiui persikelta 
iki 600 tūkstančių lietuvių, pastatydinta 107 savų bažnyčių, 
įsteigta mokyklų, draugijų, 1916 metais turėta jau 24 laik- 
raščiai. 

Viešpataujant carui Mikalojui H kilo 1904 m. karas su 
Japonais, kursai Rusams pasibaigė nelaimingai. Rusų visuo- 
menė to nelaimingo karo kaltę suvertė ant caro autokrato 
ir ant savo biurokratijos. Prasidėjo neramumai, suirutė. 
Mikalojus, caras, kad bent kiek visuomenę apramintų, buvo 
priverstas 1905 metais Spalių 17 d. išleisti maniiestą, paža- 
dėdamas įvesti konstituciją su žymiomis reformomis. 

Metais prieš tai balandžio 24 d. panaikinta lietuviškai 
lotyniškų raidžių vartojimo uždraudimas, išleista pirmasis 
Rusuose lietuviškas laikraštis ir pradėta spausdinti ir kitokių 
lietuviškų raštų. Per 40 metų varžomas ir slopinamas lietu- 
vių tautos judėjimas, dabar užtvankai išnykus, prasidėjo 
su nauju nepaprastu gaivumu. 

1905 m. lapkričio 22 dieną buvo sušaukta Vilniuje labai 
gausingas lietuvių susirinkimas (seimas), į kurį atvyko iš 
visų šalių iki 2000 atstovų, ir čia buvo pareikalauta Lietuvai 


208 


autonomijos su seimu Vilniuje, lietuviškų mokyklų ir varto- 
jimo lietuviškos kalbos etnogratiškoje Lietuvoj. 

Nors, rusų visuomenei bent kiek nurimus, pažadėtos pa- 
matinės reformos nebuvo įvykdytos, išskyrus Dūmos sušau- 
kimą, vis dėlto lietuvių tautos susipratimas ir judėjimas ėjo 
stipryn. Buvo įsteigta švietimo draugijų, kaip antai: Mokslo, 
šv. Kazimiero, Saulės, Ryto, Žiburio draugijos, atidaryta 
renkamomis aukomis pradžios mokyklų, kur mokslas buvo 
lietuviškai dėstomas, išleista nemaža leidinių gana rimto 
turinio. Po 10 metų nuo leidimo lietuviškai spausdinti jau 
buvo leidžiama 25 laikraščiai. 

Rusų valdžia, pamačiusi, kaip sparčiai eina lietuvių tarpe 
tautos susipratimas, buvo pradėjusi iš naujo varžyti ir lie- 
tuvių draugijas, ir atidarytąsias lietuviškas mokyklas; o iš 
antros pusės, pradėjo sistematingai kolonizuoti Lietuvą atė- 
jūnais rusais, įsteigusi tam dalykui valstiečių banką; to ban- 
ko pagalba supirkinėjo dvarininkų dvarus ir juos pusiau 
veltui dalydavo rusams pravoslavams, varžydama tuos dva- 
rus pirkti vietos lietuviams. 

Bet nei nauji suvaržymai, nei Lietuvos kolonizavimas 
nepasiekė savo tikslo, nes tą pragaištingą darbą sukliudė 
iškilęs 1914 m. rugpjūčio 1 d. pasaulinis, vadinamas didysis 
karas. 


LIETUVA VĖL NEPRIKLAUSOMA 


Iškilus Europoje Didžiajam karui Lietuvos padėtis buvo 
baisi: ji pateko į patį karo sūkurį, vidury kariaujančių tarp 
savęs galingiausių Europos valstybių. Jai turėjo tekti pirmie- 
ji smūgiai, per ją turėjo pereiti kariaudamos ir viską griau- 
damos, naikindamos didžiausios kariuomenės. Ateity gi ne- 
buvo matyti šviesesnės vilties, nes logingai sprendžiant buvo 
tiktai tokia alternatyva: karą laimės arba Rusai — tuomet 
kaip pergalėtojai paims visą Lietuvą į savo geležines rankas, 
arba pergalės Vokietija, tuomet Lietuva, atitekusi jai, pasi- 
jus vokiečių vidury tarp Prūsų junkerių ir Pabaltjūrio ba- 
ronų. 

Tačiau Dievo Apveizda kitaip lėmė. Lietuva tikrai buvo 
baisiausiai sunaikinta, išdeginta, vokiečių okupantų apiplėš- 


209 


ta; bet ji atgavo, atstatė savo nepriklausomybę ir tai, ko 
nieks negalėjo anksčiau numatyti, ji tą nepriklausomybę išsi- 
kariavo pati, puolant bolševikams ir vadinamiems bermonti- 
ninkams, kliudant apsigynimą vokiečiams, lenkams, net 
prancūzams. 

Pasaulinis karas iš pradžių sekėsi vokiečiams ir jų talki- 
ninkams. Užėmę 1915 metais visą Lietuvą iki Dvinsko ir 
Pinsko, vokiečiai ją suspaudė geležinėmis replėmis ir per 
trejus metus traukė iš jos visus gyvybės syvus, apkrovė sun- 
kiausiomis rekvizicijomis, už jas nieko bemaž nemokėdami, 
gaudė vyrus į darbo batalionus, išsiųsdami juos į Vokietiją, 
iš kurios daugelis nukankintų visai negrįžo, plėšė sauvališ- 
kai turtus, vagonais ir automobiliais veždami į savo žemę, 
naikino be atodairos miskus, šalį užpylė specialiai dirbtais 
Lietuvai popieriniais pinigais (obostais), netekusiais paskui 
bent kokios vertės, paėmė į savo rankas visų pabėgėlių dva- 
rus, užtraukdami ant jų skolas, pristeigė vokiškų mokyklų, 
uždraudė lietuviškus laikraščius, be specialaus leidimo gy- 
ventojas negalėjo išeiti iš savo parapijos ar valsčiaus. 

Be to, atvirai skelbėsi ir laikraščiuos rimtai svarstė karui 
pasibaigus paimsią visus dvarus vokiškai kolonizacijai, 
sutraukdami į Lietuvą ir į Padauguvį vokiečius kolonistus iš 
Saratovo, Samaros, Simferopolio ir kitur. 

Tačiau 1917 metais Vokiečiai, ypač Amerikai susidėjus su 
jų priešais, ėmė susiprasti, galutinai karą vargiai belaimėsią. 
Tuomet, norėdami prie savęs patraukti okupuotąsias tautas, 
Lenkams davė lyg autonomišką savivaldybą, žadėdami atei- 
ty nepriklausomybę Pavyslio kraštui nuo Rusų atimtam. 

Lietuvius irgi pradėjo vilioti neaiškiais pažadėjimais, o 
tuo tarpu leido jiems sušaukti 1917 metais rugsėjo 18—23 d. 
Vilniuje konferenciją, kurioje dalyvavo su viršumi 200 atsto- 
vų iš visų luomų ir srovių. 

Ta Vilniaus konferencija nutarė, kad Lietuva turi sudaryti 
nepriklausomą valstybę etnogralinėmis sienomis; nustatyti 
josios santykiams su kaimynų valstybėmis turi būti sušaukta 
steigiamasis seimas; kaipo vykdomasis Lietuvos organas ir 
josios reiškėja buvo išrinkta Taryba iš 20 žmonių su koopta- 
vimo teise. Žydai ir gudai į ją Įėjo; lenkai atsisakė joje daly- 
vauti. 

Ta Taryba, kurią greitu laiku pripažino ir užsienių lietu- 


210 


viai, iš pradžių taip buvo vokiečių okupantų suvaržyta, jog 
nieko negalėjo veikti; buvo tik tuščia vokiečiams iškaba prieš 
Europą. Vis dėlto ji 1918 m. vasario 16 d., anuliuodama pir- 
ma padarytą su Vokiečiais sutartį, pasiskelbė atstatanti 
Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje, kurios valdymo formą 
nustatysiąs steigiamasis seimas. 

Vokiečiai galop susiprato karą pralaimėję ir paprašė savo 
priešų derėtis dėl! taikos. Tuo tarpu kyla Vokietijos suirutė, 
jos laivynas, o paskui ir visa kariuomenė atsisako kariauti 
ir būriais grįžta savo valia iš okupuotų kraštų namo. Būriais 
apleisdami Lietuvą, vis dėlto ją trukdo organizuotis ir gink- 
luotis prieš naują slenkančią iš rytų bolševikų audrą. 

Nuvertę liberalią Kerenskio vyriausybę, nužudę carą ir 
Rusuose įsivyravę bolševikai, Europos šmėkla, slenka iš rytų 
į bėgančių namo vokiečių vietą. Lietuviams nesuspėjus susi- 
tvarkyti, bolševikai pagrobia Vilnių, Panevėžį, Šiaulius, 
Telšius, galop Kėdainius. Pirmojo Tarybos kabineto nariai 
išvažinėja į užsienį. 

Taryba su antruoju Myk. Sleževičiaus kabinetu, susispie- 
tusi Kaune, pradeda organizuotis, jaunuomenės būriai, net 
dvasinių mokyklų auklėtiniai savanoriai stoja į kariuomenės 
eiles ir nepaprastu pasiaukojimu bei drąsa ima stumti bolše- 
vikus, o paskui ir vadinamus bermontininkus iš Lietuvos. 
Pasinaudodami tuo, kad lietuviai kovoja su bolševikais, 
lenkai įsiskverbia pirmieji į Vilnių, Lietuvos sostinę. 

Vargais negalais Taryba, iššlavusi iš krašto bolševikų 
gaujas, išrenka laikinai valstybės prezidentą, grįžusį iš už- 
sienio, Tarybos pirmininką Ant. Smetoną, kursai 1920 m. ge- 
gužės 15 d. sušaukia Steigiamąjį seimą Kaune. Dabar Tary- 
bai ir prezidentui atsisakius paima į savo rankas valstybės 
vairą seimas, kurio absoliučią daugumą sudaro krikščionys 
demokratai, išrinkdami iš savo tarpo laikinu, o paskui ir 
tikru prezidentu seimo pirmininką Aleks. Stulginskį. 

Seimas, dvejus metus posėdžiaudamas, išdirba taisykles 
žemės reformai ir sustato konstituciją (rugpjūčio 1 d.), pa- 
skelbdamas Lietuvą nepriklausoma respublika. 

Su bolševikais galutinai buvo padaryta 1920 m. liepos 
12 d. taikos sutartis, kuria Rusai pripažino Lietuvą neprik- 
lausoma valstybe ir atsisakė nuo visų jos teisių. Siena pietuo- 
se buvo nustatyta — Gorodniankos, Sidros, Induros, Svislo- 


211 


čės upeliai, Nemunas, rytuose — Berezinos upė, Molodečnos 
miestelis, Medžiolo ir Drujos ežerai. 

Atsipalaidojusi nuo bolševikų Lietuva nieku būdu negalėjo 
susitarti su Lenkais, kurie kaip rusinus ir gudus, tai lygiai 
ir lietuvius. norėjo pasigrobti. Kilo nesusipratimai; galop 
karas. Europos Santarvė, kraujo praliejimui išvengti, kelis 
kartus:nustatinėjo jų tarpe demarkacijos linijas, bet Lenkai 
be.atodairos jas laužė, kadangi Santarvė pasitenkindavo 
protestavusi vienais žodžiais. 

Galop lenkai su lietuviais. buvo salai Savia sutartj, 
nustatydami laikinai pietuose Merkinės—Bastūnų demar- 
kacijos liniją, bet į trečią dieną po tos- sutarties pasirašymo, 
lenkų generolas Želigovskis. smurtu įsiveržė } Vilnių (Vilnius 
buvo neseniai bolševikų atimtas nuo lenkų-ir lietuviams 
grąžintas) ir ėmė žygiuoti gilyn į Lietuvą; tiktai ties Gied- 
raičiais lietuvių-sumuštas, buvo sulaikytas. Lenkai iš pradžių 
atsisakinėjo nuo Želigovskio, tačiau jo Hoa plotų Lie- 
tuvai nesugrąžino. 

Versalio taika, 1919 m, įvykusi, Dano padėties nenu- 

statė, palikdama ją savo likimui. Kuomet Lietuva pati ėmė 
tvarkytis, Europos Santarvė berods pripažino patį Lietuvos 
egzistavimo faktą, bet ilgai atidėliojo pripažinti ją juridiniai 
(de jure), būtinai norėdama, ypač Prancūzija, vėl ją sujung- 
ti su Lenkais ir tuo būdu tarp.Rusų bolševikų ir a 
sudaryti tvirtą galingą Lenkų valstybę. 
. Tačiau lietuviai, negalėdami užmiršti-to, kaip Lenkai iš- 
naudojo istoriškąją Liublino uniją, kaip ištautino ir sulenki- 
najųjų bajoriją, brukdami per prievartą savo kultūrą ir savo 
kalbą, kaip pačią Lietuvos valstybę buvo pavertę savo pro- 
vincija,— visa tai atmindami, lietuviai dabar kratėsi nuo 
peršaimos jiems unijos, griežtai atmetę (1921 m.) vadina- 
mąjį Hymanso sumanymą; pripažįstantį Lietuvai Vilnių, 
bet pačią Lietuvą atiduodantį Lenkų suprematui. | 

Ilgainiui visos valstybės, pradedant nuo mažesniųjų; pri- 
pažino Lietuvos nepriklausomybę de jure. Ilgiausia vilkino 
Santarvė, Lenkams intriguojant ir Prancūzams vadovai- 
jant. 

. Vien tik savo pastangomis iškariavusi ir atstačiusi savo 
nepriklausomybę, nors ir netekusi- laikinai trečdalio -savo 
etnografinių ribų ir Vilniaus sostinės, brolių (!) lenkų už- 


212 


grobtų, Lietuva labai greit viduje susitvarkė, atstatė, užgydė 
karo smūgius bei žaizdas ir per aštuonerius metus padarė 
žymią pažangą visose srityse: įvedė savo tvirtai pastovią 
valiutą (Petrulis, Jurgutis), įvykdė žemės reformą (Krupa- 
vičius), pristeigė ištisą tinklą aukštesniųjų mokyklų gim- 
nazijų, Kaune atidarė savo universitetą, pravedė bemaž be 
svetimos paskolos naujų geležinkelių, pradėjo rengti Šven- 
tosios žiotyse žvejų uostą ir tvarkyti Klaipėdos uostą ir t.t. 
Pati laikinoji sostinė Kaunas sparčiai auga ir gražėja. 

Visa tai rodo nepaprastą atstatytos tėvynės gaivumą, 
darbštumą ir šviesią ateitį. Viena tik negyja Lietuvos žaizda: 
jos amžiais buvusi sostinė Vilnius pasilieka iki šiolei lenkų 
grobikų rankose. 


TRUMPA 
VISUOTINĖS LITERATŪROS 
ISTORIJA 


ĮŽANGA 


Visuotinės literatūros mokslas įdomus ir naudingas: įdo- 
mus, nes literatūra gyviau už istoriją atvaizduoja tautos 
gyvenimą, jos kultūrą, jos sielą; literatūra — tai viso kultū- 
rinio tautos gyvenimo veidrodis, begalinė gyvų ir įvairių 
tipų galerija. Literatūros mokslas yra ir naudingas: jisai la- 
vina protą, prapiėsdamas žmogaus regratį, auklėja širdį 
švelnesniais jausmais, bet ypač tobulina grožio skonį; visuo- 
tinės literatūros pažinimas tai geriausia lavintis priemonė, 
tikriausias būdas estetiniams jausmams ugdyti. 

Bet visuotinės literatūros mokslas, kaip ir kiekvienas 
mokslas, tuomet geriau pasiekia savo tikslą, juo plačiau ir 
rimčiau žmogus su juo susipažįsta, juo daugiau į jį įsigilina. 
Be to, kad geriau pažinti bent kokią literatūrą, negana skai- 
tyti jos tvarinių recenzijas ir kritikas; reikia skaityti pačiam 
bent žymesnius veikalus origanale ar geruose vertimuose. 
Deja, mums, lietuviams, studijuojant visuotinę literatūrą, 
ši sąlyga maža prieinama tuo tarpu, nes trūksta vertimų 
net klasiškų veikalų. 

Kiekvienos tautos literatūra turi ir bendrus su kitų tautų 
literatūroms bruožus, turi ir savotiškumus; juo kuri litera- 
tūra, prisilaikydama bendrų grožio ir dailės dėsnių, turi dau- 
giau savotiškumo, tuo yra įdomesnė ir daugiau branginama. 
Į tas savotiškas ypatybes ir reikia daugiausia kreipti dėmesį. 

Visų tautų literatūros prasideda nuo taip vadinamos kal- 
bamos arba dainuojamos literatūros, nuo pasakų, dainų, 
mįslių; rašomoji literatūra atsiranda vėliau. Antra visoms 
literatūroms bendra žymė, tai tikybinis jų pradžioje elemen- 
tas, kursai, kaip svarbiausias žmogaus gyvenime klausimas, 
visur užima pirmąją vietą; karžygiški pasakojimai ir indi- 
Vidualio jausmo pasireiškimai lyrikoje atsiranda vėliau. 


217 


Visuotinei literatūrai pažinti lietuvių kalboje turime tuo 
tarpu tik Dubo „Įvadą į bendrąją literatūrą“ ir Petkevičaitės 
„Pasaulinės liter [atūros] istor [ijos]“ vadovėlio 1 d. 

Neturėdamas laiko gilesnėms visuotinės literatūros stu- 
dijoms, vis dėlto norėdamas šiek tiek padėti šiame dalyke 
studijuojančiai mūsų jaunuomenei, pagaminau kad ir neto- 
bulą ir trumputę visuotinės literatūros istoriją. Mano svajo- 
nė — klasiškų pasaulinės literatūros veikalų žymesnes ir 
gražesnes vietas lietuviškai išversti ir jų rinkinį pagaminti 
greta šio istoriško konspekto; bet tai per didis darbas ir ne 
vieno pečiams pakeliamas. 


KINŲ LITERATŪRA 


Kinų tauta — viena seniausių. Jau pirm dviejų tūkstančių 
metų, Kristui dar negimus, kinai sudarė savo valstybę, ir ta 
valstybė išliko iki mūsų dienų. Tas nepaprastas jų patvaru- 
mas — dalinai pasekmė jų atsiskyrimo nuo viso pasaulio, 
savy užsidarymo, ypatingo savimi pasitikėjimo. Kad išven- 
gus svetimos įtakos, kinų ciesoriai net ilgiausia mūro siena 
apsitveria nuo kitų tautų. 

Tuo būdu ilgiausiais amžiais savy užsidarę, kinai išlaikė 
savo ypatingą savotiškumą, bet vienkart užkirto kelią pažan- 
gai; juk buvo laikas, kad kinai savo kultūra viršijo europie- 
čius; šiandieną jie gerokai atsiliko, virto tartum suakmenė- 
jusi tauta, paskendusi formalizme, smulkmenose, tuščių 
apeigų vergijoje; visur trūksta natūrališkumo. 

Daug kenkia pažangai pati jų rašyba: kiekvienai sąvokai 
skiriama kitas ženklas, ir tų ženklų yra iki 40 000; rašoma 
nuo viršaus žemyn. Suprantamas daiktas, kaip sunku tokios 
rašybos išmokti, kuri tiktai išrinktiesiems prieinama, ir kaip 
ji trukdo pažangą. 

Tokios savotiškos tautos, taip savy užsidariusios, siekian- 
čios labai gilios senovės, literatūra būtų labai įdomi; bet ji 
nėra turtinga, nes kinas vadovaujas šaltu protu, ne širdimi, 
gyvena proza, ne poezija; trūksta jam lakios vaizduotės, 
aukštesnių idealų, poetiškos tvėrybos. 


Prie seniausių kinų literatūros dokumentų priklauso pen- 
kios kanoniškomis arba šventomis vadinamos knygos ir ke- 
turios klasiškos. Iš kanoniškų svarbiausioji šidzingas (gies- 
mių knyga), kurią sudaro giesmės, arba odės, daugiausia 
religinio turinio ir trumpi epiški pasakojimai, skaičiumi 306. 
Dailės žvilgsniu tie tvariniai nestovi aukštai: daugiau juose 


219 


didaktiško moralizavimo nekaip tikros poezijos. Tačiau kai 
kada pasitaiko juose ir gilesnio jausmo. Pavyzd. 


Nuvyto, nudžiuvo slėny žolelė; 
Žmoną nuo vyro skiria likimas. 
Draugo ji savo žmonelė nustojo: 
Kas pasakys, ar jis grįš, ar negrįš? 
Verkia ji vargšė, skirdamos rausta; 
Sielvartą tokią kaip išgyventi? 


Tos kanoniškos ir klasiškos knygos, lygiai kaip ir jų rin- 
kėjas Konfucijus (Kung-iu-tsei), pas kinus. yra didžiausio- 
je pagarboje, tiesiog dievinami. 

Konfucijus (562—479 pirm. Kr.g.) buvo didis kinų išmin- 
čius ir patriotas. Matydamas, kad Kinų valstybei dėl vieny- 
bės stokos gresia pavojus suirti, Konfucijus kiaurai ir išilgai 
išvaikščiojo Kinus, rinkdamas giesmes, padavimus, mįsles 
ir kas tik galėtų pakelti tautos vardą, patriotizmą ir prano- 
kėjų pagarbą. Tuo būdu Konfucijus sužadino tautos sąmonę, 
pakėlė jos dvasią, pasitikėjimą savimi, tautiečius surišo 
tampriais vienybės ryšiais, o vienkart pas juos įgijo tokią 
meilę, kokios niekas kitas nesusilaukė savo krašte. 

Konfucijus buvo ne tik savo liaudies folkloro rinkėjas, 
bet ir pats rašė arba tvėrė. Tačiau jo parašytas veikalas 
Tšun-tsiu (Pavasaris ir ruduo), tikrai sakant, Šandungo 
(jo gimtinės) kronika neturi didžios poetiškos vertės. 

Antras kinų išminčius Lao-tse, gimęs 604 m. pirm. Kr. g., 
stovi už Konlucijų aukščiau, yra gilesnis, bet pas tautiečius 
neturėjo tokios pagarbos ir nebuvo taip populiarus kaip 
Konfucijus. Apie Laotsę pats Konfucijus taip atsiliepia: Ži- 
nau, kaip žvėrį pagaunama kilpa, žuvį meškere, paukštį 
vilyčiai bet nežinau, kaip pagauti šmėklą: Esmi matęs La- 
otsę ir su juo kalbėjęs; galiu jį sulyginti su šmėkla. 

Kaip mokslo pavyzdį, galima nurodyti kelius Laotsės 
posakius: kas stengiasi stovėti ant pirštų galų, ilgai nepasto- 
vės.— Kas tik save matyti rūpinas, tas nieko aiškiai nema- 
to.-— Kas savy turi meilės, to siela stipri. — Kas per daug 
savimi rūpinasi, iš to žmonėms nedaug bebus naudos.— Iš- 
minčius privalo ne sau vienam laikyti žinias, bet jas platinti 
žmonių tarpe. f i : 


220 


Pirmame Kristui gimus amžiuje patekęs. iš Indijos į Ki- 
nus budizmas supažindino juos su Indijos šventyklų archi- 
tektūra, jos tapyba ir kitais dailės ir meno tvariniais, bet 
daug įnešti gyvybės negalėjo, kaip svetimas šaltam ir prak- 
tiškam kinų būdui. 

Paskui amžiai slenka Kinuose, Repalikdarai žymesnių gy- 
vybės ir tvėrybos pėdsakų, ir tik aštuntame- amžiuje bent 
kiek žymesni atsiranda kinų poetai, kaip Vang Vėjus, Du Fu, 
Li Dai-bo, kurie sudaro literatūros žydėjimo periodą. Bet ir 
tie, palyginamai žymūs rašytojai, neįstengė visai nusikratyti 
siauro, amžiais įsivyravusio formalizmo, beprasmių suvar- 
žymų, tuščių įpročių; atvirkščiai, patys-dar daugiau suvaržė 
gyvą žodį subtiliškomis formomis: kinų versilikacija (eilia- 
vimas) viena sunkiausių; jų tai įvesta pirmiausia rimai; 
reikalaujama, kad mintis būtų vienoje eilutėje baigta; išgal- 
vota aliteracijos, paralelizmai ir t.t.; žodžiu sakant, viskas 
nukreipta į išviršinę formą, ne į įtalpą. Pati įtalpa gana 
siaura, neturtinga; lyrika be gilesnio jausmo, daugiau didak- 
tiško pobūdžio; epo visai nežymų; namų ir šeimynos meilė, 
vyresniųjų gerbimas ir privengimas, tėvų valiai paklusnu- 
mas užima daugiausia vietos minėtų poetų tvariniuose. 

Bent kiek daugiau už kitus parodė jausmo ir laisvo įkvėpi- 
mo Li Dai-bo (+ 762) dainius girtuoklis, kurio pati mirtis 
charakteringa: girtas plaukė laivu ir, norėdamas priglausti 
prie širdies atsispindusį vandeny mėnulį, išgriuvo iš laivo 
ir prigėrė. | 
„Jo eilių pavyzdžiu gali būti šios: 

Dang-Tsen — tai praeities garbė, 

"Ir Nan-kin turi garsų vardą; 

Bet kas iš jų dviejų beliko? 
Gyvybė — momento liepsnelė: 
Tik sužėrėjo ir išnyko! 

O danguje ir amžiai — niekas! 

- Bet: kuomet rankoj taurės skamba, 
Šalin tos visos abejonės! l 
Jei tavo taurè sklidina, 

Ko lauki, sveikas? Gerk, brolyti! 


Nuo IX amžiaus kinų literatūra vėl pateko į letargą, kurio 
iki šiolei nenusikratė. Bendrai imant, kinų nei epas, nei 


221 


drama aukštai nepažengė; bent kiek daugiau išsivystė lyrika, 
ypač didaktiškoji. Rods, dar galima paminėti romanų ir no- 
velių rašytoją natūralistiškoje pakraipoje Vang Ši-tšengą 
(+ 1593), bet jo veikaluose, nepaprastai ilguose, nesimato 
poetiškos tvėrybos, vien detališkiausi smulkmenų aprašy- 
mai, baisiai nuobodūs, be gyvesnės minties. Šių dienų kinų 
novelės ir romanai ar versti iš svetimų kalbų arba, jei origi- 
nalūs, tai atsižymi nepaprastu ilgumu iki 100 tomų, nej dos 
mūs, negyvi. Taip pat ir dramatiškieji kinų veikalai be di- 
desnės vertės ir nežengia aukščiau žemo, bė skonio farso. 
Bent kiek pas kinus rimčiau stovi istoriški veikalai. 

Bet užtai nei viena pasaulio tauta neturi tokios ėnciklo- 
pedijos kaip kinai. Jau X amž. jie turėjo enciklopediją iš 
1000 tomų. Šių dienų jų enciklopedija susideda iš 29 937 
knygų; bet ji nėra spaudinta, tik trijuose nuorašuose lai- 
koma. 


JAPONŲ LITERATŪRA 


Nors per paskutiniuosius 50 metų japonai labai žymiai 
pažengė kultūroje, tačiau jų literatūra, galima pasakyti, sto- 
vi dar žemiau, ypač originali, už kinų literatūrą. Mat japo- 
nai, nors turi savotišką ir kalbą, ir rašymo būdą, tačiau iki 
pastarųjų laikų jų mokslo ir literatūros veikalai buvo rašomi 
kinų kalba. 

Japonų literatiški veikalai siekia septintojo amžiaus prieš 
Kristų; yra tai dvi šventosios knygos: Kodzikis, arba legen- 
dos ir padavimai apie pasaulio pradžią, ir Nihongis, arba 
eilėtos kronikos. Todvi knygos turi dabar tik archeologišką 
vertę. 

Dabartiniai japonų romanai panašūs į tos pačios rūšies 
kinų veikalus, kurių patys vardai gana apibūdina jų turinį: 
pavyzdžiui: aštuonių šunų istorija, raišo arklio nuotykiai ir 
t.t. Japonai šiandieną pagarsėjo savo militarine jėga, savo 
chrizantemomis ir geišomis, savo išviršine kultūra, bet 
savo literatūra, savo meno ir dailės tvariniais europiečiams 
dar nėra įdomūs. 


222 


INDŲ LITERATŪRA 


Indų literatūra griežtai skiriasi nuo kinų literatūros, kaip 
skiriasi ir patys tų šalių gyventojai savo būdu ir kilme: 
kinai — mongolai, gi indai — arijų rasės atėjūnai, sumišę su 
vietiniais gyventojais; kinai — žmonės šalto proto ir sun- 
kaus būdo, indai — daugiau svajotojai su gyva, nevaržoma 
vaizduote. 

Indų literatūra nepalyginamai turtingesnė už kinų. Rods, 
nėra ji klasiška, kuri galėtų būti pavyzdžiu: veikalai be saiko 
dideli, kartais iki 200 000 eilučių, pertat ir negali būti tai- 
sykliškai sutvarkyti; orientalė vaidentuvė juose begalinė, 
kuri nežino ribos tarp galimo ir negalimo; greta kilnių jaus- 
mų ir poetiškiausių vietų sutinki tiesiog šlykščius vaizdus ir 
pornograliškus be skonio aprašymus. Bet vis dėlto indų lite- 
ratūra, ypač senoji, dar sanskritų kalba rašyta, gana įdomi, 
kuri pastaraisiais laikais suinteresavo europiečius, ir kasmet 
daugiau atsiranda jos vertimų į europiečių kalbas. 

Indų literatūrą galime suskirstyti į du periodu: senąjį ir 
naujesniąjį; vėlgi senąjį į religinį ir karžyginį. 

Šventosios indų knygos, kurių turinys labai ilgai buvo vien 
žmonių atminty ir tiktai paskiau tapo surašytas, tai seniau- 
sias pasauly literatūros veikalas. Jos vadinasi vedomis, 
kas reiškia: žinoti dievų žmonėms pareikštą. Vedos sudėtos 
braminų, turėjusių begalinį pas indus autoritetą ir buvusių 
vienkart kunigais, dainiais ir vieninteliais žmonių mokyto- 
jais ir švietėjais. 

Vedų keturios dalys arba knygos. Pirmoji visų seniausioji 
ir svarbiausioji — Rigveda, rinkinys iš 1017 giesmių ar him- 
nų, kuriais garbinama šventoji ugnelė (Agnis), vyriausias 
dievas Varuna, saulė Sura, aušra, prašoma sau, darbams, 
karvėms palaimos ir t.t. Tų himnų tarpe pasitaiko ir pasauli- 
nio turinio giesmės. Gražiausias ir stebėtinai gilus yra him- 
nas apie „Daiktų pradžią“ (Sk. Maironio Raštai t. I, Verti- 
mai iš Rigvedos). Antroii (Samaveda) ir trečioji (Jadžur- 
veda) vedos dalys — tai rinkinys maldų, kurios buvo kalba- 
mos visokiose iškilmėse ar svarbesniuose žmogaus gyvenimo 
atsitikimuose. 

Iš karžyginio turinio veikalų paminėtinos dvi seniausios 
poemos: Mahabharata ir Ramajana. 


223 


Mahabharata — tai atbalsis tų labai senų laikų, kai vietos 
gyventojai kovojo su arijais atėjūnais. Poemą parašęs Vja- 
sas; tačiau rasit bus daugiau pamato manyti, kad ta ilga 
poema iki 200 000 eilučių gal kaip ir graikų Iliada augo 
amžiais ir turėjo daug autorių; ypač į tai nurodo ir tvarkos 
stoka, ir nevienodas stilius: greta labai gražių ir poetingų 
vietų pasitaiko įterpti nuobodūs be skonio aprašymai. Bend- 
rai imant, poemos turinys — kova tarp Bharatos sūnų: Ku- 
ravoir Pandavo ir tarp jų šalininkų, kova už pirmenybę. Toje 
kovoje gerasis Pandavas ima viršų. Poemoje jau žymu ir 
naujo tikėjimo budizmo įtaka, kaip antitezė senojo bra- 
mizmo. 

Be saiko ilgoje, kupinoje iantastiškiausių pasakojimų, į 
vienetą nesurištų, kartais gerokai nuobodžioje Mahabhara- 
tos poemoje yra keletas labai gražių epizodų, ypač 26 gies- 
mės apie Nalą ir Damajantę, pasakojimas apie gražiąją 
Savitrę ir giesmė prieš kovą, vadinama Bagavadgita. 

Giesmė apie Nalą ir Damajantę esanti gražiausioji meilės 
poema visoje pasaulinėje literatūroje, kur piešiama begalinė 
mylinčios moters ištikimybė savo numylėtajam vyrui. Liet. 
išvertė N. Kamantauskas. 

Gražios Savitrės istorijoje irgi apgiedama moters meilė 
stipresnė už mirtį. Graži karaliaus duktė, įsėdus į aukso 
vežimą, keliauja ieškoti sau vyro. Jį randa, bet dievai ją 
perspėja, kad jisai su jąja tik metus tegyvensiąs. Savitrė 
nuo savo numylėtojo vis dėlto neatsisako. Po metų vyras 
miršta, ir mirties angelas nešasi jo sielą. Savitrė seka ange- 
13, ir tasai nei kokiais pažadais negali jai įkalbėti, kad ji 
grįžtų į gyvųjų tarpą. Galop angelas, pasigailėjęs jos begali- 
nės meilės, dovanoja jos įaunikaičiui dar 400 metų šiame 
pasauly gyventi. 

Bagavadgitoje karžygiui, kursai prieš kovą griaudinasi 
mintimi, kad daug bus žuvusių, dievas Višnus sako, kad 
mirties tikrai sakant nėra; yra tik gyvybės pasikeitimas: kaip 
žmogus vakare nudėvėtus nusivelka rūbus, kad iš ryto apsi- 
vilktų naujais, taip žmogaus siela per mirtį įgyja tik naują 
išvaizdą; gyvybės niekas panaikinti negali; ji amžina; mai- 
nosi tik kūnas kaip sielos apvalkas ir jos šešėlis. Todėl kovok 
drąsiai, karžygy! taip baigia Višnus: temiršta tie, kurie ne- 
miršta niekados! 


224 


Antroji poema Ramajana, jau vėlesniais laikais Valmikio 
poetos parašyta, daugiau sutvarkyta ir išlyginta. Nėra ji ir 
taip plati kaip Mahabharata: turi 40 000 eilučių. Joje apgie- 
dama nuotykiai Ramos, kuriame dievas Višnus įsikūnijęs 
veikia. l 

Rama, savo pamotės neapkenčiamas ir per jos vylių savo 
tėvo ištremtas iš savo karalystės, per 14 metų kariauja su 
visokiomis demono pinklėmis. Demonas jam buvo žmoną 
Sitą pavogęs ir į Ceilono salą nugabenęs, bet šis su beždžio- 
nių karaliaus pagalba ją iš ten išvadavo. Galop po 14 metų 
įvairiausių įvykių, kuriuos tik nieko nevaržoma orientalė 
vaidentuvė gali išgalvoti, Rama laimingai grįžta į savo šalį. 

Ramajana dailės žvilgsniu stovi aukščiau už Mahabhara- 
tą, nors ir jos pasakojimuose sunku atskirti, kame baigiasi 
gyvenimo stebuklai ir kur prasideda pasakų sapnai. Joje irgi 
gyvai atvaizduota orientališkas asketizmas ir begalinis bra- 
minų dvasininkų autoritetas. Tuo būdu charakteringi yra 
epizodai apie Višvamitros ir Hariščandros atgailą. 

Višvamitra karalius užsigeidė bramino karvės; duoda už 
ją 11 000 arklių ir 800 vežimų aukso; bet braminas vis dėlto 
nesutinka jos parduoti. Tada karalius užgrobia ją jėga, bet 
karvė, baubimu sunaikinus visą Višvamitros kariuomenę, 
grįžta pas braminą. Višvamitra mato, kad jis tik tada įgys 
karvę, kai šventumu susilygins su braminu. Tam tikslui jis 
stovi tūkstantį metų ištiestomis rankomis, pasistiepęs ant 
pirštų galų. Dangaus ir žaibų dievas Indras už tai jam sutei- 
kia galią svaidyti degančias strėles, kurias Višvamitra ima 
mėtyti į brainino namą. Braminas pakelia lazdelę, ir vily- 
čios nieko negali jam kenkti; patys dangaus skliautai prieš 
ją lenkias ir dreba. Tada Višvamitra vėl stovi tūkstantį ir 
antrą tūkstantį metų ant pirštų galų. Bet čia jį suvilioja graži 
deivė, su kuria jisai ima gyventi, metęs atgailą. Tačiau su- 
pratęs klaidą, vėl stovi tūkstantį metų. Tada dievai, pabūgę, 
kad jisai atgailaudamas savo šventumu nesusilyginių su 
jais, suteikia jam bramino vardą. 

Antras atgailos pavyzdys — Hariščandra, kursai, nieko 
nežinodamas apie Višvamitro atgailą, įsiveržia su triukšmu 
į jo butą ir sutrukdo atgailą. Supratęs savo kaltę, jos atlygi- 
nimui Hariščandra išsižada savo karalystės ir siūlo Višva- 
mitrai dar 100 aukso gabalų. Šis sutinka atleisti kaltę su 


8. Raštai, IH 295 


sąlyga, kad auksas būtų paimtas ne iš Hariščandros karalys- 
tės, nes toji visa jau jam priklausanti. Tada Hariščandra 
už 50 aukso gabalų parduoda save į verguvę, o už antruo- 
sius 50 aukso gabalus savo žmoną ir vaiką. Verguvėje Ha- 
riščandra kenčia didžiausių pažeminimų ir duoda pavyzdį 
nepaprasto savęs išsižadėjimo. 

Penktame amžiuje prieš Kristų Indijoje plinta Budos tikė- 
jimas (Buda 1480), kursai paskui su įvairiomis vietinėmis 
priemaišomis — priedais pasiekia Tibeto, Siamo, Kinų ir 
Japonų kraštų. Tos naujos tikybos pas indus išliko dvi kny- 
gos: Tripitaka — rinkinys pamokančių sakinių ir Džalaka, 
kurioje pasakojama, kuo buvęs Buda, kai dar nebuvęs gimęs. 

Budizmas sielos vietoje stato taip vadinamą karmą, kuri 
irgi nemirštanti. Žmogui ar gyvuliui mirus, jų vietoje gims- 
tąs kas kitas, būdu ir įpročiais maždaug panašus į mirusį, 
tiktai jau tobulesnis. Tasai atsigimimas pasikartojąs, iki 
karma pasiekianti tokio tobulumo, kad jau nebeturinti jokių 
troškimų, pertat ir jokių kančių; gyvybės šaltinis tuomet iuo 
užmiegąs; tai nirvana — budisto idealas. 

Buda mokė: kalbėk tiesą, kovok su rūstybe, sušelpk ne- 
drąsiai prašantį! Tais trimis darbais pasieksi nirvanos. Kaip 
lietus pro kiaurą stogą taip visokios netikusios pagundos 
veržias į žmogaus širdį, jei jis gyvena rimtai negalvodamas. 

Budos mokslas su savo nirvanos idealu pasirodė poezijai 
ir indams kenksmingas, per ištisą tūkstantį metų užmigdęs 
tautą. Tik neobramizmui pakeitus budizmą, indų tvėryba ir 
poezija pradeda atgimti. 

Visų pirma apie V amž., Kristui gimus, pasirodo pas indus 
pirmieji sakmių rinkiniai. Sakmės — tai indų tvarinys ir 
išdava jų tikėjimo, sulig kuriuo gyvuliai ir mąsto, ir gyvena 
kaip žmogus. Jau Ramajanoje minimas beždžionių karalius, 
kurs daug padeda Ramai. Pasakojimai iš gyvulių gyvenimo 
ir jų prietykių, kuriuose buvo dedama pamokymo ar pašie- 
pimo mintis, pagimdė sakmę. Indų sakmėse tankiai figūruoja 
rainys (tigras), kurs senatvėje tampa pamaldus, katinas, 
kurs pasenęs pasidaro pamaldus ir šventąsias vedų knygas 
skaito, gudruolė lapė ir t.t. 

Aukščiausio žydėjimo laipsnio indų literatūra pasiekė VI 
amžiuje, kai gyveno ir rašė Kalidasa. 

Kalidasa, didžiausias indų poeta, pasižymėjo ir epiškais 


226 


veikalais, ir lyrikoje, bet ypač savo dramomis. Iš jo epiškų 
veikalų reikia paminėti Kumarazambavą (Meilės dievo gimi- 
mas), iš lyriškų Mega Duta (Debesis pasiuntinys). Šiame 
pastarame elegijos formoje pasakojama, kaip Deva, iš dan- 
gaus pašalintas ir nuo žmonos atskirtas, mato debesį, skren- 
dantį į jo gimtinę, ir tam debesiui skundžiasi melsdamas, kad 
jo kančias praneštų Žmonai ir ją paguostų. Ta elegija — 
per ilga, pertat jai trūksta nuoširdaus jausmo ir natūra- 
lumo. 

Bet Kalidasa ypač žymus dramaturgas. Geriausia jo dra- 
ma septyniais aktais parašyta — Sakuntalė. Kai kurie euro- 
piečiai, duokime, Getė, neranda žodžių, iškeldami į padanges 
Sakuntalę; tačiau tie pagyrimai bent kiek perdėti: vėlybesni 
kritikai, šalčiau įkainodami tą dramą, randa joje nemaža 
netobulumų: kai kur veiksmas eina šuoliais, nenatūrališkai, 
be nuoseklumo ir t.t. 

Sakuntalės dramos turinys toks: karalius medžiodamas 
sutinka Sakuntalę, ją pasižada paimti žmona ir atsisveikin- 
damas duoda jai žiedą. Sugrįžęs į savo sostinę, karalius 
visai užmiršta savo sužadėtinę. Nesulaukusi karaliaus pa- 
siuntinių ir jo išsiilgusi, Sakuntalė pati keliauja į sostinę, 
eina prie karaliaus, bet tasai jos nebeprimena, nes ji, dievams 
baudžiant, pametė žiedą. Atstumta savo meilužio, ji savo 
motinos dievaitės paimama su gimusiu sūnumi į dangų. Tuo 
tarpu atneša karaliui rastą žuvį skrodžiant žiedą. Karalius 
atsimena savo sužadėtinės, keliauja jos ieškoti net į dangų, 
ten ją ir savo sūnų randa, su kuriais ir grįžta laimingai į 
sostinę. į 

Drama pas indus bent Kalidasos laikuose jau buvo gana 
išsivysčiusi ir jos struktūra smulkiai nustatyta; dramų rūšių 
buvo skaitoma iki 28: tragedija, komedija, melodrama, ope- 
ra, baletas ir t.t. Bet žymesnės dvi rūšys: rimtos dramos 
(nataka), kuriose būdavo nuo 6 iki 10 aktų, ir lengvesnio 
turinio dramos (trotaki), kur būdavo 5 ir mažiau aktų, net 
vienas. Visos dramos pas indus turėdavo pasibaigti laimin- 
gai, niekuomet mirtimi ar kita kokia nelaime. Prasidėdavo 
malda, o paskui įžanga, kurioje dialogo forma du asmenys 
aiškindavo, koks dalykas bus vaidinamas, kokio autoriaus, 
kokioje vietoje ir kokiame laike eina veiksmas, galop prašo- 
ma žiūrovų atidos. 

8* 


227 


Antras Kalidasos dramatiškas veikalas, jau antrosios 
trotaki rūšies — Vikramorvazi, kuriame pristatoma kara- 
liaus Pururavo ir Urvašės deivės meilė. Veikimo scenos tai 
indų danguje, iai karaliaus sostinėje. Kaip Sakuntalėje, 
taip ir tame veikale, nors yra trūkumų, tačiau scenos ku- 
pinos vaizdingumo ir efekto, akcija gyva. Sako, Kalidasa 
be tų dramų dar vienuolika kitų dramų parašęs. 

Be Kalidasos indai turėjo dar daugiau nepaprastai gabių 
poetų daugiau realistinių, tačiau Kalidasa viršija juos visus 
savo genialiu talentu; jo išvedami asmenys „tirpte tirpsta 
gėlių kvepėjime, rytų aušroje, loto žiedų ir slėpiningų van- 
dens lelijų lingavime, skęstančiame Gango upės bangose“ 
(Petkevičaitė. Pasaulinės liter. istor. vadovėlis I d., 1. 20). 
Turkams užkariavus Indiją, žūsta dailei palankios 
gyvenimo apystovos. 

Be Kalidasos lyrikoje dar žymesni skaitosi Bhartriharis, 
Amarus ir Bilhana*, tačiau jų lyrika, ypač Amaro, suteršta 
palaidos meilės geiduliais, nėra taip skaisti ir kilni kaip pas 
Kalidasą. Dvyliktame amžiuje dar žymus laikomas lyriškai 
dramatiškas veikalas Gifagovinda (Govinda giesmėje), 
kuriame piešiama Krišna — dievo meilė prie piemenės 
Rados. 

Nuo XII amž. indų poezija bemaž visai užmiega. Tik XIX 
amž. gale senąją jos garbę stengiasi ne be pasekmės pakelti 
Rabindranatas Tagorė. Tačiau jo veikaluose gerokai žymi 
naujesnės europiečių literatūros srovės įtaka: ieškoma ne- 
paprastų formų, naujų kelių, žaidžiama liguista vaizduote, 
tamsiais posakiais, jungiama poeziją su filosofija. 


PERSŲ LITERATŪRA 


Persai kaip ir indai priklauso indogermaniškai arba ariš- 
kai rasei; apsigyveno Irane, kur šviesus, giedras dangus, 
turtinga gamta. Jų senovės kalba buvo zendiška; jų tikėji- 
mas, kur ugnies garbinimas užima žymią vietą, surašyta jų 
šventose knygose, kurios vadinama Avesta, arba kartais 
Zend Avesta. Tas šventąsias knygas, kaip sako padavimai, 


* Sk. Maironio Raštai I t. „Čiaurika pančasika“. 


228 


surašęs jų didžiausias išminčius Zoroaster, kartais Zara- 
tustra vadinamas. Avesta buvo surašyta apie VII amž. prieš 
Kristų; yra tai rinkinys padavimų, patarimų, giesmių ir reli- 
ginių apeigų. Poezijos žvilgsniu Avesta stovi žemiau už indų 
Rigvedą. Bet ji yra svarbus dokumentas: joje atsispindi 
visas senovės persų tikėjimas ir jų pažiūros į dorą. Nuo 
amžių prieš šviesų ir gerąjį dievą Ormuzdą kovoja tamsybių 
dievas Arimanas, pikto ir melo tėvas, pragaro kunigaikštis. 
Galų gale laimės Ormuzdas, nuplaudamas pasaulio nuo- 
dėmes. Senovės persų tikėjime nėra to pasyviškumo, kurį 
matoine pas indus; čia skatinama prie ištvermės, prie kovos 
su piktu. Gal prie tos persų pasaulėžiūros, prie jų energijos 
prisidėjo jų nuolatinės kovos su šiaurinėmis Turano tauto- 
mis. 

Islamui Azijoje įsivyravus buvo ir persai priversti jį pri- 
imti; šventosios Avesta knygos buvo liepta naikinti; senovės 
poezija buvo užmiršta. Tačiau Sasanidų dinastijoje, ypač 
Mahmudui viešpataujant, persų literatūra ima vėl dar gra- 
žiau kilti; prasideda gražiausias jos žydėjimo periodas ir tę- 
siasi iki XIV amž. 

Dešimtojo amžiaus pradžioje pasižymėjo lyrikoje Rudaki 
savo kasidomis ir didaktiškais veikalais. Dar garsesnis lyri- 
koje už Rudaki buvo XII amž. Nizami, išleidęs Divan arba 
rinkinį iš 20 000 eilučių. Be jo dar žymūs lyrikai buvo Saadis 
(11291), Hafizas (11289), parašęs irgi Divan ir paskutinysis 
iš klasiško periodo DBžamis (11492). Visi jie buvo gabūs ir 
talentingi lyrikai, kupini gilaus jausmo. Šachų globojami, 
jų garbei po jų įtaka jie ir rašė. 

Bet persų literatūra žydėjimo periode ypač pasižymėjo 
epiškais veikalais. Persų epo tėvu skaitosi Dakikis (976— 
997), kursai skambiomis eilėmis apgiedojo Guštaspo viešpa- 
tavimą, bet jaunas liko nužudytas. Jo iragmentus paskui 
Firdousi patalpino, nemainęs, savo Šachnamė veikale. 

Ypatingu poezijos mėgėju ir globėju buvo Mahmudas, 
kursai, išrinkęs septynius geriausius poetus, liepė jiems sut- 
varkyti į vieną veikalą tautos padavimus ir giesmes, bendrai 
vadinamą Bastanamė. Iš tų poetų gabiausiu pasirodė An- 
zari savo giesmėmis apie Zorabą; už tai poetų karaliumi 
pavadintas. Tačiau ir Anzari sau pavesto uždavinio neįveikė 
įvykdyti; reikėjo didesnio tam dalykui genijaus, ir tokiu 


229 


pasirodė jo įpėdinis, dažniausiai vadinamas Firdousi, arba 
dangiškasis; tikras jo vardas buvo Izaak Ibu Šereiah Abul 
Kazem Mansur. 


Daržininko sūnus Firdousi nuo jaunų dienų pamėgo bočių 
padavimus ir tautos giesmes; todėl su ypatinga meile ir 
visu atsidavimu ėmėsi pavesto darbo, kai šachas Mahmudas 
jį išrinko savo sumanymo vykintoju. Trisdešimiį metų darba- 
vosi Firdousi ir parašė poemą, vadinamą Šachnamė (Kara- 
liška knyga). 

Šachnamė susideda iš 60 000 beitų, arba dvieilių. Tame 
kolosaliame veikale poeta apgieda visą persų istoriją iki 
muhamedanizmo įsivyravimo; tačiau temos platumas ne- 
kenkia veikalo vienetui. Tikrai, istorijos įvykiai taip artistiš- 
kai pinasi su vaizduotės tvariniais ir tautos giesmėmis, 
kalba taip graži ir turtinga, kad Muhamedas sužavėtas 
pasižadėjo poetui tiek išmokėti auksinių, kiek bus veikale 
beitų, arba kiek gali jų panešti dramblys. Bet savo vizirio 
perkalbėtas savo pažado neištesėjo, išmokėjęs tokį pat kiekį 
tik sidabro. Poeta, tuo įžeistas ir užviltas, sidabrą išdalino 
tarnams, o šachą pašiepęs skaudžia satyra, pasislėpė ir 
neužilgo 1020 metais jau senelis pasimirė. 


Šachnamė poema sudėta iš dviejų dalių. Pirmoje vyriau- 
sias asmuo, apie kurį sukasi visas veiksmas, tai Rustamas, 
antroje Iskanderis (Aleksandras D.). Pirmoje daly ir kalba 
turtingesnė, ir poemos sutvarkymas geresnis; antroje, nors 
poeta pasilieka kaip pirma nepaprastai talentingu, vis dėlto 
jo vaizduotė jau nėra tokia gyva, nėra ir to gražaus dalių 
surišimo kaip pirmoje: antrąją dalį Firdousi rašė jau se- 
nelis ir gerokai pavargęs; be to dar, apgiedodamas paskes- 
niuosius ne visai sau simpatingus įvykius, regimai nejautė 
ir tokio įkvėpimo kaip pirma. 

Rustamas — mitologiškas persų karžygys. Vos aštuonerių 
metų Rustamas jau apleidžia tėvo namus, gavęs nuo jo 
Samą vėzdą ir išsirinkęs Rėkšą žirgą. Šarvu apsiginklavęs, 
prisijuosęs milžinišką kalaviją, ant galvos užsivožęs rainio 
galvą, Rustamas, kai užsėdo žirgą, buvo „taip galingas 
kaip daugelis dramblių ir šimtas liūtų. Jo balsas buvo gir- 
dėtis nuo dviejų mylių; medžius rovęs su šaknimis; kai pa- 
sijudindavęs. tartum kalnas judėjęs; valgęs laukinių asilų 


230 


mėsą; gėręs iš aukso taurės, kurią vos dešimtis vyrų pa- 
kelti galėję. 

Rustamas ypač atsižymėjo kovose Keikavuso prieš Ma- 
zanderaną. Mazanderanas — tai šalis ties Kaspijos marė- 
mis, pilna žalčių, gyvačių, piktų dvasių, devais vadinamų, 
ir įvairių paslapčių. Keikavusas pradeda prieš jį kovą, bet 
Irano karžygiai, magiškomis įėgomis sužavėti ir tamsybėmis 
apsupti, grimzta į bedugnes, kur 2 000 piktų devų juos sergs- 
ti. Jų pagalbai eina Rustamas ir po daugelio karžygiškų 
kovų ir stebuklingiausių nuotykių paliuosuoja Irano mil- 
žinus. l 

Griaudus yra epizodas, kai Rustamas, nepažinęs savo 
sūnaus Zorabo, stoja su juo į dvikovą, jį nuveikia, paskui 
su savo žmona Temina pažinę verkia savo sūnaus mirties. 
Žūva Rustamas savo brolio įduotas Kabulo šachui ir nuo 
aukščiausios uolos vylingai nustumtas. 

Nors poemos pasakojimuose nemaža stebuklingumo, bet 
nesimato ir nesijaučia to perdėjimo, kursai paskui žymus 
pas Firdousi pasekėjus ir abelnai rytų literatūrose. Kalba 
pilna pažibų, vaizdų, bet natūrali ir aiški. 

Firdousi be Šachnamė poemos yra dar parašęs žymiai 
trumpesnę romantišką poemą Jussuį ir Suleicha, kur žymu 
atbalsiai egiptiškojo Juozapo. 

Žymiausiu Firdousi įpėdiniu skaitoma Nizami (1140— 
1202), kursai ne tik lyriškais tvariniais pagarsėjo, bet dar 
parašė ir penkius epiškus veikalus romantiškos rūšies; 
paminėsime Chosrovas ir Širinė, Leila ir Medžnūnas, Sep- 
tynios gražuolės. Pirmame veikale poetiškai apgiedama 
persų šacho Chosrovo meilė prie armėnų kunigaikštytės 
Širinės. Antroje poemoje pasakojama nelaiminga dviejų 
meilė, tėvų ir likimo kliudoma. Medžnūnas iš meilės nustoja 
proto ir miršta ant numylėtosios kapo. Veikalas turi bent 
kiek panašumo į italų veikalą Pašėlusį Orlandą. 

Dar persų mahometonų labai aukštai vertinamas XIII 
amž. poeta Džalalis ad din Rumis, parašęs mistiškai ale- 
gorišką poemą Mesnevi, kurioje vyrauja panteistiškos pažiū- 
ros. Bet tasai poeta, persų vadinamas žmogaus gyvenimo 
lakštingala ir mahometonų pasauly labai aukštai vertina- 
mas, ne visai patenkina europiečio skonį: o veikale — mi- 


231 


šinys didaktizmo, rytų asketizmo, alegorijų ir misticizmo; 
legendos paskolintos iš Korano. 

Drama pas persus bemaž visai neišsivystė. 

Nuo XIV amž. persai, galima sakyti, kaip ir neturi origi- 
nališkų, savotiškų veikalų. Jei rašoma, tai dažniausiai pa- 
mėgdžiojama europiečių rašytojų veikalus romanais, nove- 
lėmis ir kitais panašiais rašiniais. 


ARABŲ LITERATŪRA 


Arabijos gyventojai — semitų kilmės, beduinais vadi- 
nami, iki šiolei veda daugiausia klajūnų gyvenimą, kurių 
pastogė — ožkos kailių palapinė, turtas — kupranugaris, 
greitas žirgas, prijuostas kalavijas. Būdami narsūs ir pa- 
milę nevaržomą laisvę, vedė arabai tarpusavy nuolatines 
kovas, iki Mahometo tikėjimas įvairias jų padermes ir gentis 
surišo vienybės ryšiais ir padėjo jiems istorijoje sulošti 
žymią rolę. l 

Prieš Mahometą arabai, be abejo, turėjo savo dainių, kaipo 
tauta gyva, narsi ir veikli, bet jų veikalų nedaug kas beiš- 
liko; kai kurių poetų, kaip Fariso, Šantary Amrilkais, vieni 
bemaž vardai atminimuose bepaliko ir keletas kasidų, arba 
giesmių, jambais sudėtų, kurių ritmas primena supimąsi ant 
kupranugario nugaros. 

Mahometas (į 632), davęs arabams naują tikėjimą, pats 
poezijos ir poetų nemėgo, persekiojo ir senovės atsimini- 
mus, skelbdamas tik karą netikintiems jo mokslu. O vis 
dėlto jo mokslas, jam mirus, eilėmis surašytas ir Koranu 
arba Alkoranu vadinamas, turi nemaža ir poezijos, nors 
nėra vienodas: daugumoje gerokai nuobodus, turi ir gražių, 
poetiškų vietų; tikinčiųjų mahometonų danguje linksmybės, 
o netikinčiųjų pragare degančių kančios vaizdžiai ir gyvai 
nupieštos. 

Mahometas liepia tikėti į vieną Dievą ir Jo pranašą Ma- 
hometą, ir daryti šešius gerus darbus: kariauti prieš netikė- 
lius, melstis, praustis, išmaldas dalinti, pasninkauti ir bent 
vieną kartą savo gyvenime atlikti kelionę į šventą Mekos 
miestą, kur yra Kaaba, t. y. šventykla su įmūrytu juodu 
akmenimi, neva Gabrieliaus arkangelo iš dangaus atneštu. 


232 


Mahometui mirus jo įpėdiniai kalifai naujais užkaria- 
vimais išplėtė savo valstybę, sostinę iš Mekos perkėlė į Bag- 
dadą, o savo dvarą apstatė poetais, kurie arba apgieda savo 
valdovų garbę, arba rašo didaktiškus pamokinančius eilė- 
mis veikalus. Tokia poetų padėtis, be abejo, nepadeda po- 
ezijai laisvai vystytis, ir pas arabus nesimato žymesnių 
poetų. Arabai mini tarpe savo žymesnių poetų Abu Nu- 
vasą (762—815), kurį kai kas lygina su pašiepiančiu vo- 
kiečių Heine, ir Mutanabijų, kursai norėjo būti nuo kalifų 
nepriklausomas, bet turėjo daugiau tuštybės ir savimeilės 
negu tikro talento. 

Rašomos buvo pas arabus ir sakmės, bet originališkumo 
jose nedaug besimato; jos daugumoje skolintos nuo indų 
ir mėgiamos tos, kuriose kas nors stebuklinga pasakojama. 
Bendrai arabams ypač patinka, kas nepaprasta, stebuklinga. 
Tuo atžvilgiu ypač charakteringas arabų tvarinys, vadina- 
mas Elf Leilia arba Tūkstantis ir viena naktis, veikalas 
nepaprastai populiarus, išverstas bemaž į visas pasaulio 
kalbas, kuriame stebuklingiausi nuotykiai, orientalė laki 
vaizduotė, puikiausi gamtos reginiai piešiami. Čia sutinki 
diemanto kalnus, auksaplunksnius paukščius, užburtus 
rūmus, kuriuose galima rasti, ko tik širdis panorėti gali. 
Pasakojimų karžygiu tankiausiai esti Harun al Rašidas, 
kalifas, įsikūnijusi išmintis ir teisybė. 

Kada Elf Leilia veikalas pirmą kartą pasirodė ir kas 
jo autorius, nėra žinios; spėjama, kad Mansurui, kalifui, 
viešpataujant sudėta jo pradžia, po įtaka panašių persų 
pasakojimų. Veikalas laikui bėgant augo ir galutine savo 
išvaizda užbaigtas XV amž. 

Tame veikale apie 200 pasakų, kurias sugalvojusi Šach- 
razada, vizirio duktė. Koks tai šachas, moterims keršinda- 
mas, kas naktį vesdavęs naują žmoną ir paskui tuojau ją 
nužudydavęs. Šachrazada, nauja žmona, nuo pirmo vakaro 
pradėjusi šachui pasakoti įdomias pasakas, iki šachas, nu- 
vargęs ir pasakojimo neišklausęs iki galo, užsnūsdavęs, o 
ant rytojaus norėdavęs pasakos galo išgirsti. Tuo būdu 
Šachrazada per tūkstantį ir vieną naktį taip mokėjusi su- 
žadinti šacho žingeidumą, kad tasai galop dovanojęs jai 
gyvybę ir ją vedęs visam gyvenimui. 

XV amžiuje arabų poeta Harizi parašė pusiau proza, 


233 


pusiau eilėmis veikalą, kursai apima 50 pasakojimų. Tų 
pasakojimų turinys — kokio ten poeto Abu Seido klajonės. 
Nėra čia tiek stebuklingų nuotykių, kaip Elf Leilioje, bet 
patys pasakojimai įvairūs, įdomūs, vaizdūs, kupini tai ly- 
rizmo, tai sąmojingo pašiepimo ir juoko. Pasakojimų vieta 
tai Arabijos tyrlaukiai su beduinais, tai persų šacho sostinė, 
tai Damasko miestas, tai Egiptas ar Sacharos smiltynai. 

Nuo XII amž. arabų literatūra bemaž visai nustojo savi- 
tumo. Tiktai arabų šaka, užvaldžiusi kai kuriam laikui 
Ispaniją, buvo ten sutvėrusi savo ypatingą mauritanišką 
poeziją, turėjusią, kaip spėjama, nemaža įtakos savo diva- 
nais į ispanų ir provansalų trubadūrų giesmes. 

Be to, arabai buvo savo laiku pragarsėję irgi matemati- 
koje, filosofijoje, medicinoje ir kitose mokslo šakose. 

Turkai osmanai, nors buvo savo laiku galingi ir garsūs 
karo pergalėmis, savitos literatūros kaip ir neturėjo, nesu- 
Iošę pasaulinėje literatūroje nei kokios rolės. 


ASIRIEČIŲ IR BABILONIEČIŲ LITERATŪRA 


Trikampy tarp Eulrato ir Tigro upių, nepaprastai der- 
linguose slėnyse labai anksti, dar 3 000 metų prieš Kristų, 
jau susidarė babiloniečių valstybė, kuri turėjo savotišką 
kultūrą. Pirmykščiais šio krašto gyventojais buvo šumerų 
tauta, rodos, ne semitiškos kilmės. Paskui iš įvairių semi- 
tiškos kilmės atėjūnų ir vietos gyventojų susidarė babi- 
loniečių ir asiriečių kaimynės tautos, kurios vartojo bemaž 
tą pačią kalbą, buvo bemaž to pačio tikėjimo ir tos pačios 
kultūros, skyrėsi tik politiškai, kaipo kaimyninės valstybės, 
kurios pakaitais varžėsi dėl pirmenybės. 

Apie babiloniečius ir asiriečius per ilgus amžius tik tiek 
težinota, kiek iš Šventraščio Sen. Test. Ne per seniai, .at- 
kasus Ninevijos miestą, kursai ilgus metus buvo tos šalies 
sostine, atrasta Sardanapalo rūmuose knygynas, taip va- 
dinamais kylraščiais arba kabliais ant dėgintų molinių 
plytelių rašytas: kyliais stačiais, gulsčiais ir pakrypusiais. 
Giliau juos tyrinėjant mokslo vyrų susekta, kad tie kyliai, 
arba vąšai, reiškia ne garsus kaip dabartinėje mūsų rašy- 


234 


boje ir ne atskirus žodžius ar daiktus kaip pas egiptiečius, 
bet kelių garsų skiemenis. 

Iš perskaityto knygyno ir iš panašių plytelių, 1887 metais 
atkastų ant viršutinio Nilo upės kranto ties El Amarna 
ir siekiančių XVI amž. prieš Kristų, paaiškėjo, kad babilo- 
niečių ir asiriečių kultūra siekia labai gilios senovės ir pasi- 
žymėjo tos tautos ne tiktai astronomijoje, matematikoje 
ir kitose mokslo šakose, bet turėjo ir savo meną, ir savo 
epą. Menas buvo tampriai susirišęs su tikyba: viena gražiau- 
sių šventyklų buvo Balio dievaičio, papuošta sparnuotais iš 
alebastro liūtais su žmogaus galva ar žmonių išvaizdomis 
su paukščio galva. ` 

Iš vieno didesnio epo išlikęs yra aprašymas, kaip dievas 
Mardukas sutvėrė pasaulį, jo kova ir pergalė prieš piktą 
deivę Tiamatą. 

Mažesniame epe apsakoma deivės /šiarės kelionė į po- 
žemius, kuri primena graikų Afroditės mitą: ieškodama savo 
mirusio sūnaus, Ištarė nusileidžia į pragarą, kur viešpa- 
tauja nuolatinė tamsuma, iš kur nėra galimybės išeiti. Ei- 
dama per septynius vartus, Ištarė turėjo palikti pas kiek- 
vienus savo rūbų dalį. Galų gale prieš tamsybių karalienę 
Alata ji priversta pasirodyti nunuoginta. Karalienė ją už- 
laiko ilgesnį laiką pragare, ir viskas ant žemės nyksta ir 
žūva. Tada dievai įsako Alatai atleisti Ištarę, kuri grįždama 
prie kiekvienų vartų atsiima savo rūbus-papuošalus, ir ant 
žemės pamažu vėl grįžta gyvenimas, džiaugsmas ir meilė. 

Bet rasit svarbiausias babiloniečių epas laikomas taip 
vadinamas Nimrodd epas, kuriame poetiškai pasakojama 
Gilgamešo karžygio nuotykiai, jo kova su dangaus jaučiu, 
jo 45 dienų kelionė mirties upe į palaimintųjų karalystę. 
Kaip epizodas tame epe aprašyta visuotinis tvanas, kaip 
bausmė už nuodėmes, kursai labai primena Biblijos ap- 
rašymą. 

Be minėtų epiškų tvarinių, išliko dar ir lyriški babiloniečių 
eilėraščiai arba giesmės, kurias vokiečių mokslininkų su- 
tvarkyta į vieną rinkinį ir pavadinta babiloniečių atgailos 
psalmėmis. ' 

Iš kylraščių, kurių vis tik daugelį laikas sunaikino, išskai- 
tyta gana vaizdžiai babiloniečių ir asiriečių istorija: labai 
anksti susidarė pirmiausia babiloniečių valstybė. Paskui 


235 


maždaug nuo 1100 m. prieš Kristų įsigali asiriečiai; ypač 
pergalėmis atsižymi Salmanasaras (860—825), kursai už- 
kariauja Babilono sostinę; jo įpėdinis užvaldo izraelitus, 
net Egiptą. Paskui asiriečius vėl nugali babiloniečiai; ypač 
garsus jų valdovas Nabuchodonosaras. Bet galutinai ir 
babiloniečius Baltazarui vaidant pavergia medų karalius 
Kyras. 


ŽYDŲ LITERATŪRA 


Žydų tautos, arba Izraelio sūnų, istorija kiekvienam nuo 
mažų dienų gerokai žinoma. Būdami kaimynais su babi- 
loniečiais ir egiptiečiais, žydai, be abejo, ir patys bent kiek 
turėjo pasiduoti jų įtakai ir vienkart į juos daryti įsravos. 
Bet, bendrai imant, buvo tai tauta labai savy užsidariusi, 
giliai įsitikinusi esanti Dievo išrinktoji ir pertat žemai ma- 
niusi apie kitas tautas. Nesugebėdami objektingai galvoti, 
linkę prie kraštutinumo, žydai nepajėgė pagaminti nei žy- 
mesnio epo, nei dramos. Nerandama irgi pas juos nei tapy- 
bos, nei skulptūros. Trūksta jiems ir gilesnio dailės supra- 
timo ar jos branginimo. Vien lyrikoje žydų siela giliau 
pasireiškė. 

Pirmieji žymesni lyriški žydų tvariniai — tai Mozės gies- 
mė, perėjus žydams Raudonąją jūrą: čia garbinama Vieš- 
pats, žirgą ir raitelį jūroje nuskandinęs (Exod. XV, 1—21); 
toliau Deboros giesmė, kurioje aukštinama Debora, žiau- 
riai nužudžiusi Kanaano karalių Gisarą, jo motinai pro 
langą Žiūrint ir verkiant (Judic. V); čia pasireiškia cha- 
rakteringa žydų tauta beširdė. Joathamo palyginimais iš- 
vadžiojimai apie karaliaus reikalingumą (Judic. IX, 7—20) 
-irgi gana poetingi. 

Įsisteigus pas žydus karališkai valdžiai, prasidėda pas 
juos žymiausias literatūros periodas, o jame kaip tik ir 
pasireiškia pirmieji karaliai: Dovydas ir Saliamonas. 

Dovydas karalius įgarsėjo savo psalmėmis, nors ne vi- 
sos jo paties sudėtos. Tos psalmės visos pasižymi kilniu 
religiniu turiniu, bet ne visos lygiai gražios savo forma ir 
poetiškumu. Išverstos į visas žymesnes kalbas religiniame 


236 


gyvenime lošia labai svarbią rolę. Ypač giliu jausmu pasi- 
žymi taip vadinamos Septynios atgailos psalmės. 

Psalmės, kaip ir kiti žydų poezijos tvariniai, neturi da- 
bartinio ritmo ar rimo. Jų savotiškas ritmas paremtas 
arba antitezėmis, arba paralelizmais: pirmoje eilutės pu- 
sėje išreikštoji mintis arba pasikartoja sinonimiškais žo- 
džiais antroje eilutės dalyje, arba išreiškia visai priešingą 
mintį (antitezę), arba ritmiškai panašiu skambesiu gyvai 
atkartoja pradžioj pasakytą mintį. 

Apie karalių Saliamoną Šventasis Raštas sako, kad ji- 
sai sudėjęs tūkstantį ir penkias giesmes. Jam priskaito- 
ma ir vienas gražiausių ir jautriausių visuotinėje literatū- 
roje lyriškų tvarinių: Sir Haširim arba Giesmių giesmė, 
kurioje apgiedama Sulamita, jos prisirišimas prie Libano 
kalnų ir prie savo numylėtinio piemens; karaliaus rūmai 
jos negali pavilioti. Bažnyčia mistiškoje prasmėje tą giesmę 
pritaiko santykiams Bažnyčios su Kristumi. Toje giesmių 
giesmėje prie turinio puikiai pritaikintas ir scenos pagrin- 
das (fonas): „balandžiai burkuoja, vynuogynai kvepia, 
datulė žydi, granatų pympurai sprogsta, o čia reiškiasi 
karščiausi širdies jausmai, stipriai susipynę su aukštu doros 
supratimu, kursai užkerta kelią visoms pagundoms“ (Pet- 
kevičaitė) . 

Saliamonui priskaitoma ir trys tūkstančiai patarlių. 

Mirus Saliamonui karaliui, jo valstybė, pasidalinusi į 
Judo ir Izraelio karalystes, susilpnėjo, pasidavė kaimynų 
jėgai ir įtakai, užsikrėtė svetimų dievų garbinimu ir pama- 
žu net savarankiškumo neteko. Tokiuose sunkiuose tautai 
laikuose kėlė jos dvasią pranašai, žadindami ją tai Dievo 
bausmių grūmojimais, tai įkvėptais ir kilniais atgailos pa- 
skatinimais. Pranašus ne be pamato vadinama atsiliepusia 
tautos sąžine. 

Pranašų knygose daug gilaus jausmo, drąsių nepaprastų 
palyginimų, daug grynos poezijos, ypač pas Izają ir Jere- 
miją. Pranašų žymiausias Izajas, kursai didingais vaizdais 
ir palyginimais, kilniais, iškalbingai gražiais žodžiais, ne- 
paprasta jėga atsiliepia savo rašiniuose į savo numylėtą 
Jeruzalę ir į savo tautą, ragindamas tikėti į vieną Dievą, 
pranašauja Babilono nupuolimą, jautriai piešia vergijos 
kančias. 


237 


Pas Jeremiją pranašą ne tiek grožio, kiek jausmo, skaus- 
mo ir gilių minčių. Ypač jautrios ir griaudžios jo raudos. 
Rodos, jo rašyta ir 136-oji psalmė: 


Svetur ant krantų Babilonijos upių 
Sėdėjom ir verkėm, Sioną atminę. 


Prie lyriškų, o dalinai epiškai dramatiškų tvarinių galima 
priskirti Jobo knygas, kurios ne tik kelia pasaulinės svarbos 
klausimus, bet ir savo nepaprastais palyginimais ir vaiz- 
dais žeria gyviausios poezijos pažibais. Kaip pavyzdį gali- 
ma nurodyti Jobo kn. XXXVIII perskyrimą, kur Dievas at- 
siliepia į Jobą, bardamas ir slėgte slėgdamas savo galybe. 

Šventųjų knygų Naujo įstatymo poetiškiausia savo di- 
dingais vaizdais, nežemiškais regėjimais šv. Jono Apreiš- 
kimo knyga. 

Naujoji žydų poezija buvo bent kiek atgimusi XII am- 
žiuje Ispanijoje, kur žydai tame laike nemažą rolę lošė ir 
viešajame gyvenime. Žymesniais tuomet jų poetais, žadinu- 
siais neužmiršti senovės tėvynės Palestinos, buvo Mozė 
ben Ezra, Saliamonas ben Gabirol (+ 1064), bet ypač Juda 
Halevi. 

Paskesniais laikais žydų rašytojai paprastai pasiduoda 
tos tautos literatūros įtakai, kur gyvena, net jos kalbą pa- 
sisavindami. Tokie rašytojai, nustoję savitumo, prie žydų 
literatūros vargiai priskaitomi. 


EGIPTIEČIŲ LITERATŪRA 

Ilgus amžius Egipto praeitis bemaž tiek buvo težinoma, 
kiek apie jį mini Šventasis Raštas. Napoleonui I Bonapartui 
kariaujant Egipte su mameliukais, nuvyko su prancūzų 
kariuomene į šalį ir keletas mokslininkų ją tyrinėti. Atrasta 
ir nutraukta egiptiečių užrašai ant plytelių, papirusų, sar- 
koiagų ir piramidžių, kuriuos laikui bėgant mokslininkui 
Šampoljonui pasisekė perskaityti. Pasirodė, egiptiečių raštai 
vieni rašyti demotiniais ženklais, kurių kiekvienas reiškia 
atskirą Žodį ar daiktą ir kurie lengviau prieinami net ne- 
apšviestam žmogui, kiti rašyti hieratiniais šventais rašt- 
ženkliais, vienų dvasiškių išskaitomais. 


238 


Ant kiek tų užrašų išliko ir ant kiek pasisekė lig šiol juos 
perskaityti, pasirodė, nors Egipto kultūra aukšiokai L 
pakilusi ir išsiplėtojusi, bet šavo žymesnių poetų, rodos, 
neturėjo. Visa egiptiečių poezija, galima sakyti, glūdi ne 
raštuose, bet statyboje: piramidėse, milžiniškose šventyk- 
lose, slinksuose, tūkstančiais metų slaptingai Toan 
į Sacharos tyrus. 

Iš egiptiečių lyrikos atrasta himnas saulei, Nilo Upės gar- 
binimas, keletas meilės dainelių ir laidotuvių giesmių. "Bet 
joms trūksta gilesnio jausmo, gyvesnių vaizdų. 

Iš epo rasta trumpas pasakojimas, kaip Ramzis II fara- 
onas, priešų apsuptas, šaukęsis saulės dievo, ir tasai jį iš- 
gelbėjęs. 

Yra dar keletas išlikusių sakmių, apysakaičių ir taip va- 
dinamos Mirusiųjų knygos, kuriose numirėliui būdavo duo- 
dami patarimai, į karstą įdedami, kaip teisintis prieš gy- 
vųjų apkaltinimus ir kitame pasauly akivaizdoje Ozirio ir 
42 teisėjų, nurodoma maldelės, ginančios nuo demonų, gies- 
mės, kunigų giedamos ir t. t. Tai bemaž visa, kas galima 
prie egiptiečių literatūros priskirti. 


GRAIKŲ LITERATŪRA 


Bent iš trijų pusių apsupta marėmis, pertat labai patogi 
lengvam susisiekimui su tolimiausiomis šalimis, gausiai 
gamtos apdovanota, turtinga ir graži senovės graikų žemė 
davė galimybės labai anksti savo sūnums išvystyti dailės 
skonį ir visas bemaž meno šakas taip aukštai ir harmonin- 
gai ištobulinti, kad ilgus amžius ir visoms tautoms jos buvo 
pavyzdžiu ir mastu. 

Ypač graikų literatūra pasiekė tokio aukščio, kad nei 
viena pasaulio tauta nėra jos lig šiol neperaugus; nepap- 
rastai turtinga anglų literatūra rasit galėtų su ja varžytis 
Pati graikų kalba, ypač Atėnų tarmė, skambi ir balsėmis 
turtinga, kaip tik ir buvo sutverta saldžiam poezijos skam- 
besiui. Taip pat išbujojęs pas graikus individualizmas ir jų 
pasidalinimas į keletą valstybėlių, nors politiškai tautą 
silpnino ir privedė galutinai prie romėnų vergijos, bet dailės 
ir meno srity nemaža prisidėjo prie pažangos. 


239 


Visos literatūros rūšys pas senovės graikus bemaž lygiai 
turtingai pasireiškė: epas, lyrika, drama; gal bent kiek 
silpniau lyrika. 


GRAIKŲ EPAS 


Graikų epas, vystydamasis. taisyklingai, seniausiai buvo 
religiniai mitiškas, paskui karžyginis, galop visuomeninis. 

Seniausias mitiškas poeta buvo Orlėjas, apgiedojęs se- 
novės graikų dievus ir Argonautų žygį. 

Apie IX amž. prieš Kristų (sulyg kitų apie VIII amž.) 
tikrai gyveno Heziodas, kursai parašė Teogoniją ir Herak- 
lio Skydą. Pirmame veikale apgiedama senųjų dievų kova 
su naujaisiais, antrame kova antraeilių dievų savitarpy ir su 
milžinais, titanais. Be tų tvarinių Heziodo dar parašyta 
Darbai ir Dienos, kur daug matosi panašumo su Vergilijaus 
„Georgika“ ir mūsų Donelaičio „Keturiais Metais“: ap- 
giedama ūkio darbai; poemos dalys palaidai surištos; įterpta 
ir asmeniški poeto dalykai: čia prie progos poeta plaka tei- 
sėjus, kurie jo tėvo paliktą ūkį priteisė broliui, o ne jam. 

Didžiausiais karžyginio epo veikalais yra Iliada ir Odi- 
sėja, o jų autorium skaitosi neregys poetas Homeras. Pir- 
mieji Aleksandrijos graikų mokslininkai pradėjo abejoti, 
ar tų gražiausių poemų dainiumi buvo tikrai Homeras, ir 
tas klausimas iki šiol nėra galutinai išrištas. Vis dėlto reikia 
manyti, jei ne visa tų poemų tvėryba išimtinai priklauso 
Homerui, tai bent atskiras ir palaidas liaudies ar nežinomų 
pirmiau giesmininkų sudėtas rapsodas giesmes Homeras ap- 
dailino, sutvarkė ir į dvi poemi suvedė. Nėra irgi ligi šiol 
nustatyta, kada ir kur jisai gimė: septyni graikų miestai 
varžės dėl tos garbės; dauguma mano, Homero gimtinė 
buvusi Mažoj Azijoj ar kur ant artimos salos. Iliadoje ap- 
giedama paskutinieji Trojos miesto apgulimo metai, Odi- 
sėjoję — Odisėjo klajonės, jam grįžtant iš Trojos į savo 
Itakės salą. 

Ypač Iliada pasiliks amžiais gražiausiu poemos pavyz- 
džiu. Ji sudėta iš 24 giesmių, rapsodomis vadinamų, ir pra- 
sideda šiais žodžiais: 


240 


Pyktį Achilo Pelaičio, dievaite, padėk apdainuoti. 
Daugel padariusi vargo, nelaimių didžių achejėnams. 


Didesnė poemos dalis (XVII giesmių) pavesta, kaip sako 
jau įžanginės eilutės, Achilo pykčiui ir jo pasekmėms apsa- 
kyti. Likusioje daly apdainuojama Hektoro šalmablizgan- 
čio, trojėnų vado, žuvimas, jo tėvų ir žmonos širdgėla ir 
karžygio palaidojimas. Greta tų dviejų didžiausių karžy- 
gių — išdidaus, baimės nepažįstančio ir neįveikiamo Achilo 
iš graikų pusės ir simpatingo trojėnų vado Hektoro Iliadoje 
apgiedama svarbesni Trojos karo epizodai ir ryškiai pie- 
šiama ištisa kitų karžygių eilė: tautų ganytojas Agamemno- 
nas, jo brolis šviesiaplaukis Menelajus, sumanus ir gudrus 
Odisėjas, senas ir išmintingas Nestoras, tvirtas ir galingas 
Diomedas, drąsus ir karštuolis Ajaksas, gražus, bet silpna- 
būdis Parisas ir t. t. i 

Karas kilo dėl to, kad Trojos karaliaus Priamo sūnus 
Parisas, kuriam dievaitė Afroditė pažadėjo gražiausią 
žmoną, išvogė Spartos karaliaus Menelajaus žmoną, gražią 
Eleną. Visų graikų valstybėlių valdovai, vadovaujant Aga- 
memnonui, atkeršydami apgulė Troją. Per 10 metų žudė 
graikai achajai apgultus trojėnus, ypatingai pasižymint 
neįveikiamam karžygiui Achilui. Dešimtais apgulimo metais 
Achilas susipyko su Agamemnonu dėl belaisvės Brazeidos, 
kurią tautų ganytojas nuo jo atėmė. Achilas atsisakė tada 
dalyvauti kovose, o jo motina dievaitė Tetida išmeldė nuo 
dievų tėvo Dzeuso trojėnams pasisekimo, iki Achilui nebus 
atlyginta skriauda. 


Prasideda mūšis Skamandro slėny; nors dvikovoj tarp 
Pariso ir Menelajaus šis ima viršų (ko reikalavo ir teisybė), 
nors graikų pusėje atsižymi jų didvyriai: broliai Ajaksai, 
Diomedas, Odisėjas ir kiti, vis dėlto trojėnai, kuriems va- 
dovauja garbingas Hektoras, priverčia graikus bėgti prie 
savo laivų su didžiais nuostoliais; tik naktis užbaigia baisias 
žudynes. Ant rytojaus kova vėl prasideda; graikams pagal- 
bon Achilas leidžia savo draugą Patroklą, jam pavesdamas 
ir savo mirmidonus; bet ir Patroklas žuvo nuo Hektoro 
rankos. 

Tada ir Achilas stoja į baisią kovą, kurioje patys dievai 
dalyvauja, pasidalinę į dvi pusi: vieni, kaip Atėna, Poseido- 


241 


nas, Hera, padeda graikams, kiti — Apolonas, Afroditė, Arė- 
jus, trojėnams. Achilas trojėnų eilėse daro didžiausių žudy- 
nių; nuo lavonų daugybės Skamandro upė išsilieja iš krantų. 

Griaudžiai atsisveikinęs su savo žmona Andromacha ir 
mažučiu sūnumi, išeina prieš Achilą Hektoras ir dvikovoj 
žūva; Achilas prisirišęs jo kūną prie savo vežimo, velka jj 
su paniekinimu per visą kovos lauką, o paskui nepalaidotą 
pameta, kad paukščiai ir šunys draskytų. 

Senas Priamas su dovanomis verkdamas ateina nakčia 
į graikų stovyklą maldauti sūnaus kūno, Kad jį palaidojus. 
Achilas, tėvo ašaromis sugriaudintas, grąžina tėvui sūnaus 
lavoną, ir trojėnai iškilmingai įį laidoja. 

Antrosios poemos Odisėjos toksai turinys: gudrus Odi- 
sėjas, Trojai puolus, grįžta į savo Itakės salą, bet užrūs- 
tintas Poseidonas sudaužo jo laivus; žūva visi jo draugai; 
patsai jis patenka į Ogigijos sala, kur jį įsimyli deivė Ka- 
lipsė ir nori sau per vyrą jį pasilaikyti. 

Tuo tarpu pas jo žmoną Penelopę renkasi jaunikiai, puo- 
tauja, gaišina Odisėjo turtą ir peršasi Penelopei, kad jų 
vieną pasirinktų už vyrą. Ta nesutinka, bet neturi galios 
juos iš namų pašalinti. Jos sūnus Telemakas, patariant dei- 
vei Atėnei, keliauja pas Nestorą, paskui pas Menelajų tei- 
rautis, ar ko nesužinos apie tėvo likimą. 

Dievams liepiant Kalipsė galop atleidžia nuo savęs Odi- 
sėją, bet Poseidonas vėl sukelia audrą, ir jūra išmeta Odi- 
sėją į Ieakų šalies krantą, kur Alkinojas karalius jį vaišingai 
priima. Čia Odisėjas ilgai pasakoja apie savo klajones ir 
paskutiniuosius Trojos karo įvykius. Iš čia Odisėjas grįžta 
į savo Itakę ir, savo sūnui Telemakui padedant, išžudo puo- 
taujančius jo namuose jaunikius. 

Abidvi poemos sueilėtos šešiamasčiais (hegzametrais), 
parašytos joniškiu dialektu ir vienodu stiliumi; turi bent 
kiek ir skirtumų: Iliada statoma aukščiau; joje daugiau 
poetiškos jėgos, vaizdai gyvesni, Odisėjoje daugiau matosi 
kultūros žymių graikų gyvenime. 

Dėl tų tai skirtumų jau II amž. prieš Kristų Aleksandri- 
jos mokslininkai manė, //iadą ir Odisėją ne tas pats poeta 
sudėjęs. Kiti gi mano, Iliadą rašęs Homeras dar jaunas 
būdamas, pilnas jėgų, Odisėją gi žymiai senesniame amžiu- 
je sudėjęs. 


242 


Abejose poemose atvaizduota visas senovės graikų gy- 
venimas: religinis, politinis ir šeimyninis ypač aukštesnio 
žmonių luomo. Iliadoje nupiešta gyvenimas po karo. Tam 
atvaizdavimui poeta vartoja paprasčiausias priemones: jo 
kalba aiški, vaizdi, visai natūrali; keliais bruožais, kartais 
vienu epitetu poeta moka asmenį ar gamtos reginį taip ryš- 
kiai nupiešti, kad jis gyvai mums stovi akyse. Kai kada 
net į smulkmenas įsileisdamas, moka dainius išlaikyti saiką, 
nebūdamas nuobodus, pavyzd., aprašydamas Achilo skydą. 

Pats būdamas graikas, poeta objektyviai piešia graikų 
ir trojėnų kovas: abejose poemose paties dainiaus kaip ir 
nesimato; pasakojimas eina be jokios lyriškos ar subjekty- 
vios priemaišos. Vis dėlto iš poemų matosi, kad dainius — 
tikras poeta-artista iš Dievo malonės, gerbiąs dievus ir jų 
pasitikįs teisybe, kuri piktus baudžia, geriems atlygina. 

Iliadoje vyriausias didvyris Achilas — karžygys idealista, 
nepanašus į kitus valdovus, godumo pilnus; jam graikų 
reikalai ir garbė terūpi. Odisėjoje didžiausiu karžygiu — 
Odisėjas, kuriame įkūnyta gudrybė, atsargumas, sumanu- 
mas, prityrimas. 

Senovės graikams Iliada ir Odisėja buvo tarsi šventosios 
knygos: jos buvo mokykloje aiškinamos, atmintinai moko- 
mos; poetai iš jų sėmė sau įkvėpimą, filosofai ir moralistai 
pasielgimo taisykles, menininkai pavyzdžius. Dar ir paskui 
ilgais amžiais kitų tautų poetai sekė ir lig šiol stengiasi 
sekti tais nepasiekiamais tikro grožio pavyzdžiais. Odisėja 
lietuviškai gana vykusiai išversta Dr. Ralio. 

Prie visuomeninio graikų epo priklauso Ksenofonto Ki- 
ropedija, Ezopo sakmės ir Teokrito idilės. 

Ksenofonto Kiropedija savo forma bent kiek primena 
šių dienų didaktiškos rūšies apysakas. Čia apsakoma Kyro 
karalaičio auklėjimas, jo gyvenimas, po priedanga apysakos 
duodama patarimai, pamokymai, o vienkart atvaizduojama 
ir visuomeninis tų laikų gyvenimas. 

Žymiausias graikų sakmių rašytojas buvo Ezopas, gyve- 
nęs VI amž. prieš Kristų. Graikų sakmė gimė iš mitologiš- 
kai didaktiškų pasakojimų; jos užuomazgą randame jau 
Heziodo tvariniuose. Graikų sakmės turi nemažą panašumą 
į indų sakmes, ir lig šiol nėra dar išrištas klausimas, koks 
tarp jų ryšys ir santykiai. 


243 


Trečiame prieš Kristų amžiuje graikų kultūros centras 
iš Atėnų persikėlė į Aleksandriją, kur gimė ypatinga epo 
rūšis — idilė. Jos tėvu buvo sirakūzietis Teokritas. Puikus 
tada, triukšmingas, ištvirkęs didžių centrų miestų gyveni- 
mas sukėlė kaipo reakciją norą ramiai atilsėti sodžiuje, 
gėrėtis gamtos gražybėmis, gyventi tarpe nesugedusių že- 
mesnio luomo žmonių: piemenėlių, ūkininkų, žvejų, juos 
idealizuoti. 

Teokritas parašė įvairios įtalpos 30 idilių. Geriausia skai- 
tosi Sirakūzietės, kvrioje vaizdžiai atpasakojama, kaip sira- 
kūzietės atvyksta pas savo gimines į Aleksandriją, mato 
išdidumo, lėbavimo ir ištvirkimo pilną sostinės gyvenimą, 
valdant Pitolomėjams, ir savo naiviškumu visam kam ste- 
biasi. 


GRAIKŲ LYRIKA 


Dainiai poetai pas graikus buvo didžioje pagarboj; nei 
vienos didesnės iškilmės be jų negalėdavo apsieiti; ir tų 
dainų buvo nemaža. Apgiedodami kaip Homeras senovės 
didvyrių veikalus, paskui pradeda prie tų pasakojimų savo 
asmeniškus jausmus reikšti žodžiais, šokiais, net muzika 
lyra, o vietoje sunkaus ir monotoniško hegzametro pasirenka 
sau lengvesnį pentametro ritmą su įjambais ir chorėjais. 
Tos lyriškos giesmės, tankiausiai elegijomis vadinamos, 
buvo ar paties poeto giedamos, lyrai pritariant, ar dainuo- 
jamos mergaičių choro. Jos buvo įvairio turinio: erotinės, 
pergalėjimo giesmės (epinikijos), laidotuvių giesmės (tre- 
nai), Apolonui ir kitiems dievams pagerbti (pejanės), Dio- 
nizui dainos (ditirambai), pajuokimui giesmės (satyros) 
ir kt. 

Senovės graikų lyrika jau VII amž. prieš Kristų pasiekė 
gana aukštą laipsnį ir turėjo nemaža tos rūšies poetų, bet 
jų veikalų išliko ne per daug; žymi dalis žuvo. Prie seniau- 
sių lyrikų priklauso Sapfo, poetė iš Lesbo salos, pragarsė- 
jusi savo erotinėmis giesmėmis, kurių. tik menki fragmentai 
(apie 200 eilučių) išliko. 

Satyromis-elegiįjomis garsūs buvo Archilochas ir didis 
moterų priešas Semonidas (650—600); ypač pirmasis buvo 


244 


graikų aukštai vertinamas, bet ir iš jo veikalų nedaug kas 
beliko. 

Karo motyvai lyrikoj geriausia buvo išreikšti Tirtėjo 
dainiaus, kursai atėniečių buvo pasiųstas Spartai pagal- 
bon, jai kariaujanti su mesenais. Dainius savo karingomis 
giesmėmis taip pakėlė Spartos ūpą, kad ji nugalėjo savo 
priešą. Pagrindinė tų giesmių mintis, kad nėra nieko kil- 
nesnio kaip mirtis mūšy už tėvynę. 

Garsus graikų teisdavėjas Solonas (į 560) rašė irgi pat- 
riotiškas elegijas, skatindamas tautiečius į kovą su mega- 
rais, kurie buvo užgrobę Salaminos salą. 

Laimingesnis už virš minėtus lyrikus pasirodo Bakchili- 
das (V amž.), kurio neseniai 15 tvarinių atrasta surašytų 
ant egiptiško papiruso; jie ar epinikijos, ar peanai. 

Bet nei vienas graikų lyrikas nerado paskesniuose lai- 
kuose pas visas tautas tiek pasekėjų pamėgdžiotojų kaip 
Sapfo iš Lesbo vientautis Anakreontas Vi amž., meilės, vyno, 
linksmybių ir epikūrinių pažiūrų dainininkas. Nepaprastai 
lengva jo giesmelių forma ir dar lengvesnė jų įtalpa buvo 
priežastimi jų didžio populiarumo. Nebuvo graikų jūrėse nei 
vieno laivelio, kur nebūtų skambėjusi jo dainelė, ir greit uolų 
aidas pernešė tas daineles nuo salų į kontinentą. Anakreon- 
tas, jau pražilęs senelis, nenustojo savo linksmo ūpo. 

Nors ne taip populiarus kaip Anakreontas, tačiau talentu 
daug aukštesnis, lyrikos karalius buvo Pindaras iš Tėbų 
(522—446), įgarsėjęs savo odėmis epinikijomis, pavestomis 
garbei pergalėtojų olimpiadų ir istmo žaidimuose. Pinda- 
ras gyveno tais laikais, kai graikai grūmės su persais, ir 
iš vietinio Tėbų patrioto pasidarė paskui visos Graikijos 
patriotu. Parašė labai daug įvairiausio turinio lyriškų vei- 
kalų: ditirambų, trenų, himnų, giesmių chorui ir k. Iš jų 
išliko tik virš minėtos epinikijos. Iki pat 80 metų senatvės 
rašė Pindaras, visados dvasia ir ūpu būdamas jaunas. 


GRAIKŲ DRAMA 


Senovės graikų drama pamažu išsivystė iš religinių apei- 
gų ir Žaidimų, Dionisui dievaičiui pagarbinti du kartu į 
metus, rudenį ir pavasarį apvaikščiojamų. Paprastai iuo 


245 


metu steigdavo aukurą, ir ties juo choras, pasidalinęs į dvi 
pusi, dainuodavo rudenį liūdnus, pavasarį linksmus ir juo- 
kingus nuotykius iš Dioniso-Bakcho gyvenimo. 

Laikui bėgant Atikoje, kad pajvairinus tas apeigas įvesta 
ant scenos vienas veikėjas, kursai, pasikeisdamas su choru, 
pasakodavo ką nors žingeidesnį, tik mažą sąryšį beturintį 
su Dionisu. Eschilas savo tragedijose įveda ant scenos jau 
du veikėju aktoriu vienkart, o Sofoklis ir trečią. Tuo būdu 
chorui pasilikdavo vis mažesnė rolė tuose žaidimuose, kurie 
su laiku jau nei kokio ryšio nebeteko su Bakcho apeigomis. 
Taip gimė ir išsitobulino senovės graikų drama, tragedija 
ir komedija. 

Graikų dramos buvo lošiamos ant atviro oro. Vidury 
buvo rengiama scena, ant kurios buvo skiriama tam tikros 
vietos orkestrui, chorui ir veikėjams aktoriams. Iš vienos 
pusės scenos pusračiu ir amliteatru, t. y. laipsniais vis 
aukštyn buvo įrengtos vietos žiūrėtojams. Iš kitos pusės 
scena atsiremdavo į sieną su trejetu durų; jų kiekviena 
turėjo savotiškos reikšmės: jei artistas išeidavo ant sce- 
nos iš dešinės nuo žiūrėtojų, reiškė, kad atvyksta iš už- 
sienio ar iš provincijos; artisto pasirodymas iš kairės reiš- 
kė, jis ateinąs iš uosto ar miesto; vidurinės durys tragedi- 
jose reiškė karaliaus rūmus, komedijose privatinį namą. 

Scenose įrengimas buvo be ypatingų dekoracijų, net sce- 
nos uždangalo visai nebuvo; tik dievams iš dangaus nusi- 
leisti, kad veikime dalyvautų, buvo įtaisytos tam tikros ma- 
šinos; iš čia posakis: deus ex machina. Lošimai buvo ren- 
giami valdžios ir jos apmokami; tik chorus dažnai savo 
lėšomis išlaikydavo didesnieji turtuoliai. 

Drama pas graikus buvo labai mėgiama ir turtingai išsi- 
vystė; minima virš 30 dramų rašytojų ir iki 400 dramatiškų 
veikalų, kurių tačiau dauguma žuvo, išlikus tik jų titulams. 
Garsiausias tragedijų rašytojas buvo Eschilas, Soloklis ir 
Euripidas; geriausias komedijų rašytojas ne tik pas graikus, 
bet visoje pasaulinėje literatūroje, be abejo, Aristofanas. 

Eschilas (525—456) graikų tragediją, dar tik užmazgoje 
tebesančią, iš karto pastatė ant rimto dailės laipsnio ir, ga- 
lima sakyti, tiek jai padarė, kiek Dantė italų literatūrai. Es- 
chilas nuo pat jaunystės priklausė prie scenos, dalyvau- 


damas chore ir vaidinimuose. Kilus karui su persais, jis 


246 


dalyvavo mūšiuose ties Maratonu ir Salaminu, o į aštuntus 
metus po karo parašė vieną geriausių istoriškų dramų 
Persus. Iš viso jo parašyta virš 70 tragedijų, išliko iki mūsų 
laikų tik septynios: Persai, Prikaltasis Prometėjas, Sep- 
tyni vadai prieš Tėbus, Šaukiančios pagalbon ir trilogija ` 
Orestėja. 

Visose Eschilo tragedijose žymiausią rolę lošia likimas 
(Moira), nuo kurio priklauso patys dievai, pasaulis ir žmo- 
gus; nei vienas nusikaltimas negali palikti nenubaustas; 
vaikai ir ainiai turi kentėti už savo tėvų nuodėmes. Jo tra- 
gedijose irgi choras užima per daug vietos, per tatai akcija 
gana menka ir ne tiek įdomi. Tą akcijos trūkumą Eschilas 
papildo nepaprasta, titaniška veikiančiųjų asmenų dvasios 
jėga; jo tragedijų asmenys tai titanai pusdieviai. 

Persų tragedijos turinys toks: persų senelių choras ne- 
kantriai laukia žinių nuo savo karaliaus Kserkso, išvyku- 
sio su didžia kariuomene Graikijos užkariauti. Atosa, 
Kserkso motina, pasirodo ant scenos, nujausdama ką tai 
negera. Atvykęs iš Graikijos pasiuntinys praneša apie baisų 
Kserkso kariuomenės likimą. Padėties tragizmą dar padi- 
dina mirusio karaliaus Darijo pasirodžiusi dvasia, kuri 
primena anuomet buvusią persų valstybės galybę. Choras 
gieda raudą. Galop pasirodo pats Kserksas, buvęs pasiren- 
gęs taip daug užkariauti, o čia dabar visko netekęs, api- 
plyšęs, vos gyvas grįžta. 

Prikaltojo Prometėjo tragedijoje perstatoma Prometėjo 
kančios, prie uolos dievų prikalto ir arelio draskomo už tai, 
kad iš dangaus pavogęs ugnį, žmonėms ją atnešdamas ir 
juos išmokydamas įvairių amatų. Baisiausiai kankinamas 
Prometėjas vis dėlto savo išdidume nenori nusilenkti prieš 
Dzeusą ir kitus dievus, pranašaudamas jų žuvimą. Prome- 
tėją, rodos, reikia suprasti ne ką kita, kaip išdidų žmogaus 
protą. i 

Orestėjos trilogija susideda iš trijų tragedijų, kurių tu- 
rinys nuosekliai rišasi. Pirmoje tragedijoje perstatoma, kaip 
Agamemnoną, grįžtant jam iš Trojos, Kasandra pranašė 
perspėja, kad namie jam gresia baisus pavojus; bėt šis 
netiki. Tikrai namie jį nužudo jo žmona Klitemnestra, su- 
sidėjusi su savo meilužiu Egistu. Antroje tragedijoje Aga- 
memnono sūnus Orestas, keršydamas už tėvo mirtį, nužudo 


247 


savo Motiną Klitemnestrą, pranešęs apie tai savo seseriai 
Elektrai. Trečioje tragedijoje Orestas, deivių erinijų (54- 
žinės graužimų) baisiai persekiojamas ir kankinamas, Apo- 
lonui patariant, kreipia į Atėnų areopagą (teisėjų tarybą), 
kursai jį išteisina; tada erinijų vietą užima eumenidės, ge- 
rosios dievaitės. 

Sofoklis (496—406), gimęs ties Atėnais, Kolono vieto- 
vėje, augo geresnėse sąlygose negu Eschilas, nes kai šis 
viską bemaž pats iš savęs priverstas buvo tverti, Sofoklis 
jau turėjo tokį žymų pirmtakūną ir pavyzdį. Sofoklio tėvai 
buvo gana turtingi ūkininkai ir sūnui davė rimtą apšvietimą 
ir auklėjimą, todėl šis ir turėjo galimybės savo genijų iš- 
vystyti. 

Jau 28 amžiaus metų Sofoklis išlošė varžytines su savo 
pirmtakūnu. Tikrai pas jį matome tragedijose žymią pažan- 
gą: pas Soloklį greta choro ant scenos kai kada veikia vien- 
kart trys lošikai; pertat jų veikimas gyvesnis, įvairesnis; 
atvirkščiai, choro rolė susiaurinta, jis mažiau dalyvauja. 
Nors ir pas Soioklį likimas turi įtakos į veiksmą, bet jo rolė 
žymiai susiaurinta: žmonių gyvenimas ir nuotykiai daugiau 
priklauso nuo pačių žmonių būdo, nuo susipynusių siekių 
ir kęsmų. 

Sofoklis ir labai ilgai gyveno, ir parašė daugiau kaip šim- 
tą tragedijų, iš kurių tačiau išliko iki mūsų laikų vos sep- 
tynios: Edipas karalius, Edipas Kolone, Antigonė, Trachi- 
nietės, Ajantas, Filoktetas. 

Geriausia ne tik Sofoklio tragedijų, bet ir visoje pasauli- 
nėje literatūroje laikoma trilogija: Edipas karalius, Edipas 
Kolone ir Antigonė. Jų turinys toks: Edipas išrinkta Tėbų 
karaliumi. Tėbuose ima siausti baisiausias maras. Edipas 
teiraujasi Apolono Delfuose, kieno tai kaltė, sužino, kad 
pats yra priežastimi tos bausmės, nes nežinodamas bai- 
siausiai nusikalto prieš gamtą, vedęs savo motiną Jokastę 
kaip žmoną. Tada sau akis išlupęs, savo dukters Antigonės 
lydimas, Jokastei nusižudžius, apleidžia Edipas Tėbus, daug 
klaidžioja ir prisikentėjęs galop mirty randa atilsį ir pasi- 
liuosavimą nuo kančių. 

Jam apleidus Tėbus, jo sūnūs kariauja savitarpy už sostą 
ir žūva, o karaliumi tampa jų dėdė Kreontas, kursai Po- 
lineiko, kaipo miesto užpuoliko, neleidžia palaidoti, kad 


248 


šunys ir paukščiai jį draskytų; o jo brolį palaidoja iškilmin- 
gai. Antigonė, nebijodama mirties bausmės, brolį palaidoja, 
už ką mirtimi ir baudžiama. Tuo būdu žūva visa Edipo šei- 
myna. 

= Toje trilogijoje Sofoklis parodo, kad ir pats žmogus, ir 
jo ainiai atsakomingi už nusikaltimą prieš gamtą, kad 
žmogaus laimė nepastovi, kad reikia vengti puikybės ir per 
didelio savimi pasitikėjimo. Edipo ir Antigonės asmenyse 
duodama irgi didi pasiaukojimo pavyzdžiai. Scena, kurioje 
Edipas, auksinėmis Jokastės sagutėmis išdūręs sau akis 
prie jos lavono, susikruvinęs atsisveikina su vaikais ir su 
Tėbais ir eina patsai į ištrėmimą, yra viena jautriausių pa- 
saulinėje literatūroje. Bendrai sakant toje trilogijoje Sofo- 
klis tobuliausiai pasiekia to tikslo, kurio nuo tragedijos rei- 
kalauja Aristotelis: nusistebėjimo, baimės, pasigailėjimo. 
Antigonė lietuviškai išversta Samajausko. 

Elektros tragedijoje Sofoklis tą patį tematą ima pagrin- 
dan, kaip ir Eschilas Orestėjoje: Klitemnestros užmušimą; 
bet pas Eschilą pirmąją rolę tame nužudyme lošia sūnus 
Orestas, likimo stumiamas ir tą sunkią priedermę pavel- 
dėjęs kaip tėvo įpėdinis; pas Sotoklį pirmąją rolę nužudy- 
me lošia duktė Elektra, daug su savimi kovojusi ir kentė- 
jusi dėl motinos puolimo. 

Trachiniečių tragedijoje, Deijaneira, įtardama savo vyrą 
Heraklį, iš meilės pavydo įduoda jam užnuodytus marški- 
nius, o paskui sužinojus, kad jos įtarimas buvo be pamato, 
pati iš skausmo nusižudo. 

Kitoje tragedijoje Ajantas nori keršyti graikų vadams, 
kad po Achilo mirties ne jam priteista Achilo šarvai; ta- 
čiau Atėnė jį paverčia bepročiu, ir tas užpuola kapoti su 
kardu jaučių bandą, įsivaizdinęs, kad tai esą graikų vadai. 
Paskui susipratęs iš gėdos pats nusižudo. 

Graikų tragedijoje Sofoklio genijus pasiekė aukščiausio 
laipsnio. Sofoklis gyveno dar tais laimingais graikų iai- 
kais, kai religija, dora, tėvynės meilė buvo aukštai vertina- 
ma. Kupinas vilties ir pasitikėjimo žmonėmis, Soioklis juos 
piešė tokiais, kokiais jie privalo būti; todėl jo kūryboje daug 
idealizmo ir, taip sakant, romantizmo, kiek jisai priešingas 
realizmui ir natūralizmui. 

Sofoklio įpėdinis Euripidas (480—406), jau užsikrėtęs 


249 


savo laiko skepticizmu, piešia žmones tokiais, kokie jie iš tik- 
rųjų buvo: politinių kovų įnirtimas, tėvynės meilės sunyki- 
mas, doros puolimas, filosofiniai ginčai, sofistika ir skepticiz- 
mas Euripido kūryboje atvaizduota realiai. Du kartu vedęs 
ir šeimyniškame gyvenime nelaimingas Euripidas buvo gy- 
venime skeptikas ir moterų priešas. Gimęs ant Salaminos 
salos, užbaigė gyvenimą Makedonijoje; vieni rašo, buvęs pā- 
leistuvių sudraskytas, kurias savo kūriniuose, progai pasi- 
taikius, be pasigailėjimo plakė; kiti sako, buvęs pasiutusių 
šunų suplėšytas. 

Euripidas parašęs 60 su viršum veikalų, iš kurių išliko 
iki mūsų dienų 17 tragedijų ir viena dramatiška satyra Kik- 
lopas. Prie geriausių tragedijų priklauso /figenija Aulidėje, 
Ifigenija Tauridėje, Pasiutęs Heraklis, Medėja, Hipolitas. 

Pirmoje tų tragedijų Ifigenija turi būti dievams paaukota, 
kad graikai laimėtų karą prieš Troją. Veltui jos motina, 
Achilas ir ji pati stengias atsipalaiduoti nuo to paskyrimo. 
Galop ji pati sutinka su savo likimu, net džiaugias galinti 
pasiaukoti savo tautos laimei. ' 

Antroje tragedijoje Ifigenija jau šventyklos tarnaitė — 
vaidilutė. Pas ją į šventyklą atveda du jaunikaičiu, kad juos 
dievams ji paaukotų, nes norėję išvogti iš šventyklos dievai- 
tės Artemidės statulą. Jų vienas pasirodo besąs jos brolis 
Orestas, antrasis — jos numylėtinis Piladas. Itigenijai pasi- 
seka abudu išgelbėti ir su Artemidės statula visiems kartu 
pabėgti į Atėnus, kur įkuriama Artemidės šventykla, ir čia 
Ifigenija pasilieka dievaitei tarnauti. Abejose tragedijose 
Ifigenija perstatoma kaip nekaltos mergaitės idealas. Antro- 
sios tragedijos Ifigenija irgi artistiškai paskui atkartojo vo- 
kiečių Goethe; pirmosios tragedijos Iiigeniją ne taip vykusiai 
pamėgdžioja prancūzų Rasinas. 

Trečioje Euripido tragedijoje dievaitė Hera atima Herak- 
liui protą, pastumia į pasiutimą. Šisai pašėlęs žudo savo 
žmoną ir vaikus, manydamas keršijąs savo priešui. Praėjus 
pašėlimui, susipranta, ką padaręs, nori iš nusiminimo pats 
nusižudyti, bet jį gelbsti Tesėjas, pateisindamas nuo kaltės. 

Medėja viena charakteringiausių Euripido tragedijų; joje 
atsispindi gašlumo ir tikybinio inditerentizmo epocha. Parsi- 
davimas, melas, kerštas, visa žemiausių geidulių suma 
išreikšta toje tragedijoje; Euripido pesimizmas ir jo neapy- 


250 


kanta moterų čia ypač aiškiai pasireiškia. „Nėra laimės čia 
žemėje, — sako Euripidas vieno veikėjo lūpomis, — gyveni- 
mą, rods, gali padaryti malonų turtai, bet laimingu niekas“. 

Tragedijos turinys toks: Medėja, sužinojus, kad vyras 
nutarė ją mesti ir politiniais tikslais vesti Korinto karaliaus 
dukterį, slapta pasiryžo dėl paniekintos meilės baisiai jam 
atkeršyti. Ji nuduoda sutikusi su savo likimu ir vyro noru, 
rengia jaunajai dovanoms vainiką. Vestuvių dienoje vaikai 
jai liepiant įteikia jaunajai užnuodytą vainiką, ir toji baisiau- 
siose kančiose miršta. Vaikus Medėja irgi nužudo, žūva ir 
pati. Ypač dramatingai perstatyta tragedijoje vidujinė Medė- 
jos kova, jai pasiryžus keršyti taip baisiomis žudynėmis. 

Hipolito tragedijoje ir užvilta meilė lošia pirmutinį vaid- 
menj. Fedra, karaliaus Tesėjo žmona, pamyla savo posūnį 
Hipolitą, o tą nuodėmingą meilę joje sužadina Afroditė, tuo 
būdu nutarusi jį pražudyti už tai, kad jisai neapkenčia mo- 
terų ir per tatai negarbina jos pačios, meilės dievaitės. Veltui 
Fedra kovoja su savo piktais geiduliais; galop patariant jos 
bobutei nori pasiduoti pagundai, atidengdama posūniui savo 
jausmus; tačiau Hipolitas su panieka ją atstumia. Tada Fed- 
ra nusižudo, bet prieš mirtį, keršydama už paniekintą mei- 
lę, palieka Tesėjui laišką, kuriame jį nekaltai įskundžia kaip 
savo išgėdintoją. Tesėjas posūnį prakeikia, ir tasai nelaimin- 
gai žūva po ratais. Galop Tesėjas sužino tiesą, bet jau po 
laiko. ' 

Euripido tragedijos, sulyginus su Sofoklio tragedijomis, 
menkesnės ne tik turiniu ir idėjomis, bet ir savo forma. Pas 
Euripidą daugiau filosofavimo nekaip veiksmo (akcijos), o 
kad daugiau sužadinus susidomėjimo, poeta sumano įvai- 
riausius nepaprastus nuotykius, painias, nenatūralias sten- 
gias piešti padėtis ir intrigas, kurias sunku paskui galutinai 
išrišti; per tatai tragedija turi kartais baigtis nenatūraliu 
dievų įsikišimu (Deus ex machina). 

Antra vertus, Euripido tragedijų veikią asmenys, nors 
dažnai nėra simpatingi, bet daugiau panašūs į gyvus žmo- 
nes su savo silpnybėmis ir geiduliais. Pas jį tragedijose ma- 
tosi daugiau psichologizmo, mažiau estetikos ir idealizmo. 
Aristotelis vis dėlto stato Euripidą labai aukštai ir vadina jį 
tragiškiausiu tragiku. 

Graikų komedija išsivystė, kaip ir tragedija, iš to paties 


251 


Dioniso dievaičio apeigų, šokiais, linksmomis dainomis ir 
visokiais šposais pavasario pradžioje apvaikščiojamų. Grai- 
kų komedija bent pačioje pradžioje nestatė sau bent kokio 
aukštesnio tikslo; juokinti, linksminti, pašiepti žmones buvo 
vienintelis jos uždavinys. Tam tikslui visos priemonės buvo 
leistos: šlykščiausios scenos buvo perstatomos, rimčiausi 
vyrai, kaip Sokratas ir demagogas Kleonas, buvo išjuokiami 
ir tai asmeniškai, net jų apdaras, judesys, veidas ant scenos 
buvo pamėgdžiojami. Taip pat pajuokiami būdavo ciniškai 
dievai ir didvyriai; tik vėliau jau Aristolano pradėta kome- 
dijose siekti užbrėžto sau tikslo pajuokiant. Komedijos lop- 
šiu laikoma Megara. Iš komedijų rašytojų daugiau žinomi 
Kratinas, Aristofanas, Menandras. 

Kratino rolė komedijoje kai kada graikų lyginama su Es- 
chilo tragedijoje. Bet nei vienos jo pilnos komedijos neišliko; 
todėl ir apie jį iš nedidelių liekanų sunku dabar ką nors 
spręsti. 

Aristofanas (445—388) priklauso prie geniališkiausių pa- 
saulinių komedijos rašytojų; pašiepimo sąmojingumu net 
prancūzų Volteras prieš jį niekai. Buvo jis atėnietis, nors 
pripuolamai jam gimus užsieny, Kleonas ir nenorėjo jam 
pripažinti Atėnų pilietybės. Pradėjo Aristofanas rašyti ko- 
medijas vos 17 metų amžiaus teiurėdamas; pirmosios buvu- 
sios silpnokos, ir jos žuvo. Iš viso buvę jo parašyta iki 40 
komedijų; tos vienuolika, kurios iki šiolei užsiliko, skaitoma 
geriausiomis pasaulinėmis komedijomis. Aristofanas pri- 
klausė prie konservatorių, buvo Atėnų patriotas, mylėjo jų 
praeitį, nemėgo Euripido, aukštai vertino Soioklį, nekentė 
savo laikų demokratizmo ir jo demagogų, neapkentė irgi 
sofistų, nuo kurių neskyrė ir Sokrato, jo nesupratęs. Geriau- 
siomis jo komedijomis laikoma Raiteliai, Debesys, Varlės, 
Vapsvos. 

Raitelių komedija tuo vardu dėl to pavadinta, kad joje 
dalyvauja raitelių choras. Išjuokiama joje demagogų įtaka 
minioms ir parodoma visos demokratizmo ydos: išnaudoji- 
mas, kyšių ėmimas, vogimas, savo pareigų nežinojimas, 
meilinimasis prie minių ir joms pataikavimas, savo tik gero 
ir patogumų ieškojimas ir pamėgimas. 

Vyriausias šios komedijos asmuo — Demosas, nedidelio 
proto, nepastovus senis. Jis turi vergą Kleoną, kursai senį 


252 


už nosies vedžioja. Kažkoks Atėnų mėsininkas stoja su Kleo- 
nu į varžytynes dėl įtakos pas Demosą. Kleonas sako Demo- 
sui: aš tave taip myliu, kad už tave tegul mane sukapoja: 
tepjausto diržus iš mano nugaros! Mėsininkas, jį pertrauk- 
damas, sako: o mane už tave tesupjausto į gabaliukus ir 
tevirina! Kleonas šaukia: aš prižadu tau daug pinigų, o už 
tai tau nieko nereikės dirbti. Mėsininkas: o aš nuskusiu ta- 
vo žilus plaukus ir grąžinsiu tau jaunystę ir t.t. 

Komedijoje Debesys išjuokiama sofistika. Joje dalyvauja 
debesų choras — simbolis solistinių neaiškumų, šviesos ap- 
temdymo. Svarbiausias joje veikėjas Sokratas, kuriame 
Aristofanas be reikalo mato solistų vadą. Komedijos turinys 
toks: naktis; Strepsiadas atėnietis vartosi lovoj: sūnaus sko- 
los neduoda jam užmigti. Ateina jam į galvą puiki mintis 
leisti sūnų į tą išminčių mokyklą, kurioje susekta, kad dan- 
gus tai tik anglių katilo dangčiukas, o žmonės — anglys; 
ten galima išmokti dvejopos kalbos, iš neteisėto padaryti 
teisėtą, ten galima išmokti, kaip išsisukti nuo skolų mokėji- 
mo. Strepsiadas baldos į Sokrato namus. Vienas iš filosofo 
mokinių išėjęs bara Strepsiadą, kam jis Sokratui kliudąs 
svarbų darbą: filosofas kaip tik dabar išmatavęs blusos pėdą 
ir kiek savo pėdų aukščio blusa gali nušokti; jis irgi suradęs, 
kad uodai pasturgaliu dainuoją. Galų gale Sokratas, besė- 
dįs pakabintame krepšy, įsileidžia Strepsiadą. Tasai jo prašo 
išmokinti sūnų tos suktos kalbos, kurios pagalba šis galėtų 
skolų nemokėti, o už tai jam dievai atlyginsią. „Dievai,— 
jam atrėžia Sokratas, — mums nieko nereiškia; tikrus dievus 
aš tau tuojau parodysiu“. 

Galų gale Strepsiado sūnus, Sokrato mokykloje išmokęs 
ir solistiškų gudrybių, grįžta į tėvo namus. Čia tarp tėvo ir 
sūnaus prasideda ginčai, kurie tuo baigiasi, kad sūnus su- 
muša tėvą ir sotistiškai taip teisinas: „Tu anksčiau mane 
mušdavai“,— sako jis tėvui. „Taip! bet tik norėdamas tau 
gero“, — teisinas tėvas. Sūnus jam atsako: „Jei mušti terei- 
kia vien gero noro, tai ar aš negaliu tavęs mušti, norėdamas 
tau irgi gero?“ Strepsiadas, matydamas soiistų mokyklos 
pasekmes ant savo kailio, eina ir padega Sokrato namus, 
iš kurių bėga išsigandę pseudolilosolai. 

Varlių komedijoje išjuokiama Euripidas, kurio Aristofa- 
nas nekentė, nors tarp jų yra šis tas bendra: kaip Euripidas 


253 


tragedijose, taip Aristofanas komedijose įvedė tendenciją. 
Varlių komedijos turinys maždaug toks: Dionisas dievaitis, 
varlių choro lydimas, žengia į požemius per Stikso upę, kad 
iš ano pasaulio pergabentų Euripidą, kurs ten su Eschilu 
varžosi dėl pirmenybės. Dionisui tenka spręsti klausimas. 
Abudu dramaturgu stoja dievaičio akivaizdoje ir vienas 
kitam daro priekaištus, nurodo silpnąsias priešo puses, 
o savąsias teisina. Galop abiejų kūriniai dedami ant svar- 
styklių; Euripido veikalai, kaip menkesnės vertės, kyla 
į viršų, Eschilo juos nusveria; todėl šis grįžta į šį pasaulį, 
o Euripidas pasilieka požemiuose. 

Komedijoje Vapsvos skaudžiai pajuokiama bjaurus atė- 
niečių papratimas dėl niekų ilgiausiai bylinėtis, apleidžiant 
visus savo reikalus. Vapsvos choras lošia komedijoje rolę 
6000 teisėjų, kurie gerai apmokami ir turi užtenkamai darbo 
Atėnuose. 

Tokios Aristofano komedijos, kaip Raiteliai ir Vapsvos, 
nenustoja savo aktualumo ir mūsų Lietuvoje; tik negalima jų 
gyvai žodis į žodį versti: kai kurie išsireiškimai per daug 
drastiški ir ciniški. 

Graikų literatūros puolimas. Nuo IV amž. prieš Kristų ne 
tik politinis graikų gyvenimas, bet ir jų literatūra žymiai 
slenka žemyn. Kilnesni tų laikų vyrai arba kaip istorikai 
tyrinėja savo tėvynės praeitį, arba ieško nusiraminimo filo- 
sotijoje, arba viešomis prakalbomis kaip sakytojai stengiasi 
miniose sužadinti kilnesnius jausmus. Jie visi nemaža prisi- 
dėjo prie prozos ištobulinimo. 

Herodotas (480—425) vadinamas istorikų tėvu, Periklo 
šelpiamas, daug šalių pats aplankė, savo akimis jas matė ir 
jas aprašė. Tuose aprašymuose ir pasakojimuose pasitaiko 
per daug naiviškumo, bet nėra sąmoningo melo. Herodoto 
parašyta pirmoji pasaulio istorija, kurioje žymiausią vietą 
užima saulėtekio ir vakarų varžytinės, arba kova graikų su 
persais. 

Herodoto įpėdinis Tukididas (455—400) parašė Pelopone- 
so karo istoriją, kuriame patsai dalyvavo; veikalas pasižymi 
gražia, turtinga proza ir rimtu, objektyviu karo pasakojimu. 

Ksenofonto (430—354) veikalai: a) Graikų Istorija, kurio- 
je baigiama Peloponeso karo aprašymas; b) Anabazis, kame 
apsakoma vaizdžiai ir smulkiai, kaip 10 000 graikų grįžo į 


254 


tėvynę, dalyvavę Kyro kovose prieš jo brolį Artakserksą; 
c) Kyro Auklėjimas, kur kaip kokioje apysakoje nurodoma 
auklėjimo būdas ir jo idealas. Galop savo veikaluose: Memo- 
rabilia ir Sokrato Apologijoje gina Ksenofontas šio filosofo 
garbę. : : 

Iš graikų kalbėtojų garsiausi buvo Demostenas (385— 
322) ir Aischinas (389—314). Iš daugelio graikų filosofų 
tikrais genijais skaitoma: Sokratas (470—399), Platonas 
(427—248) ir Aristotelis iš Stagiros (384—322). 

Kai Aleksandras Didysis (356—323) užkariavo Graikijai 
didžiausius pasaulio plotus, ir kuomet Aleksandrijos mies- 
tas tapo susisiekimo, prekybos ir apšvietimo centru, čia kai 
kurį laiką buvo bepradedanti atgimti ir nupuolusi graikų 
literatūra, bet tik neilgai ir žymesnio aukščio nepasiekė. Iš 
to laikotarpio rašytojų paminėtini: Apolonijas iš Rodo (280— 
200), jo poema — Argonautų žygis; lyrikas, garsus idilių 
rašytojas Teokritas; galop komedijų rašytojas Menandras. 

Menandras (342—291) parašęs nemaža komedijų, bet nei 
viena neišliko ištisa. Jo komedijos jau kitokios rūšies kaip 
Aristofano. Graikų valdovai demagogai, laikui bėgant pa- 
ėmę į savo rankas visą valdžią, nepakentė kritikos, suvaržė 
rašytojų laisvę, užgynė komedijose ir satyrose paliesti poli- 
tiškus klausimus, pašiepti aukštesnius asmenis; komedija 
priversta buvo pasitenkinti vien šeimyniško, privataus gyve- 
nimo atvaizdavimu; o kadangi ištvirkimas, paleistuvystė, lė- 
bavimas, gobšumas plačiausiai tuomet viešpatavo, tai ir 
komedijų turinys irgi buvo tos pačios rūšies. Pati komedijų 
pakraipa nestatė sau tiksio žmones mokyti ar dorinti, bet 
vien tik juos juokinti ir žadinti žingeidumą. 

Kalbant apie graikų kultūrinį gyvenimą, negalima irgi 
nepaminėti pasaulinio vardo matematikų — Euklido ir Ar- 
chimedo, matematiko geografo Ptolomėjo (II amž. po Kr.), 
geografo Strabono, gyvenusio Augusto ciesoriaus laikais, 
ypač Plutarcho (40—120 po Kr.), kurio garsių vyrų biogra- 
fijos (paeiliui tai graiko, tai romėno) davė ne vienam rašy- 
tojui, ypač anglų Šekspyrui, daug medžiagos tvėrybai. 

Paskutinis žymesnis graikų stabmeldžių rašytojas buvo 
Lukianas (gim. 125 m. po Kr.), kursai savo Dialoguose ir 
satyrų rinkiny Tikrosios istorijos skaudžiausiai viską, net 
dievus išjuokia. 


255 


Iš graikų krikščionių rašytojų, kurių veikalai bent turiniu 
turi pasaulinės reikšmės, reikia paminėti Bažnyčios tėvus: 
Origeną, šv. Atanazą, šv. Grigalių iš Nazianzo (rašė eilė- 
mis), šv. Joną Auksaburnį. Tačiau jų raštų kalba gerokai 
nutolusi nuo klasiškos graikų kalbos. || E 


ROMĖNŲ LITERATŪRA 


Romėnai palyginti su graikais buvo daugiau praktiški 
žmonės, ne svajotojai; mažiau jiems rūpėjo dailė, grožis, 
menas, daugiau proto daviniai ir realus gyvenimas. Todėl 
tai jie pasižymėjo ypatingai savo karų metodu, praktiška ir 
pavyzdinga teisdavyste ir teisių mokslu, galop nepaprastu 
logingos iškalbos išsivystymu (eloguentia); literatūroje gi 
ir meno srity buvo ir pasiliko net trumpame savo literatūros 
žydėjimo laikotarpy graikų mokiniais. 

Romėnai vos tik pradeda savo istorišką gyvenimą, kuomet 
pas graikus apšvietimas, literatūra ir dailė buvo jau pačiame 
žydėjime; todėl romėnai ir patenka graikų įtakai, su kuriais 
susidūrė savo užkariavimais ir per graikų kolonijas, kurios 
buvo gausingos pietų Italijoje ir Sicilijos saloje. Per karus 
daug graikų patenka romėnams vergais ir čia, kaip daugiau 
apsišvietę, patampa romėnų vaikų auklėtojais. Tuo būdu 
graikų apšvietimas, jų kalba romėnų tarpe ir jų literatūroje 
savo įtaka auga ir stiprėja. 

Romėnų literatūra, sulyginus su graikų literatūra, vystė- 
si atvirkščiu keliu, nes atskyrus labai silpnas, primityviai 
religiškai mitiškas giesmes (versus Iescennini et saturnii), 
jų rašyta literatūra prasideda nuo dramos komedijos. Tatai 
ir suprantama, nes lotyniškai pradėta rašyti kaip tik tuomet, 
kai pas graikus literatūra slinko žemyn, ir komedijas rašė 
Menandras. 

Pirmasis romėnams davė rašytas komedijas Livijus An- 
dronikas (apie 240 m. prieš Kr.), graikas. Patekęs pas romė- 
nus vergu ir išmokęs jų kalbos, vertė įis graikų komedijas 
lotyniškai. Buvęs, sako, lotyniškai išvertęs ir Odisėją. 

Pirmieji originalūs komedijų rašytojai buvo Plautas ir 
Terencijus; pirmieji tragedijų rašytojai — Enijus, Pakuvijus 
ir Alijus. 


256 


Romėnų komedijos buvo dvejopos rūšies; vienos vadinosi 
comoedia palliata (pallium — graikų apdaras), kuriose 
veikią asmenys scenoje ir jų apdarai pamėgdžiojo graikus; 
antros vadinosi comoedia togata, jose artistai lošdavo sce- 
nas iš romėnų gyvenimo; tos rūšies komedija buvo vadinama 
fabula praetexta (toga purpuru papuošta), jei jos turinys 
buvo paimtas iš aukštesnio luomo gyvenimo; jei scenos vaiz- 
davo vidurinio luomo gyvenimą, pati komedija vadinosi 
fabula trabeata (trabeatus — raitelių purpurinė toga). Bet 
ypatingai romėnų minios buvo mėgiamos fabulae taberna- 
riae (taberna — smuklė), kuriose perstatomas buvo žemes- 
nio luomo gyvenimas. 

Romėnų teatras buvo grynai valstybinė įstaiga; cenzorių 
pareiga buvo žiūrėti veikalo įtalpos, edilo — tvarkos, leidi- 
mą lošti duodavo konsulas. Nors teatro įtaisymui ir veikalų 
pastatymui, ypač cezarų laikais, nesigailėta milžiniškų vals- 
tybės išlaidų, vis dėlto romėnai sau bevelijo cirką su gladia- 
torių Žaidimais negu teatrą. Tik comoediae tabernariae, 
arba vėliau atellanae, sujungtos su mimika, tankiai labai 
nepadoria, tiesiog begėdiška, turėjo ištvirkimo laikais dides- 
nį populiarumą. 

Daugiausia romėnų mėgiamu komedijų rašytoju buvo 
Plautas (254—184 prieš Kr.), kilęs iš liaudies ir gerai paži- 
nęs jos gyvenimą. Jisai parašė gana daug komedijų, sekda- 
mas graikų Menandru; bet ne visos jos lig šiolei išliko. Prie 
geresnių priklauso: a) Miles gloriosus, kurioje pajuokiama 
kareivis, mėgstąs pasigirti, kvailas ir savimi patenkintas; 
b) Aulularia, arba puodas su auksu, kur pašiepiama šyk- 
štuolis; ta komedija buvo pavyzdžiu prancūzų Moljerui, ra- 
šant komediją „L'avare“; c) Captivi, arba belaisviai, kurią 
vokiečių kritikas Lesingas priskaito prie geriausių pasaulinių 
komedijų. 

Dauguma Plauto veikalų primena italų Bokačo Dekame- 
rong ir pasižymi toli gražu neaukšta dora. Jo komedijų intri- 
ga paprastai nepaini, o kad žiūrėtojus suįdomintų, autorius 
nesigaili šaržo, visokių šposų ir gui pro guo; pavyzd., broliai 
dvyniai labai panašūs vienas į antrą. Plauto komedijų asme- 
nys nėra gyvi žmonės, bet tam tikros teatralinės figūros, pa- 
sikartojančios įvairiose komedijose: moterys visuomet ne- 
gražios, pliauškės, mergaitė — bekalbis asmuo, jauni žmo- 


9. Raštai, III 


257 


nės greit įsimyli ir gudrių vergų patarimais naudojasi, karei- 
vis — pasigirti mėgsta ir kvailas ir t.t. Bet Plauto veikalų 
kalba labai gyva, vaizdi, artima liaudies dialektui ir jos 
būdui išreikšti. 

Žymiausias Plauto įpėdinis buvo Terencijus, 185 m. gimęs 
Kartaginoje. Patekęs jaunas marių piratams į rankas, buvo 
perduotas kaip vergas Romos senatoriui Terencijui, kursai 
ne tiktai jam suteikė laisvę ir savo vardą, bet dar suvedė jį į 
artimesnius santykius su Romos šviesuomene. 

Terencijaus žymesnės komedijos laikoma: a) Andria, arba 
mergaitė iš Andro, b) Hecyra, t.y. uošvienė ir c) gal geriau- 
sia — Adelphi — broliai, kuriai paskui panašią parašė pran- 
cūzų Moljeras, užvardinęs „Ecole des maris“. 

Terencijaus komedijos ir turiniu, ir rimta elegantiška 
kalba, ir psichologiškai gyvai nupieštais asmenimis stovi 
aukščiau už Plauto komedijas, bet kaip aristokratas dvasioje 
Terencijus nemokėjo taip įtikti liaudžiai, turinio rimtumu 
suįdominti klausytojų; žodžiu, nebuvo populiarus kaip Plau- 
tas. Terencijus irgi mėgsta vartoti alorizmus, o kai kuriose 
jo komedijose pasireiškia sentimentalizmas, taip paskui įsi- 
vyravęs XVIII amž. pabaigoje Europos literatūrose. 

Žymesni Romos tragikai buvo Enijus, Pakuvijus ir Atijus. 
Visi jie sekė graikiškais originalais, kai kada net patį trage- 
dijos vardą pasiskolindami. Enijus sekė Euripidą, Pakuvi- 
jus — Soioklį, Atijus — Eschilą. 

Enijus, gim. 239 m., iš pradžių mėgino rašyti komedijas, 
bet negalėjo populiarumu susilyginti su Plautu. Tuomet 
ėmė rašyti tragedijas ir nemaža jų prirašė; tačiau iki mūsų 
laikų vien jų užvardinimai beišliko. Enijus pirmas iš romė- 
nų mėgino ir epo, parašęs savo Annales (metraščiai), ku- 
riuose poetiškai apgieda romėnų istoriją nuo Enėjo iki savo 
laikų. 

Enijus nemaža pasidarbavo lotynų kalbos patobulinimui ir 
jos pritaikinimui poetiškiems išsireiškimams. Jisai pirmas 
su pasisekimu pradėjo lotynų poezijoje vartoti hegzametrą. 

Iš Pakuvijaus ir Atijaus veikalų bemaž nieko neišliko. Iš 
Atijaus tragedijų tik keletą iragmentų beužsiliko jo Trakinie- 
čių ir Prometėjo. Savo laiku jie buvo romėnų aukštai verti- 
nami: Atijų Ciceronas vadina „summus poeta“. 


256 


ŽYDĖJIMO PERIODAS 


Antrojo amžiaus gale prieš Kr. Romos galybė pasiekė savo 
aukščiausio laipsnio, bet jos pilietiška dora ir laisvė puolė. 
Jau Jugurtos karo laikais (111—105) romėnų aristokratija 
ant tiek buvo puolusi ir ištvirkusi, kad Romoje galima buvo 
viską už pinigus pirkti ir papirkti (Romae omnia venalia). 
Senato kitą kartą galingas žodis dabar nieko nereiškė. Jau 
Sula 82 metais buvo paskelbtas diktatorium iki gyvos gal- 
vos. Metais 45 Cezaris pasiskelbė vieninteliu Romos valdovu. 
Nors laisvės patriotų įis buvo nužudytas, bet jau jo giminai- 
tis Oktavianas 27 m. vėl pasiskelbė Augustu ir paliko impe- 
ratorium iki gyvos galvos. 

Tačiau pilietiškos laisvės puolimas pas romėnus atsitikti- 
nai subėgo su jų literatūros žydėjimu, kursai neilgai ir tęsė- 
si: nuo 80 m. prieš Kr. iki 20. m. po Kr. 

To literatūros sužydėjimo artimiausios priežastys buvo: 
a) pirmieji cezarai, ypač Oktavianas Augustas, buvo tikrais 
literatų rėmėjais — mecenatais; b) Oktavianui paėmus val- 
džią į vienas rankas, nurimo karai su silpnais kaimynais, 
kurie dabar Romos privengė; įsiviešpatavo ramumas, taika. 
o su jais noras apšvietimo, dailės ir meno (intra arma musac 
silent); c) graikų kultūros įtaka, jau anksčiau prasidėjusi 
romėnų tarpe, dabar žymiai padidėjo, Graikijai tapus Romos 
imperijos dalimi, imta studijuoti giliau ne tik graikų litera- 
tūros pavyzdžius, bet ir jų filosofiją, ypač stoikų, ir istoriją, 
ir iškalbą. Vieni važiuoja į Atėnus retorikos mokintis, kiti 
pačioje Romoje steigia retorų mokyklas. Graikų kalba tampa 
romėnų šviesuomenės ir aristokratų kalba. 

Žydėjimo periode pas romėnus ypač pakilo lyrika; epas 
bent kiek silpniau pasireiškė. Dramos kūriniai pas romėnus 
niekados didesnės pasaulinės svarbos neįgijo. 

Proza tuo metu irgi didžią pažangą padarė; tapo išsireiš- 
kimais turtingesnė, lankstesnė. Iš prozaikų ypač žymūs: 
a) Cezaris, parašęs Commentarii de bello gallico, libri 7 ir 
Debello civili, lib. 3; b} Saliustijus De conjuratione Catili- 
nae, De Bello Jugurtino, Gistoriarum, libri V; šio pastarojo 
veikalo tik menkutės nuotrupos beužsiliko; c) Ciceronas 
paliko tobuliausios lotynų prozos pavyzdžius ir atsižymėjo 
kaip didžiausias oratorius ypatingai gražiu rimtu stiliumi 


92 
259 


savo labai gausingose prakalbose, taip pat savo filosoiiškuo- 
se veikaluose ir savo laiškuose (virš 700); d) Morkus Var- 
nas, vienas mokyčiausių romėnų, kurs savo laiku buvo tikra 
enciklopedija, labai daug ir rimtai įvairiausio turinio rašė 
proza ir eilėmis; bet iš jo veikalų maža kas beišliko; e) Titas 
Livijus (49 m. prieš Kr.—19 m. po Kr.) parašęs plačiausią 
142 m. romėnų istoriją, bet iš jos vos 35 kn. iki mūsų laikų be- 
išliko; savo patriotizmu, poetišku pasakojimu ir dalinai nai- 
viškumu panėši Livijus į graikų Herodotą. 

Romėnų lyrika, kaip ir visa jų literatūra, išaugusi graikų 
įsravoje, platesnei visuomenei buvo svetima, skiriama ne- 
gausingai dvasios aristokratijai. Daugiau savitumo pasireiš- 
kė tik romėnų satyrose ir elegijose. Prie žymesnių lyrikų pri- 
klausė Lukrecijus, Propercijus ir Tibulas, kuriuos peraugo 
Horacijus ir Ovidijus. 

Lukrecijus (95—53) gyvenime ir įsitikinimu buvo Epikūro 
pasekėjas. Savo materiališkas pažiūras poetiškai išdėstė 
veikale De natura rerum. Viskas, sulyg juo, išsivystė iš mate- 
rijos atomų, net siela ir dvasia (anima et animus); dievai tai 
žmonių vaizduotės padaras. 

Neveiziant į sausą protavimą (poezija nemėgsta filosofa- 
vimų) ir į materialistišką pasaulėžiūrą, poeta sugebėjo vie- 
tomis parodyti žymų poetinį talentą. Labai gaila, kad tą 
talentą nusmelkė ir pažemino savo epikūriškomis pažiūro- 
mis, o galų gale neradęs gyvenime aukštesnio tikslo, dar 
gana jaunas jį užbaigė savižudyste. 

Katulas (87—54), Tibulas (55—19) ir Propercijus tai 
dainiai kūniškos, palaidos meilės, kuri tačiau skamba pas 
juos tankiausiai liūdnais elegijos tonais. Jų lyriniuose tva- 
riniuose žymu įtaka erotinių Sapio giesmių ir įtaka tų graikų 
heterų, išsilavinusių, bet gerokai ištvirkusių ir meilės daly- 
kuose prityrusių, kurios iš Graikijos tuomet būriais suplūdo 
į Romą ir tvirkino romėnų jaunuomenę savo palaidomis, epi- 
kūriškomis pažiūromis. Katulas apgieda kokią tai Lesbiją, 
Tibulas Deliją, Propercijus Cintiją. 

Katulas vienose savo eilėse taip atsiliepia: 


Nulla potest mulier tantum se dicere amatam. 
Vere, quantum a me Lesbia amata mea est. 


260 


| 


Kaip pavyzdį Katulo eilių ir jų ritmo lengvumo galima nu- 
rodyti iš daugelio kitų šias eilutes: 


Hle mi pas esse deo videtur, 
lile, si fas est, superare divos, 
Qui sedens adversus, identidem te 
spectat et audit 
dulce ridentem. 


Tibulo elegijos palyginti bent kiek padoresnės ir gal dau- 
giau jose tikro nuoširdumo. Vienose eilėse jis taip atsiliepia 
į Deliją: „mane laiko savo valdžioje graži mergaitė; kai 
ateis mano paskutinė valanda, aš norėčiau tik į tave žiūrėti, 
tik tave laikyti silpnėjančia ranka; tada tu mane pabučiuosi, 
griaudžiai apsiverkus“. 

Pas Propercijų elegijose daugiau jėgos, nors ir jo mūza 
dažniausiai tik meilę gieda; per tatai nuolat pasikartodama, 
gerokai monotoniška; tengi, kur Propercijus pamėgdžioja 
aleksandrinio periodo graikų poetus ir stengiasi pasirodyti 
eruditu, tampa nenatūraliu. , 

Tibulas ir Propercijus nuo savo laiko politikos stovėjo 
nuošaliai. Katulas neapkentė triumvirų, ypač Cezario ir rašė 
prieš juos gana laisvai epigramas ir karčias satyras. 

Horacijus (65—8), vienas didžiausių pasaulinių lyrikų; 
buvo paliuosuoto vergo sūnus, bet rimtai išsilavino Romoje 
ir Atėnuose. Iš pradžių buvo karštas respublikonas ir drauge 
su Brutu kovojo ties Filipais, kur respublikonai buvo nugalė- 
ti, ir Horacijus nustojo viso turto. Paskui susipažino su Ver- 
giliju, kurį vadina animae dimidium meae, o per jį ir su Me- 
cenatu, net su Oktavianu Augustu, kurių globa naudojosi. 

Pirmieji Horacijaus kūriniai — įvairiausio turinio satyros 
ir epodai (jambai). Tose satyrose ne tiek skaudaus ir kartaus 
Ydų plakimo, kiek sąmojingo, bet lengvo pašiepimo. Kaip 
pats poeta sako, jo uždavinys — ridendo verum dicere. Ho- 
Tacijus čia švelniai pajuokia kvailius, savo likimu nepaten- 
kintus žmones, šykštuolius, gašlius, pašiepia eilių rašymo 
maniją, brangias puotas. Bent kiek gal skaudžiau čia tenka 
tiktai šykštuoliui Avidienui, kurs nuo penkių metų maiti- 
nas tik alyvos vaisiais ir laukinėmis varnomis, o į kopūs- 
a lašais varvino aliejų, nuo kurio vieno kvapo galima ap- 
alpti. 


26i 


EEMU ainas nae i: a en 


m TD E SA 


Tačiau ypatingą garsą ar vardą Horacijus sau jgijo 
odėmis (Carmina) ne tik pas romėnus, bet ir vėlesniais lai- 
kais pas visas Europos tautas. Viduriniais amžiais Horaci- 
jus kartu su Vergiliju ir Ovidiju buvo populiariškiausi poe- 
tai, o Horacijaus odės, be šv. Rašto ir Tomo a Kempis Kris- 
taus Sekimo, susilaukė daugiausia laidų. Pats Horacijus ne 
be pamato taip vienoje odėje apie save atsiliepia: 


Exegi monumentum aere perennius 
Regaligue situ pyramidum altius. 


Tų odžių carminų turinys nekoks: meilės ir vyno dainos, 
nedideli himnai, atsiliepimai į savo globėją Mecenatą, Epi- 
kūro dvasioje puotų giesmelės ir toje dvasioje draugiški pa- 
tarimai (carpe diem), kai kada jaunuomenės paskatinimai 
prie senų romėnų doros (virtus) ir t.t. Nėra tose odėse nei 
Katulo nuoširdumo. Bet tiek jose grožio, poetiško skonio, 
formos tobulumo, ritmo lengvumo ir įvairumo, kalbos turtin- 
gumo, kad Romos šviesuomenė, pirmą kartą išgirdusi lotynų 
kalboje tokias skambias melodijas, negalėjo jomis atsigė- 
rėti; jos pasirodė ne menkesnės net už Anakreonto perlus. 

Kaip pavyzdį eilių melodingumo, greta turinio menkumo, 
galima nurodyti odę, kuri taip prasideda: 


Nunc est bibendum, nunc pede libero 
Pulsanda tellus! 


Arba dialogas meilužio su Lydija: 


Donec gratus eram tibi 

Nec quisquam potior brachia candidae 
Cervici iuvenis dabat, 

Persarum vigui rege beatior. 


Savo gyvenimo gale Horacijus vėl nukrypo į satyras, 
kurias rašė laiškų (epistolae) forma. Jų žymiausia: 
De arte poetica, kurioje nurodo savo pažiūras į poezijos 
teoriją. 

Horacijaus poezijos įvertinimas ne visados buvo vienodas: 
viduramžiais entuziastiškas, dabar bent kiek šaltesnis. Jo 
kūrinių turinio menkumas, pažiūrų lengvumas, ypač jo pa- 
taikavimas ir smilkimas Augustui, nežiūrint į tobuliausią 
eilių formą, .žvmiai jų vertę mažina. 


262 


Ovidijus (43 m. prieš Kr.— 17 m. po Kr.) buvo aukštos kil- 
mės ir retorų mokyklose gavo rimtą išsilavinimą. Tėvo buvo 
skiriamas juristų pašaukimui, bet draugaudamas su Tibulu 
ir Properciju, jausdamas didį patraukimą prie poezijos ir 
turėdamas nepaprastą gabumą ir įgimią lengvumą rašyti 
eilėmis, Ovidijus visa širdimi atsidavė mūzų tarnavimui. Ne- 
susilyginęs su Tibulo nuoširdumu ir Propercijaus jausmų 
gilumu ir jėga, Ovidijus žymiai viršijo juos gyva, lakia vaiz- 
duote, eilių skambumu ir kalbos gražumu. Turinio gi nerim- 
tumu stovi dar žemiau už Horacijų. 


Pirmaisiais savo literatiško darbo metais, kaip ir jo drau- 
gai Tibulas ir Propercijus, rašė vien apie meilę. Prie to laiko- 
tarpio veikalų priklauso: a) Amores; b) Heroides, arba 21 
laiškas, jaunų moteriškių savo meilužiams rašytas; c) Ars 
amandi. Tuose kūriniuose atsispindi visas tais laikais Romos 
diduomenės ištvirkimas ir pasileidimas, prie kurio savo 
skambiomis, melodingomis, bet stačiai pornografiškomis 
eilėmis pats Ovidijus nemaž prisidėjo, turėdamas ypač jau- 
nimo tarpe didį pasisekimą, populiarumą ir pritarimą. Tas 
ištvirkimas užkrėtė paties Augusto šeimą: jis buvo privers- 
tas, kad papiktinimą pašalintų, ir savo dukteriai ir šios duk- 
teriai Julijai apleisti Romą, o rašytojams smarkiausiai už- 
drausti tvirkinančias eiles rašinėti. 

Rasit šioj įsakymo įtakoje Ovidijus parašė knygą Remedia 
amoris, kurioje stengiasi nurodyti būdus prieš meilę ka- 
riauti. Jau rimtesnis jo kūrinys Fasti, kuriame distichais 
(dvieiliais) graikų ir romėnų mitologija ir senovės padavi- 
mai suimti. 

Bet visų svarbiausias ir rimčiausias Ovidijaus veikalas, 
kur poetą pastatė greta Horacijaus ir Vergilijaus, yra Metha- 
morphoses (Permainos). Čia poeta, pradėjęs nuo pasaulio 
ir žmogaus atsiradimo, puikiausiu hegzametru, vaizdžiai, 
gyvai, įdomiai aprašo kartais dramatiško dialogo formoje, 
dažniau poetišku, lengvu pasakojimu Graikijos ir Italijos 
mitiškus padavimus, atvesdamas juos iki Augusto viešpa- 
tavimo. Čia randame pasakas apie Laokooną, Fajetoną, 
Niobę, Orfėjų, apie persimainymus dievų į žmones ir gyvu- 
lius, žmonių į augmenus, akmenis, ar jų patalpinimą dievų 
tarpe ir t.t. Reikia pačiam skaityti tuos poetiškus pasakoji- 
mus, kad suprastumei jų grožį. Panašų veikalą galėtų su- 


263. 


tverti labai talentingas lietuvių poeta, supoetizavęs ir į 
vienetą suvedęs visas dr. Basanavičiaus surinktas pasakas. 

Methamorphoses dar nebuvo poeto paskelbtos, kai jam 
teko atsidurti ant Juodmario krantų (netoli dabartinės Ode- 
sos): jis tapo Augusto ten ištremtas iki gyvos galvos. Prie- 
žastis nėra tikrai žinoma; bene bus tik kokia romantinė isto- 
rija su imperatoriaus šeimyna. Ištremias baisiai Romos ilgė- 
josi, bet veltui maldavo draugų užtarti pas Augustą; ištrem- 
tas ir mirė. Čia parašė elegijų rinkinį Tristitia ir laiškus Epis- 
tulae ex Ponto. Vienoje tų elegijų tokią sau prieš mirtį parašė 
epitaliją: ` 


Hic ego, gui iaceo, tenerorum lusor amorum, 
Ingenio perii Naso poeta meo. 

At tibi qui transis, ne sit grave, quisquis amasti, 
Dicere Nasonis molliter ossa cubent! 


Ovidijus, kaip rodo jo Fasti, Tristitia ir ypač Methamor- 
phoses; turėjo tikrai didį poetišką talentą; ritmų kalba jam 
tarsi pati bègo iš lūpų, kaip pats sakosi: quod tentabam 
dicere, versus erat. Bet savo didžio talento vertai ir pilnai 
nesunaudojo, jį pažemindamas papiktinančiais šlykštumais 
ir pornografija. 

Vienas didžiausių Romos poety ir geriausių jos epikų buvo, 
be abejo, Vergilijus (70—19), gimęs šiaurės Italijoje ties 
Mantuja (Mantua me genuit) ir mokslus išėjęs Mediolane, 
o paskui Romoje. Turtingo ūkininko sūnus, Vergilijus bemaž 
viso turto buvo netekęs, Oktaviano Augusto legionams jo 
kraštą nuteriojus. Bet paskui buvo gausiai Mecenato atly- 
gintas ir paties Augusto taip aprūpintas, kad neturėjo reika- 
lo sielotis dėl rytojaus-dienos ir galėjo laisvai ir visa širdimi 
atsiduoti poetiškai tvėrybai. Mirė Brundizijoje, grįždamas iš 
savo kelionės po Graikiją, palaidotas Neapoly. Jo veikalai: 
Bukolika, Georgika ir Eneida. 

Pirmasis žymesnis Vergilijaus veikalas — Bukolika su- 
dėta iš 10 eklogų, kuriose poeta, sekdamas kai kada net var- 
duose Teokritu, idealizuoja piemenėlių gyvenimą. Tačiau tie 
piemenėliai visai ne sodžiaus vaikeliai: jie mąsto ir jaučia 
kaip jaunas išlavintas patricijus, kuriam atsibodo miesto 
triukšmas. Tas veikalas, kaip Teokrito pamėgdžiojimas, dar 
silpnokas, bet yra jame originalių poeto minčių; pavyzd., 


264 


kad žmogus, arčiau gamtos gyvendamas, atjaunėja, arba 
kad sugrįš aukso amžius ir taika Augustui viešpataujant. 

Antrame savo veikale Georgika Vergilijus idealizuoja 
sodžiauš gyvenimą — ramų, dorą, laimingą ir simpatingą 
su jo žemdirbyste, vynynais, bitininkyste ir t.t., kad tuo būdu 
ištvirkusią miestuose romėnų inteligentiją patrauktų į so- 
džius, arčiau gamtos. Veikalas tikrai simpatingas ir neturi 
tų nenatūrališkumo ir dirbtinumo ydų, kurios žymu Bukoli- 
koje. 

Bet svarbiausias ir didžiausias Vergilijaus veikalas, — 
jo Aeneis, kur poeta, sekdamas Homeru, stengėsi sutverti 
veikalą panašų vienkart Odisėjai ir Iliadai, t.y. parašyti tau- 
tinę romėnų poemą, kurioje būtų atvaizduota galinga romė- 
nų praeitis. Tam tikslui Vergilijus sunaudojo seną romėnų 
padavimą, sulyg kuriuo Trojos miesto įkūrėjais buvę Itali- 
jos išeiviai, o Trojai žuvus vienas trojėnų vadų Enėjas su 
likučiais atplaukė į Italiją ir čia įkūrė romėnų valstybę. 

Eneidoje dvylika giesmių. Pirmose šešiose giesmėse, se- 
kant Odisėju, apgiedama Enėjo klaidžiojimas — kelionė iš 
Trojos iki Italijos. Antrose šešiose, panašiai /liadai, apsa- 
koma Enėjo karas su vietiniais Italijos valdovais, jų nugalė- 
jimas ir Romos įkūrimas. 

Kaip pas Homerą, taip ir Vergilijaus Eneidoje dievai 
dalyvauja žmonių veikaluose, pasidalinę į dvi priešingas 
puses. Priešingiems dievams veikiant, Enėjas daug turi 
iškentėti, iki galutinai pasiekia Italiją. Kai kuriam laikui 
vieton Italijos Enėjas patenka į Afrikos pakraštį, kur viešpa- 
tauja Didonė. Jai jis apsako savo kelionės nuotykius, ir įsi- 
mylėjusi karalienė nenori jo išleisti; tačiau būsinčios Romos 
dievams globėjams reikalaujant, Enėjas slapčia apleidžia 
Kartaginos miestą. Atvykęs į Italiją, jisai Kampanijoje ties 
Kuma, Sibilės vedamas, patenka į požemių šalį, kur stebuk- 
lingame reginy jis mato garbingą romėnų ateitį Augustui 
viešpataujant. 

Geriausiai Vergilijui nusisekė pirmosios šešios poemos 
giesmės; antroji poemos dalis regimai nesuspėta galutinai 
išdailinti. Ypač gražios antroji giesmė, kur Enėjas vaizdžiai 
ir gyvai apsako karalienei Didonei nelaimingą Trojos išgrio- 
vimą, ketvirtoji, kurioje apgiedama Didonės meilė ir jos 
nNusižudymas, Enėjui slapta ją apleidus, šeštoji, kurios 


265 


a AEA S ` z 


turinys — Enėjo regėjimas. ir Kumos Sibilės pranašystės 
apie garbingą Romos ateitį. Visoje poemoje skamba gilaus 
patriotizmo styga ir apoteozuojamas Augustas cezarasą 
Enėjo ainis, suteikęs Romos viešpatijai galybę, amžiną taiką. 

Ir poemos turiny, ir jos stiliuje, pačiame jos technikos: 
būde matoma Homero poemų įtaka ir jų sekimas: kreipima+ 
sis į mūzą, poemos užvardymas, dievų pasitarimai, jų party- 
viškumas, atskirų epizodų įvedimas, nukrypstani nuo pasa- 
kojimų branduolio, metaforos, palyginimai, patys vaizdai 
labai ir labai primena Homerą. O kaip kiekvienas sekimas. 
taip ir Eneida negali susilyginti su originaliais Homero tva-- 
riniais. Prie Eneidos ydų galima priskirti ir paties Enėjo; 
būdas, kursai poemoje pasireiškia per daug didžiu pasyviš- 
kumu: didžiausia Enėjo dorybė, kad jis „pius“; toli gražu 
įam nuo Homero didžiavyrių, jėgos ir aktingumo kupinų, 
jis — likimo žaislas — eina ir veikia, kur jį stumia likimas 
nežinomais keliais. Bet yra poemoje dalykų, kur Vergilijus 
net už Homerą stovi aukščiau: pas Vergilijų nemaž lyrizmo, 
kurio visai nėra pas Homerą; daug irgi gilaus tikybinio ir 
patriotiško jausmo ir daugiau moralio rimtumo ir dorovinį 
gumo. 

Eneida padarė Vergilijų garsiu ne tik senosios Romos lai-- 
kais, bet ir paskui, ypač viduriniais amžiais. Epizodas, kuria- 
me atpasakojama, Enėjas įžengęs į požemių šalį, paveikė į 
Dantės „Dieviškosios Komedijos“ struktūrą. Viduriniais 
amžiais, kai apie graikų epą neturėta supratimo, Vergilijus 
buvo laikomas vieninteliu didžiu epiniu poetu. Dantė jį vadi- 
no savo mokytoju. Kai kas jame matė krikščionybės pranašą, 
kai jis gieda apie artėjantį aukso amžių ir nekaltą mergelę, 
kuri atneš taiką ir ramumą. 


ROM[OS] LITERATŪROS PUOLIMAS 


Oktavianui Augustui cezarui 14 m. po Kr. mirus, puola 
romėnų politiškas gyvenimas; kas kartą daugiau įsigalint 
cezarų despotizmui, puola patriotizmas, dora, puola ir lite- 
ratūra. Rimtesni vyrai ieško nusiraminimo ir užsimiršimo 
ar lilosolijos ir praeities studijose, ar satyrų rašyme. Lite- 
ratūros srity garsesnieji to laikotarpio rašytojai: Seneka, 


266 


Juvenalis, Lukanas, Fedras. Jei be tų dar paminėsime istori- 
kus Tacitą, Svetonijų, Marceliną (IV amž.), Jaunesnį Plini- 
jų 179 m. (Naturalis Historia), Kvintilioną 196 (/nstitutio 
Oratoria), tai bus bemaž visi Žymesnieji paskutinio laiko- 
tarpio romėnų rašytojai. 

Seneka, gimęs Ispanijoje (Kordova), buvo vienkart filo- 

sofas, kalbėtojas ir poeta. Savo lilosotiškais raštais mėgo 
ypač etikos klausimus judinti, kuriuose pažiūras krikščiony- 
bei kai kada gana artimas išreiškia. Bet būdamas netvirto 
būdo, neturėdamas užtenkamai griežtumo tas pažiūras įskie- 
pyti savo auklėtiniui Neronui, kuriam liepiant buvo galop 
priverstas 65 m. nusižudyti. Kaip literatas parašė, rodos, 
devynias tragedijas ir vieną satyrą prieš Klaudijų cezarą. 
Senekos tragedijos iš visų romėnų tragedijų vien ir teišliko. 
Tose jo tragedijose asmenys daug ir ilgai nors išmintingai 
kalba, bet maža veikia. 
“Juvenalis — skaudžiausiai plakančios satyros karalius; 
be pasigailėjimo, nešvelnydamas žodžių, Juvenalis savo 
satyrose plaka savo laiko moterų ištvirkimą, persidavimą, 
pralobusius niekšus, favoritų ir šnipų įsigalėjimą, patricijų 
doros puolimą, intrigas ir t.t. Jo satyrose kaip kokioj pano- 
ramoje ištisa galerija supuvusių romėnų visuomenės tipų. 
Vienoje satyroje taip pajuokia Juvenalis išsigimusius sena- 
torius. Imperatoriui, vasaros metu viešiant Albanijos viloje, 
atneša sugavęs žvejys didelę žuvį. Imperatorius siunčia į 
Romą pasiuntinius ir kviečia senatorius į svarbų valstybės 
posėdį aptarti, kas daryti su žuvimi. Susirinkę senatoriai 
rimtai tariasi, sako žuvies garbei panegirikus; posėdis bai- 
giaña, ir senatoriai grįžta į Romą. 

Juvenalio satyros kupinos pesimizmo: jis nemato niekur 
šviesesnio spindulio ir dažnai perdeda, piktą padidindamas. 
Jo satyrų drąsumas aiškinamas tuo, kad jos rašytos ir pa- 
skelbtos, Nervai ir Trajanui cezarams valdant, kuomet poetų 
laisvė nebuvo varžoma. 

Pas satyriką Marcialį (gimė Ispanijoje), kursai trumpų 
epigramų ar kalambūrų formoje pašiepia savo amžiaus ydas, 
nėra to drąsumo, atvirumo ir tiek tulžies įnirtimo; čia dau- 
giau lengvos, kartais dviprasmės, nepadorios ironijos. 

Lukanas (39—65), pamėgdžiodamas Vergilijaus Eneidą, 
parašė poemą Farsalija, kurioje apgieda kovą tarp Cezario 


267 


ir Pompėjaus. Veikalui trūksta objektyviškumo (Lukanas 
buvo Pompėjaus ir respublikos šalininkas), natūralumo, ir 
jisai toli gražu negali susilyginti su Eneida. Autorius jau- 
nas nusižudė liepiant Neronui. 

Fedras, makedonietis, Augusto paleistas vergas, parašė 
gyvai ir trumpai apie 90 sakmių, sekdamas iš dalies graikų 
Ezopo pavyzdžiais. Tos sakmės romėnų liaudies tarpe turėjo 
didį pasisekimą ir populiarumą. Jomis paskui daug pasinau- 
dojo prancūzų Laiontenas ir rusų Krylovas. 

Tacitas — žymiausias romėnų istorikas, kursai rimtu ir 
pragmatišku netolimos praeities aprašymu drąsiai gali stoti 
greta graikų Tukidido ir romėnų Saliustijaus. Rašė savo vei- 
kalus Domicijonui ir Trajanui valdant. Pradėjęs nuo mažes- 
nių monografijų, paskui parašė Germania (čia jis kalba ir 
apie aisčius: lietuvių protėvius), Historiae lib. XII ir Annales. 
Pastaruoju du dideliu veikalu tik dalimis, nepilnai išliko L“ 
mūsų laikų. 

Antrame amžiuje po Kr. romėnų literatūra kaip ir užsibai- 
gia. Rods, IV amž. didesnę gyvybę romėnų kalba atgauna 
Bažnyčios tėvų raštuose: Tertuliono, šv. Cipriono, šv. Augus- 
tino, šv. Ambrozijaus, net Boetijaus ir šv. Grigaliaus; bet ta 
kalba jau ne klasika romėnų, tik lotynų kalba. Dar mažiau 
tikros klasiškos romėnų kalbos viduramžio teologų veika- 
luose. 


PRANCŪZŲ LITERATŪRA 


Dabartinis prancūzų kraštas senų senovėje buvo daugu- 
moj apgyventas keltų. Julijui Cezariui užkariavus Galiją, 
romėnų kalba ir jų kolonizacija taip paveikė ir vietinius 
gyventojus, kad pirma aukštesnio, o paskui ir žemesnio luo- 
mo tarpe romėnų kalba paėmė viršų, nors su žymia keltiška 
priemaiša. Penktame amžiuje germanų šaka frankai, Klod- 
vigui vadovaujant, užvaldė didesnę Galijos dalį ir nemažai 
irgi paveikė į vietos gyventojų kultūrą ir jų kalbą. Tuo būdu 
prancūzai ir jų literatūros įrankis kalba — mišinys keltų, 
romėnų ir iš dalies germanų. 

Ilgainiui Galijos kalbų mišinys susiskirstė į dialektus, 
kurių žymesnieji buvo provansalis, gaskoniškasis ir norman- 


268 


diškasis. Pietuose viešpatavo, ypač trubadūrų dainose, 
provansalis dialektas, šiaurėje įsigalėjo laikui bėgant dia- 
lektas vadinamas d'oil, kursai nuo XIII amž. ėmė viršų 
visoje Prancūzijoje ir vadinasi dabar tiesiog prancūziš- 
kuoju. 

Prie seniausių prancūzų literatūros paminklų, kurie siekia 
IX—XII amž., priklauso religinės legendos ir taip vadina- 
mosios chansons de geste, arba istoriškos dainos, giedotos 
klajojančių poetų, šiaurėje vadinamų truverais, pietų Gali- 
joje — trubadūrais. 

Legendų populiariškiausia buvo apie San Gralį (sang 
real). Sangralis, sulyg ta legenda, tai smaragdinė taurė, iš 
kurios Kristus per paskutinę vakarienę gėręs. Ji nukritusi iš 
dangaus netoli Ronsevalio slėnio, apsupta kiparisų ir kedrų 
miškais, buvo sergima raitelių, prisiekusių išlaikyti skaisty- 
bę. Kas, savo laimei, paragaudavo iš tos taurės, atgaudavo 
jaunystę ir nemarumą. Kai pasaulis ištvirko ir tapo nevertas 
Sangralio, tasai su savo šventykla ir su savo skaisčiais 
raiteliais sargais perkeltas tapo į kokią ten Indijos šalį; bet 
niekas žmonių dabar nebežino tos vietos. 

Istoriškųjų dainų turinys būdavo dažniausiai Karolio 
Didžiojo žygiai, jo vasalų — paladinų ištikimųjų ir neišti- 
kimųjų veikalai, Karolio Martelio ir Pipino kovos su sara- 
cėnais ties Narbonos miestu, galop kryžiaus karai. 

Iš tų ištoriškųjų dainų populiariškiausia buvo La chanson 
de Roland, Aaa dešimties pėdų eilėmis, surištomis aso- 
nansais (eilių galūnių šiokiais tokiais panašumais), iš kurių 
paskui atsirado rimai. . 


Tos Rolando giesmės toks turinys: Karolis Didysis, kovo- 
jęs prieš maurus ir saracėnus, grįžta pergalėtoju. Jo kariuo- 
menės ariergarde (užpakaly) eina jo drąsusis paladinas 
Rolandas su savo karžygiais. Vienam iš Karolio paladinų 
Ganelonui persidavus saracėnams, Rolandas tampa jų iš pa- 
salų Ronsevalio slėny apsuptas. Jis galėtų pūsti ragą, kurio 
balsas girdžias už 30 mylių, ir šauktis Karolio Didžiojo pa- 
galbos: bet per didus ir nenori parodyti baimės. Drąsiai sto- 
jęs į nelygią kovą, galop mato, kad vilties nėra kovą laimėti. 
Iš visų pusių priešo apsuptas, kritus mūšy daugumai jo 
karžygių, galų gale jis pučia garsų ragą, bet jau per vėlu! 
Karolis išgirdo savo palydovo ragą, bet iki suspėjo ateiti 


269 


pagalbon, Rolandas, savo kardą sudaužęs į uolą, buvo 
saracėnų užmuštas, o jo siela angelų nunešta į dangų. 

Karolis skaudžiai nubaudė maurus už Rolandą, bet kai 
sugrįžo į savo sostinę, užklausė jo gražuolė Alda, kur jos 
sužadėtinis Rolandas? Imperatorius, ją ramindamas, pa- 
žada jai savo pirmgimį sūnų, kursai po jo mirties užsės 
sostą; tačiau Alda, sužinojus apie savo sužadėtinio mirtį, 
alpsta iš gailesčio ir krinta negyva ties imperatoriaus kojo- 
mis. Karolis sušaukė iš visos savo didžios imperijos paladi- 
nus išdavikui Ganelonui teisti. 

Kita giesmė (Pelerinage de Charlemagne) apgieda, kaip 
Karolis, užsėdęs sostą, išsirenka 12 paladinų ir su jais vyksta 
į Šventąją Žemę, o ten ant šventojo karsto prisiekia kariauti 
prieš maurus ir saracėnus. 

Turėjęs Karolis Didysis ir nepaklusnių paladinų — vasa- 
lų; jų tarpe ypač atsižymėjęs Doon, turėjęs 12 sūnų ir 12 
dukterų. Iš to cikliaus dainų garsiausia Les quatre filz 
Aimon. 

Kaip visoje Galijoje buvo populiarus ir dainomis garbi- 
namas Karolio imperatoriaus asmuo, taip Bretanės anglų 
karalaitis Artūras. Apie jį ir jo karžygius: Tristaną, Merliną, 
Lanselota, Persevalį buvo trubadūrų prancūziškai giedama 
ne tiktai Anglijoje (Anglijos aukštesnis luomas ypač prie 
dvaro iki XIV amž. kalbėjo prancūziškai), bet ypatingai 
Bretanėje. - 

Dvyliktame amžiuje tos dainos legendos davė medžiagą 
keliems romanams, kurių populiariškiausi buvo: Le conte de 
la charrette, kuriame žymiausias asmuo Lanselotas ir roma- 
nas apie Persevalį. Tuose romanuose ne vien kovos ir karžy- 
giškumas kaip istoriškose dainose, bet jau ir meilė lošia žy- 
mią rolę. 

Normanai, įėję nuo X amž. kaipo dalis į prancūzų tautą ir 
pasisavinę jos kalbą, turėjo irgi savo ypatingą epą ir savo 
didvyrius, pasižymėjusius laukiniu, nieko nevaržomu žiau- 
rumu. Vienoje plačiai žinomoje eilėtoje kronikoje pasako- 
jama apie Robertą velnią ir Rišardą be baimės. Robertas 
velnias, jau motinos įsčiuje prakeiktas, gema žaibuojant ir 
perkūnams griaunant. Užaugęs stato sau pilį tarp nepriei- 
namų tyrų ir ten veda pilną nedorybių ir plėšrų gyvenimą. 
Tačiau paskui daro nepaprastą atgailą ir taikinas su Dievu. 


270 


Žiaurus irgi Rišardas be baimės: jisai persiduoda vel- 
„miams, naktimis kelia orgijas, velniams padedant daro įsta- 
ibiausius darbus ir vienkart iš tų pačių velnių besityčioja. 

Tose normandiškose eilėtose kronikose atsispindi dar lau- 
ikinis senovės normanų žiaurumas ir dar neprigijusi krikš- 
'čionybė. 

Greta plačiai išbujojusio ir turtingo karžygiško epo, pasi- 
reiškusio istoriškų dainų ir romanų pavidale, kur bemaž 
išimtinai veikią asmenys — raiteliai, nuo XII amž. pasirodo 
„apysakos iš visuomenės gyvenimo, kuriose veikia dvasiškija, 
"žemesnioji bajorija, pirkliai ir ūkininkai. Tos rūšies apysakos 
ivienos, vadinamos contes, buvo ilgesnės, rimtesnės įtalpos, 
"kartais buvo rašomos alegorišku būdu. Kitos, vadinamos 
fabliaux, buvo trumpesnio turinio, satyriškoje, lengvai pašie- 
piančioje formoje rašytos, kartais nepadoriai šlykščios. Čia 
"dažniausiai pajuokiama dvasiškija, vienuoliai, moterys ar 
kaimiečiai. 

Iš tos visuomeninių apysakų rūšies savo laiku ypač buvo 
plačiai populiarios ir į kitas kalbas verčiamos: Le Roman de 
Renard, kur žvėrių asmenyse satyrišku būdu perstatoma 
gyvenimas prie karaliaus dvaro ir pašiepiama dvariškių 
intrigos. Antras plačiai žinomas Le Roman de la Rose po 
priedanga alegorijų išreiškia tų laikų pažiūras į meilę ir gar- 
bę. Pirmoji to veikalo dalis gan padori ir kukli; bet antroji, 
po 40 metų vėliau kito poeto parašyta, turi nemažai bjaurių 
ir šlykščių vietų. Tas veikalas, savo laiku labai populiarus, 
šiandieną dėl savo sunkaus alegoriško rašymo būdo gerokai 
nuobodus išrodo. 

Bendrai sakant, senasis karžyginis prancūzų epas, pasi- 
reiškęs XII amž. istoriškose trubadūrų ir truverų giesmėse, 
o paskui rašytuose romanuose, nepalyginti turtingesnis ir 
poezijos žvilgsniu stovi daug aukščiau už lyriškas trubadūrų 
dainas. Ar tai tos dainos apgieda meilę, ar tai jos idealizuoja 
piemenėlių gyvenimą (pastourelles), jose daugiau dirbti- 
numo, retorikos, kartais lengvo pašiepimo, mažai tikro, 
gryno jausmo, kas ir dabar pas prancūzus galima patėmyti. 

Keturioliktame ir penkioliktame amžiuose aiškus prancū- 
zų rašliavos puolimas. Be istorikų Fruasarto (Froissart, 
1337—1410) ir paskui Commynes, be poetės Kristinos Piza- 
nietės, apdainavusios silpnutėmis eilėmis Orleano mergelę, 


271 


ir be poeto Filiono tikrai talentuoto, bet išdykusio ir keletą 
kartų nuteisto už vagystę, prancūzų neturėta žymesnių rašy- 
tojų. Rods, romanų skaičius net didėja; tačiau stebuklingo, 
iantastingo, nepaprastų nuotykių elementas visai nusmelkia 
tikrenybės ruožus, ir romanas turi dabar išimtinai patenkin- 
ti nesveiką žingeidumą ir niekuo nevaržomą vaidentuvę 
nepaprastais meilužių priepuoliais, užburtomis karalaitėmis, 
pakeltais į raitelių luomą jaunikaičiais. Nesveika tų romanų 
įtaka buvo taip kenksminga, kad protingesnių žmonių buvo 
kreiptasi į valdžią, kad tuos romanus šlamštus visai užgintų. 

Tačiau kaip tik tais laikais iš bažnytinių per Kalėdas ir 
Velykas apeigų pradėta gimti ir išsivystyti naujoji drama. 
Pakėlimui krikščioniškų jausmų ir iškilmingesniam švenčių 
apvaikščiojimui atsiranda įvairios misterijos, mirakliai, 
passions, moralitės, kuriose būdavo perstatoma su pamoky- 
mais scenos iš Kristaus, Marijos, Šventųjų gyvenimo ar 
vaizdai iš Senojo Testamento. Iš pradžių buvo lošiama pa- 
čiose bažnyčiose. Paskui, kuomet pasaulinis elementas ir 
paprasto, pilko gyvenimo scenos net sotties imta vaidinti, 
lošimai iš bažnyčios persikėlė į miestų aikštes. Vaidinimai 
misterijos kartais tęsėsi savaitėmis, o vaidintojų skaičius 
kai kada siekė šimto ir daugiau asmenų. Taip 1380 metais, 
įvažiuojant Karoliui VI į Paryžių, buvo lošimas, „kokio iki 
šiolei nematyta“. Seniausia prancūzų drama laikoma Drame 
d'Adam, kuri siekia XII amž. 

XIV ir XV amž. literatūroje, nežiūrint į romanų ir dramų 
skaičių, jaučiasi įkvėpimo ir tikrų talentų stoka. Turinio ir 
tikro įkvėpimo stoką rūpintasi padengti nepaprasta, dirbtine 
forma, naujais apsunkinto eiliavimo būdais ir metrais, jve- 
dant rimus ir t.t. To puolimo priežastys buvo ne viena; gal 
svarbiausioji — feodalizmo žlugimas. Pirma švietimo palai- 
kytojais ir platintojais, trubadūrų globėjais buvo išimtinai 
raiteliai-Ieodalai ir dvasiškiai. Nuo Pilypo Gražiojo feodaliz- 
mas, o su juo ir raitelių reikšmė puola žemyn. 

Šimtmetinis karas tarp anglų ir prancūzų dar daugiau 
prisideda prie raitelių luomo sumenkėjimo ir visos šalies 
nualinimo. O kadangi musae inter arma silent, tai savaime 
suprantama, kodėl pati literatūra ir jos kūriniai smunka. 
Be to dar, raitelių amžiui ir jų romanams žlugus, o naujoms 
formoms dar nesusidarius, atsirado tuštuma, iki paskui XVI 


272 


amž. reformacija ir renesansas neišjudino visuomenės iš 
snaudulio ir iki vadinamasis trečiasis luomas neužėmė rai- 
telių vietos. 

Viešpataujant Prancūzijoje Liudvikui XII ir Pranui I, 
santykiai tarp Prancūzijos ir Italijos tapo artimesni; o ka- 
dangi Italijoje tuo laiku renesansas ir senovės graikų ir 
romėnų poetų studijos jau buvo gerokai pirmyn pažengusios, 
tai tos pačios idėjos su gilesniu dailės ir meno pamėgimų ėmė 
įsigyventi ir prancūzų tarpe. Visų pirma atkreipta atida į 
pačios kalbos dailinimą, įvesta daug gyvai lotyniškų žodžių 
su prancūziškos kalbos galūnėmis. Kaibai tirti ir jai tobu- 
linti susitvėrė tam tikra draugija (Dėfense et illustration 
de la langue française). 

Prie žymesnių to laikotarpio rašytojų priklauso Marot, 
Ronsard, Jodelle, Garnier, Rabelais. 

Maro (1495—1544), gan gabus lyrikas, rašė giesmes, 
balades, elegijas ir ypač mėgo eilėmis rašyti laiškus. Religi- 
jos dalykuose, kaip visi humanistai, buvo indiferentas; mėgo 
užvis meną ir dailę. 

Ronsaras (1524—1585), talentu už Maro žemesnis, bet 
savo laiku turėjo didžiausią pasisekimą ir pats apie save 
labai aukštai manė. Pamėgdžiodamas trumpesniuose tva- 
riniuose Pindarą, Anakreontą, Horacijų ir Petrarką, tikras 
buvo jiems esąs lygus. Tiesa, jo kalba ir tvarinių forma labai 
išdailinta, bet trūksta jiems gilesnio jausmo ir turinio. Norė- 
jo Ronsaras susilyginti ir su Homeru: parašė Fransiadą, iš- 
vesdamas prancūzus nuo Hektoro sūnaus; darbavosi 30 
metų, bet ta poema kaip tik menkiausia iš jo veikalų. 

Dramos patobulinimui, sekdami klasikus, nemaža padarė 
Žodelis (1532—1573) ir ypač Garnjė (1534—1590). Jų 
pirmasis parašė C/eopatre scaptive ir paskui Didon se sacri- 
fiant. Tos dramos nekaip pavykusios, bet savo laiku turėjo 
nemažą pasisekimą; jų kalba rūpestingai išdailinta. Žodelis 
pamėgdžiojo ne visai nusisekusias Senekos dramas. Garnjė 
sekė daugiau graikų pavyzdžiais. 

Visus paminėtus rašytojus perviršijo tikru talentu Rablė 
-(1495—1553), pirma vienuolis, paskui pasaulinis kunigas, 
gydytojas, galop vien humanista, religijos dalykuose šaltas, 
abejutis. Jisai parašė komiškai satyrišką romaną Gargantua 
ir Pantagruel, kurio prologe pasisako jį parašęs garsiems 


273 


girtuokliams ir mieliausioms Veneros aukoms. Nėra tame 
veikale vientiso turinio, tik atskiros scenos ir vaizdai iš gy- 
venimo. Bet veikalas parašytas taip gyvai, tokia aiškia ir 
dailia kalba, tiek turi są mojingumo ir prancūziško sarkazmo, 
kad ne tik savo laiku turėjo didžiausią pasisekimą (pats 
Rablė su cinizmu girias, jo romano per du mėnesiu daugiau 
išpirkta egzempliorių, negu Biblijos per 9 metus), bet ir 
šiandieną su įdomumu skaitomas jo veikalas, kad pažinus tų 
laikų visuomenės ydas ir auklėjimo būdą. Rods, Rablė ne 
kartą pašiepimuose ir sarkazme perdeda, neišlaikydamas 
saiko; net ciniški be skonio pasitaiko sakiniai, nekalbant apie 
jo religinį skepticizmą ir teisinimą seksualinių instinktų. 


KLASIŠKAS PERIODAS 


Nuo XVII amž. prancūzų literatūroje prasideda vadina- 
masis klasiškas periodas. Henrikui IV užsėdus prancūzų ka- 
ralių sostą, pamažu nurimsta valstybėje religinės su hugeno- 
tais (kalvinais) kovos; valstybė ir karaliaus valdžia tvirtėja 
viduje ir užsieniuose, ypač valdant kardinolams Richelieu, 
Mazarini ir karaliui Liudvikui XVI. Prasideda daugiau 
įtemptas švietimo darbas. Augant karaliaus visagalei, visai 
žlunga raitelių feodalų reikšmė; jų vietą užima asmenys iš 
vidurinio luomo, kurie spiečiasi prie karaliaus dvaro ir nuo 
jo įgauna savo pasižymėjimą ir reikšmę. Liudviko XIV dva- 
ras ir kai kurių įtėkmingų prie dvaro moterų saliūnai, ypač 
plačiai įgarsėjusios markizės Rambouillet saliūnas, tampa 
centrais, kur susirenka mokslo vyrai ir literatai, kur nusta- 
toma kalbos taisyklės, skonio ir dailės dėsniai, kur bendrai 
skaitoma poetų veikalai ir juos kritikuojama. 

Tokios apystovos nemaža prisidėjo prie kalbos ir skonio 
patobulinimo, bet, antra vertus, per daug suvaržė individua- 
lizmą ir literatūrą pavertė dvaro ir saliūnų verge. Išskyrus 
Moljerą ir Lafonteną, visi kiti žymesni to amžiaus rašytojai 
turėjo pataikauti dvaro skoniui ir su juo skaitytis. 

Be to dar, nors studijuota ir pamėgdžiota graikų ir ro- 
mėnų klasikus, bet nemokėta jų grožio suprasti ir atjausti; 
mat pas prancūzus visados ne tiek gryno jausmo, kiek skep- 
tiško, lengvo protavimo. Todėl ir jų klasikų sekimas buvo 


274 


savotiškas, taip sakant, prancūziškas: graikų didvyriai, 
prancūzų dramos rodomi, mąsto ir protauja prancūziškai, 
ne graikiškai. Ta literatūros pakraipa, kurios prancūzai 
ilgai nesugebėjo nusikratyti, tas vergiškas senų klasiškų 
formų sekimas — pamėgdžiojimas, be senovės antiškos 
dvasios, paprastai vadinama pseudoklasicizmu. 

Ta pakraipa atsižymėjo dar tuo, kad pamėgus svetimų 
nors ir klasiškus pavyzdžius, atitraukė literatūrą nuo gy- 
venimo, nutolo nuo savo liaudies, nuo savųjų motyvų. 
Literatūros tvariniai buvo dirbtini, per daug išdailinti, be 
gyvumo, be jausmo. Suprantamas dalykas, kad tokioje at- 
mosteroje, kur poezija buvo varžoma taisyklėmis gal išmin- 
tingomis, bet vis dėlto trukdančiomis laisvą įkvėpimą (Boi- 
leau 1630—1711, L'Art poétique), negalėjo bujoti nei lyrika, 
nei tautinis epas. Vien tik drama (tragedija ir komedija), 
karaliaus dvaro globojama, susilaukė pirmaeilių rašytojų 

Žymiausiais tragedijų rašytojais laikomi Kornelis ir Ra- 
sinas, komedijų — Moljeras. Nuošaliai jų stovi sakmių ra- 
šytojas Laiontenas. i 

Visi paminėti dramų rašytojai buvo labai talentingi, ta- 
čiau ir jie nesugebėjo atsipalaiduoti nuo varžančių pseu- 
doklasiškų taisyklių, dramos rašytojams nustatytų."O tos 
taisyklės visų pirma reikalavo, kad tragedijų tematas būtų 
paimtas iš mitologijos ar bent iš senovės istorijos. Toliau, 
buvo reikalaujama trejopo vienodumo: akcijos, vietos ir 
laiko. Kad privalo būti dramatiško veikalo vientisa akcija, 
suprantama. Bet reikalauti, kad visa dramos akcija ir 
scenos būtų toj pačioj vietoje ir baigtųsi veiksmas per 24 
valandas ir, be to dar, kad kiekviena rimta drama būtinai 
susidėtų iš penkių aktų, buvo didis ir beprasmis tvėrybos 
suvaržymas. 

Kornelis (1606—1684) iš pradžių buvo atsidavęs teisių 
studijoms, bet patraukimas prie poezijos ir teatro patarė 
jam mesti advokato užsiėmimą. Pirmoji jo tragedija, dar 
silpnoka, kuri tačiau turėjo nemažą pasisekimą, buvo Mė- 
lite. Statant ją teatre, Korneliui teko atvykti į Paryžių, ir 
čia jį paėmė į savo globą kard. Richelieu. Bet jų bičiulystė 
nebuvo ilga. 

Geriausia Kornelio tragedija skaitosi Sidas. Medžiaga 
paimta iš ispanų dramaturgo del Castro, bet taip sumaniai 


275 


ir savotiškai apdirbta, kad nepalyginamai perviršija origi- 
nalo vertę. Įtalpa tokia: jaunas Rodrigas Sidas, gindamas 
tėvo garbės, nukauna dvikovoje savo numylėtinės Chime- 
nos tėvą. Chimenos širdy kyla kova tarp tėvo ir meilužio 
meilės: tėvo nužudymas reikalauja keršto. Tačiau kai Rod- 
rigas, darydamas atgailą, eina drąsiai kariauti prieš mau- 
rus, o iš karo sugrįžęs nugali antroje dvikovoje Chimenos 
parinktą tėvo mirties keršintoją, Chimena, paklausiusi savo 
širdies, sutinka būti Sido žmona. Dramatizmą čia sudaro 
garbės ir meilės sau priešingi jausmai. 

Į keturius metus Kornelis rašo naują tragediją Horace, 
jos siužetą pasiskolinęs nuo romėnų istoriko Livijaus: Ho- 
racijus, kariavęs už Romos garbę ir dvikovoje nugalėjęs 
tris Kuriacijus, grįžta pergalėtoju; sutinka savo mylimą 
seserį, kuri piktžodžiauja Romai, nes dėl jos garbės žuvo 
jos meilužis, vienas iš Kuriacijų. Horacijus iš patriotizmo 
žudo savo seserį. Dramatizmą čia sudaro sau priešais su- 
sidūrę tėvynės ir sesers meilės jausmai. 

Tragedijos Cinna, arba Augustas geraširdis siužetas 
paimta iš Oktaviano Augusto laikų: Augustas dovanojo 
gyvybę Cinai, nors šis kėsinosi ant jo gyvybės, nes sužino, 
kad Cina tai padaręs iš meilės savo Emilijos, kurios tėvas 
buvo Augusto mirtimi nubaustas. 

Tragedijos Polyeucte turinys paskolinta iš armėnų isto- 
rijos: Polieuktė, aukštos kilmės armėnas, iš pagonio tapęs 
krikščioniu, iš per didelio uolumo daužo pagonių dievaičių 
stabus, kad tuo būdu pasiektų krikščioniško kankinio vai- 
niką. Jisai nemato to, kaip tat skaudu jo žmonai, Paulinai 
pagonei. Pamačiusi savo vyro, kaip kankinio, ištvermę iki 
mirties, galop ji pati atsiverčia į krikščionybę. 

Geriausia Kornelio tragedija — Sidas. Trys vėliau rašytos 
tragedijos jau bent kiek silpnesnės. Bet jau rašytos dar 
vėliau žymiai menkesnės: jose Kornelis per daug vergiš- 
kai seka ispanų dramaturgų pavyzdžiais, žiūrėdamas ne tiek 
turinio ir natūralios akcijos, kiek dirbtinio efekto, nepapras- 
tų nuotykių. 

"Bendra Kornelio tragedijų yda ta, kad jo didvyriai per 
dideli milžinai, kažkokie viršžmogiai, jo vaizduotės ir pro- 
tavimo, o ne tikro, realaus gyvenimo produktai. Per daug 
idealizuodamas savo tragedijų asmenis, Kornelis įuos 


-276 


piešia tokiais, kokiais jie negali būti: per tatai jie išrodo 
nenatūralūs, negyvi ir širdies netraukia. 

Didžiausiu savo tragedijų rašytoju prancūzai laiko Rasi- 
ną (1639—1699). Tiesa, Rasinas buvo tikrai labai gabus 
tragedijų rašytojas ir tuose suvaržymo retežiuose, į kuriuos 
poezijos tvėrybą buvo įspraudę to amžiaus kritikai ir ka- 
raliaus dvaro menininkai, parodė labai daug skonio ir 
talento. Bet vis dėlto ir jis nepasikėlė aukščiau savo am- 
žiaus pažiūrų, kurios klaidingai suprato ir aiškino Aristo- 
telio taisykles, poezijos tvariniams taikinamas, ir visai be 
reikalo varžė anais vienodumais, apie kuriuos buvo aukš- 
čiau kalbėta. 

Rasinas kaip tik ir yra tipingiausias pseudoklasicizmo, 
arba prancūziško klasicizmo reiškėjas, kursai griežčiausiai 
laikėsi būtinai penkių aktų tragedijose ir virš minėtų vieno- 
dumų. Taip pat pas jį senovės graikai kalba, mąsto ir veikia 
kaip Liudviko XIV prancūzai dvariškiai. Jo tragedijoje 
Achilas tai tikras prancūzas džentelmenas, kurs gražiai 
ir mokytai kalba apie garbės jausmą ir gražuolių meilę, 
Ifigenija tai prancūzų dvaro lėlė panaitė, kiti veikią asme- 
nys net patetiškiausiose scenose nesikarščiuoja, moka iš- 
laikyti šaltą kraują ir neparodo, kad kas juos jaudintų. 

Bet vis dėlto Rasinas, palyginus jį su Korneliu, padarė 
didžią tragedijų rašyme pažangą. Pas jį asmenų būdas 
išvesta nuosekliai ir natūraliai. Jis pasirodo ir nemažas 
psichologas; nėra pas jį to perdėjimo, kaip pas Kornelį; 
žmonės rodomi su savo silpnybėmis, kaip tikri gyvi žmonės. 

Kadangi prancūzams jau buvo pakyrėję nenatūrališki 
Kornelio didžiavyriai su savo patriotizmu, išdidumu, karžy- 
giškumu, tai Rasinas savo tragedijose, daugiausiai iš Eu- 
ripido skolintose, kaip leitmotyvą dažniausiai praveda meilę; 
ta meilė kovoje su priedermėmis kartais perbloškia žmogų; 
vis dėlto nupuolęs kaltininkas negali išvengti bausmės. 

Kalba Rasino tragedijose labai daili, taisyklinga, tikrai 
klasiška. Eilės skambios ir lengvos. Imdamas savo trage- 
dijoms siužetą daugiausia iš Euripido, Rasinas savotiškai 
ir sulyg savo amžiaus skoniu jas perdirbo, taip sakant, 
prancūziška varsa jas nudažydamas. Pirmose savo trage- 
dijose Rasinas dar seka Korneliu, bet paskui jau atsipa- 
laiduoja nuo jo viršžmogiškų karžygių. 


277 


Rasinas parašė nemaža tragedijų. Jų Žymiausios: 

a) Andromacha, kuri pirmoji atkreipė į Rasino talentą 
visų domę; joje idealizuojama motinos meilė; 

b) /phigėnie, kur perstatoma I/jigenijos mirtis Aulidėje; 
čia ypač žymu Euripido veikalo iškreipimas ir graikų tipų 
sudarkymas prancūziškais XVII amž. galantais; 

c) Phėdre viena geriausių Rasino tragedijų, kur asme- 
nų būdas ir jų veikimas geriausiai psichologiškai praves- 
tas ir iki galo išlaikytas. Bet tarp Rasino ir Euripido tra- 
gedijų čia tas skirtumas, kad pas Euripidą Fedra — pra- 
sikaltėlė, piktadarė, kuri nusižudo iš keršto; Rasinas ją 
perstato gana simpatinga net tuomet, kai ji neišlaiko kovos 
tarp meilės ir priedermės; ji kaip atgailą pati sau pasirenka 
mirtį; 

d) Britanikas paimta iš Tacito istorijos: jaunas Nero- 
nas, sužinojęs, kad jo motina Agripina nori pasodinti į 
sostą Britaniką ir jį apvesdinti su Julija, Nerono irgi my- 
lima, nunuodija savo priešą, nežiūrėdamas, kad tai jo brolis. 

Nors iš Rasino tragedijų geriausia Phėdre, tačiau jo 
priešams pasisekė taip ją sukritikuoti, kad pirmą kartą j3 
statant, ji neturėjo nei kokio pasisekimo. Tas nepasiseki- 
mas taip paveikė į Rasiną, kad jisai visai nustojo rašęs ir 
tik po 12 metų pertraukos, prašant poniai Maintenou, kara- 
liaus meilužei, ir jai net siužetus nurodant, parašė iš žydų 
istorijos dvi tragedijas: Esther ir Athalie. 

Atalijos tragediją galima drąsiai pastatyti greta Fedros; 
taip ji nusisekus. Čia Rasinas labai sumaniai įvedė, kaip 
ir graikų tragikai, chorą, ir to choro giesmės, tvirtu tikėjimu 
ir Dievo baime primenančios žydų psalmes, laikoma tik- 
rais prancūzų lyrikos perlais. 

Tragedijos turinys toks: karalienė Atalija, vyrui mirus, 
žudo visus Dovydo ainius, norėdama savo rankose palaikyti 
valdžią. Išlieka vienas Joas, kurį teta, aukščiausiojo kuni- 
go žmona, slapčia augina prie šventyklos. Žiauri Atalija 
pradeda kovą prie Jehovą, bet galų gale ją pasiekia Dievo 
bausmė, susidarius prieš ją sąmokslui. 

Molière (Poquelin, 1622—1673) didžiausias prancūzų 
komedijų rašytojas. Prancūzai jį laiko didžiausiu pasauliniu 
komedijų rašytoju, bet perdeda: Moljeras irgi nelaisvas 
nuo. oseudoklasicizmo; jo komedijų veikią asmenys ne vi- 


276 


sados gyvi, realūs žmonės, iš tikro gyvenimo paimti, tan- 
kiausiai išgalvoti, kad pravedus kokią idėją ar apjuokus 
bent kokią ydą. Pati veikiančiųjų asmenų akcija ne tiek sa- 
vaime plaukia iš jų būdų, kiek paties autoriaus išvedama, 
kad asmenys galėtų pasirodyti su savo ypatybėmis ir ydo- 
mis. Pačios asmenų dorybės ir ydos daugiau teoretinės, ne 
realios. Duokim, meilė ar šykštumas bus tokie patys kaip 
pas senius, taip ir pas jaunus, kaip pas kaimietį, taip ir pas 
inteligentą, pas vyrus lygiai kaip ir pas moteris. 

Bet nežiūrint tų netobulumų Moljeras vis dėlto didis 
komedijų rašytojas ir prancūzų literatūroje turi didžius 
nuopelnus. Visų pirma, jo komedijos nepalyginamai arčiau 
stovi gyvenimo negu Kornelio ir Rasino tragedijos. Tų ko- 
medijų turinys paimta ne iš svetimo, tolimo pasaulio, bet iš 
kasdienio gyvenimo, kurį autorius gerai pažįsta, kuriame 
pats gyvena. 

Antra, Moljeras suteikė komedijai rimtumą, atskirdamas 
ją nuo farso, nuo vienų šposų krėtimo, nuo karikatūros, iš 
gatvės perkėlė į rimtą teatrą, kur veikią asmenys — ne gat- 
vės vaikai ir visuomenės atmatos, bet žmonės net iš gerbia- 
mųjų tarpo; Visokie markizai ir didžių saliūnų ponios su savo 
ydomis, silpnybėmis ir nuodėmėmis. Moljero komedijų eina 
žiūrėti net pats Liudvikas XIV su savo dvariškiais, pas ku- 
riuos tono ir etiketo reikalavimai buvo taip aukštai statomi. 

Pirmiau komedijos buvo statomos tik liaudies ir gatvės 
pasilinksminimui; kito aukštesnio tikslo tos visos sotties ir 
farces neturėjo, kaip tik juokinti karikatūromis ir šposais, 
kai kada labai riebiais, šlykščiais. Moljero komedijų tiks- 
las — liepti žmogui juoktis per ašaras, t.y. ir juoktis iš ydų 
ir liūdėti, kad jos yra, jeiti giliau į savo sąžinę ir patį save 
plakti. 

Galop Moljeras parodė savo komedijose neišsemiamus 
sąmojingumo turtus, retą talentą tverti juokingiausias ir 
nepaprastas scenas, sujungti juoką su skaudžiai plakančia 
satyra. Tačiau kai kada pats Moljeras nėra liuosas nuo per- 
dėjimo, paversdamas pajuokiamas ydas karikatūromis. 

Moljeras buvo karaliaus tarno sūnus. Rimtai išsilavinęs 
ir gavęs teisių mokslo diplomą, Moljeras vis dėlto nepanorė- 
jo būti advokatu. Anksti pajutęs patraukimą prie teatro, jis 
sudarė sau artistų trupę, o neradęs iš pradžių pačiamę Pary- 


279 


žiuje savo komedijoms pritarimo, vienuolika metų bastėsi 
po provinciją, apsirinkęs sau Moljero pseudonimą. Tikra jo 
pavardė — Poguelin. Galop grįžo į Paryžių gerokai pra- 
garsėjęs ir čia įgijo sau globėją karaliaus brolį. Gyvenime 
buvo nelaimingas: jau 40 metų amžiaus vedęs jauną žmoną, 
buvo jos apgaudinėjamas, žinojo apie tai ir krimtos dėl jos 
lengvo būdo. 

Komedijų Moljeras parašė gan daug; vienų turinys skolin- 
tas iš romėnų Plauto ir Terencijaus, iš ispaniškų ir itališkų 
pavyzdžių, kitos visai originalios. Jų geriausios: Les Prėcieu- 
ses ridicules; čia pajuokiamos tos ponios, kurios ėmė kvai- 
liai pamėgdžioti markizės Rambouillet saliūną. Dvi jaunos 
panaitės su panieka atsisako tekėti už dviejų jaunikių, nes 
išrodo permaž romantiški ir nesilaiko saliūnuose priimtų 
kalboj išsireiškimų ir mados gestų. Tada tuodu, kad jas 
apjuokus, pasiunčia pas jas savo du tarnu, parėdę juos mar- 
kizais ir išmokinę priimtų formų. Panaitėms jie baisiai pa- 
tinka; jos pasižada už juos tekėti, bet čia netikėtai ateina jų 
ponai ir pragina tarnus, tuo pažeminę kvailias merginas. 
Komedijoje L'Ecole des femmes pajuokiama netikusis mer- 
gaičių lavinimas ir auklėjimas. 

Kitos visuomenės ydos pajuokiamos komedijose: Don 
Juan (Palaidūnas), Les femmes savantes (Mokytos žmo- 
nos), L'avare (Šykštuolis), Le Misanthrope (Atsiskyrėlis 
surūgęs), kurių patys titulai jau užtenkamai nurodo jų 
turinį. l 

Geriausia Moljero komedija, kuriai nieko negalima prikiš- 
ti, laikoma Le Tartuffe (Dievotas veidmainys). Jos turinys 
toks: Tartiufas, kurio vardas prancūzų kalboje dabar tapo 
bendravardžiu, yra tikras apgavikas, bet taip moka nuduoti 
dievotumą ir taip gudriai veidmainiauja, kad turtingas Or- 
gonas jį pamyli kaip tikrą sūnų, ir visai juo pasitikėdamas, 
jau pasiryžęs už jo leisti savo vienturtę dukterį ir viską jam 
užrašyti. Bet netikėtai savo akimis galop pamato, kad tasai, 
neva šventasis, jo paties žmoną užpuola su paleistuvingais 
gundinimais. | 

Moljeras nemėgo gydytojų, jų receptais nurodytų gydyk- 
lų niekados nemėgino ir parašė prieš jų apgaulės šarlatane- 
riją skaudžią komediją satyrą Le Malade imaginaire (Įsi- 
vaizdinęs sau ligonis). Ketvirtą kartą lošiant tą komediją, 


280 


Moljeras gavo ant scenos krūtinės spazmų ir, neprisišaukęs 
gydytojų, tą pačią naktį mirė. 

Prie žymiausių XVII amžiaus prancūzų rašytojų priklauso 
irgi Lafontenas (1621—1695). Nuo pat jaunystės Laionte- 
nas jautė nepergalimą rimtesnio darbo neapykantą. Jo di- 
džiausias malonumas buvo nieko nedirbant vaikštinėti po 
laukus ir miškus, gėrėtis gamtos gražybėmis ar skaityti 
lengvo turinio knygas. Nieks nebuvo tiek įsiskaitęs į pran- 
cūzų ir italų romanus ir nebuvo pažinęs taip giliai visų pasa- 
kų kaip jisai. Hercogienei de Bouillon norint Lafontenas 
rašo Les Contes et nouvelles en vers (Pasakojimai ir 
novelės eilėmis) — rinkinį nepadorų ir stačiai papikti- 
nantį. 

Bet Laiontenas turėjo nepaprastą, stebėtiną tėmymo dova- 
ną, pažino giliai žmonių silpnybes, gamtos ir žvėrių gyve- 
nimą. Tasai jam buvo labai naudinga tam darbui, kuriam 
jisai neužilgo visa širdimi atsidavė ir parodė nepaprastą 
talentą. Tai buvo sakmių rašymas: 

Sakmių prirašė Lafontenas 12 knygų. Jų dauguma skolin- 
ta iš graikų Ezopo, romėnų Fedro ir iš prancūzų liaudies 
pasakų. Bet taip jos perdirbtos, tiek jose matosi žmonių ir 
gyvulių gyvenimo ir jų būdo pažinimo, taip jose atsispindi 
visa to amžiaus žmonių ir tipų galerija, tiek parodyta tikro 
talento, kad pats Lafontenas teisingai galėjo pasakyti apie 
savo sakmių rinkinį, kad tai esanti gyva komedija iš 100 
aktų. Lafontenas tikrai didžiausias pasaulinis sakmių rašy- 
tojas, . 

Prie XVII amž. literatūros veikalų dar priklauso vysk. 
Fenelono Les Aventures de Telėmague (Telemako nuoty- 
kiai). Yra tai simpatingas romanas, kuriame autorius savo 
auklėtiniui jaunam princui, Burgundijos hercogui, nurodo 
valdymo taisykles, kad galėtų būti tautai naudingas. 

Aštuonioliktasis amžius tai amžius kriticizmo, protavimo, 
reformų reikalavimo, tai amžius, kurs galų gale prirengė 
prancūzų revoliuciją. Žymiausieji Prancūzijoje to amžiaus 
mokslo vyrai buvo arba išminčiai filosofai, arba teisių aiškin- 
tojai, kaip Diderot, d'Alemnert, Holbach, Montesquieu. 
Literatūra buvo tuomet antraeilis dalykas. Iš žymesnių to 
laikotarpio literatų galima nurodyti Lesage, Voltaire, Rous- 
seau, de Saint Pierre, Chénier. 


281 


Lesažas parašė dvi apysaki: Le Diable boiteux (Raišas 
velnias) ir Histoire de Gil Blas de Santillane (Žil Blaso iš 
Santilenos istorija). Tos apysakos savo laiku buvo labai 
populiarios ir mėgiamos. Gilesnės minties, rimtesnio turinio, 
aukštesnės doros principų ten veltui beieškotumei. Be to, 
amžiaus visuomenės gyvenimas su savo silpnybėmis labai 
gyvai ir vaizdžiai čia nupieštas. 

Pirmoje apysakoje velnias, priverstas tarnauti don 
Kleopui, Madride iš vieno aukšto bokšto jam rodo intymį 
įvairių žmonių ir sluoksnių gyvenimą, žavėtinu būdu pa- 
keldamas jų namų stogą ir rodydamas vidų. 

Volteras (1694—1778) savo amžiuje ne tiktai Prancūzijo- 
je, bet ir visoje Europoje turėjo labai didį, nors neužtarnautą 
autoritą ir vardą. Apdovanotas nepaprastais įvairiausiais 
gabumais, turėjo bjaurią išviršinę išvaizdą, o dar bjaures- 
nę sielą. Paryžiuje jėzuitų išlaikomoje mokykloje gavęs 
rimtą išsilavinimą, paskui savo geradariams bjauriausiai 
atsilygino. Susidraugavęs su ištvirkėliais, už savo satyriškus 
raštus ir šmeižtus keletą kartų buvo patekęs į Bastilijos 
kalėjimą. 

Galop priverstas apleisti Paryžių kai kuriam laikui, gyve- 
no Anglijoje. Čia nors susipažino su visais žymesniais anglų 
literatais, bet anglų literatūra jam pasiliko svetima; Šekspy- 
ro genijus jam buvo visai nesuprantamas; daugiau jį traukė 
anglų deistai ir laisvamaniai: Lokas, Šaitesbury, Bolingbro- 
kas ir kiti panašūs. 

Visa širdimi neapkęsdamas krikščionybės, jisai mielu noru 
draugavo tik su jos priešais; prieš ją raštu ir žodžiu kariau- 
damas, siundė ir kitus prieš ją veikti net šmeižtais: calom- 
niez, calomniez! il en restera toujours quelque chose (šmeiž- 
kite, šmeižkite! visgi šis tas prilips). Arba jo įprasti žodžiai, 
krikščionybei taikomi: ėcrasez linfame (sutriuškinkite 
niekšę). o 

Volteras rašė labai daug proza ir eilėmis. Jo veikalai ne- 
vienodos vertės. Didesnę svarbą turi jo proza rašyti veika- 
lai, ypač istoriški, kaip Histoire des Charles XII (Karolio XII 
istorija), arba Siècle de Louis XIV (Liudviko XIV amžius). 
Eilėmis rašyti veikalai, išskyrus lengvo turinio lyriškus, 
neturi didesnės vertės. Bendrai sakant, Volteras nebuvo 
koksai genijus, kurs būtų pravedęs naujus Žmonijai kelius 


282 


ar įnešęs žymų pliusą; bet vis dėlto turėjo didį talentą ir dar 
didesnį darbštumą, kurį tačiau sunaudojo neigiamai, milži- 
niškai prisidėjęs prie bedievystės išbujojimo ir doros puolimo 
ne tik Prancūzijoje, bet ir už jos sienų. 

Poezijos srity jam geriau sekės lyriški ir satyriški tvari- 
niai, ypač satyriški, kuriuose daug aštraus sąmojingumo. 
Savo dramose Volteras sekė, ne visados vykusiai, Korneliu 
ir Rasinu. Geriausia jo drama laikoma Zaire: krikščionio 
karaliaus duktė dar maža patenka sultonui į nelaisvę ir 
tampa išauklėta musulmonų tikyboje. Sultonas ir ji mylisi. 
Nuo savo brolio sužinojusi, kas ji tokia, priima krikštą; bet 
sultonas, susekęs dalyką, žudo savo mylimąją, o paskui ir 
pats nusižudo. 

Silpniausiai Volterui nusisekęs epas. Norėdamas būti 
prancūzų Homeru, Volteras parašė poemą La Henriade, 
kurioje apgieda Henriką IV. Bet tai buvo netikęs Homero 
pamėgdžiojimas, nors kalba ir eilės lengvos. 

Dar daugiau nevykusi, ciniškai niekšiška jo poema La Pu- 
celle, kurioje Orleano mergelė didvyrė, prancūzų tautos 
garbė, bjauriausiai piešiama ir teršiama. Vokiečių poeta 
Šileris protestantas tą pačią Mergelę mokėjo geriau suprasti 
ir pagerbti, nors ji buvo prancūzė ir katalikė. Tas pats Volte- 
ras gyviems potentatams, kaip Prūsų karaliui Pridrikui 
D.ir Rusų carienei Kotrynai II, mokėjo pagyrimais rūkyti ir 
prieš juos dvilinkas lenktis. 

Kiek Volteras gyveno šaltu cinišku protu, tiek Rousseau 
(Ruso, 1712—-1778) jausmais. Ženevos laikrodininko sūnus, 
iš prigimties gabus, bet negavęs rimto išsilavinimo, Ruso 
ilgą laiką blaškėsi po žmones, daug pergyveno, nerasdamas 
ramios sau vietos. Išsidirbo jame nepasitenkinimas dabarti- 
ne sociale tvarka. Viso to negero priežastį matė jis kultūroje, 
kuri žmogų iškreipusi, atitolinusi nuo gamtos. Kad žmogus 
galėtų būti laimingas kaip kūdikis, reikią jam grįžti į gam- 
tos motinos prieglobstį; o kad tą tikslą pasiektų, reikią per- 
mainyti dabartinį auklėjimo būdą nuo pat kūdikystės. 

Kaip reikėtų Žmones nuo pat kūdikystės auklėti ir kaip 
sutvarkyti socialį žmonių gyvenimą, Ruso mėgina nurodyti 

-savo veikalais: Emilis, arba apie auklėjimą, Julija, arba 
Nauio“ Eloiza ir tos pačios rūšies Išpažintis. 


286 


Pirmuose dviejuose veikaluose apysakos formoje prave- 
dama ta mintis, kad vaikui reikią leisti pačiam lavintis, 
pačiam savo prityrimu viską pažinti ir kad gamta esanti 
geriausia auklė; net prie Dievo pažinimo reikią tuo būdu eiti. 
Pamatinė autoriaus mintis, jei ją paimsi visumoje, yra klai- 
dinga: jei kiekvienas viską turi pats ištirti ir sužinoti, tai 
nebus nei kokios pažangos, nes kiekvienas tyrimo darbą pra- 
dės nuo protėvio Adomo, ir žmonija tūpčios vietoje. Bet yra 
pas Ruso daug irgi gerų, sveikų minčių. Veikalų stilius gra- 
žus ir gyvas, gamtos meilė ir jos grožio atjautimas nepa- 
prastas. 

Abudu pirmuoju veikalu turėjo labai didį pasisekimą, bet 
paveikė daugiau neigiamai į visuomenę. Nesakant apie klai- 
dingas pažiūras į auklėjimą, Ruso tvariniai supopuliarizavo 
Prancūzijoje ir visoje Europoje iš Anglijos atneštą nesveiką, 
dirbtinį, perdėią sentimentalizmą, kaip antrą kraštutinumą 
tuomet įsivyravusio šalto racionalizmo. 

Didžią irgi rolę savo laiku sulošė Ruso Išpažintis, kur 
atvirai atpasakota visa to nepaprasto žmogaus istorija, 
jo auklėjimas, kovos, pergyvenimai, jausmai, ydos; žodžiu 
sakant, savęs analizavimas ir smulki autobiografija. 

Dievo ir religijos Ruso neneigia, net su entuziazmu apie 
tuos dalykus rašo; bet jisai sakosi esąs priešas apreikštos 
religijos. 

Vienas iš gausingų Ruso pasekėjų, jam panašus savo besi- 
blaškymu ir neramiu gyvatos būdu, gamtos mėgėjas ir senti- 
mentalis svajotojas buvo Bernardin de Saint Pierre (1737— 
1814). Jo įgarsėjęs romanas Paulius ir Virginija kupinas 
perdėto sentimentalizmo. Paulius ir Virginija auga vaikais 
kartu ant vienos salos, gamtos prieglobsty — Paulius kai- 
miečio sūnus, Virginija turtingo savininko duktė. Jie mylisi, 
bet Virginijos tėvai ją išveža į miestą, kad ten ji išaugtų di- 
džia ponia. Ji tačiau mieste džiūsta, ilgiasi sodžiaus ir savo 
Pauliaus. Jau nebetoli gimtinis kraštas, jau matosi Paulius... 
Bet laivas sudūžta, ir Virginija skęsta vilnyse, savo meilužio 
akivaizdoje. į 

Chénier (1762 —1794), paskutinis klasiškas poeta, turėjo 
didį lyrišką talentą, bet nesuspėjo visoje pilnumoje jo išvys- 
tyti. Gimęs Konstantinopoly iš motinos graikės jisai paveldė- 
jo graikų senovės pamėgimą. Kupinas entuziazmo, prancūzų 


284 


revoliucijos pradžioje stojo už respubliką su laisvės kovoto- 
jais. Tačiau kai arčiau pažino revoliuciją, jos žiaurumą, su 
pasibjaurėjimu nuo jos nusigręžė ir drąsiai pakėlė savo 
įkvėptą balsą prieš naujo plauko tironus. Užtat savo galvą 
paguldė po ešafoto kirviu; revoliucija nepasigailėjo to ne- 
paprasto jauno talento. 

Mėgdamas senovės graikų literatūrą ir sumaniai jos 
pavyzdžiais sekdamas, Šenjė, kaip tikras ir įkvėptas lyrikas, 
mokėjo į senas antiškas formas įdėti naują sielą, naują dva- 
sią. Todėl jo eklogai, elegijos, odės, taip vadinami jambai, 
pilni gilaus, natūralaus, neperdėto jausmo ir jautrumo. Prie 
gražiausių jo eklogų priklauso: L'Aveugle (Aklas), Le Men- 
diant (Elgeta). Populiariškiausis jo tvarinys — La jeune 
captive (Jauna belaisvė), kurį parašė savo kalėjimo draugei, 
ją paguosdamas. 


ROMANTIZMAS 


Po prancūzų revoliucijos ir kruvinų Napoleono karų žmo- 
nija ilgėjosi ramumo, atilsio; nuo karčios ir skaudžios realy- 
bės siekta į ideališkesnę sritį. Klasicizmas su savo griežtai 
nustatytomis formomis, senomis ir visiems žinomomis, nusi- 
bodo. Ieškota naujų kelių, naujų obalsių, širdžiai artimesnių. 
Nenatūralus, perdėtas sentimentalizmas neilgam laikui 
galėjo žmones patenkinti. Gema tuomet literatūroje indi- 
vidualizmas, kurs į vietą nustatytų taisyklių stato save, 
savo tikrus pergyvenimus, jausmus. Vienkart ieškoma moty- 
vų poezijai ne iš tolimos praeities, ne iš aukštesnių luomų 
gyvenimo, bet iš artimos liaudies. 

Ta naujoji literatūroje pakraipa, vadinama romantizmu, 
kurios programą išdėstė Viktoras Hugo savo dramos 
„Kromvell“ įžangoje 1827 m., nemažą sukėlė riksmą senoje 
kartoje. 

Romantizmo pirmtakūnais Prancūzijoje laikomi: poni 
Staël, kuri savo apysakose Delphine, o ypač Corinne dau- 
giausia atpasakoja savo jausmus, įspūdžius, pergyvenimus, 
net savo biografiją, prisidengus tik kitu vardu. 

b) Chateaubriand (Šatobrianas, 11848), kurs ypač savo 
veikalu Les Martyres (kankiniai) neapsakomai gražiu, gyvu 


285 


poetišku stiliu parašytu, stengėsi žmoniją, užkrėstą ir su- 
kvailintą šaltu racionalizmu ir volteriška laisvamanybę, 
grąžinti krikščionybei ir apreikštoms tikybos tiesoms: krikš- 
čionybė grąžinanti žmogų į idealų sritį. 

Prie žymesnių romantikų poetų priklauso Lamartinas, 
Viktoras Hugo, Vinji, Muse, Beranže. 

Lamartine (1790—1869) laikomas vienas didžiausių 
prancūzų lyriku. Šatobriano įtakoje giliai tikįs katalikas, 
Lamartinas stengėsi savo eilėmis žadinti ir kelti savo tautie- 
čių širdyse atšalusius religijos jausmus ir kilnias mintis. 
Turinys labai švelnių, lengvų ir harmoningų eilių tankiau- 
siai: religija, meilė, gamta. 

Pirmasis jo lyrinių eilių rinkinys Méditations poetiques, 
išleistas 1820 m., turėjo labai didelį pasisekimą. Žmonėms, 
atšalusiems, prisiskaičiusiems Voltero ir jam panašių racio- 
nalistų skeptikų, Lamartino eilės išrodė gaivia rasa, šviesiu 
spinduliu, tyru šaltiniu, kurios giliai prakalbėjo į širdį. 

Paskui ėjo kiti panašių lyrinių tvarinių rinkiniai. Prie 
geriausių jo lyrikos tvarinių priklauso: Malda, Dievas, Sielos 
šauksmas, Mirštąs krikščionis, Laisvė, Žmogus ir p. 

Iš epiškų Lamartino veikalų žymūs: La chute d'un ange 
(Angelo nupuolimas) ir ypač Jocelyn. Bet epiški jo tvariniai 
negali susilyginti su jo įkvėptomis giesmemis, kuriose tačiau 
kai kada pasireiškia bent kiek perdėtas sentimentalizmas. 
Išrinktas į prancūzų parlamentą, Lamartinas atsidavė poli- 
tikai ir parašė Žirondistų Istoriją. 

Viktoras Hugo (1802—1885) savo motinos buvo išauklė- 
tas giliai tikinčiu kataliku ir rojalistu. Jaunystėje sudarė 
literatų ratelį, į kurį įėjo Vigny, Musset, T. Gautier ir garsus 
kritikas Sainte-Beuve; pats Hugo buvo to ratelio vadovu. 
Šatobriano ir Lamartino įtakoje išleido konservatyviai kata- 
likiškos dvasios eilių rinkinį Odes et Ballades, kursai rado 
didį visuomenės pritarimą. 

Paskui ėjo jo rinkiniai: Vision, La Lyre et La Harpe. Juose 
visuose pasireiškė Hugo kaip karštas, tikįs katalikas ir 
griežtai nusistatęs rojalistas. Tolimesniuose jo veikaluose, 
kaip La chasse du burgrave arba Le Pas du roi Jean roman- 
tiškai idealizuojama viduriniai amžiai. 

Bet 1831 metais išeina Hugo Les Feuilles d'automne (Ru- 
dens lapai), ir čia jis pasirodo skeptiku, netekusiu tikėjimo, 


286 


nerandančiu jame vilties ir paguodos. Eilės, nors skambios 
ir dailios, bet pilnos nusiminimo, liūdnos ir skurdžios. Jose, 
kaip ir pirmame jo eilių rinkiny, idealizuojama šeimyniškas 
gyvenimas (nelaimingi namai, kur negi deng kūdikio 
klyksmo). 

Paskesniuose lyrinių eilių rinkiniuose, kirn Hugo išleido 
nemaža, pirma buvęs rojalistas, dabar gieda laisvę, smerkia 
tironiją ir su ypatinga neapykanta rašo prieš Napoleoną HI; 
už ką priverstas apleisti Prancūziją ir apsigyventi Briusely. 

Epiškų jo tvarinių, chronologiškai imant, pirmasis žymes- 
nis buvo La légende des siècles, kuriame poeta ypatingas 
pasaulinės istorijos epochas stengėsi charakteristiškai nu- 
piešti tam tikrais vaizdais ir legendomis. 

Paskui eina jo romanai, patekę į Indeksą (skaityti Baž- 
nyčios užginti), Les misérables (Bedaliai) ir Notre-Dame 
de Paris (Kaiedralė šv. Mergelės bažnyčia Paryžiuje). 
Pirmasis gerokai nuobodus romanas judina socialę proble- 
mą; antrame romane gyviau ir įdomiau piešiama Liudviko 
XI laikai. Autorius su ypatingu pamėgimu aikštėn išvelka 
kas bjauru, nepaprasta, netikėtina; plačiai aprašinėja tiesiog 
išsvajotas marių gyvių baisenybes, savo nesveikos vaizduo- 
tės produktus. Prie kiekvienos progos irgi Hugo neslepia 
savo neapykantos katalikų Bažnyčios. Nebūdamas gilesniu 
psichologu, nemoka jis irgi piešti žmonių ir jų būdo. 
Rašė Hugo irgi dramatiškus veikalus, kaip va: Le roi 
s'amuse (Karalius žaidžia), Hernani, Cromouell ir kitus; bet 
jo dramoms trūksta akcijos, gyvumo, objektyviškumo. Jos 
greičiau tinka pasiskaitymui, o ne scenai. 

Viktoras Hugo, be abejo, buvo žymus lyrinis poeta; jo 
lyrikoje daug jėgos ir vaizduotės; bet tos jo lyrikos turinys 
ir regratis ne per platus ir mintys ne per gilios. Epe ir dramo- 
je jis neparodė didžio talento. Tačiau kalbos žinovas Hugo 
buvo nepaprastas ir ją vartojo kaip tikras artista prozoje ir 
eilėse; rods, jo prancūziška kalba skaitymui sunkoka tuo 
žvilgsniu, kad autorius mėgo vartoti žodžius rečiau varto- 
jamus, mažiau girdėtus. Privatiniame gyvenime Hugo buvo 
pilnas tuštybės, savimeilės ir nemėgo sau lygių. 

Alfred de Vigny (1797—1863) atsižymėjo savo lyriniais 
veikalais, kuriuose pasirodė gilesnis už Hugo; tik nesimato 
pas jį tiek gyvos vaizduotės ir tiek artizmo formoje. Kaip 


287 


svajotojas jisai turi daug panašumo su Lamartinu. Iš jo 
pusiau lyriškų, pusiau epiškų eilėraščių rinkinio (Poèmes 
antiques et modernes) žymesni tvariniai: Visuožinas Tvanas, 
Mozė, Ragas (čia apgieda Rolando mirtį), ypač Eloa 
ypatingos vaizduotės produktas, kurio toks turinys: Eloa — 
angelas, Dievo sutvertas iš Išganytojo ašaros. Meilės ir 
gailestingumo kupinas, jis nori paguosti ir gelbėti paklydu- 
sią dvasią, ją pamyli, bet ką ją būtų prie Dievo atvertęs, tai 
pats su ja nusideda ir nupuola. Paklydusi dvasia — šėtonas. 

Jo romanas Cing-Mars gana vaizdžiai, nors nevisai tikrai 
piešia Liudviko XIII laikus; romane žymu Valter Skoto 
romanų įtaka. Jo dramatiški veikalai didesnės vertės neturi. 

Alfred de Musset (1810—1857), jautrus ir švelnus poeta, 
savo talentu daug primena vokiečių Heinę jaunam esant. 
Būdamas ūpo žmogus, gyvo bet lengvo būdo, nevaržydamas 
savo geidulių ir gerdamas sklidina taure iš gyvatos šaltinio, 
Musė greit išeikvojo savo jėgas ir sveikatą, o neradęs savo 
geiduliams pasotinimo, persimetė į liūdinti nusiminimą ir 
pesimizmą. 

Jaunas būdamas Musė sekė anglų Baironu ir tautiečiu 
Hugo. Paskui, įstojęs į savo kelią, parodė labai stambų lyrinį 
talentą. Vienas gražiausių jo tvarinių, prancūzų literatūros 
papuošalu, yra jo Lettre a Lamartine (Laiškas į Lamartiną). 
Gražūs irgi jo Souvenir (Atminimai) ir Les Nuits (Naktys), 
kupini elegiško jautrumo ir sopančio skundo. Viename savo 
tvariny Musė gailiai skundžias, kad bedievis Volteras jam 
išplėšęs tikėjimo laimę. 

Vienas populiariškiausių prancūzų poetų XIX amžiuje, be 
abejo, buvo Bėranger (1780—1857), kurio Chansons (dai- 
nos) visoje Prancūzijoje, visuose jos sluoksniuose plačiau- 
siai dainuojamos. Tose dainose geriausiai atsispindi prancū- 
zų lengvas su pašaipa būdas. 

Gilių ir tvirtų pažiūrų Beranžė nebuvo; jos laikui bėgant 
mainėsi; jos irgi priklausė nuo ūpo. Jis neapkentė Burbonų, 
mėgo ir idealizavo Napoleoną I (Le sing mai 1821), buvo 
irgi laisvos respublikos šalininku; tačiau kai Burbonai buvo 
iš naujo nuversti nuo sosto ir paskelbta Prancūzijos respub- 
lika, o Šatobrianas, jį sutikęs, atsiliepė: „štai dabar turi 
respubliką“; Beranžė jam atsakė: „taip! Bet bevelyčia ją 
svajoti, ne savo akimis matyti“. Savo dainomis nemažai 


268 


prisidėjęs prie Napoleonų vardo populiarizavimo, Beranžė 
vis dėlto neieškojo sau karjeros ir nepasinaudojo jų palan- 
kumu. 

Beranžė mėgino taipgi rašyti elegijas, idiles, buvo suma- 
nęs parašyti ir poemą iš Merovingų laikų, svajoja dramas 
statyti. Bet galų gale apsistojo ant dainų, ir čia išvystė visą 
savo talentą. Prie jo geriausių dainelių priklauso: Le petit 
caporal, Les souvenirs du peuple (tautos atminimai), Les 
hirondelles (kregždės), Les adieux de Marie Stuart (Marijos 
Stiuart atsisveikinimas), Le retour dans la patrie (grįžimas 


į tėvynę). 


REALIZMAS IR NATŪRALIZMAS 


Įvykus Prancūzijoje taip vadinamai Liepos revoliucijai 
1830 metais ir Liudvikui Pilypui užėmus sostą, romantizmas 
ima pamažu nusibosti, Napoleono I pergalių atsiminimai 
užsimiršta; ima viršų realus, pasakytumėm šių dienų termi- 
nologija, buržujis gyvenimas, ieškojimas sau ramios, šilios, 
naudingos vietelės, pelningo uždarbio; auga kapitalizmas, 
ir svajonės žmonių nepatenkina. Ta realė visuomenės gyve- 
nimo pakraipa atsiliepia ir literatūroje. 

Prie realinės literatūroje pakraipos įsivyravimo Prancūzi- 
joje nemaža prisidėjo irgi Konto filosofijos pozityvizmas ir 
įtaka anglų literatūros, kurioje realizmas anksčiau pasirodė 
veikaluose Dikenso, Tekerėjo, Elioto ir kitų. 

Realizmas prancūzų literatūroje pasireiškė nevienodai: 
pas vienus rašytojus, kaip pas ponią George Sand, dar yra 
šiek tiek idealizmo; nurodoma, kaip realybėje turėtų būti. 
Pas kitus, kaip pas Floberą, Alionsą Dodę ir dalinai pas 
Balzaką, piešiama gyvenimas toksai, kaip tikrai yra, su jo 
geromis ir atvirkščiomis pusėmis (ydomis). Galop pas tre- 
čius, kaip pas Zolą, Poldekoką, Eugenijų Sių, dalinai ir pas 
Aleksandrą Diumą su ypatingu pamėgimu velkama aikš- 
tėn, be jokio aukštesnio tikslo, gyvenimo purvai. Šis kraš- 
tutinis realizmas vadinama irgi natūralizmu. 

Realizmas literatūroje sau apsirinko ypač romanų formą, 
nors kai kurie realistų mėgino ir dramų formą, būtent Alek- 
sandras Diuma, Ponsardas ir kiti. 


10. Raštai, IU 289 


Realizmo pirmtakūnu skaitosi George Sand (Dudevant, 
1804—1876}, kurios gausinguose romanuose kovojama už 
moterų teises. Tuose romanuose dar daug subjektyviškuino 
ir pačios rašytojos pergyvenimų. Kadangi pati Sand (pseu- 
donimas) privatiniame gyvenime nebuvo laiminga ir su 
vyru persiskyrė, tai gindama Visuose savo romanuose mote- 
rų teises, Sand užsipuola prieš patį moterystės pastovų ryšį, 
jos nuomone, nemoralų, paverčiantį moteriškę vyro verge; 
ji reikalauja „laisvos meilės“. 

Balzakas (1799—1850) savo romanuose žmones piešia 
tokiais, kokiais gyvenime matė; o kadangi turėjo didžią pa- 
stebėjimo dovaną, tai jo veikalai tarytum galerija gyvų 
fotografijų iš įvairiausio žmonių luomo. Balzakas rašė labai 
daug: 70 didžių romanų. 

Pirmasis tikrai milžiniškas Balzako romanas, kursai 
atkreipė į jį akis, buvo La comėdie humaine, 45 tomais. Pas- 
kui eina ištisa eilė kitų; būtent: La femme de trente ans, Pėre 
Goriot, Les lys dans Ia vallee ir kiti. 

Balzakas ne tiek aprašo asmenų tipus, kiek tą ratą (mi- 
lieu), kuriame asmenys veikia, ir aprašo su mažiausiomis 
smulkmenomis. Jo romanų veikėjai — pilki žmonės, be 
aukštesnių idealų, kurių veikimo akstinas — pinigai ir savo 
nauda. 

Rašydamas labai daug: savaime suprantama, Balzakas 
nelabai besirūpino stiliumi, kursai pas jį šiurkštokas, apsi- 
leidęs. 

Flaubert (1821—1880) savo romanuose laikėsi to princi- 
po, kad menas negali turėti kito tikslo, kaip tik save patį. 
Floberas žiūri į žmonių ydas ir į jų gerąsias puses vienodai 
bešališkai ir su vienodu pamėgimu jas objektyviai piešia; 
tačiau savo ūpu jis linkęs į pesimizmą; visi jo romanų veikė- 
jai baigia gyvenimą dažniausiai žūdami. 

Žymiausias Flobero romanas — Madame Bovary, kuria- 
me vyriausias asmuo — jauna moteriškė; prisiskaičiusi 
antireiiginių romanų ir nieko neveikdama, ji pradeda mora- 
liai leistis žemyn, užmiršta savo, kaipo žmonos ir motinos, 
priedermes, svetimoteriauja ir baigia savižudyste. 

Kitame savo romane Salammbė Floberas labai gyvai, 
kaip gilus senovės žinovas, piešia senos Kartaginos laikus. 
Salammb6, Kartaginos vado Hamilkaro duktė, pasiauko- 


290 


dama dėl tėvynės, atsiduoda samdytos kariuomenės vadui; 
bet kai tėvas jį nužudo, ji iš gailesčio krinta negyva. 

Flobero romanai neturi sau užsibrėžto tikslo (tendenci- 
jos), bet ir moralio jausmo jie neužgauna. 

Alfonsas Daudet (1840—1897) savo romanuose nėra taip 
objektyvus kaip Floberas. Jis savo mažučius romanų veikė- 
jus — asmenis piešia su ypatinga jiems rodoma simpatija, 
išlengva juos tačiau kai kada pašiepdamas, su retu prancū- 
zuosę jumoru, ir įneša daug pietų temperamento, judrumo ir 
švelnumo. Savo veikalų stilių Dodė rūpestingai dailino, 
vaizdus piešė gyvai ir simpatingai. 

Ypač charakteringi jo romanai-pasakojimai Tartarin de 
Tarascon (išverstas lietuviškai) ir Tartarin sur les Alpes, ku- 
riuose lengvai pašiepia savo provincijos Provanso tautie- 
čius, mėgstančius pasigirti ir pasakojimuose perdėti. 

Didesniuose savo romanuose Dodė gana realiai piešia 
dažniausiai Paryžiaus gyvenimą. 

Zola (1840—1902) prancūzų literatūroje laikomas natū- 
ralizmo vadu. Tos pat pakraipos buvo Paul de Kock, Euge- 
nijus Sue, Aleksandras Dumas; nekiek nuo jų skiriasi vėles- 
niuose savo romanuose ir Maupassant (1850—1893). 

Daugumoje tų autorių romanai pateko į Indeksą, nes iš- 
vilkdami aikštėn vienus gyvenimo purvus, etiškai nesveikus 
tipus, svetimoterystes ir t.t., baisiai nemoraliai veikė į skai- 
tytojus, juos tvirkino, tikėjimą slopino, nuodijo. 

Minėti autoriai labai daug rašė, daug patraukė ir skaity- 
tojų savo drastiškais veikalais; bet didesnio talento nepa- 
rodė, gilesnės minties neįnešė. Kaip dailininkas jų gal di- 
džiausias buvo Mopasanas, kurio stilius prancūzų prozoje 
laikomas pavyzdingiausias, kurio veikaluose, sako, nesą nei 
vieno nereikalingo, neapgalvoto žodžio. 

Zola atkreipė į save akis romanu Germinie Lacerteux, 
kur vyriausi romano asmenys figūruoja du broliu Gonkūru. 
Čia visa, kas kilnu, aukšta, dora, ideališka, pašalinta; išvilk- 
ta aikštėn vien nesveiki, sudemoralizuoti, ištvirkę tipai. 

Garsūs irgi jo romanai, kur juodais dažais piešiama Ry- 
mas ir Lurdas. Jo romanas La Dėbačle piešia prancūzų su 
vokiečiais 1870 m. karą; veikalas, rods, religinių jausmų ne- 
užgauna, bet, įsileisdamas į detališkas smulkmenas ir rea- 
liai jas piešdamas, tampa nuobodus; vokiečiai perstatyti la- 


tos 291 


bai žiaurūs, prancūzų vadai be jokio supratimo ir prisiren- 
gimo į karą. 

Tokios pat niekšiškos vertės, kaip Zola romanai, yra savo 
laiku įgarsėję Eugenijaus Siu: Paryžiaus paslaptys, Žydas 
amžinas klajūnas; Dumas: Trys muškietininkai, Karalienės 
karoliai. Tos pat rūšies ir šlykštūs Mopasano romanai, kur 
daugiausia figūruoja paleistuvystė ir ištvirkimas. Juos mėgo 
Mopasanas aprašinėti, nes pats tuose purvuose nardėsi ir 
tuo būdu sutrumpino sau gyvenimą. s 

Dar prie didesnio, tiesiog liguisto, isteriško kraštutinumo 
priėjo ir savo romanuose, ir lyrikoje Bodleras (Baudelaire). 
Žymiausias jo lyros kūrinys: Fleurs de mal (Pikto gėlės). 
Jo pamatinė mintis ta: reikia būti amžinai girtu; vis vien: nuo 
vyno, nuo poezijos, geradarybės... kas kam patinka! Tik rei- 
kia būti nuolatos apsvaigusiam. Su cinizmu ir pasigėrėjimu 
piešia Bodleras bjauriausius ištvirkimo ir puolimo paveiks- 
lus. 


NAUJOS LITERATŪROS SROVĖS 


Romantizmo įvestas literatūroje individualizmas ir sub- 
įektizmas, laikui bėgant privedęs prie kraštutinio natūraliz- 
mo, galop susibakrutino. Zolios ištvirkęs natūralizmas ir 
isteriškai liguista Bodlero lyra negalėjo patenkinti rimtesnės 
ir moraliai sveikesnės visuomenės. Kilo ir visuomenėje, ir 
literatūroje reakcija; susitvėrė tam tikra, parnasistų vadi- 
nama, draugija, kurios nariai, vengdami asmeniškų pergy- 
venimų atvaizduoti, nutarė grįžti prie to, kas objektyviai 
gražu. 

Reakcija prieš natūralizmą prasidėjo antroje XIX amžiaus 
pusėje ir romanuose, ir lyrikoje. Simpatiškesnėje pakraipoje 
romanus rašė Anatolis France (1844—1923), pas kurį tačiau 
bažnyčios neapykanta, kaip pas Volterą ir Renaną, žemina 
talentą. Už Fransą simpatiškesnis Pierre Loti (1850—1923) 
ir Paul Bourget (gim. 1852), kurio romanas L'Eicpe pakelia 
balsą prieš bedievystę. 

Nuo tų romanų dvelkia kilnesnė dvasia, ramumas, grįži- 
mas prie idealų, gamtos ir žmonių meilė. 


292 


Lyrikoje ta nauja prieš natūralizmą pakraipa pasireiškė 
tuo, kad pamėgta ir grįžia prie antiškų pavyzdžių, atkreipia 
ypatingą dėmesį į formos dailumą. Prie tos pakraipos lyri- 
kų priklauso Teofilis Gautier (1811—1872), Lisle (1818— 
1894), išleidęs savo Poèmes antiques, Sully Prudhomme 
(1839—1907) Stances et poèmes, François Coppée (1842— 
1908) Poésies modernes. Sunkiai susirgęs Coppée grįžo prie 
tikėjimo ir savo atsivertimą atpasakojo tvariny Bonne souf- 
france. 

Bet ta nauja lyrikoje pakraipa, vis daugiau nutoldama nuo 
realizmo ir ypatingą dėmesį kreipdama į formą, nuo 1880 
priėjo antro kraštutinumo: pagimdė pirma simbolizmą, o 
galop dekadentizmą, kurio pirmtakūnu Prancūzijoje laiko- 
mas Paul Verlaine, o Belgijoje Maeterlinck. Pas juos forma 
ir miglotumas tai viskas. Žodžiai nebūtinai turi reikšti idėjas 
ar turėti prasmę; jie savo ritmika ir skambesiu privalo iš- 
šaukti, sudaryti tam tikrą ūpą, turi betarpiai taip veikti į 
žmogaus jausmus, kaip veikia be žodžių muzikos tonai. 

Einant toje pakraipoje dar toliau, jau nebežiūrima net 
iormos dailumo; reikia tik stengtis surasti, kas būtų nepa- 
prasta, nors tai būtų net bjauru. Čia dekadentizmas privesta 
prie absurdo, vadinasi futurizmu ir yra tiesiog psichiška 
liga, iškrypimas, paneigimas sveiko proto. Filosofijoje ta 
nauja nesveika srovė pagimdė nitšeizmą, tapyboje impre- 
sionizmą. 

Prancūzų drama XIX amžiuje nepasižymėjo stambesniais 
talentais. To amžiaus dramaturgų didžiausias nuopelnas 
buvo tas, kad jie galutinai atpalaidojo prancūzų dramą nuo 
tų pseudoklasicizmo suvaržymų, į kuriuos buvo ją ppranani 
XVII amžius nuo Kornelio laikų. 

Prie žymesnių, plačiau žinomų dramatiškų XIX amž. rašy- 
tojų priklauso: Eugenijus Skribe (179i—1861), Pranas 
Ponsard, +1867, Emilius Augier, 11889, Aleksandras Dumas 
jaunesnysis, ł1895, Eduardas Paillerons, +1899, Edmondas 
Rostand (1868—1918). 

Kai kurie tų dramaturgų, pav. Ožjė, turėjo gerus iiie 
taisyti visuomenę, išvilkdami jos ydas ir nurodydami tų ydų 
pasekmes, ypač gobšumą, veidmainystę, egoizmą, sumaniai 
smerkdami iširusį šeimynišką gyvenimą ir t.t. Kiti, kaip 
Dumas, irgi išvelka aikštėn žmonių ydas, ypač paleistuvystę 


293 


ir svetimoterystę, bet savo drastiškomis, nepadoriomis sce- 
nomis gal daugiau tvirkino, nekaip taisė. 

Tų dramaturgų jauniausias Rostand, nusikreipęs nuo 
natūralistiškos pakraipos, daugiau linkęs prie romantizmo, 
mėgsta istoriško turinio dramas rašyti. Jų, rodos, geriausia 
bus Cyrano de Bergerac, kurioje piešiama Liudviko XIV 
amžius. Paillerons'o drama Le monde où Von s'ennuie (nuo- 
bodžiaują žmonės) žinoma ir lošiama ne tik Prancūzijoje, 
bet ir platesnio pasaulio scenose. 


ITALŲ LITERATŪRA 


Italų literatūros pradžia siekia vos XII amžių, kada Pran- 
cūzija ir Ispanija jau turėjo gana turtingą rašliavą prancū- 
zų, provansų ir katalonų kalba. Kad taip vėlai italų literatū- 
ra užsimezgė, priežastimi buvo, iš vienos pusės, nuolatiniai 
Italijoje karai: nuo romėnų imperijos sugriuvimo laikų Itali- 
ja buvo nuolatinė vidujinių vaidų ir suiručių arena, susi- 
darius skaitlingoms nepriklausomoms valstybėlėms; buvo 
irgi užpuldinėjama ir kitų tautų kaimynų. Iš antros pusės, 
lotynų kalba ilgiausiai išliko Italijoje kaip bažnyčios, vals- 
tybės ir šviesuomenės vartojamoji kalba. 

Ilgainiui ėmė Italijos liaudy tvertis nauja, nuo lotyniš- 
kosios kalbos atskira ir į daugybę dialektų pasidalinusi tar- 
mė. Iš tos dialektų daugybės laikui bėgant ėmė viršų populia- 
riškiausioji ir gražiausiai skambanti toskaniškoji Florencijos 
tarmė, kuri nuo XIII amžiaus tampa literatiškąja. 

Iki XIII amž. be lotyniškos kalbos buvo šviesuomenei, 
ypač prie dvarų, pavyzd., prie Sicilijos dvaro, žinoma ir 
vartojama provansališkoji kalba; ją populiarizavo prancūzų 
trubadūrai, mėgiami ypač Fridricho II, Sicilijos karaliaus 
(1194—1250). Spėjama, kad trubadūrų giesmės turėjo rasti 
pasekėjų ir toskaniškoj kalboj; bet jų išliko tik vadinamoji 
Rosa fresca — dialogas tarp bernužėlio ir mergaitės. 

Italų literatūros ir tėvu, ir didžiausiu iki šiolei joje geni- 
jumi — Dantė Alighieri (1265—1321), kursai tačiau jau 
turėjo tokius pirmtakūnus, kaip Gvinicelį ir Gvidą Kaval- 
kantį. Gvinicelį pats Dantė vadina saldžiu ir maloniu meilės 
dainų tėvu, o Gvidas Kavalkantis (1300) tas meilės dainas 


294 


dar daugiau patobulino, išvystė ir į savo kūrinius įnešė ne- 
maž scholastiško mokytumo ir alegorijos. Ta pakraipa taip 
paskui žymi Dantės veikaluose, tik nepalyginamai tobuliau 
jo išvystyta ir geriau sunaudota. 

Dantė priklauso prie pasaulinių literatūroje genijų: kaip 
Homeras, Firdousi, Šekspyras ir Getė. 

Dantė gimė Florencijoje (Firenze). Jo jaunystė kaip tik 
supuola su tuo laikotarpiu, kai Toskaniškoji respublika 
pasiekė ir politikoje, ir dailės srity savo aukščiausį laipsnį, 
kai joje tapė Giotto, muzikos mokė Casella, retorikos Bru- 
netto, Dantės mokytojai ir draugai. Labai rimtai išlavintas, 
Dantė pažino visą savo amžiaus mokslą, teologiją, istoriją, 
gamtos mokslus; bet ypač uoliai ir aisidėjęs tyrė graikų ir 
lotynų literatūras. Jo mylimiausias ir aukščiausiai vertina- 
mas poetų tarpe buvo Vergilijus, kurį laikė savo mokytoju. 
Susipažino Dantė irgi su trubadūrų ir truverų kūriniais. 

Dar 9 metų amžiaus Dantė pamilo tokio pat amžiaus mer- 
gaitę, kurią jis vadina Beatriče, ir ta meilė skaisti ir ne- 
suteršta pasiliko jo visam amžiui; ją jis ir nuolat mini visuo- 
se savo tvariniuose. 

Aukštos kilmės, gabus ir rimtai išsilavinęs, Dantė greit 
įgijo sau vardą ir užėmė labai aukštą Florencijoje vietą: 
tapo vienas iš šešių vyriausių teisėjų. Vedė sau žmoną Gem- 
mą Donatį. Tačiau neužilgo Dantę pasiekė didžiausia nelai- 
mė, kuri visą jo gyvenimą sulaužė ir iki mirties kankino: 
besivaidijant tuomet Florencijoje politinėms Gvelių ir Gi- 
belinų partijoms, Dantė, kaip gibelinas, carizmo šalininkas, 
buvo visam gyvenimui ištremtas iš tėvynės. 

Savo ištrėmimą skaudžiai atjausdamas Dantė veltui sten- 
gėsi grįžti į savo mylimą Firencę, veltui jos ilgėjosi. Ilgai 
klajojęs, galop gavo prieglaudą Ravenoje pas Gvidą Po- 
lentą, kur 1321 metais ir pasimirė. Ten palaidotas iki šiolei 
tebesiilsi, net po mirties nesugrąžintas tėvynei. 

Prie gyvos galvos išgėręs karčią taurę iki dugno, Dantė 
miręs susilaukė ne tik savo tėvynėje, bet ir visame pasauly 
didžiausios pagarbos ir amžino vardo. Jo tvarinys Dieviškoji 
Komedija išversta į visas žymesnės kalbas ir turi be galo 
daug, ištisą literatūrą, komentorių (aiškintojų). 

Pirmieji Dantės kūriniai siekia 1283 metų; buvo tai kanco- 
nos, sestinos, baladės, daugiausia sonetai. Jų turinys — 


295 


meilė ir Beatričės atsiminimai. Sutvarkęs juos į vieną rinkinį, 
Dantė jį pavadino Vita nuova. Rašė jis ir proza mokslo daly- 
kus, pavyzd., De monarchia, De vulgari eloquentia. Bet 
didžiausias monumentalis jo veikalas — virš minėta Dieviš- 
koji Komedija. 

Jau rašydamas sonetus savo Beatričei, Dantė svajojo 
parašyti jos išgarsinimui tokį veikalą, kokio nesusilaukė nei 
viena meilužė nuo savo numylėtinio. Paskui, savo priešų 
ištremtas, nutarė parašysiąs tokį veikalą, kuriuo amžina 
garbe apdengtų savo draugus, o priešus pasmerktų amžinu 
pažeminimu. 

Kad geriau Dieviškosios Komedijos sumanymą sau išaiš- 
kinus, reikia atsiminti, kad Dantės laikais, nuolatiniams ka- 
rams ir naminiams vaidams vyraujant, buvo gana prasi- 
platinusi nuomonė apie pasaulio pabaigą; daug buvo kalba- 
ma apie pasmerktųjų kančias pragare, apie darančius atgai- 
14 skaistykloje, apie amžiną išrinktųjų laimę danguje. Die- 
viškosios Komedijos sumanymą galėjo irgi įkvėpti Vergili- 
jaus Eneidos šeštoji knyga, kur pasakojama, kaip Enėjas 
nužengia į požemius ir ten pasimato ir kalbasi su mirusiais 
draugais ir giminaičiais. 

Didžiausias Dantės kūrinys jo paties buvo pavadintas 
Komedija, bet vėlesnieji amžiai tą Komediją pavadino die- 
viškąja. Dieviškoji Komedija sudėta iš trijų dalių ir 100 
giesmių, parašyta tercinomis. 

Pirmoje daly apsakoma vaizdžiai, kartais alegoriškai 
prakeiktųjų kančios, pradedant nuo mažesniųjų, kur bėga 
ašarų Acherono upė, baigiant baisiausiomis, kur keiksmų 
ir neapykantos Stiksas apsupa gilesniuosius požemių sluoks- 
nius. Einant kas kartą gilyn, kankinami vis didesni prasikal- 
tėliai: gašlieji, paleistuviai, gobšai, šykštuoliai, pikčiurnos 
ir t.t. Giliausiai trijuose paskutiniuose ratuose pasmerktieji 
kankinami ne ugnimi, tik baisiausiu šalčiu; pačiame pragaro 
dugne nugramzdinti, leduose, viso pragaro slėgiami, sėdi 
Liucipieris, Judas ir Brutas. Vedžioja Dantę po pragarą 
Vergilijus, kurs alegoriškai reiškia protą. 

Antroje Komedijos daly piešiama atgailaujančių kančios 
su viltimi skaistykloje. Skaistykla vaizduojama kaip aukštas 
piramidalis kalnas, anapus pasaulio, pragaro, iškeltas. Čia 
irgi dar kenčia žmonės, bet tik tam tikrą laiką, su šviesia 


296 


viltimi ir pasidavę Dievo teisybei. Spinduliai tekančios sau- 
lės, garbingas Katono asmuo ant skaistyklos slenksčio, 
šviesus angelas, kurs lengvu laiveliu vežioja sielas per ežerą, 
skiriantį skaistyklą nuo pragaro, — vis tai daro malonų ir 
linksmą įspūdį po pragaro baisenybių. 

Trečioje Komedijos daly vaizduojama Dangus neapima- 
moje planetų ir žvaigždžių platybėje, kurioje poetą vedžio- 
ja pati Beatričė — Dievo malonė, apreiškimas, teologija, ir 
kur regi Dantė Išganytojo, švenčiausios Marijos, visų šven- 
tųjų ir galop švenčiausios Trejybės neapsakomą garbę. Čia 
poetui šv. Pranciškus aiškina, kame tikras žmogaus turtas, 
šv. Dominikas dėsto tikrą vienuolių pašaukimą; pats poeta 
šv. Petro, šv. Jono ir šv. Jokūbo akivaizdoje išpažįsta savo 
tikėjimą, ir pasirodo, kad Dantės tikėjimas tas pats kaip ir 
apaštalų. 

Prasideda Komedija maždaug tais žodžiais: 


Gyvenimo atlikęs pusę kelio, 
Aš jėjau į vieną tamsią girią, 
Kur vieškelio nebėra nei takelio. 


Įėjęs poeta į tamsią girią, paklysta; čia jį išgąsdina pa- 
stoję kelią žvėrys: pantera (paleistuvystė), liūtas (puikybė), 
vilkė (gobšumas). Dantė jau norėtų grįžti, bet Beatričės 
pasiųstas Vergilijus jį nuramina, pasižadėjęs vedžioti po 
pragarą ir skaistyklą; į dangų įeiti negalėdamas, pavesiąs 
jį pačiai Beatričei. 

Dieviškoji Komedija — tai visų viduramžio mokslų suma; 
joje ir teologija, ir gamtos mokslai, ir astronomija, ir visuo- 
tinoji istorija; alegorijos priedangoje išreikštos giliausios 
katalikų tikėjimo paslaptys. 

Talpindamas žymesnius mirusius žmones pragare, skais- 
tykloje ar danguje sulyg jų nuopelnais, Dantė nedaro nie- 
kam išimčių, smerkdamas kai kuriuos net aukščiausius baž- 
nyčios hierarchus. Bet ypač be pasigailėjimo talpina praga- 
ran savo politiškus priešus gvelius, draskiusius Italijos vie- 
nybę ir nenorėjusius pripažinti aukščiausios italų cezaro 
valdžios, kurioje Dantė matė savo tėvynės garbę ir vienintelį 
išganymą nuo nuolatinių barnių, vaidų ir karų savitarpy. 

Bet Komedija ne tik savo turiniu nepaprastai turtinga, 
ne tik mintimis gili ir neišsemiama,— irgi savo forma, savo 


297 


kalba, savo lengvomis skambiomis tercinomis ji patenkina 
tobuliausiai išlavintą skonį. Ne veltui paskesnieji amžiai ją 
pavadino „Dieviškąja“. Kaip Iliadoje ir Odisėjoje gyvuoja 
susikristalizavusi senovės graikų praeitis, taip Dieviškoje 
Komedijoje paliks amžiais gyvi katalikybė ir viduramžiai. 

Artimiausias Dantės įpėdinis, nors genijumi jam toli gražu 
nelygus, Francesko Petrarca (1304—1374). Gimęs Italijoje 
(Arezzo), praleido jaunystę Avinjone, kur tuomet gyveno 
Romos papa. Paskui blaškėsi po pasaulį, studijavo teologiją 
ir teises; net priėmęs mažuosius kunigystės šventimus. Bet 
daugiausia Petrarką traukė poezija ir klasikų studijos. Mėgo 
labai lotynų kalbą ir joje daugiausia ir rašinėjo moksliškus 
veikalus. Italų kalboje paliko tik vieną eilių rinkinį Canzo- 
niere, ir kaip tik tasai jam nupynė nevystantį ir amžiną gar- 
bės vainiką. 

Canzoniere susideda iš 300 sonetų, 29 canzonų, 9 sestinų, 
7 baladžių ir 4 madrigalų. Susipažinęs su trubadūrų giesmė- 
mis jų tėvynėje, Petrarka pasiryžo juos perviršyti, ir tikrai jo 
kūrinių, ypač sonetų, forma ir švelni kalba yra pasiekusi 
aukščiausį tobulumo laipsnį; sako, kiekvieną žodį, kiekvieną 
sakinį tekinte tekindavęs, net naktimis atsibudęs, keldavęs, 
kad pataisytų ar išlygintų vieną žodį. 

Bet Petrarkos sonetuose daugiau refleksijos, skonio, gro- 
žio nekaip tikro, gilesnio jausmo. Jų turinys irgi ne per 
platus: daugiausia tai platoniška Lauros meilė ir įvairių įvai- 
riausi meilužės atsiminimai; tik keliose kanzonose suskamba 
tėvynės meilė, o tercinose alegoriškos vizijos apie mirtį, 
garbę ir Dievą. 

Du svarbiausiu momentu pabrėžia Petrarka savo gyveni- 
me: 1327 metais pirmą kartą išvydęs Laurą ir 1341 metais 
Romoje ant Kapitoli tapęs laurais apvainikuotas. Kadangi 
sonetuose, Laurą apgiedančiuose, labai maža tikro, gilesnio 
jausmo, tai kai kas abejoja, ar Laura tikrai bebuvusi, ar 
nesanti ji vaizduotės padaras, garbės (laurų vainiko) perso- 
nifikacija. 

Petrarka ir kaip žmogus be pastovesnių principų ir būdo, 
ir kaip poeta be gilesnio turinio, stovi daug žemiau už Dantę. 
Bet italų literatūroje vis dėlto užima žymią vietą, ypač nepa- 
lyginamai tobula kūrinių forma. 

Giovanni Boccaccio (1313—1375) buvo artimas Petrarkos 


298 | 


draugas, antrasai Dantės įpėdinis ir didis jo gerbėjas. Gimęs 
Paryžiuje iš motinos prancūzės, savo jaunas dienas praleido 
Florencijoje pas tėvą. Neapoly, studijuodamas teises, vedė 
labai linksmą ir gerokai ištvirkusį gyvenimą. Bet, sugrįžęs į 
Florenciją, surimtėjo, užiminėjo ten atsakomingas vietas ir 
buvo savo tautiečių gerbiamas. 

Kaip Dantės ir Petrarkos, taip ir Bokačo pirmieji lyrikos 
tvariniai įkvėpti meilės, bet ne tokios kilnios ir idealios kaip 
anų dviejų. Tos rūšies yra jo Fiametta, Filocolo ir kiti, proza 
rašyti. 

Tačiau didžiausią pasisekimą ir garsą savo amžiuje ir 
vėlesniais laikais gavo Bokačo Dekameronas, arba šimtas 
novelių, veikalas irgi proza parašytas. 

Dekameronas prasideda tuo, kad septynios gražios iloren- 
tietės ir trys jauni vyrai, bėgdami nuo siautusio 1348 metais 
Florencijoje maro, pasislepia viloje už miesto ir čia, linksmai 
praleisdami vakarus, kas dieną kiekvienas iš eilės pasakoja 
kokią nors istoriją juokingą, satyrišką, dažnai šlykščią, 
nepadorią, ypač trečiosios dienos pasakojimuose. 

Dekamerono pasakojimai taip pat gyvai, vaizdžiai ir 
natūraliai piešia to amžiaus žmones su jų palinkimais ir 
ydomis, prozos stilius taip lengvas, taisyklingas ir pavyzdin- 
gas, kad Dekameronas ir šiandieną turi skaitytojų; nors 
jaunuomenei kaip nemoralio veikalo nepatariama jo skaityti. 
Jame piešiama ir puikus bajoras, ir vienuolis, ir pirklys, ir 
negudrus kaimietis. 

Dekamerono novelių pavyzdžiui tokį galima trumpai nu- 
rodyti vienos turinį: vienas Paryžiaus pirklys turi savo ištiki- 
mą draugą, žydą Abraomą ir, norėdamas jį išgelbėti nuo 
pragaro kančių, įkalbinėja priimti katalikų tikėjimą. Žydas 
galop sutinka, bet sąlygą staio, norįs pirma pačioje Romojė, 
katalikų centre, įsitikinti, ar naujoji religija geresnė už se- 
nąjį žydų tikėjimą. Pirklys nusimina, žinodamas aukštesnio- 
sios dvasiškijos ištvirkimą. Kiek laiko praslinkus, žydas 
grįžta iš Romos ir, ko pirklys.visai nesitikėjo, neatsisako pri- 
imti katalikų tikėjimo, savo pasiryžimą tuo motyvuodamas, 
kad religija, turinti tiek nevertų tarnų, o vis dėlto negriūvan- 
ti, negali be stebuklo gyvuoti ir nebūti tikroji. 

Bokačas, tik savo draugams ir ypač savo gražioms po- 
nioms prašant, sutiko išleisti Dekameroną. Paskui užsiėmė 


299 


jau visai rimtomis graikų literatūros, klasiškų mitų ir Dantės 
studijomis; parašė labai svarbią Dantės biografiją (Vita di 
Dante) ir Dieviškosios Komedijos aiškinimą (Commento 
sopra la Commedia). 

Bokačui mirus italų literatūra ima merdėti. To puolimo 
priežastimi dalinai buvo tuo metu prasidėjęs Italijoje huma- 
nizmas. Humanistai, per daug garbindami ir keldami seno- 
vės graikų ir romėnų pasaulėžiūrą, iš vienos pusės, ne visai 
buvo korektingi santykiuose su krikščionybe; iš antros pusės, 
per daug nusmelkė italų kalbą, duodami aiškią pirmenybę 
senai romėnų kalbai. 

Tačiau gilesnės klasikų studijos davė ir nemažą pliusą: 
jos prisidėjo prie geresnio dailės supratimo, išsidirbimo 
tobulesnio skonio, rimtesnio antiškų pavyzdžių pažinimo. 
Buvo humanistų, kurie, mėgdami renesansą ir jį palaiky- 
dami, vis dėlto mokėjo pasilikti su Bažnyčia tvarkoje; 
pavyzd., didžiausias humanizmo šulas, Florencijos valdo- 
vas Lorenzo de Mediči (1449—1492) ir jo sūnus, paskui 
Leonas X papa. 

Prie žymesnių to neturtingo laikotarpio rašytojų ltalijoje 
priklauso Liudvikas Pulci, parašęs poemą iš 18 giesmių // 
Morgante maggiore, kur ironiškai pasakojama įvairiausios 
didvyrio Morgano (Rolando pagelbininkas) kovos su įvai- 
riausiais. galiūnais, net su požemių velniais. 

Antras tų laikų rašytojas Bojardo (1434—1494) parašė 
poemą Orlando innamorato (Įsimylėjęs Rolandas), kurioje 
piešiama tikras, sulyg tų laikų nuomone, idealis raitelis su 
visomis jo dorybėmis. Veikalas būtų visai rimtas, tik gaila, 
kad poemos forma ir kalba gan apsileidusi. Pats veikalas ne 
visai užbaigtas; tolimesnę jo tąsą parašė Ariosto Orlando 
furioso. 

Šešioliktame amžiuje italų literatūra vėl pakyla ir turi 
labai žymius poetus, kaip Ariostą ir Torkvatą Tasą, o proza 
rašytoją Makiavelį. 

Liudvikas Ariosto (1478—1553) rašė ir sonetus, sekdamas 
Petrarka, ir satyras, pamėgdžiodamas Horacijų, net kome- 
dijas. Bet pasaulinį vardą jam davė Orlando furioso (Pasiu- 
tęs Orlandas, alias Rolandas), parašytas lengvomis ir skam- 
biomis eilėmis. Tas veikalas — tolimesnė Bojardo Rolando 
tąsa ir be jo bemaž nesuprantamas. Tačiau koks skirtumas 


300 


kalboje, stiliuje ir pasakojimų vaizdingume! Kaip kokiame 
gyvame kaleidoskope keičiasi žmonės ir reginiai, tikro 
rašytojo artisto rodomi: užburtos karalaitės, stebuklingi 
rūmai, gyvi raiteliai didžiavyriai, o vienkart ir lengva sąmo- 
jinga ironija ir jausmingumas; rods, kai kada pasakojimas 
drastiškai nepadorus pasitaiko. 

Antras dar žymesnis XVI amž. italų rašytojas ir didžiau- 
sias tais laikais epikas — Torguato Tasso (1544—1595). 
Rimtai ir giliai susipažinęs su senovės klasikais Homeru ir 
Vergilijum, lygiai kaip ir su naujesniąja italų literatūra, 
Tasas parodė gana anksti savo nepaprastą talentą. Jau 15 
metų amžiaus būdamas per 10 mėnesių parašė savo pirmą 
epą Rinaldo, kurio turinys — tolimesnė Ariosto Rolando tą- 
sa, ir jau tasai veikalas nemažą turėjo pasisekimą. 

Feraros hercogo ir jo seserų aukštai gerbiamas ir prie jo 
dvaro nuoširdžiai globojamas, Tasas, nežinau kaip, sau įsi- 
vaizdino, kad jo nekenčia ir įtaria; slapčia apleidžia jis vai- 
šingą dvarą, liguistas ir suvargęs blaškosi nuo vieno miesto 
į kitą ir kenčia neturtą. Galop draugai Romoje paėmė jį į 
savo globą; čia jis ir pasimirė. 

Geriausias Taso veikalas — Atvaduotoji Jeruzalė, poema 
iš 20 giesmių. Toje poemoje apgiedama pirmasis kryžiaus 
karas ir Jeruzalės atvadavimas iš turkų rankų, vadovaujant 
Gotiridui Buloniečiui. 

Jos turinys trumpai suglaudus toks: krikščionių kariuo- 
menė apgula Jeruzalę, turkų užkariautą; toje kariuomenėje 
pasižymi Tankredas, Raimundas ir Gotiridas, bet Jeruzalę 
skirta pirmam paimti jaunam ir narsiam Rinaldui. Turkų 
burtininkas praneša Jeruzalės valdovui Aladinui, krikščio- 
nys nepaimsią miesto, jei šv. Mergelės paveikslas iš bažny- 
čios būsiąs perneštas į mečetę. Bet paveikslas iš nakties žū- 
va. Sultonas žada visus krikščionis, mieste esančius, išžudy- 
siąs, jei neatsirasiąs paveikslas. Tada du ką tik susižadėjusiu 
jaunavedžiu ima ant savęs kaltę ir pasmerkiami mirti, bet 
paskutinėje valandoje juos nuo mirties išvaduoja Korinda, 
turkų didvyrė. 

Tada piktosios dvasios kitaip stengiasi sukliudyti miesto 
atvadavimą: į krikščionių kariuomenės stovyklą atvyksta 
Armyda, gražuolė burtininkė, ir prašo vylingai sau pagalbos 
nuo užpuoliko, kad tuo būdu atitraukus nuo apgulimo dalį 


301 


kariuomenės. Tikrai daug karžygių, jų tarpe ir Rinaldas, 
nesupratę vyliaus, eina su Armyda. 

Krikščionims kovos su turkais nesiseka, nors Tankredas 
dvikovoje nugali turkų didvyrę Korindą, kuri prieš mirtį 
prašo ir apturi krikštą. Krikščionių vienuolis praneša savie- 
siems, kad miesto nepaimsią, iki nepergabensią atgal iš 
Armydos nelaisvės įsimylėjusio į ją Rinaldo, ir iki tasai iš 
užkeikto miško neatgabensiąs taranų miesto sienoms griauti. 

Galų gale Rinaldas su taranais atvyksta ir pirmasis įsi- 
laužia į Jeruzalės miestą. Turkų kariuomenė sunaikinta, ir 
krikščionys eina. prie Išganytojo karsto pasakyti ačiū už 
suteiktą pergalę. 

Poema kupina įvairiausių atsitikimų, stebuklingų persi- 
keitimų, mitologinių priemaišų; didvyriai veikia ne tik ant 
žemės: pragaras irgi kovose dalyvauja; įterpta visa eilė 
meilės intrigų, nors ta meilė pas Tasą labai nekalta, ideali, 
kilnesnė už Ariosto meilę. ` 

Nors irgi Taso vaizduotė labai gyva ir turtinga, bet ji ne- 
išeina taip iš realybės ribų kaip pas Ariostą: jo žmonės vis 
dėlto gyvi žmonės, o ne gražūs poetingos Ariosto vaizduo- 
tės žaisleliai. Kai kurie poemos epizodai primena keletą 
Iliados vietų. Poemos kalba labai daili ir graži; daug yra 
vietų lyriškų, labai jautrių, ir jos ypatingai žavi skaitytoją. 

Išskyrus Dantę, nei vienas poeta nėra italų taip mėgia- 
mas, taip komentuojamas — aiškinamas ir iki šiol skaito- 
mas, kaip Torkvatas Tasas. 

Italų XVI amž. poetų tarpe reikia paminėti Miketandželą 
Buonarotį (1475— 1564), kursai irgi nemaža parašė sonetų, 
nors jis daugiau žinomas ir vertinamas kaip nepaprastas 
tapytojas, skulptorius ir architektas statytojas. 

Prie didžiausių to amžiaus proza rašytojų priklauso Mika- 
lojus Machiavelli (1469—1527). Gimęs Florencijoje, juristo 
sūnus, Makiavelis tarnavo įvairiose diplomatinėse pasiunti- 
nybėse ir toje srity parodė stambius gabumus. Savo pažiūras 
išdėstė veikale // Principe. 

Jo pažiūros į valstybės tvarką visai nekrikščioniškos, bet 
jos padarė didžiausios įtakos; jų net ir dabar politikoje daž- 
niausiai prisilaikoma: pavaldiniams ir piliečiams valstybė — 
tai viskas; jai turi tarnauti, prie jos gerovės taikintis privalo 
ir religija, ir etika; kas valstybei naudinga, nors tai būtų 


802 


apgaulė, žmogžudystė ar kas kitas, bus gera ir moralu. 
Valstybės galybė aukščiau vertinama už teisę. Valstybes 
tveria ir jas iškelia genialūs vyrai; minia tai tik pasyvi tam 
medžiaga. 

Makiavelis buvo irgi žymus torkas, parašęs pragma- 
tiškai mokslišką veikalą Istorie fiorentine. Makiavelio proza 
italų literatūroje viena pavyzdingiausių. 

Septynioliktasis amžius ir aštuonioliktojo pirmoji pusė 
italų literatūroje žymesniais rašytojais nepasireiškė. Bent 
kiek žinomesnis buvo Marini (1569—1625), parašęs poemą 
apie Venerą ir Adonį iš 20 giesmių ir 45 000 eilučių; rašė jis 
irgi Ryme. Antrasis Tassoni parašė komišką epą La secchia 
rapita (Pavogtas viedras). 

Tačiau tame laikotarpy prasideda rimtesni dramatiškų 
veikalų mėginimai. Tie dramatiški veikalai, juos lošiant tur- 
tingesniuose namuose, ypač prie dvaro, pradėta jungti su 
muzika ir giedojimu. Tuo būdu pas italus pirmuosius atsi- 
randa nuo XV amž. laikui bėgant opera, kuri XVII amžiuje 
italų scenose bemaž išimtinai viešpatauja. Žymiausias XVIII 
amž. tos rūšies kompozitorius Metastasio (1693—1782). 

XVIII amž. pradžioje iš dramaturgų tarpo tenka pami- 
nėti Scipioną Maffei, kursai, sekdamas graikiškais pavyz- 
džiais, parašė Merope tragediją, turėjusią savo laiku pas 
italus labai didelį pasisekimą ir susilaukusią 60 laidų. 

Nuo XVIII amž. italų literatūra ima sparčiau atgimti, kel- 
tis iš savo snaudulio. Prie to prisidėjo Anglijos ir Vokietijos 
romantizmas, paveikęs į italų literatūrą; paskui rimtesnės 
Dantės studijos; galop nemaža padarė įsravos pasirodę tuo 
metu laikraščiai, kaip Osservatore, kuriuose rimta, kai kada 
net per aštri kritika buvo rašytojams akstinu rimčiau ir gi- 
liau žiūrėti į savo tvarinius. Prie daugiau ir plačiau žinomų 
to laikotarpio rašytojų priklauso: Goldoni, Alfieri, Manzoni, 
Leopardi. 

Goldonis (1707—1793) buvo komedijų rašytojas. Nors 
talentų nesusilygino su prancūzų Moljeru, vis dėlto italų 
komedijai suteikė rimtumą, atskyręs ją nuo buvusio iki tol 
madoje farso. Turėdamas dovaną greitai tverti ir labai nesi- 
rūpindamas savo tvarinių dailinti, Goldonis 16 metų laiko- 
tarpy prirašė 60 komedijų. Jos savo laiku buvo Goldonio 
vardą padariusios labai populiariu Italijoje; bet irgi greit 


803 


paskui tapo bemaž užmirštos, gabesniems komedijų rašyto- 
jams atsiradus, kaip Chiari ir Gozzi. Goldonio Mirandolina, 
3 aktų komedija (Viešbučio laikytoja), išversta lietuviškai 
ir Kaune buvo scenoje lošiama. l 

Aliieris (1749—1803) gana žinomas savo nepaprastais 
gyvenimo nuotykiais ir besiblaškymu po margą pasaulį, 
kuriuos savo veikale Vita pats yra atpasakojęs. Rašė trage- 
dijas. Literatiška jų vertė, rods, ne per didelė; daugiau jose 
tendencijos negu tikro meno. Stengdamasis būti savistoviu, 
gyrėsi nieko iš literatūros neskaitąs; tačiau nėra jis visai 
laisvas nuo prancūzų pseudoklasikų įtakos. 

Aliierio tragedijose nei veiksmo gyvumo, nei užtenkamo 
asmenų apibūdinimo nesimato. Kalba ir eilės šiurkščios, 
apsileidusios. Kaip žmogus karštas, veikėjas ir patriotas, 
Aliieris visose srityse reikalavo reformų ir savo tragedijomis 
norėjo savo tautiečius mokinti, pažangos dvasios įkvėpti, ją 
pakelti, Todėl jo tragedijų asmenys daugiau kalba, išmintin- 
gai ir sąmojingai protauja, bet maža veikia. Tuo būdu kaip 
tik charakteristiška jo karštai patriotinė tragedija Filippo. 
Geriausiai nusisekusi jo tragedija Saulis, kurios turinys 
paimta iš biblinės istorijos. 

Manconis (1785—1873), didžiausias italų romantizmo 
šulas ir vienkart žymiausias jų poeta lyrikas iš XIX amž.ů, 
kursai savo talentą išvystė rimtomis Dantės studijomis ir 
nemaža prisidėjo prie religinių jausmų sužadinimo ir atgi- 
mimo italų tarpe. Iš pradžių enciklopedistų ir Voltero šali- 
ninkas, Manconis paskui po įtaka savo žmonos, karštos kata- 
likės, konvertitės iš kalvinų, grįžo prie tikėjimo ir Mediolano 
apylinkėje savo šeimynos rately laimingas ramiai praleido 
amžių iki žilos senatvės. 

Savo atsivertimo jausmus ir laimę Manconis kilniai apgie- 
dojo įkvėptuose Himnuose, kurie žavėte žavi savo švelnia ir 
harmoninga forma. Labai irgi graži, muzikali ir jautri jo 
odė, parašyta Napoleonui I mirus. Nemažos vertės irgi jo dvi 
dramos: Grafas iš Carmagnola ir Adelchi, kurių simpa- 
tingas turinys paimtas iš viduramžių. 

Bet kapitalis Manconio veikalas — jo romanas / promessi 
sposi (Susižadėję), kuriame nepaprastu talentu piešiama 
atbudęs XVII amž. religinis Italijoje gyvenimas. Centraliniai 


304 


asmenys tai Renzo ir Lucija ir tragiški jų nuotykiai, kurie 
tačiau laimingai baigias vestuvėmis. 

Manconis rado nemaža pasekėjų, kaip Peliko, kurio drama 
Francesca da Rimini gana populiari, Nikolini, Džiusti ir kt., 
kurie tačiau su juo susilyginti nesusilygino. l 

Leopardis (1799—1837), nuo mažens išauklėtas katalikų 
tikėjime, gana anksti jo nustojo, pasidavęs Bairono jtakai 
ir jo bevilčiai. Turtingas griovas, labai jautrios širdies ir 
trokštąs gyvenimo malonumų, bet gamtos skaudžiai nu- 
skriaustas, liguistas, nuo 30 metų amžiaus tapęs aklas, Leo- 
pardis giliai jautė savo skriaudą. 

Gilią savo melancholiją Leopardis išgiedojo eilėmis 
Pansieri (Mintys). Dar gilesnio pesimizmo įkvėptos jo Canti 
(Giesmės), kuriose vienkart reiškiasi ir italo patriotizmas, 
laukiąs Italijos šalių susivienijant. Eilės rūpestingai išdailin- 
tos, lengvos ir melodingos. 

Naujesniaisiais laikais italų literatūroje irgi netrūksta 
žymesnių talentų, kaip Carducci, Gabriele d'Annunzio, Fo- 
gazzaro ir kt. l 

Kardučis (1836—1907), labai žymus ir talentuotas poeta 
lyrikas, kurio Giambi ed Epodi ir Odi barbare savo harmo- 
ningomis skambiomis ir jautriomis eilėmis labai primena 
Leopardi; bet jų turinys ir pakraipa kupini fanatiškos ne- 
apykantos viso, kas krikščioniška. Jo irgi parašyta himnas 
Liucipieriui. Politišku įsitikinimu Kardučis buvo karštas 
respublikos šalininkas. 

Gabrielis D'Anuncijus (gim. 1863 m.), vienas gabiausių 
šios dienos italų rašytojų: ir kalba rašo vaizdžia ir dailia, ir 
grožio skonį turi nepaprastai išmiklintą, ir psichologas yra 
gan gilus; tačiau jo veikalai veikia neigiamai į skaitytojus, 
nes su ypatingu pamėgimu, kaip ir vyresnis už jį lyrikas 
Gerinis, rašo apie paleistuvystę ir iškelia nuogo kūno kultą. 

Anuncijus rašė ir lyrinius eilėmis veikalus, kaip Elegie Ro- 
mane, ir romanus, kaip Trionfo della morte, ir dramas, kaip 
Francesca da Rimini ar Citta morta (Išmiręs miestas). 

Simpatiškiausias iš naujausių apysakų rašytojų Antanas 
Fogacaras (1842—1911), giliai įsitikinęs katalikas, nors 
Savotiškas, su kurio visomis pažiūromis negalima sutikti. 
Prie žymesnių jo romanų priklauso: Piccolo mondo antico 
(Mažmožiai senovės pasaulio), /! Santo (Šventasis) ir Lei- 


805 


la. Šiame pastarame piešiama du asmenys, kurie vienas kitą 
myli, bet puikybė ilgai kliudo jiems susiprasti ir prisipažinti; 
galop grįžę prie tikėjimo, suranda bendrą žodį ir bendrą 
gyvenimo kelią. l 

Geriausiai gal Fogacarui nusisekęs jo romanas // Santo, 
kur pasakojimas vystosi nepaprastai natūraliai ir nuosek- 
liai; tik vyriausio tame romane asmens Piero Maironi'o pa- 
žiūros, nors gan simpatingos, ne visados sutinka su Bažny- 
čios pažiūromis. 

-Dar gana. populiarios italų tarpe Edmundo de Amicis 
(gim. 1846 m.) novelės, ypač jo Škicai (bruožai) iš kariškių 
gyvenimo. 


ISPANŲ LITERATŪRA 


Pirmykšti Pirėnų pussalio gyventojai dar prieš Kr. buvo 
romėnų užkariauti ir pasidavė jų įtakai ir kolonizacijai; lo- 
tynų kalba tapo diduomenės kalba. Per didįjį tautų maišatį 
Europoje atsibastė į Ispaniją ir ją užkariavo vestgotai, 
germanų kilmės tauta; tačiau būdami žemesnės kultūros, 
greit susiliejo su vietos gyventojais, didžios įsravos nepa- 
darę. Aštuntame amžiuje užkariauja bemaž visą Ispanijos 
šalį per Afriką atsigrūdę arabai ir ją valdo ilgus amžius, iki 
galop Ferdinandas katalikas 1492 m. atima iš jų rankų 
paskutinę Ispanijoje jų tvirtovę Granadą. 

Tuo būdu ispanų tautoje, jų kalboje ir literatūroje žymu 
pėdsakai romėnų išdidumo, germanų jausmingumo ir iš- 
bujojusios arabų vaizduotės. Be to, dar nuolatinės kovos 
su arabais, šalies ir tikybos priešais, išugdė ir išvystė ispa- 
nuose karžygiškai raitelišką būdą ir religinį jausmą iki fana- 
tizmui. 

Ispanai jau Senekos laikais turėjo savo vietinę kultūrą 
ir literatūrą lotynų kalba; laikui bėgant lotynų kalba 
net liaudies tarpe buvo pusiau prigijus. Vestgotams, o pas- 
kui arabams tą kultūrą sunaikinus, lotynų kalba pamažu 
užsimiršta; jos vietoje tveriasi įvairūs dialektai, iš kurių 
Kastilijos dialektas ima viršų; jį padėta pagrindan literatū- 
rai, kuri jau XII amžiuje gana žymi. 

Pirmieji ir naujos krikščioniškos kultūros, ir ispanų li- 


306 


teraiūros tverėjai buvo vienuoliai benediktinai. Pirmieji išli- 
kę poezijos tvariniai dvejopos rūšies: karžyginis epas ar re- 
liginės legendos, kuriuose matosi prancūžų pavyzdžių 
įtaka. į 

l Ispanų legendos kupinos misticizmo, stebuklingumo, 
religinio karščio ir naiviško tikėjimo. Populiariškiausiu ie- 
gendų autorium buvo Gonzales Borceo (1198—1268), 
parašęs 9 legendas apie įvairius šventuosius, iš kurių ypač 
populiarios buvo apie šv. Daminiką ir apie šv. Melanijų. 
Jis irgi apgiedojo Aleksandro Didžiojo veikalus. 

Maždaug tos pačios rūšies laikoma ir poema, nežinomo 
poeto parašyta, kurioje legendos formoje pasakojama, kaip 
Kastilija sau iškariavo nepriklausomybę nuo maurų, i 
antroji apie Juozapą Egiptietį. 

Karžyginis epas siekia gilesnės senovės nekaip legendc 
jis apgieda legendarį karžygį Sidą Kampeadorą. R 
mansų arba giesmių apie Sidą buvo šimtas. Jų autorit- 
nežinomas. Ilgais amžiais tos giesmės buvo liaudies gie- 
damos iš atminties visokiais variantais ir tik XV amžiuje 
surinktos ir galutinai surašytos, jų rinkinį pavadinus Po- 
ema del Cid. 

Toje poemoje apgiedama visas narsiausio ir nepergalimo 
karžygio Sido gyvenimas: nepaprasta drąsa, savęs gerbi- 
mas, karaliui ištikimybė tai gražiausios to vasalo dorybės. 
Nekaltai ištremtas į maurų žemę, ten veda sau žmoną Chi- 
meną, susilaukia daug dukterų, jas išleidžia už vyrų. Žentai 
jį įžeidžia ir išniekina; Sidas jiems kerštu atsimoka ir pri- 
veda prie atgailos. Pilnas garbės senatvėje susilaukia to, 
kad rytų karaliai jam dovanas siunčia. Galop aprašoma 
Sido mirtis ir jo laidotuvės. 

Dvyliktame amžiuje parašyta antra poema apie Sidą 
Cronika rimada del Cid (Kronika eilėmis apie Sidą), ku- 
rios vertė mažesnė. Ji aprašo Sido jaunystę ir tuo būdu pa- 
pildo pirmąją poemą. 

Tryliktajame amžiuje ne tiktai ispanų karalystėje, bet 
ir jų literatūroje centralinis asmuo — karalius Alfonsas X 
(1252—1282), pavadintas mokslinčium. Jisai literatūrą ne 
tiktai globojo, bet ir pats žymiausią tuomet rolę joje lošė, 
Ypač daug prisidėjo prie ispanų prozos ištobulinimo kasti- 
liškame dialekte. Jisai sutvarkė ispanų teisdavystę, išleidęs 


807 


įstatymų rinkinį; parašė rimtą ispanų istoriją; galop įgijo 
poeto vardą savo gražiomis, įkvėptomis giesmėmis Cantigas 
a la Virgen, kuriomis apgieda šv. Mariją. 

Tame pačiame laike į ispanų kalbą pradėta versti gar- 
sesni veikalai iš kitų kaibų, ypač iš arabiškos ir žydiškos; 
išversta ispaniškai talmudas, Koranas, kai kurios arabų 
sakmės ir novelės. 

Nors ispanai kryžiaus karuose prieš turkus nedalyvavo, 
turėdami užtenkamai karų namie su maurais, tačiau kry- 
žiaus karų atgarsiai trubadūrų giesmėmis pasiekė ir Ispa- 
niją; apgiedama buvo karai su netikėliais, Karolio Didž. 
ir jo paladinų veikalai, kaip ir legendos apie Gralį. 

Karžygiškam kryžiaus karų ūpui Europoje aitslūgus, 
trubadūrų giesmes dalinai pakeičia romanai, kurių turinys 
ne vien didvyrių raitelių drąsa, bet ir jų meilė. Tų romanų 
populiariškiausias buvo Amadis de Gaula, kurio autorius 
nežinomas. 

Amadis, prancūzų karalaitis, pamyli anglų princesę Ora- 
niją ir po stebuklingų ir nepaprastų nuotykių ir karžygiškų 
atsižymėjimų ją veda sau žmoną. Tasai romanas turėjo 
labai daug pasekėjų; turinys buvo bendrai tas pats, tik su 
įvairiausiais priedais ir kaskart didesniais stebėtinumais, 
kad sužadinus didesnį įdomumą. 

Greta tų romanų apie Amadžio nuotykius, atsiranda 
romanai, nenatūraliai idealizuoją piemenėlių gyvenimą 
(novelės idilės), ir romanai lengvai satyriško, kartais ne- 
padoriai komiško pobūdžio (gusto picaresco). 

Piemenėlių novelės dažniausiai būdavo sudėtos iš dviejų 
dalių: pirmosios epiškos ir antrosios lyriškos. Geriausias 
tos rūšies veikalas buvo parašytas Jorge de Montemajor'o 
(1520—1562) Diana enamorada. Jame pasakojama, kaip 
dievaitė Diana pamilusi piemenį Sereino. Epiškoje daly daug 
naiviškumo ir dirbtinumo, bet lyriškoji dalis atsižymi tikru 
jausmu ir labai gražia kastiliška kalba. 

Iš gusto picaresco romanų rūšies labai žinomas ir plačiai 
populiarus buvo savo laiku Lazarillo de Tormes; kieno 
parašytas, galima tik spėlioti. Tuo romanu pajuokiama 
Kastilijos gyventojų silpnybės ir nuodėmės, ypač puikybė, 
kuria serga net jų elgeta, pašiepiama ir svieto padaužos, 
kurių Ispanijoje, Ameriką atradus, atsirado nemaža. 


808 


Lazarillo — nusigyvenęs, bet daug matęs, daug prityręs 
ir apsukrus valkata. Galop jis persisamdo tarnu septynioms 
žmonoms: duonkepio, batsiuvio, kirpėjo ir t. t. Jų nei viena 
per savo tuštybę neišdrįsta išeiti į gatvę ar į bažnyčią be 
tarno palydovo, prisijuosusio prie šono špagą; o kadangi jos 
neturi tiek pinigų, kad pasisamdyti galėtų tarną kas sau 
atskirai, tai jį samdo susidėjusios. 

Kaip Montemajor, taip ir Lazarillo autorius susilaukė 
daug pasekėjų. Jų romanai, dažniausiai proza rašyti, netu- 
rėjo rimtesnio tikslo, stengdamies vien tik žingeidumą su- 
žadinti; tačiau jie kartu su istoriškos įtalpos veikalais ne- 
maž prisidėjo prie ispanų prozos išvystymo ir patobulinimo 
ir galop pagimdė Servanteso Don Kichotą. 

XIII-XV amžių laikotarpy turėjo ispanai ir lyrikų gana 
gabių, kaip štai Juaną Ruiz'ą (f1350), parašiusį eilių rin- 
kinį įvairiausios įtalpos, bet daugiausia apie meilę, Lopez'ą 
de Mendozą (1398—1458), kurio lyrinėse eilėse žymiu ir 
itališkos alegorijos, ir provansališkų pavyzdžių įtaka, En- 
riką de Vileną (1384—1438), kurs ispaniškai išvertė Ver- 
gilijaus veikalus ir Dantės Divina commedia, Juan'ą de Me- 
na (1411—1446), parašiusį Laberinto, kuriame sekė Dante, 
buvusiu tuomet labai madoje. 


ŽYDĖJIMO PERIODAS 


Nuo XVI amž. ispanų literatūroje prasideda žydėjimo 
laikotarpis. Ispanų rašytojai, kaip štai Cervantes, Lopez 
de Vega, Kalderonas, įgyja vardą ne tik savo šaly, bet ir 
toli už jos sienų Europoje. Prie to žydėjimo daug prisidėjo 
pakilusi šalies gerovė ir bendros kultūros pažanga, ypač 
užsimezgus plačiai prekybai su naujai atrasta Amerika, 
ir valdant tokiems sumaniems valdovams, kaip Ferdinandui 
ir Izabelei, o paskui Pilypui II. 

Silpniausiai tuomet pasireiškė epas, kursai nesugebėjo tin- 
kamai apgiedoti ispanų ginklo žvangėjimo, kuomet jisai 
garsiausiai pasauly skambėjo ir kuomet ispanų karalystėje 
saulė nenusileisdavo. Vienas Ercilla y Zuniga (1533—1594) 
savo veikale Araucana apgiedojo ispanų žygius prieš nar- 


809 


sius araukanus, Chili'o gyventojus, kuriuose mūšiuose pats 
dalyvavo. 

Bent kiek stipriau pasižymėjo tuomet lyrika, ypač satyra. 
Prie geresnių lyrikų priklausė: Boscan Almogaver (1493—- 
1542), kursai, sekdamas italų pavyzdžiais, rašė sonetus 
oktavomis ir tercinomis; Garcilaso de la Vega, labai švel- 
nus, jautrus ir gabus poeta, bet jaunas žuvęs kėvoje, 
Castillejo, poeta patriotas, kovą pradėjęs prieš italų pa- 
vyzdžių pamėgdžiojimą; Diego de Mendoza, rašęs sone- 
tus, kanconas, ypač įgarsėjęs elegijomis ir poetiškais laiš- 
kais (cartas). 

Kas kartą daugiau dailindami formą ir stilių, kai kurie 
lyrikai, kaip Gongora (1561—1627), pasiekė kraštutinumo, 
besigainiodami nepaprastų išsireiškimų, drąsiausių meta- 
forų, dirbtinių pagražinimų. Gongorizmas rado nemaža 
pasekėjų, bet susilaukė ir aštrios pajuokos. 

Tuo nepaprastai gabiu ir sąmojingu satyriku buvo Oue- 
vedo y Villegas (1580—1645), savo amžiuje vienas žymiau- 
sių išminčių ir mokslininkų. Kaip didis patriota ir sveikas 
protas, jisai savo garsiose Suenos (Svajonės) pakėlė skau- 
dų balsą ir prieš doros puolimą visuomenėje, ir prieš dirb- 
tinę poeziją. Rašė jis rimtai ir daug taip pat atskirose srityse. 

Bet tobuliausiai žydėjimo periode išsivystė pas ispanus 
drama ir satyriškas pasakojimas. Pirmoje srity pasaulinės 
reikšmės turi Lope de Vega ir Kalderonas, antroje Ser- 
vantesas. 

Kaip kitur Europoje, taip ir Ispanijoje drama išsivystė 
iš bažnytinių apeigų ir misterijų. Ispanų dramos tėvu lai- 
komas Juan del Encina (1469—1534), kursai pirmasis iš 
bažnytinių misterijų ėmė tverti dramą, duodamas jai pa- 
saulinę pakraipą, skolindamas turinį ar iš piemenėlių gy- 
venimo, ar iš istorijos, kaip pavyzd., Kolumbas Ameriką 
atranda. 

Toje pakraipoje dar toliau pažengė Fernando de Rojas; 
garsi buvo savo laiku jo drama La Celestina, kuri ilgais 
metais skaitėsi dramoms pavyzdžiu. Tačiau visų garsiausi 
ispanų dramaturgai, visoje Europoje plačiai žinomi, buvo 
Vega ir Kalderonas. 

Lope de Vega (1562—1635), aukštos kilmės, gimęs Mad- 
ride, nepaprastai anksti išsilavino: bemaž dar vaiku būda- 


410 


mas, jau lankė universitetą ir 14 metų amžiaus jau parašė 
pirmąją savo dramą. Būdamas iš prigimties gyvo būdo ir 
jautrios širdies, Vega turėjo savo gyvenime daug įvairių 
nuotykių, bet giliai tikįs, religiniai išauklėtas ir tiesaus būdo, 
mokėjo išlaikyti lygsvarą ir neperžengti doros ribų. Pir- 
majai ir antrajai žmonai mirus Vega pasirinko sau dvasinį 
luomą ir tapo kunigu. Kaip didis ispanų patriotas neapkentė 
anglų, sunaikinusių Ispanijos Armadą- lanuyna; kuriame 
pats Vega dalyvavo. 

Savo dramoms turinį Vega dažniausiai sėmė iš ispanų 
istorijos, kur galėjo ispanų vardą iškelti. Gal nei vienas 
pasauly rašytojas nebuvo taip vertinamas, mylimas ir di- 
džiausiomis tautos ir karaliaus malonėmis ir gerybėmis 
apdovanotas prie gyvos galvos, kaip Lope de Vega, o paskui 
dar daugiau jo geniališkas įpėdinis Kalderonas. Bet to ir 
užsitarnavo abudu. 


Visi dramatiški ispanų veikalai paprastai buvo vadinami 
komedijomis ir skirstomi sulyg turiniu į dvi rūši: dvasines 
ir pasaulines (comedias divinas, humanas}. Pasaulinės 
komedijos buvo arba istoriško turinio (heroica), arba iš 
artimo gyvenimo paimtos, bet rimtesnio pobūdžio (comedias 
de capa y espada — komedijos apsiausto ir kalavijo), ku- 
rias lošiant kostiumai buvo vartojami išimtinai tik tautiškai 
ispaniški, arba galop dar komedijos burlesca vadinamos, 
kuriose greta rimtų vietų buvo daug pajuokiamai satyriško 
elemento ir įtalpa buvo imama dažniausiai iš liaudies ir 
žemesnio luomo gyvenimo. 

Dvasinių komedijų turinys buvo imamas arba iš šventųjų 
gyvenimo, arba tai buvo Dievo Kūno vadinami aktai. Tos 
rūšies komedijos atsižymėjo giliu ispanų katalikų tikėjimu 
ir vienkart nepaprastu vaizduotės gyvumu, lakumu ir origi- 
nalumu, kokio veltui ieškotumime pas kitas Europos tautas. 
Pavyzd., Dievo Kūno procesijos priešaky eina didžiulė bai- 
dyklė, tarasca vadinama, kuri žiopliams kepures nutraukia; 
paskui eina eilės vaikų vainikuotomis galvomis ir gieda 
bažnytines giesmes; paskui keletas persirėdžiusių milžinais 
juodaodžiais šokinėja ir gąsdina žiopsančius kaimiečius; 
galop rimtai žengia su žvakėmis dvasiškiai, ir kunigas po 
puikiu baldakimu neša monstranciją. Laikas nuo laiko pro- 
cesija sustoja, atgieda klūpodami kunigai šventas giesmes, 


411 


m Pora 


ir prasideda čia pat iškilmei parašytos dažnai juokingos 
komedijos lošimas. 

Lope de Vega rašė dramas visose virš nurodytose pa- 
kraipose. Turėdamas ypatingą gabumą daug ir greit tverti, 
Vega parašė apie 2 000 dramų, kurių iki šiol dar puspenkto 
šimto išliko ir esti lošiamos. Parašyti įdomiausią ir intrigo- 
mis painiausią dramatišką veikalą jam užtekdavo vienos 
dienos. i 

Taip greit tverdamas, de Vega, be abejo, neturėjo laiko 
nei galios jų per daug dailinti. Tačiau nebuvo nei vienos 
dramos, kuri būtų buvusi ar nuobodi, ar kurios kalba ne- 
užtenkamai taisyklinga. Visos jo dramos atsižymi akcijos 
gyvumu, įdomumu ir tokiu natūraliu, o vienkart taip artis- 
tišku dramos gijų sumetimu, kad iš kalno neatspėsi, kuo 
ji baigsis. Veikiančiųjų dramoje asmenų būdas irgi ryškus, 
psichologiškai pamatuotas. 

Iš istoriškų Vegos dramų geriausia laikoma Las Almenas 
de Toro (Toro pilies bokštai); iš komedijų, vadinamų de 
capa y espada, skaitosi geriausia Kaimietė nuo Chetajfo 
nepaprastu akcijos ir asmenų natūralumu ir linksmumu. 

Prie žymesnių Vegos dramų priklauso dar šios: a) Kara- 
lius — geriausias teisėjas, b) Kordobos komendantai, c) Se- 
vilės žvaigždė, kur idealizuojama kilnus ir tvirtas moters 
būdas, d) Mylėti nežinant ką, e) Kas užvis negalima (su- 
prask: išdaboti moteriškę). 

Iš dvasinio turinio komedijų dramų sulyginti geresnės — 
paimtos iš šventųjų gyvenimo; nors ir Dievo Kūno aktai 
(auto) gana originalūs, gyvi, atsižymi savotišku ispanų 
dievotumu ir, rodos, paties Vegos įvesti. 

Lope de Vega, apdovanotas stebėtinu literatišku vaisin- 
gumu, rašė ne vienas komedijas. Jis dar paliko dvi poemas: 
Angelika ir Užkariauta Jeruzalė, apie dešimtį mažesnių 
istoriškos ir mitologiškos įtalpos kūrinių, nemaža sonetų, 
odžių ir dainų, kurios buvo dainuojamos, muzikai ir šokiams 
pritariant. 

Bet tie Vegos kūriniai, nors gana nusisekę, toli gražu 
negali susilyginti su jo komedijomis dramomis, kurios ne 
tiktai ispanų literatūroje buvo jo įpėdiniams pavyzdžiais, 
bet jos padarė didžios įtakos italų, prancūzų, anglų ir vo- 
kiečių literatūrose. 


812 


Greta de Vegos buvo dar keletas gabių dramaturgų, 
kaip štai Servantes, Christoval de Virnes, Tirso de Molina, 
Juan de Alarcon y Mendosa, Juan Perez de Montalvan ir 
kiti, kurie tačiau negalėjo talentu ir populiarumu susily- 
ginti su Vega. 

Christovalis de Virnes parašė penkias visai nusisekusias 
tragedijas, kurios tik dėl to neturėjo didesnio pasisekimo, 
kad autorius nepasirūpino tragiškas scenas pinti su komiš- 
komis, ko ispanų skonis reikalauja. Autorius sutrumpinant 
literatūroje dažnai vadinamas kapitonu, kadangi tame laips- 
ny dalyvavo mūšy ties Lepanto. 

Montalvanas, kurį pats Vega vadino savo mokiniu, ypač 
rūpinosi gyvai piešti istoriškų asmenų būdus, kaip prancūzų 
karaliaus Henriko IV, ispanų karaliaus Pilypo II ir kt. 

Tirso de Molinos dramos pasižymi klasiška kalba, lengvo- 
mis eilėmis kaip ir Vegos dramos; sąmojingumu, komiš- 
kumu, gyvu dialogu gal net Vegą perviršija, bet jo dramos 
nėra taip moralios kaip Vegos; kai kurios meilės scenos 
net per daug drastiškos, kad labai įstabu, nes autorius, 
rods, jaunystę gan linksmai praleidęs, greit surimtėjo, pa- 
liko kunigu, paskui vienuoliu, galop vienuolyno perdėtiniu 
prioru. Jo dramų iki šiol išliko 70; jų geriausios: a) Moferies 
išmintis, b) Don Gil žaliose kelnėse, c) Don Juan, suve- 
džiotolas iš Sevilės. 

Alarkonas y Mendoza (t1637) savo dramomis buvo užsi- 
brėžęs ne tiktai linksminti ir žaisti, bet ir mokinti, dorinti. Gi- 
męs Meksikoje, gyveno tai gimtinėje, tai paskui Ispanijoje. 
Nežiūrint stambaus talento, jam sunku buvo rivalizuoti su 
Vega ir Molina Tirso, ir savo laiku neturėjo didelio pasise- 
kimo. Bet šiandieną jis priskiriamas prie didžiausių Ispanijos 
dramaturgų. Iš jo dramų geriausios laikoma: Audėjas nuo 
Segovijos, Sienos turi ausis, Įtartina tiesa. 

Ką tik paminėti ispanų dramaturgai ar vienu, ar kitu 
atžvilgiu vis dėlto negalėjo susilyginti su Lope de Vega. 
Buvo tačiau vienas, kurs net Vegą peraugo, tai Pedras Kal- 
deronas. 

Pedro Calderón de la Barca (1600—1681) buvo tikras 
ispanų genijus, tuo įstabesnis, kad pasireiškė tuomet, kai 
Pilypui III ir Pilypui IV viešpataujant Ispanija visais kitais 
atžvilgiais slinko žemyn. Kalderonas, dar tik 13 metų am- 


813 


žiaus teturėdamas, parašė savo pirmąjį dramatišką veikalą. 
Baigęs universitetą 19 metų amžiaus parašė dramą Die- 
votumas prie kryžiaus, kuri turėjo didį pasisekimą ir Kal- 
derono vardą plačiai išgarsino. 

Aukštos kilmės ir karštas patriotas Kalderonas 10 metų 
tarnavo kariuomenėje, dalyvaudamas mūšiuose Italijoje 
ir Flandrijoje už ispanų garbę. Giliai tikįs ir pamaldus, jau- 
nystei praūžus, Kalderonas paliko pavyzdingu ir uoliu ku- 
nigu. Nei vienas rašytojas, neišskiriant nei Vegos, nebuvo 
taip gerbiamas ir visų mylimas kaip Kalderonas, pradedant 
nuo karaliaus, baigiant žemiausio sluoksnio žmonėmis. 

Kalderonas irgi priklauso prie rašytojų, kurie labai daug 
rašė, nors toli gražu ne tiek kaip Vega. Neskaitant mažesnių 
dalykėlių, Kalderonas paliko vienų didžių dramų tragedijų 
arti dviejų šimtų, ir tos dramos daug daugiau apdirbtos 
ir išdailintos nekaip Vegos kūriniai; čia ir kalba, ir eilės 
tobulesnės, ir kiekvienas scenos mažmožis apgalvotas, kad 
veiktų į žiūrėtojus. Kai kur kalba taip išdailinta, kad atsi- 
duoda gongorizmu. 

Kalderonas dar ir tuo stovi aukščiau už Vegą, kad jo 
dramų ir turinys kilnesnis, ir kad tose dramose moterų bū- 
das, jų psichika giliau suprasta ir atvaizduota. Vegos dra- 
mos tankiausiai piešia paprastą pilką gyvenimą, kuriame 
meilė bemaž svarbiausią lošia rolę ir bemaž viską pateisina. 
Kalderono dramose ir meilė kilnesnė, ir ne vien ji lošia 
svarbią rolę, bet irgi raiteliškumas, savo garbės vertinimas, 
patriotizmas, tvirtas atsidavimas ir savęs aukojimas kara- 
liškam sostui. 

Bet rūpindamasis technikos tobulumu, scenos efektais 
ir norėdamas daugiau sužadinti žiūrėtojų žingeidumą nuos- 
tabiais atsitikimais ir painiomis intrigomis, Kalderonas tam 
dalykui kai kada aukoja ir iškraipo istorinius ir geografinius 
davinius; pavyzd., pas jį Herodotas aprašė Ameriką, Ka- 
riolanas — Romulo vadas, Dunojaus upė teka tarp Švedi- 
jos ir Rusijos ir panašiai. 

Taip pat Kalderono dramų didvyriai, vis viena kas jie 
bebūtų, veikia ir kalba kaip tikri ispanai savo būdu; pertat 
jo dramoms bent kiek trūksta pasaulinio regračio. Galop 
Vegos dramose daugiau realizmo, pas Kalderoną daugiau 
idealizmo, romantizmo, poezijos. 


814 


Iš Kalderono dramų žymesnės ir plačiau žinomos šios: 
a) Mannanas de Abril y Mayo, kur pravedama mintis, kaip 
menkas žmogaus protas sulyginamai su Dievo apveizda; 
b) Tambien ay duelo en las Damas — duota gražus ir kil- 
nus pavyzdys, kaip raitelio garbės jausmas ima viršų sun- 
kioje meilės kovoje; c) La Nina de Gomez Arias — turinys 
paimia iš maurų sukilimo Alpuharos kalnuose; d) Vieša 
paslaptis — vaizdžiai perstatoma Madrido dvaro gyve- 
nimas; e) Gyvenimas — tai sapnas; 1) Salamėjos tei- 
sėjas. 

Iš religinės įtalpos dramų gal geriausiai nusisekusi: E! 
purgatorio de San Patricio (šv. Patricijaus skaistykla). 
Iš jo komedijų — juokingiausia, primenanti Aristofano ko- 
medijas: Vargas sergėti butą, turintį dvejas duris. 

Kalderonas savo dramatiniais kūriniais padarė didžios 
įsravos ir rado daug pasekėjų ne tik Ispanijoje, bet ir visoje 
Europoje, ypač pas prancūzų XVIII amž. pseudoklasikus 
dramaturgus. Jisai nedaug žemiau statomas už anglų Šeks- 
pyrą. l 

Greta Vegos ir Kalderono savo populiarumu stovi Ser- 
vantes. Picaresco romanas Lazarillo de Tormes, turėjęs 
nepaprastą pasisekimą, susilaukė daug pasekėjų rašytojų 
ne tik Ispanijoje, bet ir kitose Europos šalyse. Tos pakrai- 
pos buvo prancūzų Lesažo romanas Gil Blas, vokiečių 
literatūroje Simplicissimus. Panašiais pavyzdžiais vaduo- 
damasis, ir Servantesas sutvėrė savo pasaulinio garso ro- 
mang Don Kichotą iš La Mančos. 

Miguel de Cervantes Saavedra (1547—1616) buvo aukš- 
tos kilmės. Baigęs mokslus, iškeliavo į Romą, kur patekęs 
tarnybon pas kardinolą Aguavivą, arčiau susipažino su ita- 
lų literatūra. Paskui, kaip ispanas patriotas, dalyvavo mūšy 
ties Lepanto (1571) prieš turkus, kur neteko dešinės rankos. 
Nežiūrint į tai dalyvavo ir paskui mūšyje Afrikoje ir iš 
ten grįždamas pateko kely per mares į nelaisvę, iš kurios 
tik po 5 metų buvo išpirktas. 

Būdamas nelaisvėje ir iš jos sugrįžęs į tėvynę, atsidavė 
Servantesas savo tikram pašaukimui, rašydamas veikalus. 
Nors tie veikalai aukštai iškėlė jo vardą ir plačiai jį išgarsi- 
no, tačiau autorius pasiliko kaip buvęs neturtingu vargšu, 
vis dėlto nenustodamas savo linksmo ūpo. 


815 


Meilė prie Katalinos de Palacios, kuri tapo paskui jo žmo- 
na, įkvėpė Servantesui veikalą Galatea, kurs labai primena 
Montemayor'o Diang. Ne per didžios irgi vertės buvo jo dra- 
matiški veikalai: E! Trato de Alger, kuriame perstatomi jo 
kentėjimai nelaisvės metu, ir komedija El Laberinto de 
Amor. Tie veikalai negalėjo susilyginti su Vegos dramomis. 

Tikras Servanteso pašaukimas, kur jisai parodė ypatingą 
talentą, buvo satyra. Tas jo satyriškas gabumas jau matosi 
jo veikale Novelas efemplares (Pavyzdingos novelės). Bei 
visoje savo pilnumoje tas nepaprastas talentas pasirodė įo 
veikale Don Quijote, kursai žinomas visame pasauly ir iki 
šiol tebeskaitomas. 

Don Kichotas iš La Mančos tai vyriausias asmuo savo rū- 
šies romano, kurį įprasta vadinti paskutiniuoju raitelišku ro- 
manu. Pamatinis autoriaus tikslas buvo kova prieš raiteliškų 
romanų maniją, kuriems tikrai ir tapo padarytas mirtinas 
smūgis. To satyriško romano turinys toks: 

Don Kichotas — raitelis (hidalgo) entuziastas, geros šir- 
dies, pilnas savo garbės jausmo, be saiko prisiskaitęs roma- 
nų apie klajojančius raitelius, išeina iš proto ir nutaria pa- 
čiam pasidaryti keliaujančiu raiteliu, ieškoti nepaprastų 
nuotykių, ginti skriaudžiamųjų. Apsiginklavęs, paruošęs sau 
arklį Rosinantą ir pasirinkęs ginklanešiu Sančą Pansą, 
tamsų kaimietį, nuolatos mąstantį apie valgį, kaimietį juo- 
kingą, bet užtenkamai gudrų ir praktišką, Don Kichotas 
iškeliauja į pasaulį, pasiryžęs stoti į dvikovą su kiekvienu, 
kas ginčyti drįstų, kad jo išsvajota širdies karalienė, Dul- 
sinėja iš Toboso, pasauly gražiausia. 

Nesveika raitelio vaizduotė iš vėjo malūnų padaro priešą 
milžiną, iš avių būrio priešų kariuomenę, iš paprastos smuk- 
lės puikius rūmus ir t.t. Stodamas drąsiai į kovą prieš įsi- 
vaizdintus priešus, Don Kichotas tampa sužeistas, apdau- 
žytas, galop po daugelio nepasisekimų grįžta su ginklanešiu 
kaip bepročiai namo. Tuo baigias pirmoji romano dalis. 

Antroji veikalo dalis pasirodė 10 metų vėliau ir toji daug 
geriau nusisekusi. Joje ironija ir-satyra aukštesnės rūšies. 
Čia autorius ne tik pašiepia, bet vienkart žadina kažkokią 
simpatiją nelaimingo, bet kilnių siekių raitelio svajotojo; 
greta pašiepimo jaučiasi kažkoks liūdesys dėl neįvykdomų 
idealų. Juokingai kvailas pirmoje daly, raitelis čia pavirsta 


316 


nepataisomu idealistu, svajotoju, kurį dažniausiai nugali 
žiauri ir neteisinga gyvenimo realybė. 

Toje romano daly ir intriga įvairesnė, ir turinys turtin- 
gesnis, ir daugiau kūrybos ir meno matosi. Sančas Pansa 
palyginti su jo raiteliu valdovu daugiau realistas, kuriam 
ypač materialė gerovė rūpi, kursai svajoja, kaip kažkokioje 
Baratarės saloje bus gubernatorium. Bet ir šis antroje veika- 
lo daly pasirodo gan simpatingas, geros širdies ir pakanka- 
mai turįs sveiko proto. 

Don Kichoto veikalas didumoje rašytas proza; tik kai 
kurios vietos eilėmis. Kalba pavyzdinga, natūrali, turtinga. 
Tiktai atskiri pasakojimai epizodai ne visados tampriai ir 
nuosekliai surišti. 

Servantesas, pasakodamas Don Kichoto nuotykius su 
įvairiausio luomo žmonėmis: raiteliais, dvasiškiais, pirkliais, 
kaimiečiais, tuo būdu puikiausiai atvaizduoja visą ispanų 
gyvenimą XVI amž. 

Greta turtingos literatūros XVI amžiuje žydėjo Ispanijoje 
ir istoriškos studijos, ir ypač teologijos mokslas; ispanų 
teologai ir savo skaičiumi, ir veikalų rimtumu tuomet stovėjo 
visos Europos priešaky. 

Nuo antrosios XVII amžiaus pusės viskas Ispanijoje ima 
kristi žemyn. Įsėdus ispanų karalių sostan Pilypui V pran- 
cūzui, ispanai pasiduoda prancūzų įtakai; tautinė ispanų 
literatūra užmirštama; ima viršų pseudoklasicizmas, pamėg- 
džiojimas, kas svetima. Ignacio de Luzan (1702—1754) 
savo veikale Poetica reikalauja dramatiniams tvariniams 
tokio pat varžančio vietos ir laiko vienodumo kaip ir pran- 
cūzų pseudoklasikai. 

Bet jau nuo XVIII amž. prasideda vėl reakcija prieš pran- 
cūzų įsravą, tautiškoji pakraipa stiprėja. Prie žymesnių to 
laikotarpio rašytojų priklauso Meléndez Baldes (1754— 
1817), lyrikas švelnus, jautrus, nuoširdus. Garcia de la 
Huerta (1734—1787) parašė ypač stiprią tragediją Raquel, 
kurioje atvaizduojama Alfonso VII karaliaus ir gražios žy- 
dės Rakelės meilė. Jėzuitas Jose de Isla (1703—1781) įgar- 
sėjo satyriškais romanais. 

Nuo XIX amž. ispanų mokslas ir literatūra dar žymiau 
pradeda kilti aukštyn. Rods, iš pradžių ispanų rašytojai 
pasiduoda prancūzų revoliucijos obalsiams, anglų pesimis- ` 


817 


tiškam baironizmui, vokiečių skepticizmui. Bet kuomet ima 
įsigalėti romantizmas, ispanų literatūra gauna naujų jėgų, 
daugiau savitumo ir tautiškumo. 

Romantizmo tėvu ispanų literatūroje laikoma Angel-Saa- 
vedra (1791—1865), kursai savo kūriniams siužetus mėgo 
semti iš senos ispanų praeities. Ypač žinoma jo tragedija 
Don Alvaro. 

Antras žymesnis tos pakraipos rašytojas Garcia Gutierrez 
(1818—1884), kurio veikalas Trovador davė impulsą italų 
muzikui Verdi parašyti operą. 

Daug aukščiau už tuodu stovi Josė Zorilla (1817—1893), 
vienas žymiausių XIX amž. ispanų poetų, giliai tikįs, rimtų 
pažiūrų žmogus, nacionalis poeta. Gražios jo Legendos iš 
senovės laikų. Jo epas Granada gal bent kiek ištęstas, bet 
kupinas tikro jausmo. Rašė jis dramas, kurios turėjo nemažą 
pasisekimą; jų daugiau populiarios ir žinomos: Batsiuvys ir 
Karalius, Don Juan. 

Tačiau dramose už Soriliją stovi aukščiau Lopez de Ayala, 
pas kurį daugiau realizmo ir gyvenimo pažinimo. 

Žymus irgi Martinez de la Rosa (1789—1862), kurio dra- 
ma La conjuracion de Venecia labai plačiai žinoma ir aukš- 
tai vertinama. 

Prie žymesnių lyrikų dar priskaitoma Gustavo Becquer 
(1836— 1870), vokiškos kilmės, kurį kai kada vadinama is- 
panų Heine, nors pas jį nesimato tos ironijos, kurios tiek 
Heinės kūriniuose. Ypač Bekerio Legendos ir Novelės ispanų 
labai mėgiamos. 

Antrasis gana žymus vėlesniais laikais Katalonijos lyri- 
kas Jacinto Verdaguer (1845—1902). Jisai įgarsėjo parašęs 
didžią poemą A/Hlantida. Bet tikrais jo kūrybos perlais reikia 
laikyti neilgus jo lyrinius kūrinius. 

Greta virš minėtų poetų XIX amžius pasižymėjo irgi ro- 
manų rašytojais. Tos rūšies rašytojų eilę pradeda Fernán 
Caballero (1796—1877), moteriškė, parašiusi romantiškoj 
pakraipoje nemaž gyvų vaizdelių iš savo gimtinės Andalū- 
zijos gyvenimo. 

Tos pačios pakraipos irgi simpatiškas rašytojas, paeinąs 
iš tos pačios Andalūzijos, Antonio de Trueba, kurio plačiau 
žinomi Pasakojimai apie gyvus ir mirusius. 

Trečias romantiškos pakraipos romanų rašytojas Josė de 


318 


Pereda (1834—1906). Jo apysaka La Montalvez gyvai ir 
tikrai piešia Madrido gyvenimą. Visi minėti romanų rašyto- 
jai — gyvai tikį katalikai. 

Visus nurodytus romanų rašytojus talentu viršijo jėzuitas 
kunigas Luis Coloma (1851—1915). Jo romanas Pegueneces 
(Niekniekiai) nepaprastai gyvai piešia aukštesniųjų luomų 
gyvenimą Ispanijoje. Tas jo romanas tapo išverstas į daugelį 
kitų kalbų. Gal dar didesnės vertės jo vėlesnis romanas Boy, 
kursai artistiškai gyvai perstato visuomenės gyvenimą iš to 
laikotarpio, kai karlistai kovojo dėl sosto. 

Prie žymesnių istoriško romano rašytojų priklauso Pat- 
ricio de la Escosura (1807—1878) ir Pėrez Galdos. Kaipo 
satyrikas paskutiniais laikais plačiau žinomas de Larra. 

Bendrai imant pastaraisiais laikais Ispanija ir jos litera- 
tūra vis daugiau reiškia gyvumo ir žymiai auga. ` 


PORTUGALŲ LITERATŪRA 


Portugalų literatūra Europos tautų šeimynoje žymesnės 
rolės nesulošė. Tačiau portugalai vis dėlto gali pasididžiuoti 
vienu rašytoju poetu, kurs turi pasaulinės reikšmės ir kurio 
vardas plačiausiai žinomas, tai Luis-de Camoės (1524— 
15£0), autorius poemos Luziadai. 

Kamoinsas, aukštos kilmės, bet Kebi A gimė Lisabo- 
noje; mokslus baigė Koimbros universitete, kur rimtai susi- 
pažino ypač su klasiškomis ir romaniškomis literatūromis. 
Kai kurį laiką gyveno laimingas prie Lisabonos dvaro, kara- 
liaus mylimas ir globojamas. Tačiau paskui, rodos, už savo 
elegijas buvo nuo dvaro ir net iš Lisabonos pašalintas. Nuo 
čia prasidėjo jo neramus ir nelaimingas gyvenimas. 

Afrikoje Kamoinsas, kaip kareivis, viename mūšy neteko 
dešinės akies. Paskui iškeliavo į Indiją, pasiryžęs nebegrįžti 
į tėvynę. Čia, kaip karštas patriotas, dalyvavo irgi įvairiuose 
mūšiuose. Čia ant kiekvieno žingsnio matė Kamoinsas milži- 
niškus savo tautiečių bočių žygius, kurie, būdami maža 
tautele, sugebėjo savo energija įsteigti ir sutvarkyti plačiau- 
sias tolimuose kraštuose kolonijas. Ypač užgavo poeto pat- 
tioto vaidentuvę Vasko de Gamos drąsūs žygiai, kai tasai, 


819 


aplenkdamas Audrų iškyšulį, atrado turtingą rytų Indiją 
(Ostindiją). 

Gyvendamas Indijoje ir kovose pats dalyvaudamas, Ka- 
moinsas rašė čia savo nemirštamą poemą. Galop pasiryžo 
grįžti į tėvynę. Bet kely per vandenynus, audrai sudaužius 
laivą, nustojo viso sutaupyto turto, išgelbėjęs kažkaip vien 
tik savo poemos rankraštį. Grįžo 1570 m. į tėvynę nelabai 
kam žinomas, suvargęs, be grašio, kęsdamas neturtą ir čia 
1580 m. mirė. 

Kamoinsas rašė ir lyrinius veikalus: odes, sonetus, elegi- 
jas ir eklogus, kuriuose parodė labai žymų talentą. Rašė ir 
dramas, kurios jam mažiau vyko. Bet pasaulinį sau vardą 
įsigijo savo stebėtinai gražia poema Luziadai, parašyta okta- 
vomis ir sudėta iš 10 giesmių, 9104 eilučių. 

Poemoje apgiedama, kaip drąsus Vasko de Gama atranda 
marėmis kelią į Ostindiją ir, ją portugalams užvaldęs, grįž- 
ta garbingai į tėvynę. Bet aprašinėdamas nepaprastai vaiz- 
džiai ir poetiškai tuos drąsius nuotykius ir žygius, poeta 
mokėjo įpinti į tą pasakojimą visą Portugalijos istoriją, jos 
gyvenimą, gražiausius gamtos reginius, pranašystes apie 
savo tėvynės ateitį ir t.t. Todėl galima pasakyti, kad vyriau- 
sias poemos asmuo ne tiek Vasko de Gama, kiek visa 
portugalų tauta. Pati poema pavadinta Luziadai, kas 
reiškia Luzo ainius; nes sulyg portugalų padavimais, Luzo 
buvęs jų tautos tėvu; nuo jo ir šalis kai kada vadinama 
Luzitanija. 

Poemos turinys, trumpai suglaudus, toks: gana esą be- 
garbinus senovės trojėnų ir romėnų darbus! Luzo sūnų žy- 
giai irgi verti giesmės! Štai Vasko de Gama su savo draugais 
išplaukia drąsiai laivais ieškoti naujo kelio į rytų Indiją ir 
pasiekia Madagaskarą. Olimpo dievai, Joviui pirmininkau- 
jant, susirūpinę tariasi dėl tos drąsios kelionės; pats Jovis, 
taip pat Marsas, bet ypač Venera tam milžiniškam žygiui 
pritaria; Bachas visokiais būdais stengiasi kliudyti, sukel- 
damas tai audras, tai Indijos gyventojus prieš atėjūnus. 

Portugalams vis dėlto pasiseka nukariauti Indijos gyven- 
tojus, kad čia skleisti galėtų Kristaus mokslą pagonių tarpe. 
Tam krikščioniškam darbui vieni dievai pritardami laimina 
ir padeda, kiti kliudo. Galop Luzo sūnums nukariavus Indi- 
ją ir jiems grįžtant garbingai marėmis namo, dievai priešai 


820 


sukelia smarkiausią audrą, ir luzitanai šaukiasi puolę ant 
kelių Išganytojo ir Marijos pagalbos; jų maldas neša ant 
Olimpo Venera, ir šėlstanti audra nurimsta, vis dėlto sudau- 
žiusi kai kuriuos laivus. Vasko de Gama patenka pas Melin- 
dos'salos karalių, kurio vaišinamas apsako savo žygius ir 
savo tautos istoriją. Galop laimingai ir garbingai Vasko 
grįžta į Lisaboną: Poema baigias puikia prakalba į tuomet 
viešpatavusį jauną karalių Sebastjaną. 


Kaip iš poemos turinio, trumpai aipasakoto, matoma, ji 
turi kai Kurį panašumą į Eneidą ir Odisėją. Nemaloniai joje 
užgauna dabartinį poemos skaitytoją nenatūralus krikščio- 
niškos tikybos supynimas su graikų dievaičiais. 


Tačiau tas poemos ydas, anais laikais įprastas, gausiai 
užvaduoja nepaprastai graži, poetinga, palyginimais ir me- 
taioromis turtinga kalba, skambios oktavomis eilės, pui- 
kūs ir majestatingi vaizdai, ypač marių audros reginiai, 
kuriuos pačiam poetui teko pergyventi, audrai suskaldžius 
jo paties laivą. 

Prie gražiausių poemos vietų priklauso nepaprastai poe- 
tingas vaizdas, kaip Venera grįžta į Olimpo kalną II, 22— 
38, graudus pasakojimas apie nelaimingos Inez de Kastro 
likimą III, 119—135, aprašymas baisios ant marių audros 
VI, 70—85. 


Bendrai ir visoje poemoje labai daug grožio, lyriško jaus- 
mo ir patriotizmo. Aprašant puikius pietinių šalių reginius, 
nežinomas salas, palmių girias, supančias mares, Kamoinso 
plunksnos pasiekta neregėto iki tolei varsų turtingumo ir 
grožio. 

XVI amžiaus Portugalija tai stebėtinas reginys, kaip 
maža, nežymi šalis persikeičia į garsią ir turtingą jūros 
valstybę. Energingi Portugalijos jūrininkai, atradę visą 
eilę naujų žemių ir salų Airikoje ir Azijoje, davė pradžią 
kolonialiai mažučio savo krašto galybei. Kai jie atrado trum- 
pesnį jūrų kelią į Ostindiją, kai iš ten pradėta gabenti į met- 
ropoliją begalės prekių ir turtų, Lisabona virto pasauliniu 
prekybos centru. Bet neilgai tęsėsi toji Portugalijos galybė: 
jau prie gyvos poeto galvos pirmieji smūgiai pasiekė jo tė- 
vynę. Aną tai garsųjį Portugalijos laikotarpį ir apgieda savo 
Luziaduose (Os Lusiadas) Kamoinsas. 


Il. Raštai, II 321 


Savo poemą rašė poeta 20 metų su viršum. Už gyvos jo 
galvos ji buvo atspausdinta du kartu. Visuomenė ją priėmė 
gana palankiai; karalius gi ne tik šaltai, bet net jautėsi už- 
gautas patarimais ir atsiliepimais į jo asmenį poemos už- 
baigoje X, 146—156. Poetui mirus poema iš karto įgauna 
didžiausią populiarumą, kartkartėmis perspausdinėjama ir 
verčiama į įvairias kalbas. 3 


ANGLŲ LITERATŪRA 


Angų literatūra viena turtingiausių ir žymiausių pasauly 
literatūrų. Sayo dramatiškais veikalais ji, be abejo, užima 
pirmąją vietą. Bet ir savo lyrika, ypač turtingu epu ji pri- 
klauso prie pirmaeilių pasaulinių literatūrų. 

Anglų kalba, kaip ir pati jų tauta, amžiais sulipo iš gana 
įvairių elementų. Kiek siekia istorija, pirmykščiai Britanijos 
salų gyventojai buvo keltai. Pirmame po Kr. amžiuje, kai 
romėnai nukariavo tą kraštą, keltai jau buvo turėję savo 
gana žymią savotišką kultūrą, savo liaudies giesmes ir epą, 
savo ypatingus giesmininkus poetus, bardais vadinamus, 
kuriuos, kaip ir savo kunigus druidus, aukštai gerbė. 

XVIII amžiuje James Macpherson (1736—1796) sakėsi 
iš tų giesmių išlikusias liekanas surinkęs, apdailinęs ir su- 
vedęs į vieną poemą. Tą poemą jis pavadino Osiano Giesmė- 
mis. Paskesnieji kritikai bent kiek abejoja dėl tų giesmių 
autentiškumo ir mano, kad jos paties Makfersono sukompo- 
nuotos, nors senas jų koloritas ir kalba labai gerai išlaikyta. 

Osianas buvęs keltų bardas iš HI amž. po Kr. Jo giesmių 
turinys — Fino, Osiano sūnaus, kovos už Erino arba Airijos 
laisvę ir nepriklausomybę. Tos giesmės apsuptos kažko- 
kiu liūdesiu ir ilgesiu buvusių garsingų laikų, senų bočių 
meile. Ypač gilus jausmas jaučiama, kai giesmininkui bardui 
šešėliais iš debesų ima vaizduotis žuvę senovės milžinai kar- 
žygiai ir drauge su juo jie liūdi buvusios tautos didybės ir 
garbės. 

Romėnai, pavergę keltus, vis dėlto žymesnės įsravos į jų 
kultūrą neįnešė; ne per ilgai jie čia ir viešpatavo, nes buvo 
priversti atitraukti savo legionus, kad apgintų savo imperi- 
ios sienas nuo germanų antplūdžio. 


322 


Penktame amžiuje keltus užpuola germanų šaka anglo- 
saksai, nustumdami keltus į vakarų ir šiaurės kalnus, t.y 
į Valiją ir Škotiją, arba susimaišydami su pasilikusiais 
vietoje. Anglosaksai, nors tuomet dar neturėjo savo rašytos 
literatūros, bet jau buvo pasigaminę savo karžygiškų ir 
mitologiškų giesmių, kurios labai primena Skandinavijos 
giesmininkų, skaldais vadinamų, giesmes. 

Seniausias ir anglosaksų kalbos, ir jų literatūros rašytas 
paminklas, iš VIII amžiaus pradžios išlikęs, tai giesmė apie 
karžygį Beovulją. Jos turinys toks: danų karalius Grot- 
garas pastatė puikiausius rūmus, kuriuose naktimis rengia 
pokylius. Bet vieną naktį marių milžinas nužudo 30 danų ir 
velka juos į savo bedugnes. Nuo to laiko nei vienas danas 
neišdrįsta lankyti tų rūmų. 

Tada atvyksta iš Žuvėdijos jaunas karžygis Beovulfas ir 
baisingoje kovoje nužudo marių milžiną. Už sūnaus mirtį 
keršija marių milžino motina, bet Beovulias nukovia ir ją, 
pasinėręs į marių bedugnes. Gausiai apdovanotas jaunas 
karžygys ilgai ir laimingai valdo danų šalį. Jau susilaukus 
žilo plauko, jam dar tenka kovoti ir nugalėti ugnies slibiną. 
Po tos pergalės jisai neužilgo miršta. 

Nuo VI amž. pradeda Britaniją lankyti misionieriai, ir 
VII amžiuje anglosaksai daugumoje priima krikščionių ti- 
kėjimą. Tada atsiranda pas juos nauja tvėrybos rūšis: šven- 
tos legendos, eilėmis sudėtos. Jų turinys semta arba iš Se- 
nojo Testamento, arba imta iš šventųjų gyvenimo. Bet tose 
legendose dar daug mitologinės priemaišos, daug karingos 
kovų dvasios; ypač jose matosi marių ir jomis kelionių 
pamėgimas. E 

Tos rūšies legendų rašytojas poeta buvo Kedmonas, vie- 
nuolių broliukas, kurį mini teologas Beda Venerabilis (672— 
735), kaip ypatingai aprūpintą giesmės dovana. 

Dar garsesnis už jį buvo Kinivulias, kurio parašyta žino- 
mos legendos giesmės apie Kristų, apie š šv. Julijoną kankinę, 
apie šv. apaštalų likimą ir galop apie šv. Eleną, Konstantino 
imperatoriaus motiną, atradusią šv. Kryžiaus medį. 

Kai kurių manoma, kad kūriniai apie Feniksą ir Judytę, 
maždaug iš to paties laikotarpio, irgi Kinivulfo rašyti. Fenik- 
Sas — paukštis, kaip išvardintame veikale apgiedama, gyve- 
nas tolimuose rytuose; vieną kartą į tūkstantį metų Feniksas 
ije iii EE E 


323 


kraunąs lizdą aukštos palmės viršūnėje iš kvepiančių lapų ir 
jame save susideginąs, o iš ugnies dar gražesnis ir vėl jau- 
nas išlekiąs. 

Nuo VIII amž. anglų šalį ima užpuldinėti marių bastū- 
nai — piratai iš Norvegijos, Žuvėdijos ir Danijos, bendrai 
vadinami danais. Dažniausiai ieškodami tik grobio prisiplėš- 
ti, jie baisiausiai naikino anglų šalį, degino butus, plėšė baž- 
nyčias, sodžius; trumpą, rods, laikotarpį buvo danai net 
užvaldę Britanijos rytų dalį ir čia įsigyvenę. 

Anglų karalius Alfredas Didysis (871—901), vienas ge- 
riausių ir rūpestingiausių valdovų, labai daug padarė ne 
tik šalies apsigynimui, sutvėręs rimtą kariuomenę, stiprų 
laivyną ir išvijęs plėšikus,-- jisai pakėlė irgi šalies kultūrą ir 
apšvietimą; sutvarkė teisdavystę, daug svarbių veikalų mo- 
ralio, istoriško ir filosofiško turinio išvertė iš lotynų kalbos 
į anglosaksišką ir teisingai laikomas anglosaksiškos prozos 
tėvu. Nuo jo prasideda ir vadinamoji Saksų Kronika; jo 
raštais ir vertimais užsibaigia pirmasis anglų literatūros 
periodas. 


ANTRASIS PERIODAS 


Paskutiniam anglosaksų karaliui Eduardui Išpažintojui 
1066 m. mirus, diduomenė buvo išsirinkusi karalių iš savo 
tarpo, bet Normandijos hercogas Vilius, su stipria kariuome- 
ne persikėlęs į Britaniją ir kruviname mūšy ties Hastingsu 
nugalėjęs naujai išrinktą karalių, pats užėmė jo sostą. Nuo 
to laiko per pusantro šimto metų prancūziška kalba su prie- 
maiša senosios normandų kalbos tapo diduomenės ir karališ- 
ko dvaro kalba. 

Anglosaksų kalba dabar buvo tik liaudies vartojama; 
pati anglosaksų literatūra, bent rašytoji, ilgam laikui sut- 
rukdyta. Laikui bėgant tuodvi kalbi: anglosaksiška su kel- 
tiška priemaiša ir prancūziška su normandiškai daniška 
priemaiša Britanijoje susiliejo, susikristalizavo į vieną ir 
pasidarė dabartinė angliškoji kalba. 

Normandy dinastijai įsėdus anglų sostą, kartu su prancū- 
zų kalba platinosi Britanijoje ir prancūzų literatūros įsrava: 
senovės bardų ir skaldų vietą užėmė nauji giesmininkai, 


324 


ministreliais vadinami, kurie savo baladėse apie karžygius 
milžinus bent kiek įnešė prancūziško meiiės elemento, nors 
tų baladžių tonas liūdnas ir rūstus ir tuo žvilgsniu nedaug 
kuo skiriasi nuo anglosaksiškų skaldų giesmių. 

Iš to laikotarpio, kai naujoji anglų kalba dar nebuvo galu- 
tinai susiformavusi ir nusistovėjusi, kai pirmykštis anglo- 
saksų elementas joje dar buvo labai žymus, paeina iš XII 
amž. įdomus veikalas, svarbus ypač kalbos žvilgsniu, para- 
šytas vienuolio augustijono Ormo, sudėtas iš 20 000 eilučių. 
Jame atpasakojama Kristaus ir apaštalų gyvenimas, prisi- 
laikant Evangelijų. Veikalas paprastai vadinamas Or- 
mulum. 

Panašaus religinio turinio kūrinių iki XIV amž. buvo ir 
daugiau. Kai kurių poetinė vertė buvo aukštesnė už Ormu- 
lum. Jų autoriai dažniausiai buvo dvasiškiai kaip Rolle, 
Langland ir kiti. 

Nuo XIII amž., greta religinio turinio veikalų, po prancū- 
zų įtaka pradeda atsirasti pasaulinio rašyto epo tvarinių. 
Juose arba minimi senovės vikingų (didžiavyrių) laikai, 
arba atpasakojama istoriškų asmenų nuotykiai, arba ap- 
giedama tokie atsitikimai, kaip kryžiaus karai ir kovos su 
netikėliais. Tos rūšies kūriniuose dažniausiai minimi karalius 
Artūras, Havelotas, netekęs tėvo sosto ir po daugelio prie- 
puolių ir kovų jį vėl atsiėmęs, Rolandas, Karolio Didž. pala- 
dinas, Varvikas, slibino milžino nugalėtojas, Ričardas Liū- 
taširdis, prancūzų literatūroje minimas Lanselotas, Tristra- 
mas ir kiti. i 

Iš tų visų karžygiškų pasakojimų gražiausias, poetiškiau- 
sias ir populiariškiausias buvo romansas apie Serg (poną) 
Gaveiną ir žaliąjį raitelį, kursai perneša klausytoją į seno- 
vės keltų pasakų sagų stebuklingą sritį. 

Tame romanse, eilėmis rašytame, pasakojama apie Gavei- 
ną, skaistų ir be ydos raitelį. Romanso autorius — nežino- 
mas, bet tai buvo tikras iš Dievo malonės poeta. 

Rodos, bus to paties autoriaus dar trys, irgi nemažos 
poetiškos vertės kūriniai: a) Perla, kurioje jautriomis eilė- 
mis tėvas apverkia dukters mirtį; b) Skaistybė ir c) Kant- 
rybė. ; i 

Bet didžiausiu antrame anglų literatūros periode rašytoju * 
Teikia, be abejo, laikyti Čoserį. 


325 


Geoffrey Chaucer (1340-—1400), vynų pirklio sūnus, gimė 
Londone. Jau 16 metų amžiaus jaunikaitis pateko pažu prie 
karališko dvaro. Dalyvavo kare prieš prancūzus, jų buvo 
paimtas į nelaisvę ir paskui paleistas. Trijų iš eilės anglų 
karalių tai globojamas, tai-pašalinamas, mirė ir palaidotas 
Londone. 

Savo literatiško veikimo pradžioje Čoseris, sekdamas 
truverų ir trubadūrų pavyzdžiais, rašė balades ir meilės 
giesmes. Paskui, kaip anglų pasiuntinys, du kartu aplankęs 
Italiją, pamėgo Dantę, Petrarką, ypač Bokačą, bet jų pa- 
vyzdžiais vergiškai nesekė. Tuomet parašė: Troilas ir Kri- 
zeidė, Paukščių parlamentas, Garbės rūmai. Pastarame 
veikale pravedama ta mintis, kad dailė ir menas žmogų 
pakelia aukščiau gyvenimo prozos, suteikia jam laimės ir 
garbės, nors ir neieškotų jis tuščios garbės. 

Bet geriausias Čoserio veikalas, kuriame jo talentas to- 
buliausiai pasirodė, tai Kenterberio pasakojimai. Jų turinys 
toks: Gražią pavasario dieną, kuomet gėlės žydi, paukš- 
čiai čiulba, susirenka viešbuty ties Londonu keliauninkų 
draugija, nutarusi pasimelsti Kenterbery prie šv. Tomo 
Beketo karsto. Draugija susideda iš įvairiausio plauko 
žmonių, skaičiumi 29 asmenys. 

Pirmiausia autorius duoda puikią ir gyvą jų charakte- 
ristiką: čia matome garbų raitelį, kursai kariavo prieš 
netikėlius, jo sūnų, gyvumo kupiną jaunikaitį, rimtai išla- 
vintą priorisą, puikiai kalbančią prancūziškai, vienuolius, 
kuriuose labai maža vienuolio dvasios, savimi patenkintą 
pirklį, moteriškę, turėjusią penkis vyrus, gudruolį juristą, 
kleboną, Oksfordo universiteto studentą, vaišingą ir mėgs- 
tantį gerai pavalgyti dvarponį ir kt. . 

Ta maldininkų draugija, kad nenuobodžiautų ir links- 
miat laiką praleistų kelionėje, savitarpy pasižada, kad 
kiekvienas iš jų dvi istorijas eidamas ir dvi kitas grįžda- 
mas iš Kenterberio visiems papasakos iš savo pergyvenimo 
Tuo būdu turėjo susidaryti nemažas pasakojimų skaičius; 
tačiau autorius jų surašė vos 24. 

Kaip iš turinio matosi, Kenterberio pasakojimai turi kai 
kurį panašumą į Bokačo Dekameroną. Tačiau sulyginus 
tuodu veikalu, vis dėlto pasirodo Čoserio Pasakojimai aukš- 
tesnės vertės ir gilesnio talento kūrinys: Bokačo asmenys 


826 


priklauso prie vieno visuomenės luomo, Čoseris išveda 
visą galeriją įvairiausio luomo, sluoksnio, amžiaus, lyties 
žmonių. Jų -pasakojimai kiekvienas atatinka tai visuome- 
ninei padėčiai, kuriai pasakotojas priklauso, ir vienas pasa- 
kojimas su kitu nuosekliai rišasi. Pavyzd., moteriškė pa- 
sakoja juokingą novelę apie moterų norą valdyti, raite- 
lis — romantinę istoriją, amatininkas — linksmus, bent 
kiek riebius anekdotus ir t. t. 

Bendrai imant, pasakojimai labai įvairūs: čia rimti, čia 
juokingi, retai nepadorūs, visados švelnūs ir pilni angliško 
jumoro, nors gal nėra juose tiek elegancijos ir tiek gudriai 
sąmojingų išsireiškimų kaip pas Bokačą. 

Pasakojimų eilės — lengvos, stilius — poetiškas. Ne be 
reikalo anglai laiko Čoserį savo literatūros tėvu. 

Kaip pirmame taip ir antrame anglų literatūros periode 
turtingiausiai išsivystė epas. Kitos literatūros rūšys, kaip 
lyrika ir drama, mažai kuo pasižymėjo. Lyrika, kaip jausmo 
pasireiškimas, vos tik XIII amž. pradžioje ima aiškiau pa- 
sirodyti; buvo tai religinio turinio giesmės, daugiausia šv. 
Marijai pavestos. Paskui atsiranda ir pasaulinio pobūdžio 
giesmės, kurias pavadintumėme dainelėmis. 

Čoserio laikais bent kiek žymesnis lyrikas buvo Laurence 
Minot, kursai rašė patriotiškas giesmes, garbindamas ang- 
lų pergales, kariaujant prieš prancūzus. 

Dramatinių kūrinių užmazga ir pirmieji toje srity bandy- 
mai pas anglus nesiekia anksčiau XIII amžiaus ir, kaip 
bemaž visoje Europoje, taip ir Anglijoje išsivystė iš baž- 
nytinių apeigų: misterijų, miraklių (stebuklų) ir morališkų 
pamokymų. Tiktai nuo XVI amž. tos rūšies kūriniai pradeda 
virsti pasaulinio pobūdžio veikalais ir iš bažnyčių persi- 
kelti į viešas aikštes ar privatinius rūmus. 

Pirmosios žymesnės pasaulinio turinio dramos siekia vos 
XVI amžiaus pradžios. Iš geriausių dramatinių rašytojų, 
kurie tvėrė pirm Šekspyro ir pačiam Šekspyrui bent iš 
pradžių buvo pavyzdžiu, galima nurodyti Marlowe, pa- 
rašiusį dramas: Žydas iš Maltos, Daktaras Faustas, Edu- 
ardas II. 


327 


TREČIASIS PERIODAS 


Nuo XVI amž. prasideda naujasis literatūros periodas, 
kursai tęsiasi iki mūsų laikų ir sudaro tą nepaprastai tur- 
tingą laikotarpį, kuriame su mažomis išimtimis niekados 
netrūko didžių talentų, net genijų, ir kursai anglų litera- 
tūrą neginčijamai daro turtingiausiąja pasauly literatūra. 

Pradžioje prie jos atgaivinimo nuo Čoserio laikų prisidėjo 
renesansas ir humanizmas. Italijoje renesansas pasireiškė 
nuo XIII amž., kai ten pradėta su ypatingu pamėgimu stu- 
dijuoti romėnų klasikai. Bet gilesnės klasikų studijos ir 
platesne srove humanizmas ėmė ypač tuomet plėstis, kai 
turkams nukariavus Konstantinopolį (1453 m.) ir-pavergus 
graikų kraštą, Graikijos inteligentai pabėgėliai pasklido 
po vakarų Europą ir išnešiojo rimtesnį senovės graikų kla- 
sikų pažinimą. 

Tačiau humanizmas, aukštai vertindamas senovės graikų 
klasikus, dalinai užsikrėtė ir jų antiška pagoniška pasaulė- 
žiūra, jų dvasia. Ta nauja dvasia kai kur pasireiškė laisva- 
manyste, religiniu atšalimu, nepalankiu katalikų Bažny- 
čiai; germanų gi šalyse ir Anglijoje privedė prie visiško 
atskilimo nuo Romos. 

Bet literatūroje humanizmas vis dėlto prisidėjo kaip kitur, 
taip ypač Anglijoje, prie žymaus jos atgimimo. To atgimimo 
pradžia XVI amžiuje pasireiškė lyrikoje ypač italų sonetų 
sekimais. Wyatt ir ypač Piane (1554—1586) daugiausia 
ir rašė meilės sonetus. 

Žymesnis už tuodu buvo Edmund Spenser (1553—1599), 
kursai rašė ne tik sonetus, eklogus, idiles, bet irgi išleido 
didžios svarbos alegoriškai karžygišką epą Deivių Karalieng 
(The Faerie Queene) iš VI knygučių, parašytą lengvomis 
ir skambiomis eilutėmis; apgieda poeta įvairias karžygių 
ir herojų dorybes; centraliniai asmenys — Artūras, krikš- 
čioniško raitelio pavyzdys, ir Glioriana, kurioje reikia su- 
prasti karalienę Elžbietą. Laikotarpy nuo Čoserio iki Šeks- 
pyro Spenseris — didžiausias rašytojas. 

William Shakespeare (1564—1616). Didžiausias dramų 
rašytojas ne tik Anglijoje, bet ir visame pasauly — Šeks- 
pyras, kurio tvėryboje drama pasiekė savo apogėjaus. Gimė 
Šekspyras netoli Warwick'o Stratfordo miestely ant Ąvono 


828 


upės. Buvo gana pasiturinčios šeimynos ir aukštesnės kil- 
mės. Iki šiol klausimas nėra galutinai išrištas, ar Šekspyras 
buvo katalikas, ar anglikonų tikėjimo. Tėvams netekus 
savo turtų, jaunas Vilius 18 metų amžiaus vedė žmoną 
aštuoniais metais už save vyresnę. Po ketverių metų bendro 
skurdaus gyvenimo, palikęs vaikus ir žmoną, Šekspyras 
nuvyko į Londoną ieškoti laimės. 

Londone Šekspyras, prisiplakęs prie artistų lošikų trupės, 

ėmė lošti pats scenoje, o vienkart ir perdirbinėti senus 
dramatinius kitų veikalus, juos patobulindamas ir daugiau 
pritaikindamas scenai. Laikui bėgant pradėjo mėginti sa- 
varankiškai rašyti dramas, semdamas turinį iš senų kro- 
nikų. Galop toje srity pasiekė aukščiausią laipsnį kaip ne- 
paprastas genijus. 

Ir kaip dramų rašytojas, ir kaip vaidila įgijo jau prie 
gyvos galvos ir didį vardą, ir nemažą turtą. Tada sugrįžo 
į savo gimtinį miestelį, kur ir pasimirė. 

Šekspyras rašė tragedijas, dramas ir komedijas. Visose 
tragedijose, kurias tvėrė jau subrendęs, parodė stebėtiną, 
genialų dailės supratimą, įvairiausių žmonių būdo ir jų 
psichikos stačiai intuicinį pažinimą, turtingiausią tvėrybo- 
je vaizduotę ir vienkart natūrališkumą, galop labai gilų 
protą, kursai iškėlė kai kur savo veikaluose tokius klau- 
simus, kuriems ir šiandieną žmonija nėra davusi atsakymo, 
išrišimo. 

Pirmoji iš originalių Šekspyro dramų Titas Andronikas 
nieku ypatingai dar nepasižymi: per daug joje kruvinų sce- 
nų. Senų dramatinių veikalų vykęs perdirbinėjimas ir jų 
patobulinimas vis dėlto rodė Šekspyro šioj srity gabumus. 

Tikras jau talentas, nors dar be geniališkumo žymių, 
jau matosi antrame Šekspyro tvėrybos periode, kai pasirodo 
tokios jo dramos, kaip štai Romeo ir Julija — meilės tra- 
gedija, Venecijos pirklys, Vasaros nakties sapnas ir kitos. 

Paskui eina ištisa ilga istoriškų dramų eilė, kuriose kaip 
kokiame veidrody matoma gyvai visa bemaž anglų istorija 
ir svarbesnieji momentai iš romėnų praeities. Pradedant 
nuo palyginti silpnesnės dramos Henrikas VI, Šekspyro 
talentas kas kartą auga ir bręsta, iki dramose Ričardas II 
ir Henrikas IV pasiekia savo tobulumo. Dramoje Henrikas V 

ekspyras pasirodo didžiu patriotu. 


329 


Iš anglų istorijos Šekspyro parašyta dešimtis dramų; 
kitos istoriškos jo dramos, kaip Kariolanas, Julius Ceza- 
ris, Titas Andronikas perstato romėnų praeitį. 

Trečiame savo kūrybos periode Šekspyro genijus pasiekė 
savo aukščiausią laipsnį. Tame laikotarpy Šekspyras rašo 
giliausias, pasaulinės reikšmės, tragedijas: Hamletą, Julių 
Cezarį, Otelą, Makbetą, Karalių Lyrą (Lear). 

Tos tragedijos tur būti niekados nenustos savo aktua- 
lumo ir vertės. Čia geniališkai Šekspyro nupiešti tipai: 
analitikas, be tvirtos valios filosoias Hamletas, pavyduolis 
Otelas, karalius kentėtojas, dukterų apleistas Lyras, iš- 
didus ir savo išaukštinimui aukojąs sąžinę Makbetas, iš- 
tikima ir nelaiminga Dezdemona, išdykusi Kleopatra ir daug 
kitų asmenų pasiliks amžini visiems laikams ir tautoms 
meno šedevrai: taip jie natūralūs ir vienkart didingi, saky- 
tum, pačios gamtos tvariniai. 

Tose minėtose tragedijose matosi ne tiktai subrendęs ir 
prityrimo kupinas Šekspyro genijus, bet ir jo palinkimai 
vėlesniame amžiuje prie pesimizmo ir gilaus susimąstymo 
gyvenimo klausimais. 

Hamletui, danų karalaičiui, pasirodo nužudyto tėvo še- 
šėlis-dvasia ir reikalauja atkeršyti. Hamletas sužino, kad 
tėvo mirties kaltininkai — tikra jo motina Gertrūda ir jo 
dėdė; bet uždavinys atkeršyti jam pastatyta neišpildomas, 
virš jo jėgų: viską subtiliai analizuojąs, giliai suprantąs, 
viską nuodugniai apsvarstąs,— valios srity jis bejėgis, 
šaltas, pasyvus, kursai gali veikti tik retais stipraus impulso 
momentais, pav., kai nukauna karalių. Negalėjimas savęs 
priversti veikti yra jo dvasinių kančių šaltinis. Iš to plaukia 
ir jo nusivylimas, ir savimi, ir žmonėmis, kursai galų gale 
priveda jį prie žuvimo. 

Tragedijoje Julius Cezaris idealistas Brutas nori gel- 
bėti puolančią romėnų respubliką, jos dorą ir laisvę; žudo 
Cezarį kaip tos laisvės priešą, nors jame mato nepaprastai 
išmintingą valdovą ir nors tai jam artimas draugas. Paskui 
mato, kad jo auka nepasiekė tikslo; sąžinės graužimas, 
mylimos jo žmonos Porcijos mirtis, o paskui ir jo paties 
mirtis tai bausmė ir pasekmė susipynusių įvykių; tame ir 
veikalo tragizmas. 

Tragedijoje Otelas, velnias, ne žmogus Jagas iš keršto 


830 


įkalba Otelui maurui, Venecijos vadui, kad jo žmona Dez- 
demona jam esanti neištikima. Otelas baisiai myli savo 
žmoną, bet pavydus, įtarimais kankinamas, galop ją nu- 
žudo; sužinojęs nekaliai įą nužudęs, patsai nusižudo. 

Vienas tragingiausių Šekspyro veikalų — Makbeto tra- 
gedija. Karaliaus Dunkano giminaitis, jo pasiųstas prieš 
sukilusius Škotijos tanus (didikus), Makbetas juos nugali, 
bet po laimingo mūšio sutinka raganas, kurios jam prana- 
šauja karališką sostą ir kad nei kalavijas, nei nuodai jam 
nepavojingi, iki nepasijudins iš vietos Birnamo miškas. 

Dunkanas karalius atvyksta pas Makbetą viešėti. Tada 
Makbetui ir jo išdidžiai žmonai kyla pagunda, o paskui pasi- 
ryžimas karalių nužudyti ir jo sostą paveldėti. Nakčia prieš 
nužudymą Makbetą apima baimė, bet girdi jis skambutį, 
kuriuo ledi Makbet duoda vyrui ženklą, kad svečiai ES 
ir tasai išpildo savo kruviną sumanymą. 

Makbetas tampa karaliumi, bet nužudyto dvasia perse- 
kioja jį net per puotą, o jo žmona, sąžinės kankinama, kas 
naktį somnambulizme pradeda vaikščioti su žvake po kam- 
barius, kaip vaikščiojo aną nelaimingą žudynių naktį, ir 
kartoti žodžius, kurie išduoda jos nusikaltimą. 

Vienas iš Makbeto priešų pakelia maištą ir su stipria 
kariuomene artinas prie jo sostinės. Eidamas per Birnamo 
mišką, liepia kiekvienam kareiviui nusilaužti po didelę ša- 
ką ir nešti ją prieš save, kad tuo būdu paslėpus savo skaičių. 
Makbetui besirengiant atremti priešą, moterų šauksmas 
jam praneša staigią žmonos mirtį, o nusigandęs kareivis 
šaukia, kad artinasi prie sostinės nusileidęs nuo kalno 
Birnamo miškas. Įvyksta trumpa kova, Makbetas žūna, 
jo kruvinoji galva, ant durtuvo pamauta, pasirodo nešina, 
linksmai šaukiant sukilėliams „valio“ naujam karaliui. 

Greta tragedijų ir dramų, kuriose gana tankiai dides- 
niam tragizmo efektui pasitaiko komiškos scenos, rašė Šeks- 
pyras ir komedijas, kuriose jo genijus ne menkesnis pasi- 
rodo kaip ir tragedijose. Prie žymesnių jo komedijų pri- 
klauso: Kaip jums patinka, Moterų šposai arba Linksmos 
Vindzoro kūmutės, Daug lerrmo dėl nieko ir kitos. | 

Venecijos pirklys — drama, kurioje komiškos ir tragiškos 
Scenos lygiagrečiai supintos. Yra tai viena geriausių tos 
rūšies dramų, Šekspyro sutvertų, kurioje tipiškai nupieš 


431 


tas šykštus, keršto ir užsispyrimo kupinas senas žydas 
Šailokas. Skolindamas tris tūkstančius aukso dukatų Ve- 
necijos pirkliui Antonijui, kaip garantijos jis reikalauja į 
sutartį įrašyti, galėsiąs išpjauti savo skolininkui mėsos 
svarą, iš kur jam pasinorės, jei savo laiku nebas grąžinta 
skola. 


Iš komiškų tipų geriausiai Šekspyro nupiešta Džonas 
Falstafas, išvestas jo komedijoje Moterų šposai ir pakarto- 
tas dar keliose kitose jo dramose. Falstaias — tipingas 
senos, linksmos, girtos Anglijos iš XVI amž. pabaigos 
atstovas, iš tų laikų, kai gerdavo apie šimtą rūšių įvairių 
vynų, storpilvis, kurs nebeatsimena, kiek jau praėjo laiko, 
kada jis dar galėjo matyti abudu savo keliu. Jisai nepatai- 
somas melagis, nesąžiningas, bailus, akyse pataikūnas, už 
akių išjuokiąs, raitelis be savigarbos ir doros, tačiau mėgs- 
tąs girtis ir lošti džentelmeno rolę. Lenkų literatūroje tą 
tipą labai primena Senkevičiaus Zagloba. 


Yra dar tokių Šekspyro dramų, vėlesniame amžiuje ra- 
šytų, kur ne tiek tipiški asmenys veikia, kiek žiūrėtoją ir 
klausytoją žavi jautri lyrika, gražios grupių scenos, puikūs 
gamtos reginiai, hevaržoma realiu gyvenimu vaizduotė, 
nešanti į svajonių sritis. Prie tokių dramų priklauso: Kaip 
jums palinka, Vasaros nakties sapnas, Audra, Ciinbelinas. 


Anglų drama Šekspyro tvariniuose pasiekė aukščiausį 
laipsnį. Šekspyro veikalų studijos ir tyrinėjimai sudaro 
ištisą specialią ir turtingą literatūrą, kuri ir šiandieną auga 
naujomis kritikomis, naujais aiškinimais. Nesenėjančio, 
nemirtingo Šekspyro tvarinių pasisekimas slepiasi nuosta- 
biame jo veikalų realizme, psichologinėje jo veikėjų tikre- 
nybėje, giliame jų būdo analize, galop jo didvyrių pasau- 
liniame maštabe taip, kad jie visiems amžiams ir visoms 
tautoms lygiai suprantami. 


Kadangi Šekspyro veikaluose matosi ne tiktai įgimto 
genijaus, bet irgi daug gilaus mokslo, tai kai kurių kritikų 
nuomone, tikruoju veikalų autoriumi buvęs labai mokytas to 
laikotarpio kancleris Bekonas, kursai, užimdamas aukštą 
vietą, nenorėjęs savo tikru vardu pasireikšti; mat artisto 
ir dramų rašytojo pašaukimas tuomet neaukštai buvo ver- 
tinamas; sunku esą tikėti, kad Šekspyras, mažai mokytas, 


832 


būtų galėjęs turėti tokią daugybę žinių iš visų mokslo sri- 
čių, kokia matosi Šekspyro veikaluose. 

Prie Šekspyro genijaus ypatybių dar reikia pabrėžti ir 
tą, kad jisai savo tvariniuose niekuomet nepasikartoja kaip 
gamta: vis nauji tipai, naujos veiksmo apystovos, nauja su- 
dėtis. Prie Šekspyro tvėrybos ydų, nuo kurių nėra luosi 
žmogaus darbai, reikia priskaityti jo kai 205 mėgiami 
dviprasmiai nepadorūs sakiniai. 

Šekspyras prie savo gyvos galvos ie didelį pasise- 
kimą ir. populiarumą; pats Elžbietos karalienės dvaras 
jį aukštai vertino ir lankė, jo dramatiškus veikalus lošiant. 
Bet neužilgo prasidėjo prieš Sekspyrą ir bendrai prieš teatrą 
kalvinų puritonų kova kaip prieš nuodėmingą pramogą. 
Bent kiek vėliau įsivyravęs Europoje pseudoklasicizmas 
visai bemaž užmiršo Šekspyrą. Tik XVIII amžiaus gale 
nuo Lesingo laikų, o ypač XIX amžiuje pradėta giliau 
suprasti ir aukštai vertinti Šekspyro genijus ir jo vei- 
kalai. 

Žuvus nelaimingam Karoliui karaliui ir Konseli pa- 
ėmus valdžią į savo rankas, įsivyravęs Anglijoje purito- 
nizmas Bamas teatrą ir griežtą paskelbė kovą prieš dailę 
ir meną, kaipo velnio padarą pramogą. Nežiūrint to vis 
dėlto ir puritonų tarpe atsiranda poeta, kursai XVII amžiu- 
je priklauso prie žymiausių; tai Jonas Miltonas, puritonų 
idealizmo dainius. 

Jonas Miltonas (1608—1674) gimė Londone iš pasiturin- 
čių miestelėnų, kurie pasirūpino jam duoti rimtą, mokslišką 
išsilavinimą; bet patys išsižadėję katalikų tikėjimo, išauklė- 
jo ir sūnų puritonų dvasioje. Baigęs Kembridže universitetą 
ir savo rimtesniam išsilavinimui aplankęs Italiją ir kai 
kurias kitas šalis, Miltonas kalbėjo lotyniškai ir itališkai 
lygiai laisvai kaip ir angliškai. 

Žymus Miltono poetiškas talentas pasireiškė gana anks- 
tybuose jo plunksnos mėginimuose, ypač jo elegijoje Ly- 
cidas, draugui mirus parašytoje. Bet iškilus anglų revo- 
liucijai, Miltonas, per daug karštai ir aktingai joje dalyvau- 
damas prieš karalių Karolj, kaip Kromvelio sekretorius, 
buvo visai pamiršęs poeziją. Rašė tame laike Defensio pro 
Populo Anglicano, pateisindamas karaliaus nužudymą. 

Karoliui II įsėdus anglų sostą ir nurimus revoliucijai, 


833 


Miltonas jau apysenis grįžta prie poezijos ir rašo geriau- 
sius savo veikalus. 

Šeimyniškame gyvenime Miltonas nebuvo laimingas, 
vedęs tris kartus. Su pirmąja žmona nesugyveno; jo dukte- 
rys irgi nekaip tėvą gerbė. Bet didžiausia Miltono nelaimė 
buvo ta, kad jisai nuo 1652 metų apako. 

Poezijos žvilgsniu geriausias Miltono veikalas Paradise 
Lost (Nustotas rojus), parašytas nerimuotomis baltomis, 
bet skambiomis ir dailiomis eilėmis. Poemoje iš 12 giesmių 
apgiedama piktų angelų sukilimas prieš Dievą Liucipieriui 
vadovaujant. 

Satana nenori nusilenkti prieš Dievo Sūnų ir savo puiky- 
bėje pakelia danguje maištą. Dvi dieni tęsiasi etero pa- 
dangėse kova tarp gerųjų ir piktųjų dvasių. Tiktai trečią 
dieną, paėmus vadovauti Kristui, kurs užėmė vietą sužeisto 
arkangelo Mykolo, Satana su savo šalininkais lieka nu- 
gramzdintas pragaran į kančių vietovę, kur amžina tam- 
suma ir smilkstanti ugnis. Bet ir tada išdidus Liucipieris 
nepasiduoda, pasiryžęs tęsti kovą prieš Dangų vyliumi. 

Atsipeikėjęs bedugnėse ir sužadinęs prie keršto kitas pik- 
tąsias dvasias, Satana skrysta per tamsybes ir jų gale su- 
tinka nuodėmę ir mirtį, kurioms į nelaisvę pasižada atiduoti 
naują Dievo tvarinį — žmogų. Kely dar jis sutinka Chaosą. 
Galop Satana pasiekia naujai sutvertą pasaulį, o jame 
pirmuosius laimingus žmones, kurie ramiai ilsėjosi, ties jų 
kojų gulint liūtams, rainiams ir panteroms. 

Regint pirmųjų tėvų laimę prisiminė Satanai jo paties 
prarasta laimė, ir pagailo jam žudyti žmogaus laimę; bet tai 
buvo trumputė valandėlė; dabar, tarė sau, mano laimė — 
naikinti kitų laimę, keršijant Sutvertojui jo tvariniuose. 

Nežiūrint Gabrielio ir Rapolo arkangelų globos, vis dėlto 
pasiseka Liucipieriui pirma Ievą, o paskui ir Adomą sugun- 
dinti ir atvesti- prie nupuolimo, už ką abudu tampa išva- 
ryti iš rojaus. 

Miltono Nustotas rojus turi daug panašumo į Dantės 
Dieviškąją Komediją. Ir vienoje, ir antroje poemoje veiksmas 
eina danguje, pragare ir žemėje; abiejose poemose kalbama 
apie sielos išganymą, apie pikto ir gero klausimus. Yra 
ir kitų panašumų. Tačiau esama ir žymių skirtumų tarp šių 
veikalų: pas Dantę, ypač pragaro aprašyme, daug reališko 


834 


elemento, tuo tarpu kaip pas Miltoną viršija nevaržoma 
vaizduotė, kuri nieko bendro neturi su realia tikrenybe. 
Dieviškąją Komediją sutvėrė gilus katalikų tikėjimas, Nu- 
stotas rojus tai protestantizmo padaras, ı nuo kurio dvelkia 
kažkoks rūstus šaltis. 

Miltono poemos vienodumui nemažai kenkia kartais per 
ilgos lyriškos vietos ir pasakojimų nukrypimai (digresijos). 
Vis dėlto kai kurios vietos stebėtinai gražios ir poetingos, 
kaip štai: pragaro ir chaoso vaizdai, nekalta pirmųjų tėvų 
idilė, himnas į šviesą ir t. t. 

Poemos stilius visai atatinka jos aprašomiems asmenims 
ir momentams: vietomis jisai patetingai iškilmingas ar 
jautrus, vietomis gi švelnus ir lengvutis. Liucipieris ir savo 
nupuolime vaizduojamas nepaprastai išdidus, ir savo užsis- 
pyrimu ir ištverme baisus ir didingas. 

Poema baigiasi tuo, kad pirmieji tėvai, po nupuolimo 
susipykę, galop susitaikina: Adomas, Dievo pašalintas iš 
rojaus, bevilty šaukiasi mirties. Ieva nori jį paguosti ir nu- 
raminti, bet Adomas rūsčiai ją atstumia. Tada verkdama 
puola ji ant kelių sakydama: „tu nusidėjai prieš Dievą, 
aš — prieš Dievą ir tave“. Adomas, jos ašaromis sugriau- 
dintas, atsako: „kelkis, Ieva! gana tarpusavių priekaištų 
ir. barnių! Neškime bendrais pečiais nelaimės naštą, o mei- 
lėje rasime paguodą“. 

Antroji Miltono poema Paradise Regained (Atvadiustas 
rojus), Mesijo atsiuntimas ir žmogaus atpirkimas, parašyta 
vėliau, žymiai silpnesnė už Nustotąjį rojų. 

Paskutinis Miltono veikalas, parašytas senatvėje, tai 
drama Samsonas kariautojas. Toje dramoje nepaprastas 
Miltono talentas, kurį laiką tartum nusilpnėjęs, vėl atgau- 
na savo jaunas jėgas. 

Puritonų respublika išliko Anglijoje tiktai vienuolika metų 
ir, josios diktatoriui Kromveliui mirus, grįžo viešpatavusi 
Stiuartų dinastija. Karolis II įsėdo anglų sostą, o nuo įo 
viešpatavimo Anglijoje įsigali prancūzų pseudoklasicizmo 
pakraipa. Puritonų religinį suvaržymą ir rūstų skepticizmą 
pamaino palaidas gyvenimas, ištvirkimas, noras links- 
mintis. 

Tas pseudoklasičizmo periodas, prasidėjęs nuo XVII amž. 
Pusės, tęsiasi iki XVIII amž. pusės; jį pakeičia romantizmo 


35 


pakraipa, suteikusi literatūrai daugiau gyvybės i ir tautiško, 
iš liaudies pasemto savitumo. 

Anglų pseudoklasicizmas vis dėlto nepasekė prancūzų 
literatūros kraštutinumais ir pasižymėjo trejopoje pakrai- 
poje: satyriškoje, sentimentališkoje ir humoristinėje. 

Tą pareiginį literatūros laikotarpį pradeda Draidenas 
(Dryden) ir Pope. Draidenas rašė dramas ir komedijas. 
Bet jo dramatiškuose tvariniuose nesimato gilesnio veikian- 
čių asmenų būdo išsivystymo; daugiau ieškoma efekto. 
Geriausia iš jo tragedijų Sebastijonas, poriugalų karalius, 
kur atvaizduojama karaliaus meilė maurų princesės. Iš 
komedijų žymesnė Dviejų mergaičių varžytinės. 

Popa anglai vadina rimų karaliumi ir proto poetu. Jo 
veikaluose nemaž humoro, daug sąmojingo protavimo, bet 
tikros, įkvėptos poezijos ne per daugiausia. 

Abudu paminėtu poetu žymesnio, stambesnio talento ne- 
parodė. Jų atida buvo nukreipta daugiausia į formos dai- 
lumą, į kalbos ir eilių skambumą ir tobulumą; abudu buvo 
pseudoklasiku. 

Daugiau talento tame laikotarpy matosi pas romanų, 
apysakų rašytojus. Dabar skaitytojų nepatenkina apysakos 
idilės kaip Sidnio Arkadija, kuriomis buvo idealizuojama 
piemenėlių ir žvejų gyvenimas, sekant italų ir ispanų pa- 
vyzdžiais. Dabar apysakose romanuose ieškoma reališkes- 
nio gyvenimo atvaizdavimas. 

Tos rūšies romanų rašytojų eilę pradeda Danielis Defo 
(1661—1731), įgarsėjęs savo talentingu romanu Robin- 
son Crusoe, iki šiolei populiariu, verstu bemaž į visas Euro- 
pos kalbas. Čia piešiama žmogus atsiskyrėlis, kursai, aud- 
ros išmestas ant negyvenamos salos, būdamas vienut vie- 
nas, pradeda pirmykštį laukinį gyvenimą, bet laipsniais 
vis dėlto daro pažangos ir pamažu prieina prie šeimyniško 
ir religinio gyvenimo supratimo. 

Antras irgi nepaprastai populiarus tame laike anglų 
Sviftas parašė Guliverio Keliones. Guliveris aplanko įvai- 
rias šalis, norėdamas arčiau pažinti jų papročius ir žmonių 
gyvenimą. Autorius prie tos progos skaudžia satyra plaka 
žmonių ydas ir jų ištvirkimą. 

Richardson (1689-1761) laikoma šeimyninio romano 
tėvu. Jis savo veikaluose stengiasi piešti reališkesnį, tikre- 


886 


nybei artimesnį, savo amžiaus gyvenimą, ypač vidurinio 
luomo žmonių santykius. Tačiau autorius, nors parodo ne- 
maž sugebėjimo, talento ir gerų norų, vis dėlto ne visados 
pasiekia savo tikslą: jo romanų asmenys arba per daug 
tobuli, be jokių ydų kaip Pamela i ir Klarisa, arba paeka] 
paleistuviai kaip Lovelas. 

Ričardsonas ėmė rašyti jau 50 metų amžiaus sulaukęs. 
Jis parašė tris romanus: Pamelą, Klarisą, Grandisoną, 
kurie susideda iš devyniolikos tomų ir šiandieną išrodo 
labai nuobodūs, bet savo laiku turėjo labai didelį populia- 
rumą. Pirmuose dviejuose romanuose, laiškų formoje rašy- 
tuose, moterys mergaitės perstatomos su visomis dorybė- 
mis, vyrai, ypač antrame romane Lovelas, kaip didžiausi 
pasileidėliai. Pirmieji romanai vis tik geriau nusisekę. 

Trečiame romane autorius panorėjo tobulybėmis ideali- 
zuoti vyrą Grandisoną, bet veikalas išėjo gana nevykęs, ne- 
natūralus, dirbtinis ir pasisekimo neturėjo. 

Jau Ričardsono romanuose pradeda pasireikšti paskui 
plačiau išbujojęs nenatūralus, perdėtas jausmingumas, li- 
teratūroje sentimentalizmu vadinamas. Tačiau tikru senti- 
mentalizmo tėvu pas anglus skaitosi Sterne (1713—1767), 
parašęs sentimentalią Joriko kelione po Prancūziją ir Ita- 
liją, kur aprašoma ne tiek šalys ir jų žmonės, kiek paties 
Joriko jausmai ir pergyvenimai. 

Sentimentalizmas turėjo savo laiku bent tą gerą pusę, 
kad pagilino romanų tvėrybą. Nuo to laiko romane reika- 
laujama ne tik atpasakojimo išviršinių nuotykių įvykių, 
bet žvelgiama giliau į pačią veikiančiųjų asmenų psichiką, 
į paties būdo išsivystymą. 

Toje naujoje pakraipoje ir rašo islandietis Goldsmith'as 
(1729—1774) savo veikalą Vakejildo Vikarą ir Fielding'as 
(1707—1754) savo romaną Tom Jones arba Pamesto vaiko 
istoriją, kur stengiamasi piešti gyvenimą tokį, koks jisai 
esti tikrai, žvelgiant vienkart giliau į veikiančiųjų asmenų 
vidujinį gyvenimą, į jų širdį. Jų romanuose irgi daug są- 
Mmojingos pašaipos ir humoro. 

Už tuos vėliau Sheridan (1751—1816) ne be talento pa- 
rašė gana vykusią komediją Papiktinimo Mokuklą. kurioje 
Pašiepiama pataikavimo, apgaulės ir veidmainystės ydos, 
0 asmenys bemaž gyvai paimta iš Tom Jones romano. 


837 


ALI 00 a R a eoa 


Visuose minėtuose romanuose, rašytuose po jtaka pran- 
cūzų pseudoklasicizmo ir dažniausiai šeimyniniais roma- 
nais vadinamuose, gana ryškiai atsispindi buržuazinis to 
laikotarpio gyvenimas, gyvenimas, taip sakyti, senos, links- 
mos, pasiturinčios Anglijos. Nuošaliai nuo šių romanų 
rašytojų stovi Radcliff, paskutiniųjų raiteliškų romanų au- 
torius, pas kurį pasakojimuose pilna nepaprastų, stebėtinų, 
baisių nuotykių. 

XVIII amžiuje dirbtinis oseidoklasieizmas, nutolęs nuo 
to, kas paprasta, natūralu, pradeda atsibosti; rašytojai ima 
grįžti prie gamtos, vengti išdailintų formų, kalboje dirb- 
tinio stiliaus. Yra tai pereinamas laikotarpis tarp pseudo- 
klasicizmo ir romantizmo. Pradžią tai pakraipai daro Tom- 
sonas (1700—1748). 

Thomson 1726 metais išleido savo Žiemos aprašymą, 
kur natūralia, paprasta kalba, bet su ypatinga gamtos mei- 
le piešia žiemos vaizdus. Kadangi veikalas susilaukė di- 
džio pritarimo, tai Tomsonas paskui parašė The Seasons 
(Keturios metų dalys), kur greta gyvų gamtos vaizdų ir 
žmonių darbų įpinta daug filosotiškų ir istoriškų minčių. 
Tas veikalas buvo ne tik Anglijoje labai populiarus; jisai 
padarė įsravos ir vokiečių literatūrai (Kleisto Pavasaris, 
Hallero Alpės). Mūsų Donelaičio Keturi metai irgi nema- 
žai primena Tomsoną. 

Joung (1681—1765) parašė Nakties mintis, įkvėptas žmo- 
nos mirtimi ir kitais gyvenimo įvykiais. Čia krikščioniškoje 
dvasioje pravedama ta mintis, kaip mažas žmogus su savo 
kasdieniais nepasisekimais viso pasaulio akivaizdoje. 

Už abudu ką tik minėtu gabesnis Kuperis (Cowper, 
1731—1800), kurio veikaluose daug jausmo ir užuojautos 
ne tik žmonėms, bet ir gyvuliams. Pats autorius kovoje 
už būvį jautėsi per silpnas ir baigė hipochondrija; bet jo 
baladės kupinos humoro. 

Geriausias jo veikalas Uždavinys, kur autorius piešia 
tylų, ramų gyvenimą, ir priė tos progos judina įvairius re- 
ligijos, filosofijos, politikos ir kitus klausimus. Bendrai Ku- 
peris savo natūraliu, konvencionalizmo nevaržomu stilium 
daug prisidėjo prie anglų literatūros atsipalaidojimo nuo 
pseudoklasicizmo. 

Vienkart su gamtos pamėgimu auga pas anglus tolimos 


358 


praeities meilė. Toji meilė ypač žymi jau aukščiau minėto 
Makiersono veikale Osiano giesmės. Ji žymi irgi vyskupo 
Percy (1729—1811) angliškų ir škotiškų baladžių rinkiny, 
kursai padarė didžios įtakos vokiečių literatūrai: Getei, 
Herderiui, Būrgerui ir kt. 

Tačiau didžiausias toje pakraipoje anglų —škotų lyrikas 
buvo Bernsas (Burns, 1759—1796). Neturtingo ūkininko 
škoto sūnus, negavęs rimtesnio mokslo ir išsilavinimo, ne- 
turėjęs galimybės susipažinti su klasiškais kūrybos pavyz- 
džiais, Bernsas, iš Dievo malonės poeta, vis dėlto parodė 
stambų įgimtą talentą. Kentėdamas neturtą, priverstas savo 
energija skinti sau gyvenimo kelią, Bernsas niekados ne- 
nustoja gero ūpo. Jo lyrika švelni, jautri ir gili. 

Bernso giesmės pasidarė iš karto labai populiarios ne 
tiktai liaudies tarpe, bet ir pas šviesuomenę, nors rašytos 
vietiniu škotišku dialektu. Pradėta jas net į kitas kalbas 
versti. 

Geriausi Bernso veikalai: a) baladžių rinkinys, pavadin- 
tas Karalienės budėjimas, b) lyrinė epinė poema Linksmi el- 
getos ir c) trumpesni lyriniai kūriniai, kaip va: Saulutė, 
Šeštadienio vakaras pas ūkininką, Prie Marijos danguje 
ir kt. 

Saulutėje poeta gailias gražios laukinės gėlelės, kurią 
jo plūgas nenoromis nulaužė. Šeštadienio vakaras pas ūki- 
ninką duoda pilną nepaprasto ideališkumo vaizdelį iš Ško- 
tijos kaimiečio gyvenimo. Kūriny Prie Marijos danguje poeta 
šaukiasi jautriai ir nuoširdžiai mirusios sužadėtinės. 

Bendrai sakant, menkiausias dalykėlis duoda poetui progą 
iššaukti kilniausius jausmus: poeta beardamas išgriovė 
laukinės peliukės lizdą ir savo giesmelėje gailisi suardęs 
jos menkutį namelį: „ir nerasi tu lauke daugiau samanų 
naujam nameliui, gailinas poeta; o piktas ir žiaurus staugia 
aplinkui vėjas“. 

Plačiai irgi dainuojama jo giesmelė Mano širdis kalnų 
šaly. Bernsas — sentimentalizmo ir jau dalinai ir roman- 
tizmo pakraipos poeta. 


339 


ROMANTIZMAS 


Pirmieji Anglijoje romantizmo skiepytojai buvo taip va- 
dinamai Ežero mokyklos poetai: Wordsworth, Coleridge 
ir Southey. Kadangi jie kai kurį laiką drauge gyveno Kam- 
berlando atkrantėse ir buvo maždaug vienodų pažiūrų, 
tai juos ir pavadinta Ežero mokykla. 

Jų pakraipa literatūroje gali būti suvesta į tris dėsnius: 
a) gamtos ir jos gražių reginių pamėgima; b) vidurinių 
amžių, savotiškai įsivaizduotų, idealizavimą; c) patraukimą 
prie viso, kas -slaptinga, nepaprasta. 

Wordsworth (1770—1850) gana gražios baladės ir kiti 
trumpesni dalykėliai; bet didesnės įtalpos tvariniai ne visai 
nusisekę. 

Taylor Coleridge (1772—1834) buvo gabesnis už Vords- 
vortą, bet pradėjęs vartoti opiumą, neteko pastovesnės 
ištvermės ilgesniam darbui. Jo tvariniai — tik puikūs užsi- 
mojimai, pradėti, iki galo neišvesti. Geriausias jo veikalas — 
Senas įūrininkas. Jame jūreivis paslaptingai pasakoja savo 
svečiui, kaip jisai vieną kartą nušovęs albatrosą (didis 
marių paukštis) ir už tai vienut vienas didžiausiame išgąsty 
jis buvęs ilgai klaidinamas marėse už bausmę. 

Southey (1774—1843) iš Ežero mokyklos poetų buvo ta- 
lentu silpniausias nors rašė daug. Geriausias, eilėmis pa- 
rašytas jo pasakojimas —- Roderikas — paskutinysis gotas. 

Greta Ežero mokyklos poetų galima pastatyti lyrikus: 
Tomą Murą ir Persį Šelį. 

Kuomet Anglija turėjo savo genialų Baironą, Škotija 
Bernsą, bemaž tuo pačiu laiku Airija, nors talentu menkesnį, 
vis dėlto žymų dainių turėjo. T. Moore (1779—1852), kurs 
rašė odes ir eilėmis laiškus; bet ypač plačiai jis žinomas 
savo Airiškomis melodijomis (Irisch Melodies}, kuriomis 
daugiausia apgieda savo tėvynės vargus. 


Antras plačiai žinomas Muro veikalas — Lalla Rookh, 
kuriame gana gyvai atvaizduota rytų gamta ir žmonės. 
Čia įeina keturi epizodai į vieną epizodą suvesti: Senyvas 
pranašas iš Karasano, Haremo šviesa, Peri ir Rojus, Saulės 
garbintojai. Iš tų pasakojimų ypač poetingas Peri ir Rojus, 
kurį muzikas Šumanas panaudojo operai. 


840 


Muro tvariniuose nėra tiek gryno ir nuoširdaus jausmo 
kiek pas Bernsą, bet eilės labai švelnios ir muzikalios. 

Shelley (1792—1822) buvo Bairono draugas ir kaip Bai- 
ronas savo laiko tautiečių neužtenkamai įvertintas. Šelis 
buvo prancūzų revoliucijos šalininkas, entuziastiškas laisvės 
garbintojas ir griežtai nusistatęs ateistas, nors jo ateizmas 
savotiškas, panteizmui artimas. Pasimetęs su pirmąja žmo- 
na, gyveno kai kurį laiką Paryžiuje su kita. 

Rašė Šelis nemaž įvairio turinio ir lyties veikalų; bet 
ypač jis žymus kaip lyrikas. Jo lyrika daugiau simpatinga 
nekaip jo gyvenimas. Kai kurie mažesni jo lyriški kūrinėliai 
laikomi tikrais perlais; nors bendrai imant, Šelio lyrika 
nėra populiari, daugiau metaliziška, daugumai nesupran- 
tama. 

Dramatiški Šelio mėginimai, kaip, pavyzdžiui, Atpalai- 
duotas Prometėjas, ne visai pavykę. 

Bet didžiausiais ir geniališkiausiais anglų romantizmo 
šulais skaitosi Valteris Skotas, istoriškų romanų rašytojas, 
ir Baironas, poeta. 

Walter Scott (1771—1832), gimęs Edinburge, aukštos 
kilmės, buvo išauklėtas senose tradicijose, prisirišęs prie 
savo gimtinio krašto, prie senų bočių ir jų padavimų. Tėvas 
norėjo, kad sūnus, baigęs universitetą, liktų juristu, bet 
jauną Skotą kur kitur traukė palinkimai; jisai su ypatingu 
pamėgimu studijavo istoriją, ir niekas taip giliai nebuvo 
pažinęs ir taip pamilęs viduramžio kaip jisai. 

Nepaprastai gabus, lakios vaizduotės, visa širdimi pa- 
milęs savo šalies praeitį, Valteris Skotas kaip tik tam, rodos, 
buvo ir sutvertas, ir pašauktas, kad savo romanais prikeltų 
iš kapų tą mylimą praeitį ir jai lieptų iš naujo prakalbėti 
ir gyventi. 

Patsai Škotijos kraštas, savotiškas, nepaprastas, kalnais 
ir tarpukalnių slėniais tarsi atskirtas nuo pasaulio, savy 
užsidaręs, kur ant kiekvieno žingsnio pasakojama apie 
senus stebėtinus įvykius, prabočius didžiavyrius, kur ba- 
ladėmis apgiedama jų darbai ir kovos, — vis tai iš mažens 
auklėjo gyvą ir lakią Skoto vaizduotę. 

Vidurinių amžių jisai buvo taip didis mėgėjas, kad jau 
įgarsėjęs savo romanais ir įgavęs turto, pasistato netoli 
Edinburgo viduramžių gotiko stiliuje rūmus pilį ir juos 


841 


įrengė anų amžių skonio baldais, portretais ir kitais pana- 
šiais daiktais, savo butą pavadinęs panašiu sapnui. 

Pradėjo Skotas savo tvėrybą baladėmis, kuriose stengėsi 
paimti liaudies toną. Paskui keturių jambų tonais parašė 
epišką veikalą Marmion, kuriame atpasakojama vieno anglo 
raitelio istorija, kaip tasai po įvairių įvairiausių nuotykių 
galų gale garbingai krito mūšy, tuo būdu nuplaudamas 
savo jaunystės klaidas. 

Tačiau matydamas, kad eilėmis nesusilyginsi su Baironu, 
ėmė rašyti proza istoriško turinio romanus ir toje srity netu- 
ri sau lygaus tvėrėjo. Jo romanai kai kada vadinami go- 
tiniais romanais, nes jais geriau ir vaizdžiau negu ilgais 
istorijos pasakojimais nušviečiama tie viduriniai amžiai, 
kuomet gotiškas stilius viešpatavo. 

Pirmasis istoriškas jo romanas buvo Waverley, kuriame 
labai įdomiai pasakojama vieno anglo karininko nuoty- 
kiai Škotijoje per jakobitų sukilimą 1745 m. 

Paskui eina ištisa istoriškų romanų eilė, kuriais labai 
įdomiai ir gyvai atvaizduojama įvairios anglų ir škotų isto- 
rijos epochos. Iš viso tų romanų pasirodė 27; tomų 74. 
Geriausi jo romanai laikomi: Raudonasis Robertas, 44 
worth, Quentin Durward. 

Skoto romanai, kuriais piešiama įvairiausio luomo žmo- 
nės, jų politinis, šeimyninis ir religinis gyvenimas, labai 
įdomūs, iki mūsų laikų su pamėgimu ir žingeidžiai skaitomi 
ir verčiami į įvairias kalbas. Jais Valteris Skotas užėmė 
labai žymią vietą ne tik anglų, bet ir pasaulio literatūroje. 
Jisai sutvėrė istorinį romaną, kursai naujaisiais laikais užė- 
mė vietą senovės epopėjų. Skaitydami plastiškus istorinius 
Skoto romanus, nepaprastai objektyviai vaizduojančius 
epochą ir jos žmones, visai nematome poeto asmens, tik 
jaučiama praeities meilė. 

Antras ne menkesnis už V. Skotą anglų romantizmo 
šulas Gordon Lord Byron (1788—1824). Baironas buvo 
visas sutvertas iš priešingumų: buvo stebėtinai gražus 
ant veido, bet raišas ir tą fizinę ydą labai įkyriai jautė, 
turėjo labai didelį, gražų poetišką talenta; o būdo buvo 
šiurkštaus, aštraus, nesugyvenamo. 

Bairono tėvas, irgi neramaus būdo žmogus, ankstokai 
pasimirė, trejų metų sūnui ir našlei žmonai palikdamas 


842 


aukštos kilmės puikybę, senus lordo rūmus, skolas ir netur- 
tą. Prie sūnaus būdo nenormalumų daug prisidėjo ir ne- 
tikęs jo motinos auklėjimas: motina šūnų mylėjo, bet pati 
mažai išlavinta, pilna prietarų, staigaus būdo, nuolatos 
kėlė ginčus ir barnius su sūnumi, kursai irgi nemokėjo 
nusilenkti, pilnas puikybės, staigus ir kerštingas. 

Tokie santykiai su motina, neturtas, fizinė yda, rūstūs 
Škotijos kalnų reginiai vis tai paveikė į keistą Bairono būdą 
ir į jo poeziją, kupiną tulžies, sarkazmo, žmonių neapykan- 
tos ir gilaus pesimizmo. Kembridžo universitete studen- 
taudamas, susibičiuliavo su draugais ištvirkėliais ir, mokslo 
nebaigęs, universitetą apleido. 

Rašyti pradėjo Baironas ankstokai: 19 metų amžiaus 
išspausdino savo Laisvąsias valandas, kurias kritika sutiko 
labai nepalankiai, pašiepdama nesubrendusį poetą. Giliai 
įžeistas poeta iš karto atsistojo į savo vėžes, parašęs Anglų 
poetai ir škotų kritikai, kur be atodairos pliekė savo kriti- 
kus; o bent kiek vėliau ėmė atskiromis giesmėmis spaus- 
dinti Čaild Haroldo klajones (Childe Harold's Piligrimage). 

Negalėdamas sugyventi su Londono diduomene, pilnas 
puikybės dėl savo talento, ypač kai jo paties žmona nuo 
jo pabėgo, Baironas apleido Angliją, lankydamas Portu- 
galiją, Ispaniją, Italiją, Graikiją ir Reino apylinkes. Di- 
džiausias jo malonumas buvo kur nors ant marių krašto 
ar nuo kalno kriaušės valandomis žiūrėti į tolį, užmiršti 
visą pasaulį ir svajoti. 

Pirmosios Čaild Haroldo giesmės, nežiūrint į kai kurių 
kritikų priekaištus, visuomenės buvo sutiktos su didžiausiu 
entuziazmu: pirmą dieną išpirkta buvę 14 000 egzempliorių. 
Tasai pasisekimas ir kelionė po svetimas šalis buvo bent 
kiek nuraminę Baironą: grįžo kai kuriam laikui į tėvynę. 
Čia buvo vedęs antrą žmoną, su kuria tačiau irgi neužilgo 
persiskyrė. 

Vėl susipykęs su Londono aristokratija, apleido Angliją 
ant visados, apsigyvenęs kai kuriam laikui Šveicarijoje. 
Mirė Graikijoje, kariaudamas prieš turkus už graikų laisvę, 
kuriems nemaž simpatijos sužadino Europoje. 

Čaild Haroldo poemos turinys labai nekomplikuotas: 
atpasakojama poetiškai eilėmis Čaild Haroldo kelionės 
Įspūdžiai, jam aplankant įvairias Europos šalis. Čia poeta 


843 


greta. gražiausių gamtos vaizdų, piešiamų nepaprastai 
artistiška ranka iš Ispanijos, Italijos, Graikijos, Reino 
krantų, su ypatingu įnirtimu, sarkazmu, pesimizmu kalba 
apie žmones, skaudžiai plakdamas Europos kultūrą, jos 
vistomenę, paskendusią veidmainystėje ir ištvirkimo purve: 
Pats aprašomasis Čaild Haroldas, kuriame poeta pats save 
piešia, irgi visai ne geresnis už iškrikusią ir plakamąją vi- 
suomenę. 

Didelis pirmųjų Čaild Haroldo giesmių pasisekimas pa- 
žadino poetą prie intensyviškesnės tvėrybos: išeina spaudoje 
romantizmo pakraipoje eilėmis rašyti pasakojimai: Giau- 
ras, Sužadėtinė nuo Abydoso, Korsaris, Lara. Tačiau jie 
visi už Čaild Haroldo keliones silpnesni. Jau didesnės ver- 
tės pasirodę vėliau Korinto apgulimas, Šiljono kalinys, 
Mazepa. 

Gyvendamas Italijoje, Baironas mėgino rašyti ir drama- 
tiškus veikalus; jo tada spausdinta Manfredas, Marino 
Faliero, Kainas ir kiti. Bet tie kūriniai mažai taikinti lošimui 
scenoje, nedaug turi akcijos; tai dramos arba tragedijos 
pasiskaitymui. 

Galop visą savo tulžį, sarkazmą ir pesimizmą Baironas 
išliejo savo satyriškoje poemoje Don Juan, kurios vyriausio 
veikiančio asmens vardas Donžuanas nuo to laiko tapo 
bendru ištvirkėlio-paleistuvio vardu. Čia greta poetiškiausių 
ir labai įspūdingų vietų per daug išvesta aikštėn moralio 
purvo, supuvimo, paleistuvystės. 

Visuose Bairono veikaluose, galima sakyti, patsai auto- 
rius piešiamas įvairiausiuose nuotykiuose ir pergyveni- 
muose; todėl ir svarbesnieji jo kūrinių asmenys taip labai 
panašūs būdu vienas kitam. Tačiau tame savęs atvaizda- 
vime daug ir perdėta; paprastai kiekvienas žmogus stengiasi 
kitų nuomonėje pasidaryti geresnis, ne kaip tikrai esąs; 
Baironas kaip tik ir čia eina prieš bendrą visų būdą: jisai 
save piešia įuodžiausiomis varsomis ir tame, sakytumėme, 
savęs šmeižime ieško pasididžiavimo, niekindamas tuo būdu 
kitų nuomonę apie save. 

Baironas teisingai priskaitomas prie didžiųjų pasaulinės 
reikšmės poetų. Jisai dėlto ir turėjo taip nepaprastą pasi- 
sekimą, kad pataikė savo laikotarpio visuomenei į pačią 
širdį, užgavęs jos jautriausias ir sopančias stygas. Bairono 


844 


veikalus ne tik skaityta ir versta į kitas kalbas, bet ir pa- 
mėgdžiota. Buvo laikas, kad ir žymesni poetai, kaip lenkų 
Mickevičius, rusų Puškinas, Lermontovas bent pradėdavo 
savo kūrybą baironizmų. Kiti pamėgdžiodavo Baironą gy- 
venime, užsikrėtę jo pesimizmu, sarkazmu, žmonių neapy- 
kanta, pasišalinimu nuo jų draugystės, nuduodami amžiną 
nepatenkinimą, nusivylimą gyvenimu, tarytum gyvenimo 
kankiniai esą pačiame jaunystės žydėjime. 

Įstoriškų Valterio Skoto romanų pasekėjais žymesni buvo 
Bulveris ir Kuperis. Bulwer (1803—1878) ypač nusisekęs 
romanas Eugenijus Aram ir Paskutinės Pompėjos dienos. 
Daug gabesnis už Bulverį ir savistovis buvo Kuperis ameri- 
kietis (žiūr. žemiau). 


REALIZMAS 


Istoriški romanai si romantizmo pakraipa buvo Anglijoje 
labai mėgiami bemaž iki XIX amž. pusės, kada Dikensas 
ir Tekerėjus savo romanais iš visuomenės gyvenimo davė 
anglų literatūrai realizmo pakraipą. 

Dickens (1812—1870) buvo neturtingo valdininkėlio sū- 
nus, kurio tėvas Portsmuto uoste vargingai tarnavo. Jau 
nuo jaunų dienų daug prityręs skurdo, net į kalėjimą kai 
kurį laiką už skolas patekęs, Dikensas savo laiku neturėjo 
galimybės rimčiau apsišviesti ir išsilavinti; nors paskui nau- 
dojosi kiekviena proga trūkumus papildyti. 

Tačiau tas pergyventas skurdas ir neturtas Dikenso tvė- 
tybai buvo ir naudingas: jisai davė jam progos arčiau pa- 
Žinti ir pačiam pergyventi žemesnių luomų socialią padėtį 
ir tuos vargus savo jautria iš prigimties širdimi atjausti. 

Pajautęs kūrybos pašaukimą, Dikensas ėmėsi ne praeitį, 
kaip Valteris Skotas idealizuoti, bet vaizduoti dabartį, jos 
trūkumus ir kančias. Ypač jam ant širdies gulėjo skurdas 
ir kančios vadinamojo ketvirtojo luomo žmonių. Jų sunkią 
Padėtį vaizdžiai piešdamas ir pro ašaras su humoru pajuok- 
damas skriaudėjus, Dikensas stengėsi tuo būdu sužadinti 
Nuskriaustiesiems užuojautos ir gydyti sociales visuomenės 
žaizdas. 

Savo tvėrybą pradėjo Dikensas Bozo škicais. Paskui 


845 


eina jo romanai, kurių parašė 13. Jo geriausi laikomi: Pik- 
viko klubo užrašai, Oliver Twist, Nicholas Nickleby, Dom- 
bey ir sūnus. Tuose romanuose, nušviečiant visuomenės 
ydas, greta humoro, paskesniais laikais anglų literatūroje 
taip mėgiamo, nemaža ir kartaus sarkazmo pasitaiko. Ro- 
manų turinys paimta iš gyvenimo, ir dažnai jaučiama, kad 
tai paimta iš paties autoriaus pergyvenimų ir atsiminimų. 

Paskutiniame aukščiau paminėtame romane vyriausias 
asmuo Dombis tai milijonierius pirklys, pilnas pasitikėjimo 
savo pinigine jėga, visados šaltas, nesujaudinamas, kursai 
dėl tuščios garbės mėto tūkstančiais, o vargšo pasigailėti ne- 
moka. Pavaldiniai ir tarnai jo bijo ir dreba. Pirmoji žmona 
irgi jo bijojo kaip vergė; antroji nenori nusileisti ir galuti- 
nai priversta pabėgti. Kyla didis šeimynoje skandalas, Dom- 
bio puikybė viduje labai kenčia; bet išviršiniai jis pasilieka 
kaip buvęs šaltas ir ramus. 

Dikenso romanai labai didžios vertės ir savo kilniu tikslu, 
užtardami nuskriaustuosius, ir savo turinio įdomumu, ang- 
lišku humoru ir gyvu realizmu. Bet kai kada jiems trūksta 
gerai iš anksto nustatyto plano. Jo romano asmenys, nors 
tikrai iš gyvenimo paimti, bet kad daugiau sužadintų skai- 
tytojo užuojautos ar pasibjaurėjimo, perdėti, šaržuoti. Taip 
štai Oliver Twist išrodo ne visai natūralus; virš minėtame 
Dombio romane vaikai Nell ir Paul nupiešti kaip tikri ange- 
liukai, be jokios ydos ir virš savo amžiaus išsilavinę; kai 
kurie jo geri žmonės tokie pasirodo geraširdžiai ir minkš- 
taširdžiai, kad sunkesnio gyvenimo kovai visai netiktų. 
Tačiau tie trūkumai vis dėlto nenusmelkia nepaprasto Di- 
kenso talento ir jo kilnių siekių. 

Thackeray (1811—1863) buvo Dikenso bemaž bendra- 
metis; bet kuomet Dikensas jau buvo plačiai skaitomas 
ir įgarsėjęs, Tekerėjus mažai kam žinomas rašė savo vei- 
kalus, ir tai buvo ne dėl to, kad jis būtų buvęs talentu že- 
mesnis, bet kad buvo mažiau suprantamas ir gilesnis, rei- 
kalavo nuo skaitančiųjų didesnio išsilavinimo ir skonio. 

Pas Dikensą daugiau optimizmo, lengvo humoro, romanų 
užbaiga dažniau laiminga, kas skaitytojams daugiau pa- 
tinka. Pas Tekerėjų satyra skaudesnė, daugiau pesimizmo, 
romanų užbaiga daugiau reali, t. y. tokia, kaip gyvenime 
atsitinka dažniausiai; formoje matosi daugiau artizmo. 


346 


. Dikensas ir Tekerėjus abudu priklauso prie tendentingų 
rašytojų; sukelti skaitytojams ydų pasibjaurėjimą — vie- 
nas iš svarbiausių jų tikslų. Pagrindinė jų idėja: ydos anks- 
čiau ar vėliau bus nubaustos, geri darbai susilauks teisingo 
įvertinimo ir atlyginimo. 

Pirmasis Tekerėjaus romanas, suteikęs jam garsų vardą, 
buvo Tuštybių mugė (Vanity Fair). Čia autoriaus išvesta 
ištisa įvairiausių tipų galerija, neaukštos moralės vertės 
žmonės. Žemiausiai stovi vyriausias romano asmuo Rebeka 
Sharp, kuri senus ir jaunus vyrus vedžioja už nosies, apsu- 
ka jiems galvą, bet pati nieko jų nemyli, tik žiūri, kaip aukso 
daugiau prisikrauti; kas jai dalinai ir pasiseka. Tačiau galų 
gale jos intrigos išeina aikštėn, ištinka visa eilė nepasise- 
kimų; visų nekenčiama ir niekinama labai žemai nugrimsta. 

Greta Rebekos Sharp autoriaus išvedama Amelija, geros 
širdies, dora mergaitė, nors ir mažiau apsukri; ji išteka 
už doro ir garbingo kapitono Dobino. 

Tame romane ypač nemažai tenka aristokratams ir jų 
moterims, skaudžiai plakama sarkazmu jų savimeilė, išdi- 
dumas, pinigų aikvojimas, niekinimas tų, kurie neturi titulų 
ir t. t. Vienoje to romano vietoje Tekerėjus sako, kad aristo- 
kratėms moterims daugiau rūpėjo vakaras, hercogo Veling- 
tono Briusely surengtas prieš garsų mūšį ties Vaterlo, negu 
to mūšio rezultatas. 


Antras irgi simpatingos tendencijos Tekerėjaus romanas 
Njukamo šeimyna, kuriame irgi ištisa įvairaus būdo ir luo- 
mo žmonių galerija, gyvai ir įdomiai piešiama. Greta skau- 
džiai sarkastiškų ir juokingų scenų, autorius išveda ir labai 
jautrias, griaudinančias scenas. 

Trečias žymesnis Tekerėjaus romanas Henry Dana 
turi istorišką foną; jisai čia atvaizduoja visuomenės gyve- 
nimą ir pažiūras, viešpataujant karalienei Onai, taip gy- 
vai ir istoriškai tikrai, kad drąsiai gali lenktyniuoti su V. 
Skotu. ` 

Greta Dikenso ir Tekerėjaus reikia paminėti George Eliot 
(1819—1880), nors talentu žemesnę, visgi žymią romanų 
rašytoją realistę, kurios veikaluose ypač daug užuojautos 
darbininkų luomo vargams. Geriausias jos romanas — 
Adam Bede, kur 4 nemaža pačios autorės gyvenimo 
bruožų. 


347 


III TTL 


Baironui ir Šeliui mirus anglų lyra buvo kai kurį laiką 
nutilus, bet neilgai. Dar pirmoje XIX amžiaus pusėje ji vėl 
atsiliepia, nors jau ne taip skambiai atsiliepia jos atgarsiai 
pasaulinėje literatūroje kaip pirma. Iš paskutinio anglų 
literatūros laikotarpio gana žymūs buvo poetai: Tenisonas, 
Brauningas, Rosetis, Svinbernas, Njumenas, nekalbant apie 
menkesnius. 

Tennyson (1809—1892) vos ketvirtuoju savo lyriškai epiš- 
kų eilių rinkiniu, 1842 metais išleistu, atkreipė į save visuo- 
menės atidą, o jau 1850 m., Wordsworth mirus, jis paskelbta 
poeta laureatu. Tenisonas parašė nemažai. Jo veikalų rasit 
geriausias Karaliaus idilės, kuriame jo mūza grįžta į pasakų 
sritį, apgiedodama pusiau mitiško karaliaus Artūro ir jo 
karžygių raitelių darbus. Čia poeta ne tik gražiomis, melo- 
diškai skambančiomis eilėmis, bet dalimi ir archaiška kalba 
apgieda senovės didžiavyrių amžių. 

Tenisonas buvo ne tik didis poeta ir išminčius, bet irgi 
simpatingas kaip žmogus, kursai kilniai ir rašė, ir gyveno. 
Buvo tai irgi didis anglų patriotas, kurio imperialistiškos 
plačios svajonės šiandieną anglų realizuotos. 

Browning (1812—1889) buvo ir gilesnis už Tenisoną, ir 
talentu didesnis, ir platesnio regračio žmogus, bet jisai sau 
neįgijo lauruoto poeto garbės, nebuvo irgi nei tiek populia- 
rus, nei tiek mylimas. Iš pradžių jisai sekė Bairono ir Šelio 
pavyzdžiais. Paskui jau savistoviame veikale Paracelsus 
matosi jo troškimas prie vis platesnio moksluose žinojimo ir 
koks tai panašumas į Getės Faustą. i 

Veikalas, kursai pirmas atkreipė visuomenės dėmesį į 
Brauningą, buvo jo Pipa eina pro šalį — lyriškai dramatiš- 
kas tvarinys. Bet geriausias, rodos, Brauningo veikalas bus 
Žiedas ir knyga, kuriame autorius pasirodo gilus psicholo- 
gas, nušviesdamas žmogžudžio psichiką iš įvairiausių pusių. 

Brauningo žmona Elžbieta irgi buvo rašytoja su talentu. 
Jos žymiausias veikalas — Vaikų šauksmas, kuriame autorė 
gina vaikų teises. 

Rossetti (1828—1882) buvo tapytojas ir poeta. Kaip Br 
tojas jis sudarė vadinamąją secesijos arba praraiaelistų 
draugiją ir turėjo nemaža įsravos į tolimesnę anglų tapybos 
kryptį. Poezijoje irgi jis paėmė savotišką mistiškai simboliš- 
ką pakraipą. Prie geriausių jo lyriškų perlų priklauso Pa- 


348 


laiminta Mergelė — kūrinys, kuriame apgiedama mergelė 
danguose, anapus laiko ir erdvės, laukianti savo skaistybėje 
pasilikusio čia ant žemės mylimojo. 

Graži irgi katalikiškoje dvasioje jo parašyta Ave: nors 
pats Rosetis, kaip žmogus, protu buvo linkęs į pozityvizmą, 
bet įo siela, kaip poeto, vis dėlto ilgėjos ko tai aukštesnio 
instinktyviai. 

Swinburne (1837—1909) buvo fanatiškas krikščionybės 
ir ypač katalikų tikėjimo priešas, kurs savo erotinėse gies- 
mėse doros dėsnių irgi nepripažino, kaip matosi iš jo eilių 
rinkinio Poems and Ballads arba antro Giesmės prieš saulė- 
tekį. 

Svinbernas rašė labai daug: rašė poemas, kaip šiai Ata- 
lanta Kalidone, kurioje labai aiškiai kyša krikščionybės 
neapykanta; rašė irgi dramatiškus veikalus, kaip trilo- 
giją Marija Stiuart, kuri tik pasiskaitymui, ne scenai 
tinka. 

Svinbernas talentą, be abeio, tikrai turėjo; savo veikalų 
kalba ir eilių gražumu jisai tikrai didis artistas; bet jo tvari- 
nių turinys didesnės vertės neturi. 

Newman (1801—1890), iš anglikono tapęs kataliku, o 
galop net kardinolu, turėjo irgi didį lyrišką talentą ir buvo 
tikras angliško stiliaus artista. Žymesni jo lyriški veikalai: 
Lyra Apostolica, Himnai, Pripuolamo turinio eilės ir tt. 

Su talentu Njumeno parašytas irgi romanas Kallistra, 
kursai tačiau stovi žemiau už kard. Wisemano Fabiolą. 
. Tarp labai žymių XIX amžiaus rašytojų, kurie prie anglų 
literatūros tiesioginiai nepriklauso, tačiau joje nemaža turė- 
jo įtakos, reikia paminėti: 

a) Raskiną (1819— 1900), pirmaeilį meno žinovą ir filoso- 
ią sociologą, kursai ir socialiuose santykiuose, ir menui tei- 
singai stato etikos reikalavimus. 

b) Tomą Buckle (1821—1862), kursai utilitarizmo ir 
pozityvizmo dvasioje, bet vis tik giliai apgalvotą parašė Civi- 
lizacijos istoriją ir tuo veikalu daug nusvėrė Europos pasau- 
lėžiūroje. 

c) Carlyle (1795—1881), nepaprastą filosofą istoriką, 
meno žinovą ir žmogų, kupiną energijos ir veiklumo. Jis pa- 
Tašė Prancūzų revoliucijos istoriją; be to, dar Kromvelio, 
Fridricho Didžiojo, Šilerio gyvenimus. 


849 


Savo veikale apie Didžiavyrius ir didžiavyrių pagarbą 
Karlailis praveda tą mintį, kad didžiavyriai tai Dievo išrink- 
tieji pasiuntiniai ir pranašai; jie tverią istoriją ir vedą mi- 
nias, kurios savaime pasyvios; todėl didžiavyriai esą verti 
ypatingo garbinimo. 

Pats Karlailis visą savo gyvenimą svyravo ir kariavo 
tarp tikėjimo, kurį jam širdis ir vidaus balsas bruko, ir tarp 
šalto skepticizmo ir pesimizmo. 

Antroje XIX amžiaus pusėje iš tarpo romanų rašytojų 
žymesni skaitosi Meredith, Stevenson, Wilde, iš drama- 
turgų Shaw. 

George Meredith (1828—1909) po Tekerėjaus laikomas 
giliausiu ir rimčiausiu rašytoju. Jis savo romanuose gyvai 
ir nuodugniai nušviečia socialį ir kitus aktualius klausimus, 
pasirodo gilus psichologas, aštrus visuomenės ydų kritikas, 
bet ne per daug populiarus, platesnei visuomenei siinkiau 
suprantamas. 

Pirmasis žymesnis jo romanas — Rišardas Feverelis: ga- 
bus ir daug žadąs jaunikaitis Rišardas, savo tėvo išauklėtas 
sulyg jo išgalvota ypatinga sistema, pasirodo visai netinkąs 
gyvenimui. 

Stivensono (1850—1894) romanuose daug vaidentuvės, 
nepaprastų įvykių, romantizmo, pasakojimas gyvas, įdomus, 
gamtos vaizdai, kaip pas V. Skotą, rūstūs ir didingi. Pirma- 
sis veikalas, kursai atkreipė visuomenės dėmesį į Stivensoną, 
buvo vaikams parašytas, pusiau fantastiškas, bet žingeidus 
jo veikalas Skarbų sala, kur ypač gyvai nupiešta nepapras- 
tas apgavikas Jonas Silveris, taip tipiškas, kaip Miltono 
Satana ar Bairono Kainas. 

Kiplingas — gabus romanų rašytojas, didis vokiečių prie- 
šas, ilgus metus išbuvęs Indijoje ir ją gerai pažinęs. Tarp 
kitų jo veikalų žymūs jo Paprasti pasakojimai iš kalnų, kur 
ryškiai ir gyvai nušviečiama įvairūs Indijos gyventojai ir 
luomai. 

Oskaras Vaildas (+ 1900) buvo dekadentas ir moralis ban- 
krotas, kursai Savo romane Dorian Gray kaip tik savo piešia 
gyvenimą, liuosą nuo bet kokio suvaržymo. Vaildui dailė ir 
menas tai viskas, tai vienintelė realybė ir tikrenybė, jo sta- 
čiai dievinama ir amžinai pastovi; atvirkščiai, gamta, žmo- 
nės, gyvenimo įvykiai tai chimera, menkutė dailės beždžionė, 


——— 


350 


neturį pastovumo, reliatyvus, netikri. Dorianas, sako jis 
virš minėtame savo romane, sensta, tampa raukšlėtas, gels- 
ta, bet jo nupieštas paveikslas pasiliks amžinai gražus ir 
jaunas: ` : i 

Rašo Vaildas gyvai, sąmojingai, mėgsta paradoksus, yra 
plačiai skaitomas, norš nėra mėgiamas. Gerokai įgarsėjęs 
savo ekscentriška pasaulėžiūra, kai vėliau ėmė nustoti savo 
mėgėjų, parašė keistą, nusiminimo kupiną De profundis. 

Vaildas rašė ir dramatiškus veikalus, kurie kai kurį lai- 
ką turėjo pasisekimą savo originalumu; Salomė (aistringa 
ištvirkėlė), Florentiškoji tragedija ir kitos tikrai pasižymi 
sąmojingu ir gyvu dialogu; bet sceniškumo juose nedaug, 
nesakant apie<jų netikusį turinį. 

Bernard Shaw — karštas radikalas socialistas, kurio dra- 
mose veikią asmenys tokie pat radikalūs ir atkaklaus būdo 
kaip ir patsai autorius. Apie save aukštai manydamas, Šeks- 
pyrui ir Ibsenui didžios reikšmės ir talento Šo nepripažįsta. 

Nežiūrint jo radikalumo ir keistų naujų pažiūrų idėjų, vis 
dėlto Šo šiandieną pas anglus gerokai populiarus dėl ne- 
paprastai turtingos jo kalbos, gyvo stiliaus, sąmojingumo ir 
skaudžios satyros. Jo veikalai irgi ne per daug sceniški. Lie- 
tuviškame vertime žinomos jo dramos: Atskalūnas ir Šoko- 
ladinis kareivėlis. 


ANGLIŠKOJI AMERI!IKONŲ LITERATŪRA 


„ Neminint Benjamino Franklino (1706—1790), kursai ne 
tik politikoje, bet ir literatūroje buvo didžios svarbos, pirma- 
sis, kurs įtikino europiečius, kad Amerika turinti savo litera- 
tūrą, buvo Vašingtonas Irvingas (1793—1859), kurio Brai- 
žinių (škicų) knygoje ir garsiame romane Alhambra ideali- 
Zuojama ramus gyvenimas, melancholiškai sielvartojama 
dėl legendarinės praeities žuvimo ir daug parodyta sąmojin- 
gumo ir humoro. 

Greta Irvingo stovi talentu ne žemesnis, antras Amerikos 
rašytojas romantikas Cooper (1789—1851), kursai savo 
romanais (60 tomų) labai gyvai nušviečia kai kuriuos svar- 
besnius momentus iš Amerikos istorijos, sekdamas bent kiek 
Valterio Skoto pavyzdžiais. 


351 


Pirmasis jo romanas, kuriuo sudomino skaitančią visuo- 
menę, buvo Šnipas; čia autorius vaizdžiai piešia karą už 
Amerikos laisvę, taip pat įdomūs jo romanai: Vairininkas 
(The Pilot), kuriame perstatoma jūr ininkų gyvenimas, Pas- 
kutinysis iš Mohikanų — geriausias iš Kuperio romanų, Va- 
dovas Tyruose ir dar penki kiti romanai, kuriais piešiama 
indijonų gyvenimas. Tačiau šiuose pastaruose nemaž per- 
dėta tuo būdu, kad per daug idealizuojama juose primityvūs 
žmonės, jų gerumas ir kilnūs žygiai, prisilaikant Ruso teori- 
jos; kai kur irgi per daug prikimšta dirbtinių ir moralizuo- 
jančių dialogų, kurie tampa nuobodūs. 

Prie žymesniųjų XIX amžiaus rašytojų priskiriama: Ala- 
nas Po, Hotornas, Longielas, Holmsas, Markas Tvenas, 
Braunsonas, Emersonas. 

Allan Poe (1809—1849) buvo labai gabus, didžio talento, 
bet rūsčiai mistiškos vaizduotės poeta, be to, dar ir be etiškų 
principų, girtuoklis, kursai netvarkingu gyvenimu jį gerokai 
sau sutrumpino. Rašymo būdu ir talentu bent kiek primena 
Coleridge. 

Žymesnieji jo tvariniai: a) Juodvarnis, parašytas žmonai 
mirus, ir b) Varpai. Juose skamba rūstūs ir šiurpūs tonai, 
kurie atsiliepia disonansu amerikiečių optimizme. Po Alano 
įtaka net Europos literatūroje šiandieną jaučiama; ypač imta 
aukštai jį vertinti prancūzų tarpe, pradedant nuo Bodlero 
ir jo šalininkų. 

Hawthorne (1804—1864), puritonas, parodė nemažą ta- 
lentą, rašydamas daugiausia noveles ir romanus. Jisai dar 
jaunas būdamas sakydavo nenorįs būti gydytoju, kad ne- 
reiktų misti iš žmonių ligų, nei kunigu, kad netektų misti iš 
žmonių nuodėmių, nenorįs būti nei advokatu, nes priseitų 
gyventi iš žmonių barnių; jisai būsiąs rašytoju. 

Hotornas bent kiek sekė Po, pamėgęs, kaip apie jį sakoma, 
irgi juodais žirgais jodinėti tamsioj nakty. Jo veikalai, ta- 
riant Strindbergo žodžiais, sako: aš tau nelinkiu linksmybės, 
nes linksmybės nėra; kad tik tu turėtumei užtektinai jėgos 
pakęsti gyvenimą. 

Vis dėlto Hotorno pasakojimuose daugiau angliško humo- 
ro ir bent kiek moralios tendencijos. Daugiau jo tipingi: a) 
novelių rinkinys užvardytas Gedulos varpai per vestuvių iš- 
kilmes ir b) iš romanų: Namas su septyniais bokštais ir Mar- 


852 


moro Fauna. Pastarasis — vienas jo geriausių romanų, nors 
jo išvados — savotiškos, su kuriomis vargiai begalima su- 
tikti. 

Wadsworth Longfellow (1807—1882), naujųjų kalbų pro- 
fesorius Harvardo universitete, kai kada amerikonų Teniso- 
nu vadinamas. Nebuvo jisai genijus, be abejo; vis dėlto tai 
žymus ir amerikonų tarpe labai populiarus ir mėgiamas ra- 
šytojas, užkariavęs tautiečių širdis savo lengvomis, skam- 
biomis ir simpatingomis eilėmis, kurių turinys: meilė, drau- 
giškumas, Tamus, pilnas vilties gyvenimas, naminės dory- 
bės. 

Kuomet Po ir Hotornas aikštėn vilkdavo tamsiąsias gyve- 
nimo puses, Longtelas liesdavo linksmesnius gyvenimo reiš- 
kinius, įnešdamas šviesesnį spindulį, imdamas kūriniams 
turinį dažniausiai iš Amerikos gyvenimo arba iš jo praeities. 
Jo epiški veikalai puikiausiai supažindina skaitytoją su Ame- 
rikos gamtos vaizdais, piešia pirmųjų kolonistų puritonų 
įsikūrimą, jų kovas su indijonais, indijonų pažiūras, jų mito- 
logiją ir t.t. Tokio turinio yra jo gražiausias epas Giesmė 
apie Hiavatą, lietuviškai išversta Račkausko. 

Dramatiškiems savo veikalams Lonigelas dažnai skolina 
iš europiečių literatūros; pavyzd., Ispanų studentas iš Ser- 
vanteso novelės. 

Bet ypač gražios Longielo giesmės, kaip štai: Sodžiaus 
kalvis, Angelo žingsniai (pavesta mirusiai jaunai žmonai), 
Gyvatos psalmė, Laivo statymas (sekanti gražiausia Šilerio 
giesme Lied von der Glocke) ir kitos. 


Liberališkesnę dvasią į intelektualį Amerikos gyvenimą 
įneša Holmes (1809—1894), medicinos profesorius, pagar- 
sėjęs savo sąmojingais, kupinais humoro, tai juokingais, tai 
rimtais pasakojimais Autokratas prie pusryčių stalo, kuriuo- 
se novelių forma lengvai, gražiai, įdomiai su filosofo šypse- 
na paliečia įvairius gyvenimo klausimus. Tuose pasakoji- 
mMuose randame tikrų poezijos perlų, kaip štai: Tyli melodija, 
Tarp žibučių ir kiti. Savo romane Angelas sargas Holmsas 
Praveda mintį fizinio ir dvasinio paveldėjimo. 

Pas Marką Tveną (1835—1911) jo įvairių nuotykių Pasa- 
kojimuose, pavyzd. Gyvenime ties Misisipi, linksmo humoro, 
kartais net per daug linksmo, dar daugiau kaip pas Holmsą; 


12. Raštai, II 
2 353 


nors paskesniame gyvenime Tvenas ėmė linkti prie sentimen- 
talio romantizmo, pabėgęs į viduramžių pasaulį. 

Emersonas (1803—1882) ir jo draugas Augustas Braun- 
sonas (1803—1876) buvo ne tik stambūs literatai, bet gal 
dar daugiau mokslininkai. Braunsonas iš pradžių buvo 
unitarizmo ir transcendentizmo šalininkas, bet nuo 1844 m. 
priėmė katalikų tikėjimą ir pasidarė uolus jo gynėjas, labai 
rimtais straipsniais bendradarbiaudamas „Guartely Re- 
view“. Labai irgi rimtas jo veikalas — Liberalizmas ir Baž- 
nyčia. 

Emersonas — rapsodinis filosofas, teisybės poeta, kuni- 
gas metafizikas, universiteto profesorius. Jisai sakydavo, 
kad be didelio entuziazmo niekas ir niekados nieko didžio 
nėra atsiekęs. Kai kada jis vadinama amerikietiško trans- 
cendentalizmo tėvu, kursai individumą aukščiau statė už 
visuomenę, liepia daugiau domėtis savo vidaus gyvenimu 
ir atsipalaiduoti nuo tradicijų. Jo puritonizmas susikristali- 
zavo į gryną idealizmą. 

Bemaž visi žymesni Amerikos rašytojai buvo iš Bostono, 
kursai yra Amerikos ne tik laisvės gimtinė, bet ir jos intelek- 
tualis centras, kaip Graikams Atėnai, Vokiečiams Miunche- 
nas. 

Su paminėtais rašytojais angliškoje Amerikos literatūroje 
pasibaigė gabių, kultūringų, akademinių rašytojų laikotar- 
pis, puritoniškos poezijos, grožio ir amerikoniško roman- 
tizmo periodas. Iš naujosios pakraipos rašytojų verta pami- 
nėti Lovelį ir Viimeną. 

Whitman (1819—1892) labai originalus ir savitas rašyto- 
jas; jo eilėse ritmo, harmonijos ir kalbos grožio neieškok! 
Bet užtat stiliuje trykšta nepaprasta jėga ir gaivališkas 
laisvės ir gyventi troškimas. Ypač stiprios, kupinos ugnies jo 
karo giesmės (Drum-Taps). Su Vitmenu, kaip sakoma, gali- 
ma nesutikti; jo ignoruoti negalima. 

Bemaž tos pačios rūšies buvo ir Lowell (1819—1891), 
kurio plačiai žinomos satyros Biglovo popieriai, kur auto- 
rius paliečia svarbesnius gyvenimo įvykius, jų tarpe ir nami- 
nį amerikonų karą. 


854 


VOKIEČIŲ LITERATŪRA 


Germanų tauta, nustūmusi keltus į vakarus, apsigyveno 
Europos vidury tarp Reino, Alpių, Dunojaus ir Labos. Čia 
jie susidūrė su romėnais, kurių istorikas Tacitas pirmasis 
apie juos plačiau rašo, gal per daug idealizuodamas jų vai- 
šingumą, narsumą ir laisvės meilę. Jisai irgi rašo, kad 
germanai linkę prie girtuokliavimo, žaidimų ir šokių su 
giesmėmis, kuriose ar dievai garbinami, ar apgiedami kar- 
žygiai. 

Tačiau tos pirmykščios stabmeldiškai religinės ir karžygi- 
nės giesmės per didįjį IV ir V amž. tautų maišatį užsimiršo; 
jų vietą užima kitos, kuriose dažniausiai garbinamas Atila, 
hunų vadas, ir Teodorikas, ostgotų karalius. 

Karolis Didysis, aukštai vertindamas liaudies epą, buvo 
įsakęs tautos dainas surašinėti. Bet kadangi tose giesmėse, 
nors germanai ir buvo jau priėmę krikštą, vis dėlto pagoni- 
jos atgarsiai tebesigirdėjo, tai dvasiškija žiūrėjo į tas 
giesmes su nepasitikėjimu, kreivai, ir jos pamažu nyko ir 
užsimiršo. 

Iš tų giesmių iki šiol išlikusi Hildebrandslied paeina iš 
VII amž. Jos turinys toks: senas karžygys Hildebrandas, 
ostgotų karaliaus Teodoriko palydovas, ilgus metus su savo 
karaliumi gyvena pas hunų karalių Atilą. Galop po metų 
grįžta į savo tėvynę Veroną. Bet ant Italijos sienos sutinka 
jauną karžygį, kuriame pažįsta savo sūnų. Tasai nenori ti- 
kėti, kad tai jo tėvas, ir reikalauja dvikovos. Dvikova prasi- 
deda; abudu kovoja kaip milžinai, abiejų skydai lieka su- 
Skaldyti!.. ir čia giesmė nutrūksta. 

Giesmė sudėta metriškomis eilėmis su aliteracijomis, pa- 
kartojant eilutėje tą patį garsą žodžių pradžioje. 

Devintojo amžiaus pradžioje stabmeldiškai karžygišką 
epa pradeda nustumti giesmės legendos, kuriose krikščio- 
niškos pažiūros nėra dar visai atsipalaidojusios nuo stab- 
meldiškos priemaišos, bet visgi vyrauja. Jų turinys dažniau- 
siai Heliand (Išganytojas), Krist, arba pasaulio galas su 
L nupasakoįimu pragaro kančių ir dangaus linksmy- 

ių. 

Krikščionybei X amžiuje įsigalėjus germanų tautoje ir jų 
karaliams Otonams užmezgus artimesnius ryšius su Italija, 
12+ 


855 


ima Germanijoje plėstis lotynų kalbos vartojimas. Iš to tai 
laikotarpio paeina epiškas veikalas Valiharius manu fortis 
(Drąsusis Valtaris), hegzametru parašytas vienuolio Eke- 
kardo (1973). Veikalo turinys toksai: jaunas Valtaris, ilgus 
inetus išbuvęs pas Atilą, galop nuo jo dvaro bėga su sužadė- 
tine Hildegunda ir su brangiais turtais į savo Akvitanijos 
tėvynę. Vogėzų kalnuose jam kelią pastoja karalius Gunte- 
ris su 12 karžygių. Prasideda kova, kuri tačiau laimin- 
gai baigiasi taika, o Valteris, grįžęs namo, susituokia su 
savo sužadėtine. 

Nuo XII amž. prasidėję Europoje kryžiaus karai stipriai 
paveikia į tautų vaidentuvę ir tveria religiniai karžygiškas 
giesmes; prasideda raitelių amžius, o su jais ir moteries idea- 
lizavimas. Po prancūzų trubadūrų įiaka atsiranda ir Ger- 
manijoje minezingeriai (minne — meilė, singen — giedoti), 
kurie kai kada net tuos pačius asmenis apgieda, kaip ir 
prancūzų trubadūrai: Karolį Did., Sangralį, Rolandą, Artu- 
rą, Parsivalį ir kt. Minezingerių tėvu laikomas Heinrich von 
Veldeke XII amž. gale. 

Prie tautinės poezijos atgimimo tais laikais nemaža prisi- 
dėjo ir garsus ciecorių Hohenštaufenų viešpatavimas, kurie 
mėgo patys ir globojo giesmes ir giesmininkus prie dvaro. 

Iš žymesnių to laikotarpio epiškų giesmių, kuriose germa- 
nų tautos įvykiai apgiedama, paminėti galima Hercog Ernst, 
kur atpasakojama Liudolio sukilimas prieš savo tėvą cieco- 
rių Otoną I ir švabų hercogo Ernsto sukilimas prieš patėvį 
Konradą II. Antrojo sukilimo pasakojimas davė medžiagos 
paskui Ulandui poetui parašyti dramą. 

Gana charakteringas to laikotarpio minezingerio Ulriko 
von Lichtensteino poetiškas veikalas Frauendienst, kursai 
pasižymi ypač aukšta moteriškės pagarba. Bendrai imant, 
minezingeriai stovi žemiau už provansalų trubadūrus: pas 
juos bemaž išimtinai ir pertat iki nuobodumo giedama vien 
tik meilę. 

Iš minezingerių apie meilę giesmių ir iš senų tautos pada- 
vimų, siekiančių Atilos ir tautų kilnojimos laikus, XII amž. 
gale nežinomo autoriaus parašyta vadinamoji Nibelungų 
poema, kuri germanams tokios pat vertės kaip Iliada grai- 
kams. Toji nepaprasta poema epopėja prasideda žodžiais: 
„Daug stebuklinga senose pasakose apie garsius didvyrius, 


856 


jų didžius darbus, jų nelaimes ir linksmybes, ašaras ir de- 
jones ir t.t.“ 

Nibelungų giesmės turinys toksai: Burgundų šaly Vorm- 
se ant Reino viešpatauja karalius Gunteris; prie jo sesuo 
gražuolė Krimhilda; dvariškių tarpe pasižymi vasalai Ha- 
genas, Folkeris, Dankvartas ir kiti. Gražioji Krimhilda 
pasakoja savo motinai Utei sapną: ant jos sakalo užpuola 
du ereliu ir jį sudrasko. 

Atvyksta į Vormsą iš Nyderlandų karalaitis Zygirydas, 
garsus karžygys, prašyti Krimhildos rankos. Jis įgarsėjo 
tuo, kad, nuveikęs Nibelungų giminę, paėmė jų didžius tur- 
tus, o nukovęs baisų siaubą, išsimaudė jo kraujuose ir pasi- 
darė neįžeidžiamas; tik jam besimaudant krito ant nugaros 
lapas ir paliko krauju neapmazgotą vietą, pertat paliečiamą. 

Zygirydas, gyvendamas pas Gunterį ir čia darydamas 
garsius žygius, tik po metų išvysta per puotą gražuolę Krim- 
hildą, ir tuojau abudu vienas kitą pamyli. Bet Gunteris su- 
tinka tik tuomet seserį išleisti, jei Zygirydas padės jam vesti 
Islandijos karalienę gražią Brunhildą, kuri tik už to sutinka 
tekėti, kas ją dvikovoje nuveiktų. Daug didžiavyrių norėjo 
ją vesti, bet dvikovoje nuo jos žuvo; nes jos skydą vos keturi 
vyrai tegali pakelti, o akmenį, kurį ji laido iš kilpinės, vos 
dvylika vyrų tepaneša. 

Gunteris ir Zygirydas vyksta į Islandiją ir, Zygirydui ne- 
matomu apsiaustu apsidengus padedant, Gunteris nuveikia 
gražią Brunhildą. Tada visi važiuoja į Vormsą, ir ten kelia- 
mos vestuvės: Gunterio su Brunhilda, Zygirydo su Krim- 
hilda. Po vestuvių Zygirydas grįžta į Nyderlandus, kur tėvas 
mirdamas palieka jam sostą. 


Po dešimties metų laimingo pagyvenimo Zygirydas su 
Krimhilda aplanko Vormse gimines. Per iškilmingą puotą 
karalienės: Krimhilda ir Brunhilda, girdamosios savo vyrais, 
susipyksta: Brunhilda sužino, kad jos vyras Gunteris, tik 
Zygirydui padedant, dvikovą laimėjęs: tuo būdu jaučiasi 
pažeminta ir, kad atkeršytų savo rivalei Krimhildai, nutaria 
nužudyti jos vyrą Zygirydą. Savo nedoram sumanymui įvyk- 
dyti randa sau pagelbininką, ištikimą dvariškį Hageną, 
kursai medžioklės metu, kai ištroškęs Zygirydas pasilenkė 
prie šaltinio atsigerti, smeigia jam į paliečiamą nugaros 
vietą ir nužudo. 


807 


Negana to, nedorasis Hagenas skriaudžia Krimhildą dar 
antru atveju: apgaulingu būdu sužinojęs, kur sudėti Nibe- 
lungų turtai, atveža juos į Vormsą ir Reine skandina. Griau- 
džiai verkdama savo mylimo vyro, Krimhilda ieško progos 
atkeršyti Hagenni ir burgundiečiams. 

Trylika metų praslinkus nuo Zygirydo mirties, miršta 
hunų karaliaus Etselio (Atilos) žmona, ir jisai siunčia pirš- 
lius pas Krimhildą. Ta sutinka tekėti ir važiuoja į Vieną, tikė- 
damasi tuo būdu, kaip galingo vaidovo žmona, galėsianti 
atmonyti savo piktadariams. 

Po vestuvių į kiek laiko kviečia Krimhilda savo giminai- 
čius pas ją viešėti. Ragenas, lyg ką negera nujausdamas, at- 
kalbinėja karalių Gunterį nuo kelionės, bet šiam reikalau- 
jant, vyksta visi su burgundiečiais į Vieną. Ties Viena Duno- 
jaus undinė juos perspėja: „grįžkite, iki dar nevėlu! Kitaip 
nieks iš jūsų nebegrįš namo, išskyrus karaliaus kapelioną“. 
Bet jie perspėjimo nepaklausė. 

Vienoje, jiems apsinakvojus paskirtuose rūmuose, Krim- 
hildos ištikimi raiteliai nakčia juos užpuola. Prasideda baisi 
skerdynė; mūšiui aptilus girdėtis, kaip srovena kraujas, kurs 
bėga į kiemą. Žūva visi burgundai. Gunteris ir Hagenas ko- 
voj sužeisti ir paimti į nelaisvę, kuriuos Krimhilda pati savo 
ranka žudo. Tačiau vienas jos ištikimas karžygys Hildebran- 
das, kurs lig šiol prieš burgundus greta ostgotų karaliaus 
Dytricho (Teodoriko) drąsiai kovėsi, pasipiktinęs Krimhildos 
žiaurumu, pakėlė prieš ja pačią savo kardą ir sukapojo į 
gabalėlius. 

Taip žuvo burgundų karžygiai ir Nibelungų turtai. Bai- 
giasi epopėja žodžiais: „tiek tik jums dar pasakysiu, kad 
visi raiteliai ir gražios ponios ilgai verkė“. 

Ar ta tautiškoji germanų epopėja sudėta iš atskirų liau- 
dies epinių dainų, sutvarkytų į vieną veikalą kokio nors 
nežinomo poeto, ar tai jos autoriumi buvęs austrų raitelis 
iš XIII amž. Kūrenbergeris, nėra tikros žinios. 

Poema parašyta eilėmis keturių metrų ir taip prasideda: 

Uns ist in alten maeren wunders vil geseit 

Von heleden lobebaeren, von grozer arebeit... 

Poemos kalba sena, sunkokai dabar suprantama, bet 
vaizdi ir gyva. Asmenys, ypač Zygirydas ir visos moterys 
labai ryškiai nupiešti, 


3458 


Poema labai gyvai atvaizduoja tą pusiau laukinį, pusiau 
legendarinį laikotarpį, pilną žiaurumo, drąsos ir geležinio 
būdo žmonių, kuomet Europos tautos kilnojos iš vienos 
vietos į kitą, kariavo, maišėsi. Yra epopėjoje nemažai ir ana- 
chronizmo, kursai poezijai ne tiek kenkia. Taip Etselis 
(Atila) iš V amž. ir Dytrichas (Teodorikas ostgotų ka- 
ralius) iš VIII amž. poemoje veikia viename laikotarpy. 

Nibelungų epopėja XIX amžiuje labai talentingai buvo 
perdirbta vokiečių poeto Hebelio į dramatišką trilogiją, 
kupiną gyvo veiksmo, stiprių įspūdžių ir pusiau mitiškų 
vaizdų. 

Greta Nibelungenlied tame bemaž pačiame laikotarpy 
galima pastatyti antrą liaudies tvėrybos veikalą Gudrun- 
lied, kuri nedaug žemiau vertinama už Nibelungų epopėją. 
Ji atsiranda XIII amžiuje; jos gimimo vieta — Bavarija 
ar Austrija. Nibelungų epopėja baigiasi tragiškai, Gudru- 
nos poema, nors turi nemažai kruvinų scenų, tačiau bai- 
giasi laimingai. 

Gudrunos poemos turinys toks: Fryzų karaliaus duk- 
teriai Gudrunai peršasi Normanų karaliaus sūnus Hari- 
mutas ir Zelandijos karalius Hervigas. Gudruna atiduoda 
ranką Hervigui. Bet normanų karalius ir jo sūnus Hart- 
mutas, nesant namie fryzų karaliui ir jo žentui Hervigui, 
užpuola fryzų šalį ir išsiveža Gudruną. Fryzai pasiveja 
užpuolikus ties marėmis: čia ant marių pakrančio ištinka 
mūšis, kuriame ypač atsižymi fryzų milžinas Vatė su uolek- 
tine barzda. Vis dėlto fryzai mūšį pralaimi, jų karalius 
krinta nelaimingoje kovoje užmuštas. 


Normanai išsiveža Gudruną, kurią per prievartą veda 
dabar Hartmutas. Bet toji pasilieka ištikima savo pirmam 
vyrui; todėl Hartmuto motina Gerlindė visaip ją kankina, 
pavesdama jai žemiausius darbus atlikinėti. Tuo tarpu 
fryzų jaunimas auga į vyrus, tvirtai pasiryžęs normanams 
atkeršyti. 

Vieną kartą Gudruna, Gerlindės pasiųsta, plauna balti- 
nius marių pakrašty. Kaip tik tuomet atvyksta Hervigas 
Su nauja fryzų kariuomene paliuosuoti Gudrunos ir ją 
randa baltinius beskalbiant. Jie, kaip raiteliai, nenori Gud- 
runos atsiimti vogtinai be kovos. Prasideda mūšis, kuriame 
krinta nukautas normanų karalius Liudvikas, o nedora 


859 


Gerlindė Vatės ranka nukirsta; jų sinus Hartmutas paim- 
tas į nelaisvę. Hervigas laimingai grįžta su ištikima Gud- 
runa; o jos draugę Hildburgą veda laisvei grąžintas Hart- 
mutas. 

Ne per ilgą Gudrunlied vokiečiai vadina savo tautiškos 
poezijos perlu, nors ir mažesnės vertės negu Nibelungen- 
lied. Veikiantys asmenys ir čia labai ryškiai apibūdinti: 
moters ištikimybė, karžygių narsumas ir teisybės viršus — 
pamatinės poezijos mintys. l 

Labai simpatiškai piešiamas Horantas, saldžių giesmių 
dainius: kai suskamba jo meili giesmė, užmiršta paukš- 
čiai rytmetinį čiulbėjimą, gyvuliai nustoja kandę pievoj 
žolę, žuvys vandenyse paliauja plaukusios. Įdomus irgi 
poemoje mitiškas fryzų milžinas Vatė. 

Be virš minėtų poemų, kurias dalimi galima priskirti prie 
liaudies tvarinių, turėjo XII amžius vokiečių tautoje ir ke- 
letą poetų, epiškais veikalais ir lyrikoje bent kiek žymesnių. 
Iš jų galima nurodyti Hartman von Aue, Woliram von 
Eschenbach, Gottiried von Strassburg, Valterher von der 
Vogelweide. Visi jie buvo daugiau ar mažiau prancūzų 
trubadūrų ir truverų įtakoje. Trys pirmieji daugiau pasižy- 
mėjo epiškais veikalais, Fogelveidė — lyrika. 

Hartmanas be kitų dalykų yra parašęs: Grigalių ant 
akmens ir Nelaimingąjį Enriką. Pirmojo veikalo turinys — 
labai populiari viduramžy legenda, labai primenanti graikų 
Edipą: Grigalius nežinodamas veda moterį savo tikrą mo- 
tiną. Sužinojęs, kame dalykas, jisai 17 metų daro atgailą 
atsiskyrėliu ant nuošalaus marių iškyšulio. Gavęs nuodė- 
mės atleidimą, jisai palieka papa ir tuomet išriša ir savo 
motiną. 

Antrojo veikalo turinys: švabų didikas Enrikas lėbau- 
damas gauna raupsų ligą. Salerno gydytojas jam sako, 
kad tik tada jis galėsiąs išsigydyti, kai nekalta mergelė 
jam paaukosianti savo širdies kraujo. Tikrai, vieno dvariš- 
kio duktė sutinka pasiaukoti, ir abudu vyksta į Salerno 
miestą, kad gydytojas perpjautų mergelės širdį. Bet pasku- 
tinėje valandoje Enrikas atsisako priimti tokią auką, ste- 
buklingai išgyja be širdies kraujo ir veda gailestingąją 
mergaitę sau Žmona. 

Wolfram von Eschenbach parašė veikalą Parzival, ku- 


riame ypač žymi prancūzų legendų įtaka. Parsivalis savo 
motinos auklėjamas toli nuo žmonių giriose, kad nežūtų nuo 
kalavijo kaip jo tėvas raitelis. Bet Parsivaliui užaugus 
jame atsiliepia tėvo kraujas: slapčia jis pabėga nuo moti- 
nos ir įgarsėja nepaprastais žygiais kaip raitelis. Galų 
gale po įvairių įvairiausių nuotykių pasiekia Gralio kara- 
lystę ir tampa jos karaliumi. 

Voliramas parašė ir daugiau veikalų. Visi jie, kaip ir 
Hartmano tvariniai, rimti savo turiniu, kilnūs, gryni: meilė 
juose idealizuojama skaisti, dvasinė. To negalima pasa- 
kyti apie Gottiried von Strassburg veikalą Tristan und 
Isolde, kur karštomis eilėmis apgiedama Tristano meilė, 
kūniškos aistros kupina, prie savo dėdienės Izoldos. Vei- 
kalo geroji pusė — graži kalba, lengvos eilės ir ryškus as- 
menų apibūdinimas. 

To amžiaus lyrikoje daugiau matosi savistovumo ir gi- 
lesnio jausmo, mažiau provansalų trubadūrų įsravos. Ly- 
rikos turinys: dažniausiai meilė ideali ir žemiška, garbi- 
nimas šv. Mergelės, gamta, tėvynė. 

Lyriškus veikalus rašė ir ką tik paminėti epikai; bet žy- 
miausias ir simpatingiausias XII amž. lyrikas Walter von 
der Vogelweide, tirolietis (1170—1230), miręs Viurcburge. 
Rods, gilesnės minties, naujų idėjų pas jį nėra, bet daug 
tyro jausmo, graži ir aiški kalba, lengvos eilės. 

Fogelveidės lyrikos turinys dažniausiai: ideali moteriš- 
kės meilė, patriotizmas, gamta, kito geresnio gyvenimo 
viltis. Kaip vokiečių patriotas jis pasididžiuodamas apgie- 
da Hohenštaufenų laikus. Jam kai kurie priskiria ir pa- 
triotišką vokiečių dainą: Deutschland, Deutschland über 
alles. , 

Nuo Valterio mirties minezingerių poezija žymiai puola. 
Minezingeriai, pirma iš raitelių luomo, laikui bėgant išsi- 
gima į meisterzingerius, giesmininkus iš vidurinio mieste- 
lėnų amatininkų luomo, gauna nuo Karolio II sau privi- 
legijas, susiburia į giesmininkų draugijas, korporacijas, 
cechus, pavirsta savo rūšies amatininkais, išsidirba savo 
rūšies taisykles, tradicijas poetiškai tvėrybai, kur žiūrima 
Ne tiek minties ir turinio, kiek išviršinių, dirbtinių for- 
mų. Taip susitvarkę jie išsilaiko bemaž iki XVIII am- 
žiaus. 


861 


Prie minezingerių puolimo daug prisidėjo pačių raitelių 
nykimas ir išsigimimas. Kryžiaus karai vaduoti Šventąją 
Žemę jau nebežadina entuziazmo kaip pirmiau; riteriai 
arba patenka į neturtą, arba pavirsta paprastais banditais, 
vieni kitų pilis užpuldinėdami, savitarpy kariaudami. 

Bet puolant minezingeriams ir meisterzingeriams, pra- 
deda daugiau pasireikšti poezijoje liaudies tvėryba; atsi- 
randa liaudies dainos ir pasakos. Tos pasakos, gal po Ezo- 
po sakmių įtaka, mėgsta gyvulių gyvenimą atpasakoti. 
Laikui bėgant toms iš gyvulių gyvenimo pasakoms prade- 
dama prikergti lengvo pašiepimo ir satyros elementas. 
Ypač mėgiami buvo pasakojimai iš vilko ir lapės gyvenimo. 
Iš tų liaudies pasakų apie lapę paskesniais laikais Getė 
sutvėrė savo pusiau satyrišką poemą Reineke Fuchs. 

Greta tų pasakų, kurios po priedanga gyvulių pašiepia 
žmones ir jų ydas, atsiranda ir tikra neslepiama satyra. 
Žymiausiu tos rūšies rašytoju buvo Sebaštionas Brantas 
štrazburgietis, tikįs humanista, kursai 1494 metais išleido 
veikalą Das Narrenschiff (Kvailių laivas). 

Ant kvailių laivo susirinko 110 rūšių kvailių, ir jie plau- 
kia į Naragoniją arba į Kvailiją. Čia labai gyvai ir saty- 
riškai išvelkama aikštėn įvairiausios tų laikų ydos, kvai- 
lystės, iškrypimai, visuomenės nuodėmės. 

Tuo pačiu laiku XIV ir XV amž. pradeda pas vokiečius 
užsimegzti pirmieji dramatiški veikalai. Jų genezė bemaž 
ta pati kaip ir pas prancūzus ar kitas romaniškas tautas; 
jos gimė iš misterijų ir bažnytinių apeigų. Pradėta šv. Rašto 
kai kuriuos tekstus dialogus versti į vokišką kalbą ir baž- 
nyčiose skaityti pasiskirsčius rolėmis. 

Laikui bėgant pradeda į šv. Rašto tekstą kaišioti juoki- 
nančius sakinius, priedus, kai kada ne visai padorius; tuo- 
met tų dialogų deklamacija iš bažnyčių pašalinta ir per- 
kelta į gatves. 

Iki tie dialogai turėjo daugiau rimtą, religinį pobūdį, 
jie buvo sakomi per didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas, 
Dievo Kūną. Vienas iš daugiau nusisekusių tos rūšies vei- 
kalų buvo Drama apie 7 išmintingas ir 7 kvailas mergaites 
pasirodžiusi 1322 m. Eizenache. 

Per Užgavėnes irgi buvo sakomi arba lošiami dialogai; 


862 


jie kai kada buvo ne tik satyriško pobūdžio, bet ir ne visai 
padorūs savo pasilinksminimais užbaigiant karnavalą. 

Nors literatūra ir poezija XIV ir XV amžiais nebuvo tur- 
tinga Vokietijoje, tačiau mokslai tuo laiku, mokyklos ir 
mokslo židiniai universitetai ima kas kartą daugiau atgyti. 
Naujai išrastas knygų spausdinimo būdas kaip tik ir prisi- 
dėjo prie to gyvesnio mokslo klestėjimo. 

Nuo XVI amž. prasideda Vokietijoje humanizmas ir re- 
nesansas, atėjęs čionai iš Italijos ir Prancūzijos; imta su 
ypatingu pamėgimu studijuoti klasikai. Ta naujoji srovė 
nemaž prisidėjo prie gilesnių studijų, prie rimtesnio paži- 
nimo grožio, išlavinimo meniško skonio, bet per daug persi- 
ėmusi senovės graikų ir romėnų dvasia, krikščionijai ji 
pasireiškė priešinga. 

Ta naujoji srovė buvo ir savitai vokiečių literatūrai gana 
kenksminga, kadangi su pamėgimu senovės lotynų kalbos 
ėjo greta savos vokiškos kalbos apleidimas, nustumiant ją 
į antrą eilę. 

Tame XVI amžiuje, vokiečių literatūroje ne per turtinga- 
me, gana žymią rolę sulošė Martynas Liuteris (1483— 
1546). Rods, katalikų tikėjimui ir Bažnyčiai jis labai paken- 
kė; jisai irgi buvo priežastimi religinio suskilimo Vokieti- 
joje ir kilusių religinių karų, kurie per 30 metų (1618— 
1648) baisiausiai sunaikino vokiečių šalis; tačiau vokiečių 
kalbai Liuteris nemažai pasidarbavo. 

Visu pirmu Liuteris gana gera vokiška kalba išvertė šv. 
Raštą ne iš lotyniškos Vulgatos, Bažnyčios patvirtintos, 
bet iš žydiško ir graikiško teksto, pasinaudodamas toje 
srity Erazmo ir Reuchlino darbais. 

Paskui, žinodamas, kokią svarbą religiniame tautos gy- 
venime turi šventosios giesmės, Liuteris jų sutvarkė virš 
40, naujai pats jas rašydamas ar senąsias kalbos žvilgsniu 
išdailindamas. Tos giesmės, gana talentingai sustatytos, 
turi nemažą literatišką vertę. Be to, Liuterio pavyzdys pas- 
kui paskatino ir kitus šventųjų giesmių mėgėjus prie jų 
tvarkymo ir dailinimo. 

Kiti bent kiek žymesni to laikotarpio rašytojai buvo pa- 
mėgę ypač satyriškoje pakraipoje rašyti; mat vokiečių tauta, 
religiniu žvilgsniu suskilusi į dvi sau priešingas kryptis, 
davė satyriškiems tvariniams nemaža medžiagos: liuteronai 


863 


katalikus, katalikai liuteronus ypač pašiepimo sąmojingumu 
stengės skaudžiau įžeisti ir nuveikti. 

Von Hutten (1488—1523) rašo Epistolae obscurorum 
virorum, kur pajuokia katalikų vienuolius, Murneris (1475— 
1537) dar sąmojingiau rašo Von dem grossen Lutherischen 
Narren, lengvomis eilėmis pašiepdamas Liuterio pasekėjus. 

Bet gal gabiausias to laikotarpio satyrikas buvo Johann 
Fischart (1545—1590), aršus katalikų, ypač jėzuitų priešas, 
kursai parašė nemažai satyriško turinio veikalų; iš jų ypač 
įgarsėjo Geschichtsklitierung — satyriškas romanas, ku- 
riame autorius, sekdamas Rable veikalu Gargantua ir Pan- 
tagruel, pajuokia visuomenės ydas ir kvailystes labai są- 
mojingai, bet kai kada šlykščiai. 

Galop prie XVI amž. priklauso vienas žymiausių vokie- 
čių meisterzingerių Hans Sachs (1494—1576), Niurnbergo 
miesto batsiuvys, labai daug skaitęs ir buvęs miklus gy- 
venimo reiškinių tėmytojas. Jisai parašė virš 4 000 giesmių, 
kurių turinys paimta arba iš kasdienio gyvenimo, arba 
iš vokiečių praeities, arba galop paskolinta iš klasikų; bet 
daugiausia jis mėgo bibliškus tematus. 

Tų taip gausingų giesmių vertė, be abejo, nevienoda: 
pasitaiko ir silpnokos. Gana talentingi irgi jo pasakojimai, 
kaip štai Das Schlarajfenland( Utopijų svajonių šalis). 
Jo dramatiški veikalai labai silpnoki; bent kiek geriau pasi- 
sekusi, Užgavėnėms parašyta, Das Narrenschneiden. 

XVII amžiuje trisdešimties metų karas baisiausiai su- 
naikino vokiečių kraštą: laukai liko apleisti, miestai ir so- 
džiai išdeginti, gyventojų skaičius sumažėjo, mokyklos už- 
sidarė, tikėjimas puolė, jo vietoje vyravo tamsūs prietarai 
ir religinė neapykanta; kai kurie vokiečių kraštai patėko 
žuvėdams ar prancūzams; patriotinis jausmas nuslopinta, 
prancūzų mados ir papročiai pamėgdžiojami. 

Tokiose sunkiose vokiečiams apystovose nebuvo ir jų li- 
teratūroje žymesnių talentų. Patriotinis pulsas ir literatū- 
roje gyvybė bent kiek daugiau pasireiškė Silezijoje, kuri tuo 
žvilgsniu pirmąją rolę tuomet lošė. Prie lyrikų bent kiek ta- 
me laikotarpy žymesnių priklauso Opitz (1597—1639), 
Paulius Flemingas (1609—1640), Simon Dach (1605— 
1659), kilęs iš Klaipėdos krašto, gyvenęs Karaliaučiuje. 

Nors Flemingas savo pirmtakūną ir vadino vokiečių Pin- 


864 


daru, Omaru, Marotu, tačiau Opicas toli gražu tų palygi- 
nimų neužtarnavo. Jo lyrika pasižymi tik lengvu eiliavimo 
būdu. Jisai yra irgi parašęs apie vokiško eiliavimo būdus 
Von der deutschen Poeterey. 

Daugiau talento ir tikro jausmo pas Flemingą ir Dachą; 
kai kurios jų nusisekusios dainelės ir šiandieną dar skai- 
tomos ar dainuojamos. Flemingą kai kada laikoma Fogel- 
veidės įpėdiniu, nors talentu vis dėlto jis silpnesnis. 

Tų Silezijos dainių įpėdiniai laikui bėgant pasidavė per 
daug įtakai prancūzų literatūros ir lotynų Ovidijaus, kurs 
tuomet ypač buvo madoje; mėgo poezijoje nepadorius ir 
baisius tematus ir visa kas nepaprasta, nenatūralu. Ta 
kraštutinė kryptis neužilgo susilaukė reakcijos. 

Bent kiek didesnę pažangą XVII amžiuje padarė drama: 
Andrea Gryphius (1616—1664) rašė ir tragedijas, ir ko- 
medijas, sekdamas Senekos ir kitų pavyzdžiais. Komedijos 
bent kiek geriau jam sekėsi, kuriose netrūksta natūralaus 
komiškumo. Gritijaus dramatiški veikalai bendrai imant, 
nors neturi didesnės vertės, nors daug matosi juose perdė- 
jimo, trūksta akcijos sukoncentravimo, tačiau sulyginus 
juos su pirmaisiais XV amž. Niurnbergo dramų mėginimais, 
vis dėlto matosi dabar nemaža pažanga. 

Iš daugelio to laikotarpio apysakų ir romanų, sekant pran- 
cūziškais ir ispaniškais pavyzdžiais rašytų, savo turiniu 
labai menkų, pilnų perdėjimo, nenatūralumo, šiandieną visai 
užmirštų, vienas tiktai iki mūsų dienų išliko nenustojęs 
savo vertės, su tikru talentu parašytas Jakob Christoffel 
von Grimmelshausen (1625—1676) iš Hesijos, tai Simpli- 
cissimus, kuriame labai vaizdžiai ir gyvai autorius piešia 
savo pergyvenimus ir atsiminimus iš 30 metų karo. 

XVII amž. gale ir XVIII amž. pradžioje vokiečių litera- 
tūroje greta prancūzų įtakos atsiranda anglų — Ričardso- 
no, ypač Tomsono įsrava: pradėta nusigręžti nuo nenatū- 
ralaus pseudoklasicizmo, gėrėtis ir idealizuoti gamtą; nuo 
šalto atsibodusio pseudoklasicizmo persimetama į antrą 
kraštutinumą, į sentimentalizmą. 

Haleris (1708—1777), šveicarietis, savo veikale Alpės 
vaizdžiai ir su ypatinga gamtos meile piešia savo tėvynės 
kalnus ir jų gyventojus. Tos pačios pakraipos buvo ir mūsų 
Donelaičio bemaž vienmečiai iš Karaliaučiaus universiteto, 


365 


rasit jo draugai — Evaldas Kleistas (1715—1759), parašęs 
Pavasarį, ir Gelertas (1715—1769), sakmių ir pasakojimų 
autorius. 


ŽYDĖJIMO PERIODAS 


XVIII amžiaus galas ir XIX amžiaus pradžia pasirėiškė 
paš vokiečius nepaprašiu gaivumu, dvasios pakilimu ir 
pažanga visošė gyvėnimo srityšė: politikoje (Fridrichas I 
Didysis), moksluose: istorijos, gamtos tyrimuose, ypač fi- 
losofijoje (Kantas, Fichtė, Šelingas, Hegelis), galop ir 
literatūroje, kurioje paprastai atsispindi tautos veidas ir 
jos pulsas. 

Prie literatūros atgimimo prisidėjo ir bendras tautos pa- 
kilęs tuomet ūpas ir kai kurie specialūs veiksniai: Rousseau 
ir anglų rašytojų įtaka, atsipalaidojusi nuo šalto pseudo- 
klasicizmo, grįžusi prie gamtos ir prie liaudies tvėrybos, 
prancūzų revoliucija, paskelbusi žmogaus teises ir pakė- 
lusi pavienio žmogaus (individo) reikšmę, galop gilesnis 
klasiško grožio supratimas, vadovaujant tokiems meno ži- 
novams ir kritikams, kaip Vinkelmanas ir Lesingas. 

Pirmuoju žymesniu rašytoju, pradėjusiu vokiečių litera- 
tūroje naują epochą, be abejo, buvo Fridrichas Kiopšto- 
kas (1724—1803), ėjęs aukštesnes studijas Jenos ir Leipci- 
go universitetuose, ilgokai gyvenęs Kopenhagoje prie danų 
karaliaus dvaro be ypatingų priedermių, miręs ir palaido- 
tas Hamburge. 

Didžiausias Klopštoko veikalas — jo Mesiada, poema iš 
20 giesmių, hegzametrais parašytų, kurios poemos tvėrybai 
jis pašventė 25 metus, išleisdamas laikas nuo laiko atskiras 
giesmes. Pavyzdžiu jam buvo Miltono epopėjos Prarasto 
rojaus vokiškas vertimas, Rodmero išleistas. 

Pirmosios trys giesmės Klopštoko Mesiados, 1748 me- 
tais atspaudintos, turėjo nepaprastą pasisekimą savo gyva, 
poetinga ir jautria kalba, nors pats eiliavimo būdas (hegza- 
metras) pasirinkta sunkokas. 

Poemos turinys — žmonijos atpirkimas. Vyriausias joje 
asmuo — Jėzus Kristus, Jo kentėjimai, mirtis ir prisikė- 
limas iš numirusiųjų. 


366 


Nors poemoje yra labai daug gražių, jautrių vietų, gi- 
laus tikėjimo įkvėptų, tačiau pats veikalas palyginti žemes- 
nės poetiškos vertės už Prarastą rojų: poemoje per daug 
lyrizmo, abstrakcijos ir stoka plastikos. Kai kurie kritikai 
Klopštoko veikalą vadina ne poema, bet ilgu himnu, At- 
pirkėjui pašvęstu. Vis dėlto Klopštoko poema savo laiku 
turėjo didelės įtakos ir svarbos; joje matyti nepaprastas 
poetiškas autoriaus talentas ir gilus, nuoširdus jo tikė- 
jimas. 

Be to, Klopštokas dar rašė giliai atjaustas ir nemažos 
vertės odes ir religines giesmes. Odžių turinys dažniausiai 
religinis ar patriotinis; rečiau meilė ir gamta. 

Dramatiški Klopštoko veikalai, nors juose daug Dievo ir 
tėvynės meilės pareikšta, didesnės literatiškos vertės neturi: 
juose daug lyrikos, maža akcijos, veikiantiems asmenims 
trūksta ryškesnio apibūdinimo. 

Kristupas Vylandas (1733—1813), pastoriaus sūnus, pra- 
džioje savo poetiškos tvėrybos buvo Klopštoko pasekėju. 
Tos pakraipos yra jo eilėraščiai: Išmėgintas Abraomas, 
ypač Krikščionio Pergyvenimai, kur jisai aiškiai nusistatęs 
prieš Anakreonto šalininkus, prieš Bakcho ir Veneros mė- 
gėjus. 

Tačiau paskui savo vėlybesniuose romanuose patsai nu- 
sigręžia nuo krikščioniškai moralių pažiūrų, pasiduodamas 
senovės graikų įtakai, enciklopedistų pakraipai ir satyriš- 
kam Voltero skepticizmui. 

Iš jo romanų ypač du — Agatonas ir Oberonas išgarsino 
Vylando vardą. Pirmame poeta stengiasi įpiršti savo pe- 
dagogiškas pažiūras ir įrodyti, kad prigimtis ir gyvenimas 
stipresni už išgalvotas ir svajojamas dorybes. Tuo roma- 
nu į save atkreipęs dėmesį, Vylandas buvo pakviestas į 
Erfurto universitetą profesoriauti, o paskui į Veimarą auk- 
lėti hercogo sūnų. 

Dar didesnį pasisekimą turėjo Vylando romanas Obe- 
ronas, kuriame jis mėgino atvaizduoti viduramžius. Rods, 
gilesnio viduramžių supratimo ir jų dvasios atjautimo au- 
torius neparodė, bet su jo vaidentuvės lakumu vargiai kas 
gali susilyginti. Tas romanas taip patiko Getei, kad jį pa- 
vadino gryniausios poezijos pavyzdžiu, kuriuo gėrėsis am- 
žiai, iki poezija bus poezija, auksas auksu. Tasai pagyrimas 


867 


šiandieną atrodo gerokai perdėtas, nors kalbos tobulumu, 
eilių lengvumu ir vaizduotės turtingumu veikalas tikrai 
gražus. 

Oberono turinys skolintas iš seno prancūzų romano 
Huon de Bordeaux. Huon'as užmušė Karolio Didž. sūnų 
ir už tai buvo ištremtas į Babiloną, kur jisai, kalifui su savo 
emyrais puotaujant už apskrito stalo, turėjo nukirsti galvą 
tam, kursai sėdės kalifo greta iš kairės, pabučiuoti viešai 
tris kartus sosto įpėdinio sužadėtinę, parvežti Karoliui do- 
vanų: keturis jo dantis ir porą pluokštų iš žilos kalifo barz- 
dos, galop su kalifo dukterimi grįžti į Europą; tik tada jam 
bus Žmogžudystės kaltė dovanota. 

Visa tai raitelis Huon'as išpildo su pagelba burtininko 
Oberono, bet grįždamas marėmis į Europą, kelionėje už- 
miršta perspėjimo išlaikyti skaistybę, iki papa palaimins 
jo jungtuves su kalifo dukterimi; už tai vėl jam tenka patirti 
įvairiausių priepuolių. Galų gale atvyksta į Paryžių stačiai 
į turnyrus ir čia kaip pergalėtojas gauna nuo Karolio D. 
kaltės dovanojimą, atgauna savo dvarus ir laimingai gy- 
vena su savo Žmona. 

Vylandas savito, gilesnio talento neparodė; jo lyriniai 
veikalai silpnoki; bet vokiečių stilistikoje nemaži jo nuopel- 
nai. Jisai irgi pirmasis iš vokiečių atkreipė dėmesį į Šeks- 
pyro dramas, kurių keletą išvertė vokiškai. 

Prieš Vylandą, kaipo pasidavusį svetimai prancūzų, da- 
limi ir senovės graikų įtakai, susidarė Getingeno universi- 
teto studentų ratelis (Hainbund), pastatęs sau uždavinį 
kariauti prieš visa, kas nevokiška, kas netikra; jiems idealas 
buvo Klopštokas. 

Iš to tai ratelio daugiau už kitus įgarsėjo Būrger (1748— 
1794) savo baladėmis, jų turinį paimdamas dažniausiai iš 
liaudies pasakų ir jos motyvų. Populiariškiausia ir geriau- 
siai nusisekusi jo baladė — Lenora, versta į daugelį kalbų. 
Rusų Žukovskis, laisvai ją išvertęs, pavadino Liudmila. 

Lesingas ir Herderis labai daug nusvėrė vokiečių litera- 
tūroje ne tiek savo originaliais kūriniais, kiek giliu dailės 
ir meno supratimu ir labai rimtais kritikos rašiniais. Abu- 
du buvo labai rimtai išsilavinę, ypač meno srity: tik Lesin- 
gas gal daugiau vadovavosi giliu, įgimtu, sveiku protu, 
Herderis daugiausia jausmais. 


868 


Lessing (1729—1781) baigė universitetą Leipcige; pas- 
kui kai kurį laiką gyveno Berlyne, draugaudamasis su 
žymesniais literatais. Paskirtas naujo teatro vedėju ir tvar- 
kytoju Hamburge, nemažai ten pasidarbavo, duodamas jam 
naują sveikesnę kryptį ir paliuosuodamas jį nuo pseudo- 
klasicizmo. Galop buvo bibliotekininku, visur rodydamas 
nepaprastą judrumą ir gilų susidomėjimą meno ir mokslo 
dalykais. 

Lesingas pats sakėsi nesąs poeta: vis dėlto parašė ne- 
mažai dramatiškų veikalų. Pirmieji toj srity jo bandymai 
silpnoki; juose jisai dar sekė prancūzų pavyzdžiais. Prie 
tokių reikia priskirti Miss Sara Sampson, tragedija, kurios 
turinys iš pilko kasdienio gyvenimo paimtas. 

Paskui Lesingas susipažįsta su Šekspyro tvėryba ir 1763 
m. rašo gana sąmojingą komediją Minna von Barnhelm; 
jos turinys paimta iš vokiečių gyvenimo per septynerių 
metų karą. Čia jau matyti žymi pažanga tvėryboje; daug 
akcijos ir tipai ryškūs; ji laikoma viena geresniųjų vokie- 
čių komedijų. 

1772 metais Lesingas parašė pirmąją rimtą vokiečių 
literatūroje tragediją Emilia Galotti, kurios turinys daug 
turi panašumo su Virginijos istorija iš senovės romėnų pra- 
eities. Emilija, grovo sužadėtinė, prieš pat vestuves tampa 
kunigaikščio suvedžiota ir išniekinta; jos sužadėtinis nu- 
žudytas; ji irgi žūva nuo tėvo rankos. Nors tragedijoje daug 
dramatizmo ir akcija įdomi, vis dėlto veikalas silpnesnis 
už pirma parašytą komediją, kur veikią asmenys — ryš- 
kesni. 

Paskutinis dramatinis Lesingo veikalas — Išmintingas 
Natanas; įo turinys — kryžiaus karas; veikalas su tam tik- 
ra tendencija: autoriaus norėta suderinti krikščionybę, mu- 
hamedizmą ir judaizmą. 

Tačiau Lesingas daug rimtesnės ir didesnės padarė įtakos 
vokiečių literatūroje savo kritikos rašiniais. Prie žymiausių 
tos rūšies jo raštų priklauso: Laokoonas ir Hamburgo dra- 
Mmaturgija. Pirmoje studijoje Lesingas nurodo skirtumą 
tarp kalbančios ir vaizduojančios dailės, antrame veikale 
Jisai kritikuoja prancūzų pseudoklasicizmą Kornelio ir Vol- 
tero dramose, iškeldamas Šekspyro genijų. 


869 


Herderis (1744—1803), mokytojo sūnus, gimęs rytų 
Prūsuose, baigė universitetą Karaliaučiuje, kur studijavo 
teologiją ir klausė Kanto filosofijos. Kai kurį laiką, bet 
neilgai, mokytojavo ir buvo pastoriumi Rygoje. Paskui 
aplankė Prancūziją, Strasburge susipažino su Gete ir jam 
tarpininkaujant 1776 m. buvo pakviestas į Veimarą, kur 
ir mirė konsistorijos pirmininku. 

Herderis, kaip ir Lesingas, buvo labai plačiai ir rimtai 
apsiskaitęs ir gilus meno, ypač literatūros srity žinovas. 
Daug irgi toje srity rašė, savo sveikomis kritikomis ypač 
atkreipdamas dėmesį į originalią liaudies poeziją. Kai kurį 
laiką pats su Gete leido literatišką laikraštį Blättern von 
deutscher Art und Kunst. Aukštai vertino Sekspyrą, labai 
gėrėjosi Osiano giesmėmis, nuo literato reikalavo origi- 
nalumo, savitumo. 

Tiesioginiai prie vokiečių literatūros Herderis priklauso 
savo labai aukštos vertės veikalu Stimmen der Völker in 
Liedern, parengęs ir išleidęs labai vykusį įvairių tautų liau- 
dies dainų vertimą. Yra tame rinkiny keletas irgi lietuviškų 
dainų*, kurios savo poetiškumu net Getę sužavėjo; jisai 
jas pavadino poezijos perlu. Tame vokiškame įvairių dainų 
vertime, matyti, autoriaus mokėta labai subtiliai suprasti 
ir atjausti kiekvienos tautos dainų sielą ir vykusiai ją iš- 
reikšti vokiška kalba. 

Herderį kai kada vadinama literatūros istorijos tėvu. Jisai, 
kiekvieną kūrinį vertindamas, atsižvelgia į laiką, į apysto- 
vas, į tautos kultūrą, stengiasi susipažinti su poeto asme- 
nimi, jo pergyvenimais ir t. t. Tuo būdu literatūros veika- 
lams jis taikina naują istorišką kriterijų. Herderio mintį 
trumpai išreiškė Šileris: 

Wer den Dichter will verstehen, 
Muss in Dichters Lande gehen. 


* Auf, singe, Mädchen, Nicht! o warum nicht? O, warum auigestūtzet?.. 
Dainuok, sesyte, Ko nedainuoji? Ko rymai ant rankelių? — Tief im Nacht, 
im Dunkel, Tief im dicken Walde. Žalioj giretėj, tamsioj naktelėj, Tenai 
jaunas bernužėlis kelio nežinojo.-— Ich hab's gesaget schon meiner Mutter, 
Schon aufgesaget von Sommers Mitte. Such, liebe Mutter, dir nur ein 
Mädchen, Ein Spinnermūdchen, ein Webermūdchen... Aš atsisakiau savo 
močiutei, O aš nuo pusės jau vasarėlės... Ieškok, močiute, sau verpėjėlės, 
Sau verpėjėlės ir audėjėlės. 


870 


Lesingas ir Herderis, savo kritikų rašiniais pasmerkda- 
mi pseudoklasicizmą ir atgyvenusias formas, įnešė į vokie- 
čių literatūrą naują gyvybę ir padarė nepaprastos įtakos 
į jaunuomenę, kuri pirmoji pagauna naujus obalsius. Bet 
toji įtaka, kartu su Ruso ir prancūzų revoliucijos obalsiais, 
iš pradžių į jaunimą paveikė per daug radikaliai, vieripu- 
siškai. Pradėta reikalauti laisvės nuo viso, kas varžo, nuo 
visų taisyklių; menui rėikalauta absoliučios nepriklauso- 
mybės; vefžtasi audringai į ką tai nauja, nepaprasta. 

Tasai laikotarpis, rods, palyginti trumpas, paprastai va- 
dinama Sturm und Drang (audros ir varžto) periodu. Jam 
pirmoje jaunystėje pasidavė net tokie savistovūs poezijos 
galiūnai, kaip Getė ir Šileris, niekindami visokius autori- 
tetus ir taisykles, ypač dramos srity. Tos rūšies yra Getės 
Götz von Berlichingen ir Šilerio Die Räuber. 

Johann Wolfgang Goethe (1749—1832) gimè Frankfurte 
(ant Maino upės). Jo tėvas, pats rimtai mokytas, sąžiningai, 
nors per daug pedantiškai rūpinosi savo sūnų auklėti. Vie- 
nas prancūzas grafas, per septynerių metų karą tėvų na- 
muose apsigyvenęs, jaunam Getei įkvėpė dailės ir teatro 
pamėgimą. 

Pirmieji raštai, padarę gilesnės Getei įtakos, buvo Švėn- 
tasis Raštas ir Klopštoko tvariniai; paskui Vylando ir Le- 
singo veikalai, su kuriais susipažino Leipcigo universitete, 
studijuodamas teisę. Iš Leipcigo po ketverių metų persi- 
kėlė į Strasburgo universitetą tolimesnėms studijoms, kur 
asmeniškai susipažino su Herderiu, ir tasai padarė Getei 
labai didelės įtakos, atkreipdamas jo dėmesį ypač į liau- 
dies poeziją ir į tvarinius Homero, Šekspyro ir į Osiano 
giesmes. 

Baigęs juridinį fakultetą, Getė trejetą metų buvo teisėju; 
galop 1775 m. buvo hercogo pakviestas į Veimarą prie jo 
dvaro, kur ir susilaukė žilos senatvės, tik trumpam laikui 
kai kada išvažiuodamas, duokime, 1786 m. in Italiją. 

Jau pirmaisiais savo lyriškais eilėraščiais Getė pasirodė 
didžiu poetu artistu: jo tvariniuose nieko dirbtinio, tik nuo- 
širdus, natūralus jausmas, rūpestingai daili forma, grožio 
ir saiko skonis, o vienkart viskas taip vokiška jaučias. Tarp 
kitų galima pabrėžti: Wechsellied zum Tanze, Neue Liebe 
heues Leben Mailied, Der du von dem Himmel bist, Ulber 


371 


LA A Pass UV o Pp 


allen Gipfeln; iš jo pirmųjų baladžių: Erlkūnig (miškų ka- 
ralius), Fischer ir kt. 

Vienas pirmųjų didesnių Getės veikalų buvo istoriška 
penkiais aktais drama Götz von Berlichingen; ji parašyta 
dar tais jo jaunystės laikais, kai jis buvo Sturm und Drang 
periodo įtakoje. Veikalas kupinas ugnies ir energijos, piešia 
gyvai XVI amž. Jau tame jaunų dienų veikale Getė parodė 
sugebėjimą įsigilinti į kitų pergyvenimus ir psichiką. 

Antras žymesnis Getės veikalas, turėjęs savo laiku labai 
didį pasisekimą ir populiarumą, parašytas sentimentalizmo 
įtakoje, buvo romanas Jauno Verterio kančios, kuriame 
laiškų forma, nepaprastai švelniu, jautriu ir psichologiškai 
giliu būdu atpasakojama Verterio įsimylėjimas į svetimą 
moterį ir galop jo nusižudymas. 

Tasai veikalas, lygiai kaip Naujoji Eloiza Ruso, turėjo 
didžiausios įtakos Europos literatūrose, pagimdė ištisą 
pamėgdžiotojų eilę, sutvėrė kai kuriam laikui pakraipą, ver- 
terizmu arba weltschmerzu vadinamą. 

Patekęs į triukšmingą Veimaro dvarą, pasidaręs hercogo 
ne tik draugu, bet ir pirmuoju patarėju, Getė gaišino laiką 
linksmoje draugijoje, kurios centrą pats sudarė. Rods, ir 
tuomet mūza jo neapleidžia; vis dėlto Getės genijus pra- 
deda nepasitenkinti tąja nuolatine linksma draugija ir il- 
gėtis susikaupimo savy. 

Galop 1786 metais Getė atlieka ilgesnę kelionę po Italiją, 
kur arčiau susipažįsta su klasišku pasauliu. Toji kelionė 

sudaro naują epochą Getės gyvenime, kurioje jo genijus 
bręsta ir persiima klasiškų pavyzdžių grožiu. Artimiausiu 
tos kelionės vaisiumi buvo jo Romėniškosios elegijos. 

Paskui to paties klasiško grožio įtakoje rašo Getė dvi 
geriausias savo dramas: /jigeniją ir Torkvatą Tasą. Ifige- 
nijos turinys pasiskolinta nuo graikų Euripido, bet Itigenijos 
asmuo, kaip nekaltos, krikščioniškai ideališkos, save auko- 
įančios mergaitės, nėpalyginti kilniaus ir ideališkiau Getės 
atvaizduotas negu Euripido. 

Kaip Įfigenijos, taip ir Torkvato Taso dramoms ne be 
pamato kartais prikišama veiksmo (akcijos) stoka; bet užtat 
kiek subtiliško grožio ir estetiško pasigėrėjimo giliau išsi- 
lavinusiam skaitytojui! 

Jau silpnesnė Getės drama Egmont, Romoje pabaigta, 


372 


kurios turinys paimta iš Nyderlandų kovų su ispanais už 
nepriklausomybę; čia dramos asmenys gana migloti, išsky- 
rus patį dramos didvyrį Egmonią, kurs ryškiai ir didingai 
rūsčiame karų fone atsižymi. 

Antrą žymią Getės gyvenime epochą sudaro jo pažintis 
ir artimas susidraugavimas nuo 1794 m. su Šileriu, kursai 
irgi buvo pakviestas į Veimaro dvarą. Laikinai pasiduo- 
damas pats Šilerio įtakai, Getė rašo tokias stebėtinai gra- 
žias balades, kaip štai: Zauberlehrling, Schatzgrūber, Braut 
von Korinth, Gott und Bojadere ir kitas. 

Paskui išleidžia poemą idilę Hermanas ir Dorotėja ir ro- 
maną Vilhelmo Meisterio klajonės. Pirmoje poemoje, heg- 
zametru parašytoje, bet natūralia, lengva kalba, Getė pie- 
šia ramų vokiškos šeimynos gyvenimą Prancūzijos pasieny 
revoliucijos metu. 

Antrame romane, kursai ir šiandieną nenustoja savo 
aktualumo, Getė išveda savo pažiūras į dailę, meną, lite- 
ratūrą, religiją, auklėjimą. Centralinis romano asmuo — 
Vilius Meisteris, pirklio sūnus, pamėgęs visa širdimi poeziją 
ir teatrą, apleidžia tėvo namus, prisiplaka prie skrajojančio 
teatro artistų grupės, su ja keliauja, keletą kartų įsimyli, 
galop veda grafaitę Nataliją. 

Tačiau svarbiausias ir giliausias, bemaž viso Getės gy- 
venimo veikalas, kurį vos tik prieš pačią mirtį pabaigė, 
be abejo, jo Faustas. Yra tai pasaulinės reikšmės veikalas, 
kursai minčių gilumu ir užsimojimo platumu statomas 
greta Dieviškosios Komedijos ir Hamleto tragedijos. 

Fausto motyvas paimta iš vokiečių liaudies pasakos apie 
moksluose pražilusį daktarą Faustą, kursai su velnio -pa- 
galba atgavęs jaunystę, pamyli dievotą nekaltą Gretchen, 
paskui ją apgauna, velnio gundomas. Apleista Gretchen 
žudo gimusį vaiką, patenka į kalėjimą ir ten išeina iš proto. 

Tasai motyvas Getės paimta ir apdirbta labai giliai. Jo 
Faustas tai žmonijos nuo amžių tragedija, tos žmonijos, 
kuri klaidžioja, nupuola, nerami kovoja, veržiasi prie idealo, 
per skausmus siekia Dangaus. 

Fausto dvi dalys. Pirmoji gana suprantama, geriau įsi- 
gilinus; antroji per daug tamsi, vargiai kam prieinama, 
net gilesniems žinovams ar kritikams. Pirmoji sutrumpinta 
Fausto dalis paimta kaipo libretto to paties vardo operai. 


873 


Getė buvo vienas didžiausių poetų ne tiktai vokiečių, 
bet ir visuotinėje literatūroje; o vienkart jis giliai tautiškas, 
vokiškas poeta, kurio kūriniuose tobuliausiu būdu susikris- 
talizavo vokiečių siela. Tačiau negalima pasakyti, kad jisai 
būtų buvęs vokiečių patriota: kai vokiečiai Napoleono I lai- 
kais kariavo už garbę ir būvį su prancūzais ir buvo jų per- 
blokšti, Getei tatai buvo tarytum visai svetimas dalykas, 
į kurį jis nė viena eilute nereagavo. 

Tikėjimo dalykuose Getė buvo irgi indiferentas, kuriam 
terūpėjo kosmopolitiška žmonija ir žmoniškumas, o jau- 
natvėje „Wein, Weib und Gesang“. Kai kada jį vadinama 
didžiu pasauliniu pagonimi, geresnėje to žodžio prasmėje. 

Johann Friedrich Schiller (1759—1805) gimė Viurten- 
bergo karalystėje; buvo sūnus karininko ir dievotos, jaut- 
rios motinos. Tėvui norint Štutgarte studijavo mediciną; 
bet širdis daugiau jį traukė prie literatūros; mėgo labai skai- 
tyti ir skaitė, kas tik į rankas pateko; bet labiausiai mėgo 
Klopštoką, Šekspyrą, Ruso ir pasidavė „audros ir varžto“ 
periodo įtakai. 

Pirmasis žymesnis Šilerio veikalas, audros ir varžto įta- 
koje parašytas, buvo jo drama Rūuber (Plėšikai), kupina 
jaunos energijos, blaškymosi, nepaprastų įvykių. Dramos 
kalba dar sunkoka, ne visai natūrali, veikiančiųjų asmenų 
tipai ne visai pavykę, nenuoseklūs, bet veikalas turėjo 
didelį pasisekimą, to laiko dvasiai pritapęs. 

Dramos turinys toksai: graias turi du sūnu; vienas jaut- 
rus, idealų kupinas, įsimyli ir be tėvo žinios veda žmoną. 
Antrasis, tuo pasinaudodamas, jį tėvui įskundžia, ir tasai 
jį prakeikia. Atstumtasįs sūnus pasidaro plėšikų vadu ir su 
sėbrais galop užpuola savo tėvo ir brolio rūmus. Čia pasi- 
rodo, kad nelaimingas tėvas savo sūnaus kalėjamas. Ats- 
tumtasis sūnus jį iš kalėjimo paleidžia, bet tėvas, sužinojęs, 
kad šis jo sūnus — plėšikų vadas, iš širdies skausmo miršta. 
Jo pirmasis sūnus pats nusižudo, o antrasis, plėšikų vadas, 
žudo savo numylėtąją ir atsiduoda į teisybės rankas. 

Maždaug tokios pat rūšies, „audros ir varžto“ periodo 
įtakoje parašytos su savižudystėmis Šilerio dramos yra 
Fiesco (Fiesko sąmokslas Genujoje) ir Kabale und Liebe 
(Klasta ir meilė). Nors jos turėjo nemažo pasisekimo, sutap- 


874 


damos su to laikotarpio dvasia, bet poeto talentas dar jose 
ne visai subrendęs. 

Daug rimtesnė už minėtąsias dramas tragedijas ketvir- 
toji Šilerio drama Don Carlos, užbaigta Drezdene, kur po- 
eta buvo apsigyvenęs nuo 1785 metų. Dramos turinys paimta 
iš ispanų istorijos, Pilypo II karaliaus dvaro gyvenimo. 
Dramos leitmotyvas — meilė ir laisvė. Don Karlas pamyli 
savo pamotę, Pilypo II karaliaus žmoną. 


Parašęs Don Carlos, Šileris kai kuriam laikui apleido 
poeziją ir atsidavė istorijos studijoms, ypač įsigilindamas 
į trisdešimties metų karą. Tos studijos jam atidarė kelią į 
Jenos universiteto profesorius ir pasirodė labai naudingos 
vėlesnių laikų tvėrybai. 

Nuo 1794 m., suėjęs į artimesnę pažintį, net susidrauga- 
vęs su Gete, Šileris vėl grįžta prie poezijos ir rašo savo 
nemirštamas klasiško grožio balades, kaip štai: Taurė, Pirš- 
žinė, Polikrato žiedas, Ibiko gandrai, Habsburgo grafas, 
Cereros skundai ir kt. 

Tvėrė irgi tame laikotarpy Šileris trumpesnius lyriškus 
eilėraščius, iš kurių gražiausiu perlu galima skaityti Das 
Lied von der Glocke, kuriame nepaprastai poetiškai visas 
žmogaus gyvenimas trumpai apgiedamas, lydint varpo 
balsui. 

Lyriški Šilerio eilėraščiai nėra skaitlingi; bet juose matosi 
stebėtinai skaidri ir kilni jo siela; jais ypač Šileris ir pavergia 
jaunimo širdis, taip jų mėgiamas ir mylimas. 

Istoriškos Šilerio studijos buvo jam akstinu parašyti 
viėną rimčiausių trilogijų: Valenšteino stovykla, Pikolo- 
minis, Valenšteino mirtis. Pirmoje dramoje rodo poeta mar- 
gąją Valenšteino kariuomenę, iš visų kraštų sutrauktą, kur 
ir juokdarys, ir markitantės, ir ūkininkai su kareiviais mai- 
šosi, ūžia, riejasi, svajoja kare pralobsią, bet visi aklai tiki 
savo vadu Valenšteinu. 

Antroje dramoje Valenšteinas ima svajoti apie karaliaus 
Vainiką. Imperatorius pradeda jį įtarti išdavimu ir senam 
Valenšteino draugui Pikolominiui paveda jį slapta prižiū- 
tėti. Tasai ne tiek dėl duotos priesaikos, kiek iš pavydo pra- 
Nešinėja imperatoriui apie savo draugo sumanymus ir nu- 
traukia su juo ryšius, neatsižvelgdamas į tai, kad tuo būdu 


375 


griauna savo sūnaus laimę, kurs myli Valenšteino dukterį 
Teklę, o priverstas dabar su ja skirtis. 

Trečioje dramoje Valenšteinas pradeda tartis su Žuvė- 
dais, bet jo pasiuntinys patenka į imperatoriaus rankas. 
Generolai pradeda apleisti savo vadą; žmona, sesers ir duk- 
tė Teklė jam prikaišioja garbės troškimą, apleidžia su šir- 
dies skausmu ir jaunas Pikolominis. Valenšteinas lieka 
vienas be draugų, bet nenustoja energijos; teiraujas astro- 
logo, kurs iš žvaigždžių bėgio jam pranašauja mirtį, kas 
neužilgo ir įvyksta: Valenšteinas žūva nuo išdaviko rankos. 

Ypač griaudi scena, atsisveikinant jaunam Pikolominiui 
su Tekle: atsižadėdamas asmeninės savo laimės, slopinda- 
mas savy meilės jausmą, Pikolominis eina šventai savo pa- 
reigas ir išveda savo pulką iš Valenšteino armijos, o Teklė 
jam atsisveikinant sako: likimas mus skiria, bet mūsų širdžių 
jis neperskirs. 

Taip pat labai nūsisekusios istoriškosios Šilerio dramos: 
Marija Stiuart iš anglų istorijos, Orleano Mergelė iš pran- 
cūzų, Vilhelmas Telis iš šveicariečių karų su austrais už 
laisvę, galop iš senovės graikų gyvenimo Nuotaka iš Mesino, 
kur likimas (moira) žymiausią rolę lošia. 

Kiek Mesino nuotakoje žymu klasiškoji forma, tiek Or- 
leano Mergelėje jau romantizmas jaučiasi. Orleano Mer- 
gelė — vienas simpatiškiausių Šilerio kūrinių; didvyrė pers- 
tatoma kažkokia nežemiška būtybė, kupina nekalto grožio, 
vykinanti ant žemės Dievo paskyrimą. 

Vilhelmo Telio dramoje stebėtinas pas Šilerį vietos žmo- 
nių būdo ir Šveicarijos gamtos intuityvis atspėjimas ir gy- 
vas, ryškus atvaizdavimas, nors Šveicarijoje Šileris nėra 
niekados buvęs. Keturi Šveicarijos kantonai, kurių karžygį 
Vilhelmą Telį drama perstato, Šileriui dėkingi, pagerbė jį, 
savo ežero antkrantėje, granito uoloje iškaldami autoriaus 
vardą. 

Tame pačiame laike, kai rašė ir gyveno Getė ir Šileris, 
populiariškiausiu Vokietijos romanų rašytoju buvo Jonas 
Paulius Richteris (1763—1825), daugiau žinomas Zanpo- 
lio vardu. Gavęs gana paviršutinį išsilavinimą Leipcigo 
universitete, Zanpolis mėgo daug skaityti, kad papildytų 
trūkumus; vis dėlto sistematiško išsilavinimo jam visados 
trūko, nežiūrint plačių jo žinių. 


876 


Iš jo gausingų humoristiškų romanų žymesni: Elegeljahre 
ir komiška apysaka Katzenbergeris Badereise. Bendrai 
imant atskiros dalys ir epizodai parašyti artistiškai, bet nėra 
suvesti tvarkingai į vienetą, nėra irgi plastiškumo ir stiliaus 
vienodumo. Šiandieną Richterio romanai jau laikomi pase- 
nėję ir mažai kieno skaitomi. 


ROMANTIZMAS 


Romantizmas pas vokiečius, kaip ir kitose Europos tautų 
literatūrose, atsiranda XVIII amžiui besibaigiant, naujam 
amžiui prasidedant. Pas vokiečius jis rišasi su „audros 
ir varžto“ periodu, abudu kaip protestas prieš pseudokla- 
sicizmą. Tačiau yra ir skirtumų tarp jų. „Sturm und Drang“, 
verždamasis į laisvę, viską neigia griaudamas, net kultūros 
reikalavimus. Romantizmas kultūros neneigia, tiktai į senas 
formas įneša savo naują dvasią, individualizmą. Turinio 
romantizmas ieško liaudies tvėryboje (pasakose, dainose) 
ir viduramžiuose — kur tiek raiteliškumo ir misticizmo. 

Romantizme ne tiek vaduotasi protu ir objektyviu grožiu, 
kiek jausmais ir slaptingumo pamėgimu. Romantizmo pa- 
kraipa jaučiama ne tik dailėje, literatūroje, bet net tikėjimo 
tiesas aiškinant: Prancūzų Šatobrianas, Vokietijoje Šlei- 
jermacheris tikėjimo tiesas stengiasi ne tiek protu, kiek 
kilniais jausmais įrodinėti, prie jų palenkti. 

Pirmieji Vokietijoje romantizmo pionieriai (platintojai) 
buvo broliai Šlegeliai, Augustas (1767—1845) ir Fridrichas 
(1772—1829), ne tiek savo originališkais tvėrybos veika- 
lais, kiek savo kritika ir rimtomis literatūros istorijos studi- 
jomis. Be to, Augustas Šlegelis išvertė Šekspyro veikalus 
vokiškai ir tuo būdu supažindino savo tautiečius su genia- 
liu anglų dramaturgu. 

Fridrichas Šlegelis savo veikalais Über Sprache und 
Weisheit der Inder ir Die Geschichte der alten und neuern 
Literatur, pravesdamas naujus kelius, irgi parodė gilų 
susipažinimą su indų literatūra. Savo filosofiškomis studi- 
jomis, ieškodamas rimtai tiesos, Fridrichas Šlegelis atvirto 
prie katalikų tikėjimo. 

Kiek broliai Slegeliai savo kritiškais raštais, tiek No- 


877 


valis, Helderlinas, Tykas (Tieck) savo romanais ir nove- 
lėmis prisidėjo prie romantizmo srovės supopuliarizavimo 
vokiečių literatūroje. 

Novalis (1772—1801, Hardenberg), nors mėgino ir ro- 
many rašyti, buvo daugiau lyrikas, kursai jau Jenos univer- 
sitete pasidavė Šilerio idealizmo įtakai ir mistiškai panteis- 
tiškai Fichtės filosofijai. Sutvėręs sau idealų pasaulį, jame 
jausmais gyveno, iš jo sau sėmė ir įkvėpimo. Jaunas miręs, 
neturėjo laiko išvystyti savo talento. 

Hölderlin (1770—1843), pasidavęs anglų Shelley ir jo 
panteizmo įtakai, gyveno irgi ne tiek realiu gyvenimu, kiek 
svajonių pasauliu; bet savo romanams ir odėms turinį sė- 
mė daugiau iš antiško graikų pasaulio negu iš viduramžių. 
Iš pradžių karštas prancūzų revoliucijos garbintojas, paskui 
su pasibjaurėjimu nuo jos nusigręžė, kai revoliucinė Pran- 
cūzija pakėlė ginklą prieš Vokietiją. Gal geriausiai nusi- 
sekęs Helderlino romanas Hiperionas, kurio turinys — grai- 
kų kovos su turkais už laisvę. 

Liudvikas Tykas (1773—1853), berlynietis, kupinas są- 
mojingumo ir lakios vaizduotės, parašė nemažai apysakų 
ir legendų, kurios savo laiku buvo labai skaitomos, bet dabar 
bemaž visai užmirštos; jos nesiekia giliau į gyvenimą. Iš 
pradžių linksmo ūpo žmogus Tykas paskui bent kiek pasi- 
duoda pesimizmui. 

Tykas mėgo rašyti ne tik apysakas, noveles ir legendas 
pasakas, bet nemažai yra parašęs ir dramų, ir kritikos 
straipsnių, mažesnės tačiau vertės. Nemažas irgi Tyko nuo- 
pelnas — jo vokiškas Servanteso Don Kichoto vertimas, 
kuriuo vokiečiai pirmą kartą susipažino su geniališku ispa- 
nų rašytoju. 

Kaip romantizmo pirmtakūnai spietėsi apie Jenos uni- 
versitetą, taip vėlesnieji romantizmo šulai apie Heidelbergą. 
Prie šių priklausė Brentano, Arnim, Görres, Eichendorff, 
Kleist, dalinai ir Hoffmann. 

Brentanas (1778—1842) ir Arnimas (1781—1831) buvo 
artimiausi draugai ir dideli patriotai, įsimylėję į Vokietijos 
praeitį. Abudu pergyvenę tikėjimo abejones, grįžo kaip 
uolūs katalikai prie kūdikystės dievotumo. Brentanas buvo 
gilus lyrikas, romanuose mažiau parodė talento. Arnimas 


878 


irgi rašė patriotines giesmes, bet jo talentas ypač žymu 
jo romanuose ir novelėse. Jo dramos — silpnokos. 

Görres (1776—1848) buvo žymiu istoriku ir filosofu, 
ir rašytoju, galop žymiu veikėju patriotu. Kaip rašytojas 
nemažai pasidarbavo rinkdamas tautosaką, dainas, mitus, 
pasakas. Irgi labai rimtas jo veikalas MytAengeschichte 
der aziatischen Welt. Kaip ir Brentanas Gėrres atvirto į 
katalikų tikėjimą. Žinoma jo Christliche Mystik. 

Eichendorff (1788—1857) kai kada vadinamas pasku- 
tiniuoju romantizmo riteriu. Jo dramos silpnokos, su ly- 
rišku požymiu, nors poezijos turi daug. Romanai daugiau 
jam sekėsi; vienas žymesniųjų — Robert und Guiskard. 
Jo novelių geriausia galima laikyti Aus dem Leben eines 
Taugenichts, kurioje vienas nevykėlis svajotojas naiviškai 
apsako savo pergyvenimus ir atsitikimus. 

Bet geriausiai Eichendoriui nusisekė giesmės ir roman- 
sai, taip nuoširdūs, vokiečių ūpui ir dvasiai taip atatinką, 
kad dauguma jų ir šiandieną dainuojama, sustačius Men- 
delsonui joms melodijas. 

Henrikas Kleistas (1777—1811) buvo giminaitis Evaldo 
Kleisto. Karštas Prūsų patriota, visa širdimi neapkentė Na- 
poleono I ir, negalėdamas pergyventi savo tėvynės paže- 
minimo, o dalimi ir dėl nepasisekimų gyvenime baigė sa- 
vižudyste. 

Kleistas buvo gabus dramų tragedijų rašytojas. Prie 
geresniųjų jo veikalų priklauso: Der zerbrochene Krug 
(Sudaužtas puodas), Dàs KūtAchen von Heilbronn — dra- 
ma idilė ir Prinz Friedrich von Hamburg, kurios tikslas 
buvo sužadinti patriotizmą. 

Gana nusisekusios Kleisto ir novelės pasakojimai, ku- 
riose ypač pasižymi išbujojusi romantinė vaizduotė. 

Taip pat labai iantastiškos, nors savo laiku labai vokie- 
čių mėgiamos, buvo novelės pasakojimai Hoimano (1776— 
1822). Kai kurie jo pasakojimai turi nemažai satyriškai 
humoristinio elemento. Hofmanas turėjo paskui įtakos į He- 
belį, Ludvigą ir kitus vokiečių poetus. 

Devynioliktojo amžiaus pradžioje vokiečių tauta susilaukė 
didžiausio pažeminimo: Austrija ir Prūsai buvo Napoleono 
I visai sumušti, perblokšti ir moraliai pavergti; Reino vals- 
tybėlės nuo Vokietijos atskilo ir kaip vasalės pasidavė 


379 


Prancūzijai. Vokiečių patriotų tarpe kilo tuomet reakcija, 
intensyvus darbas visose šakose, kad pakelti, atstatyti savo 
šalį. Karščiausiais tautos žadintojais buvo jos labai mylimi 
poetai: Arndt, Körner ir Šenkendorias. 

Arndtas (1769—1860), paprasto valstiečio sūnus, baigė 
Jenos universitetą, daug šalių aplankė, ypač gerai pažino 
žuvėdų kraštą, buvo kai kurį laiką net dviejuose universi- 
tetuose profesoriumi. Tačiau daugiausia įgarsėjo savo pa- 
triotiškomis, labai populiarėmis giesmėmis, kuriose atsis- 
pindi baisi prancūzų neapykanta; pavyzd., Zu den Waffen 
arba Auj zur Rache. 

Teodoras Kerneris (1791—1813), gimęs Drezdene, buvo 
pradėjęs lankyti Leipcigo universitetą, bet greit jį apleido, 
pamėgęs teatrą, kuriam parašė keletą dramatiškų veikalų; 
tačiau žymesnio talento čia neparodė, nors jų kai kurie 
buvo Vienos teatre lošiami. 

Didį talentą Kerneris parodė savo patriotiškomis karo 
giesmėmis, kurias, sūnui anksti mirus, atspaudino tėvas, 
davęs joms titulą Leier und Schwert (Lyra ir kardas). Ker- 
neris buvo karštas patriotas ne vien žodžiais, bet ir darbais: 
pats stojo savanoriu į kovotojų eiles prieš prancūzus ir 
mūšy ties Gadebušu visai dar jaunutis žuvo. 

Trečiasis vokiečių tarpe patriotizmo žadintojas, rytų Prū- 
suose gimęs, buvo Schenkendori (1783—1817). Jo karo 
giesmėse gal nėra tiek ugnies kaip pas anuodu, bet yra 
daugiau jausmuose švelnumo. Savo romantizmo dvasia 
ir viduramžių pamėgimu jisai artimas Bichendoriui ir No- 
valiui. Kaip ir Kerneris stojo Šenkendorias į kovotojų už 
tėvynę eiles. Abudu pasižymėjo giliu tikėjimu. 

Friedrich Rückert (1789—1866), pasiduodamas bendram 
tautiečių ūpui ir ūpui virš minėtų patriotų, rašė irgi kariš- 
kas giesmes ir sonetus, kaip štai: Geharnischten Sonette 
ir Kriegerischen Spott und Ehrenlieder. 

Tačiau jei Riukertas aukštai vertinamas ir kai kada net 
greta Getės ir Šilerio statomas, tai ne dėl tų giesmių. Dailės 
žvilgsniu daug didesnės vertės jo trumpi eilėraščiai, kuriais 
apgieda meilę, šeimą, gamtą. 

Vienas Riukerto eilių rinkinys pavadintas Liebesfrūkling; 
kuriame nemažai vietos pavesta jo paskesnei žmonai. Ant- 


880 


ras eilių rinkinys Sierbende Blume — trumputė poemėlė. 
Jausmo nuoširdumu ir formos žvilgsniu tai tikri perlai. 

Gal dar didesnis Riukerto nuopelnas tame, kad jisai su- 
pažindino vokiečius su Rytų literatūra, išvertęs vokiškai 
kinų Ši king, indu Mahabharatos giesmes apie Nalą ir Da- 
majantę, persų Šachname poemos epizodą apie Rustemą 
ir Zorabą, arabų Amvrilkais giesmes. 

Riukertas buvo tos nuomonės, kad visų tautų poezija 
tikriems jos žinovams ir mėgėjams turi vieną bendrą su- 
prantamą kalbą. 

Liudvikas Ulandas (1787—1862), Švabijos patriotas, po 
Šileriu buvo populiariškiausias vokiečių poeta. Jo poezija 
kupina meilės tų viduramžių, kurių dvasia buvo giliai per- 
sisunkęs. Vienas žymesniųjų vokiško romantizmo šulų, 
Ulandas vis dėlto mokėjo išvengti romantizmo kraštuti- 
numų. 

Rašė Ulandas silpnokas dramas, užsiiminėjo politika, 
darė moksliškus tyrinėjimus, rausdamasis po įvairius kny- 
gynus, bet tapo populiariškiaustas savo patriotinėmis, iš 
širdies plaukiančiomis giesmėmis tr romansais, o ypač labai 
natūralėmis ir gyvomis baladėmis. 

Grovas Augustas Platenas (1796—1835) turėjo ne men- 
kesnį lyrišką talentą už Ulandą. Tačiau jo giesmės ne tiek 
limpa prie širdies, kadangi jose ne tiek gryno jausmo, kiek 
dailės ir klasiško grožio. Plateno eilėraščiai pasižymi ne- 
paprastu formos tobulumu. 

Piaienas iš pradžių romantikas, vėliau, ypač paskutinį 
dešimtmetį gyvendamas Italijoje, pamėgo graikų klasikus ir 
jais vykusiai sekė, rašydamas odes ir idiles. Iš jo rašytų 
giesmių ypač jausmingos Polenlieder. 

Daug irgi jo parašyta baladžių ir romansų, kuriuose 
nemaža plastikos ir vaizdingumo. Jo sonetai primena kla- 
siškus italų pavyzdžius. Gražūs irgi jo trumpučiai eilėraš- 
čiai, kuriais seka persų poetu Halisu. 

Vokiečių romantizmo periodas, palyginti daug davęs gana 
žymių poetų lyrikų, epe ir dramoje pasirodė ne per turtingas. 
Rods, minėtų lyrikų dauguma bandė savo jėgas ir romanuo- 
Se, ir dramose, bet didesnio talento toje srity neparodė. Iš 
Timtesnių dramaturgų galima nurodyti tik Grillparzer, iš 
romanistų Immermann. 


88l 


Karolis Imermanas (1796—1840) buvo savo laiku Plateno 
pašiepiamas kaip per didis romantikas. Tuo tarpu kaip tik 
priešingai: ne tiek pas jį romantizmo, kiek sveiko realizmo, 
ypač jo romanuose Die Epižonen ir Münchhausen, kur ir 
asmenys, ir to laikotarpio politiški, literatiški ir socialūs san- 
tykiai gana plastiškai atvaizduoti. Epigonų romane daugiau 
matosi karčios satyros, Mūnchhausen daugiau humoro ir 
švelnaus pašiepimo. 

Be to, rašė Imermanas ir lyriškus eilėraščius, ir dramas, 
kaip štai Aleksis (Petro Didž. sūnus), bet ioje srity neparodė 
didesnio gabumo; jo lyrikoje daugiau protavimo nekaip 
tikro jausmo. 

Pranas Grilparceris (1791—1872) nepriklausė prie lai- 
mingųjų šio pasaulio žmonių; dalimi tam kaltas buvo jo per 
daug jautrus būdas, nemokėjęs prisitaikinti prie praktiško 
gyvenimo, dalimi nepalankios apystovos, kurios jam apkar- 
tino gyvenimą ir paveikė į jo būdą. 

Pirmoji jo drama, parašyta jam einant 25 metus amžiaus, 
buvo Die Ahnįjrau, kurioje nelaimingas šeimos likimas plau- 
kia ne iš veikiančių asmenų būdo, bet iš išviršinių pripuo- 
lamų apystovų, kas kenkia, be abejo, dramos akcijai; vis 
dėlto daug joje gyvumo ir jėgos. 

Antroji Grilparcerio drama — Sapho; čia autorius ne visai 
vykusiai seka klasiškomis Getės dramomis Ijigenija ir Tasu: 
graikų poetė pamyli vyrą, kursai pasirodo jos nevertas, že- 
mas ir mylįs kitą jauną mergaitę Melitę. Susipratusi, kad 
tokia meilę ji save žeminanti, nusivylusi Safo skandinasi 
marėse. | 

Toji drama daug rimtesnė ir daugiau už pirmąją pasise- 
kusi; čia tragizmas plaukia iš asmenų būdo ir yra tiesioginė 
jų santykių išdava. Tačiau nors turinys paimta iš graikų gy- 
venimo, žmonių būdai gyvai vokiški. 

Dramos leitmotyvas — rami laimė tai gyvenimo idealas. 

Panaši mintis, kad verčiau mirti, negu kad nustoti širdies 
ramumo, išreikšta ir geriausioje Grilparcerio trilogijoje 
Aukso vilna. Jos siužetas paimtas iš graikų padavimo apie 
argonautų žygį į Kolchidę aukso vilnai pagrobti. 

Jasonui žygis pasiseka su Kolchidės karaliaus dukters Me- 
dėjos pagalba, kuri Jasoną pamilusi, bėga su juo į Graikiją, 
tėvo prakeikta. Nepastovus Jasonas ją apleidžia, susidėjęs 


382 


su antrąja, Korinto karaliaus dukterimi. Tada Medėja žudo 
savo rivalę, žudo ir vaiką, kad kančiomis ir pati, ir Jasonas 
kalię atpirktų. 

Rašė Grilparceris ir istoriško turinio dramas, kaip štai: 
König Otiokars Glück und Ende, Ein Bruderzwist in Habs- 
burg, Die Jüden von Toledo, kuriose matosi jau visai subren- 
dęs dramatiškas poeto talentas. Pirmose dviejose Grilparce- 
ris pasirodo Austrijos vokiečių patriotu; trečioje bent kiek 
seka Lope de Vega. 

Gana nusisekusi Grilparcerio ir komedija Vargas tam, 
kas meluoja. 


JAUNOJIi VOKIETIJA 


Bemaž su Getės mirtimi vokiečių literatūroje supuola ro- 
mantizmo puolimas; kyla prieš jį reakcija. Politiškame gyve- 
nine romantikų vokiečių svajonės neišsipildė: Vokietijos 
susivienymas tuo tarpu neįvyko. Nepasiekta irgi tos svajo- 
tos laisvės, kurią skelbė anglų išminčiai ir prancūzų revo- 
liucija; kilo nepasitenkinimas, reakcija; prasidėjo varžymai 
ir vienkart vietinės revoliucijos (1848 m.). 

Iš antros pusės, nauji išradimai technikos srity (geležin- 
keliai, garo jėga, telegrafai) ir gamtos mokslų pažanga iš 
svajonių ir romantizmo sričių pasuko Žmoniją į realaus gy- 
venimo srovę. 

Galop veržimasis į laisvę suprasta kaip panaikinimas bent 
kokio suvaržymo, bent kokio autoriteto, aukštesnių idealų, 
net Dievo ir krikščionybės neigimas (Strauss Leben Jesu, 
Feuerbach Wesen des Christentums). 

Toji tat gyvenimo srovė, pasireiškusi ir literatūroje, įneš- 
dama daug skepticizmo, nusigręžė nuo romantizmo ir užsi- 
manė vardan laisvo tyrimo ir naujų kelių ieškojimo nu- 
traukti nuo romantizmo šulų jų aureolę. Ji pasivadino Jau- 
nąja Vokietija, o jos pirmtakūnai buvo žydai: Bėorne ir Heinė. 

Börne (1787—1837) savo Laiškais iš Paryžiaus ir laikraš- 
čių straipsniais, turėdamas gabią plunksną ir gyvą rašymo 
būdą, kėsinosi žymiausius vokiečių literatūros, ypač roman- 
tizmo šulus išpeikti, pažeminti, nuvainikuoti, jų veikalus 


883 


vienašališkai kritikuodamas. Jo raštai neigiamai paveikė 
į vokiečių įaunuomonę, kuri visur greit pasiduoda naujoms 
srovėms. 

Už Bėrne daug gabesnis buvo Heinė (1793—1856), nors 
savo būdu gal dar mažiau simpatingas. Gimęs žydu, nuo pat 
jaunų dienų buvo auklėjamas katalikų tikėjime; tačiau pas- 
kui priėmė liuteranizmą, o galop negerbė nei vieno, nei kito 
tikėjimo, užsikrėtęs skepticizmu ir viską pajuokdamas. Nors 
rašė Heinė vokiškai, bet vokiečių nemėgo; mėgo Prancūziją, 
ypač Napoleoną. Nuo 1831 m. ir apsigyveno Paryžiuje, kur 
ir mirė. 

Heinė vienas žymiausių vokiečių lyrikų, nors jo lyrikos 
turinys, sarkazmo ir skepticizmo kupinas, lygiai pašiepiąs 
ir krikščionybę, ir žydų tikėjimą, tik neigiamai veikia į jauną 
sielą, o veikia į sielą tikrai savo nepaprastai lengva, muzi- 
kalia, švelnia forma ir sąmojingai pašiepiančiu tonu. 

Kai kuriose lyriškose Heinės giesmėse pasitaiko irgi nors 
negilaus, vis dėlto švelnaus jausmo. Tos rūšies lyrinių jo 
eilėraščių nemažai rinkiny, pavadintame Buch der Lieder. 
Čia kai kurios giesmės — tikri perlai, kaip štai: /m wunder- 
schönen Monat Mai; Ich weiss nicht, was soll es bedeuten; 
Du bist wie eine Blume ir kt. 

Rašė Heinė irgi balades, kurių ypač labai populiari, jo 
parašyta 16 amžiaus metus einant, išversta į visas bemaž 
kalbas, apie du Napoleono grenadieriu, grįžtančiu iš ne- 
laisvės. 

Iš Heinės veikalų, proza rašytų, vienas žymesniųjų — 
Reisebilder, kur jisai skelbia visišką atsipalaidojimą nuo se- 
nų įpročių ir nuo bent kokio autoriteto. Viename tų laiškų 
jis duoda tokią Matildos charakteristiką: „esti širdys, ku- 
riose juokavimas ir tiesa, piktas ir geras, šaltis ir šiluma taip 
nuostabiai pinasi ir susilieja, kad sunku ką griežtai apie jas 
pasakyti. Tokia ir ponios (lady) Matildos širdis. Kai kada 
ji — lety sala, ant kurios stiklinio paviršiaus žydi puikiau- 
sios palmių girios, kai kada ji — ugnies vulkanas, užpiltas 
šypsančiomis pusnimis“. 

Tais žodžiais Heinė geriausiai apibūdina patį save ir savo 
veikalus, kurie kupini prieštaravimų ir kontrastų nuo kil- 
numo iki žemo šlykštumo, o viskas apsupta artistine forma, 
subtilios poezijos šydu. 


884 


Kai kurie sako, Heinė vokiečių literatūroje buvęs tuo kuo 
Baironas anglams. Vis dėlto vargu begalima juos greta sta- 
tyti; Baironas turėjo įtakos visose Europos literatūrose; apie 
Heinę to negalima pasakyti. Artistiškai natūralia savo eilių 
forma Heinė turi daug bendra su Būrgeru ir Ulandu. 

Iš kitų „Jaunosios Vokietijos“ šulų galima dar paminėti 
Guckovą ir Liaubę, kurių romanai savo laiku buvo labai 
populiarūs, bei dabar bemaž kaip ir užmiršti. Ypač buvo 
skaitomas Guckovo romanas Ritter vom Geiste (Dvasios 
raiteliai), kur paliečiama socialūs klausimai. 

„Jaunosios Vokietijos“ periodas, pastatęs sau tikslą kovo- 
ti visose gyvenimo srityse su supelėjusiu, kaip gyrėsi, kon- 
servatizmu, pasiskelbė norįs meną ir poeziją sujungti su 
tikrenybe, o iš tiesų skelbė kūno emancipaciją, t.y. laisvą 
seksualizmą ir kovą su nustatytomis jungtinių formomis. 

Ta literatūroje srovė savo neigiama kryptimi neilgai išsi- 
laikė: maždaug iki 20—30 metų. Visuomenė greit atsibudo 
iš to košmaro, pradėjo pasigesti romantizmo; gema tuomet 
neoromantizmas kaipo pereinamas etapas prie realizmo. 

Neoromantizmo pakraipoje rašė Veberis ir vadinamoji 
Miuncheno mokykla: Geibelis ir Heizė. 

Weber (1813—1894), geras katalikas ir vokiečių patrio- 
tas, savo gražiu epišku veikalu Dreizehnlinden, eilėmis rašy- 
tu, gyvai ir vaizdžiai piešia vidujinę jauno stabmetdžio kovą, 
jam pasirenkant tarp savo bočių pagonijos ir krikščionybės: 
jaunas aukštos kilmės stabmeldys saksas patenka į vienuo- 
lyną; čia su savimi ilgai kovoja ir, galutinai apsikrikštijęs, 
randa sielos ramumą. 

Geibel (1815—1884) buvo labai gabus lyrikas ir savo 
patriotiškomis, skambiomis, muzikalėmis giesmėmis visoje 
Vokietijoje pasidarė labai populiarus. Išleido keletą lyriškų 
rinkinių. Iš jo patriotiškų giesmių galima nurodyti: 


Nun lasst die Glocken von Turm zu Turm 
Durchs Land frohlocken im Jubelsturm. 


arba iš jo populiarių dainelių: Der Mai ist gekommen. 
Rašė Geibelis ir dramas, bet jos dėl akcijos ir kitų trūkumų 
silpnokos, nors jų kalba graži ir lengva. 
Heyse parašė labai daug. Jis pasirodė labai vykęs ir gabus 
romanų, ypač trumpų novelių autorius. Rašė irgi geras 


13. Raštai, HI 385 


dramas, net tragedijas (Frančeska da Rimini). Jo gražūs 
lyriniai tvariniai turi daugiau dailės, mažiau gilaus jaus- 
mo. 


REALIZMAS 


Neoromantizmas, bent toje formoje, kokioje pasireiškė pas 
Veberį, Geibelį ir Heizę, tęsėsi trumpai ir buvo tik epizodinis 
perėjimas į realizmą, kursai visose Europos literatūrose įsi- 
vyravo nuo 1850 metų ir pagamino ypač daug romanų. 

Realizmas stengėsi objektyviai, detaliai perstatyti gyve- 
nimą tokiu, koks jisai yra tikrai, visai nepriklausomai nuo 
savo simpatijų ar antipatijų, jį giliai analizuodamas. Darbš- 
tüs, ištvermingi ir sumanūs rašytojai be ypatingo talento 
gali daug sukurti tokio romano srity, kur reikalaujama dau- 
giau tėmymo dovanos nekaip kūrybinės vaizduotės, reika- 
laujama ne idealų srities siekti, bet piešti, ką mato aplinkui 
akis. 

Realizmo pakraipoje nemažai vokiečių rašyta; kai kurie 
buvo tikrai gabūs ir talentingi novelių ir romanų rašytojai, 
kurie sugebėjo gyvai ir įdomiai atvaizduoti gyvenimą; bet 
labai didelių talentų, kurie būtų pasaulinėje literatūroje 
daug nusvėrę, vis dėlto nesimato. 

Iš realistų rašytojų galima paminėti Onytę Drostę, Frid- 
richą Hebelį, Otoną Ludvigą, Freitagą, Kelerį ir kitus. 

Annette von Droste (1797—1848), aukštos kilmės, gera 
katalikė, laikoma didžiausia vokiečių moterų poete. Jos raš- 
tai, nors realiai piešia savo krašto gamtą ir žmones, vis dėlto 
nemažai dar turi ir romantizmo pažymių; daug dar juose 
pačios poetės pergyvenimų atsispindi. 

Lyriniuose Drostės kūriniuose dažniausiai figūruoja reli- 
giniai jausmai ir savo krašto gamtos meilė. Ypač žymus jos 
lyrinių eilėraščių (72) rinkinys Geistlichen Jahr. Rašė Drostė 
irgi balades; rašė nemažai ir proza. Tik rimtas ir gilus jos 
tvarinių turinys ne visados apvilktas švelnia ir aiškia forma; 
stilius kai kada šiurkštokas ir apytamsis. 

Stifter (1805—1868) buvo gabus realistiškoje pakraipoje 
novelistas. Jo vardą įgarsino ypač nusisekęs trumpučių, bet 
gražių ir vaizdžių novelių rinkinys, pavadintas Studien. 

Talentu daug žymesnis už Drostę ir Štilterį buvo Fried- 


886 


rich Hebbel! (1813—1863), naujosios vokiečių dramos tėvas. 
Neturtingų tėvų sūnus, Hebelis išėjo sunkią ir karčią gyvė- 
nimo mokyklą, bet savo tvirtu būdu ir ištverme parodė, kad 
tikras talentas visados prasimuš aikštėn ir praskins sau 
kelią. 

Kai kurie iš vokiečių ne be reikalo laiko Fr. Hebelį, Getei 
mirus, didžiausiu savo poetu. Jau savo lyriniais tvariniais 
ir baladėmis jis parodė stambų talentą. Dar didesnis jisai 
dramų rašytojas. Jo dramos ir tragedijos kupinos gyvumo; 
jose asmenų veikimas — natūrali išvada vidujinio žmonių 
nusistatymo ir jų būdo. 

Pirmoji Hebelio drama buvo Judita, paimta iš žydų isto- 
rijos; čia karžygė nužudo Asirijos vadą Holoferną ne tiek iš 
patriotizmo kiek iš asmeniško keršto; o paskui pati save pra- 
keikia. 

Toliau eina drama: Genovaitė, visur labai populiari, lie- 
tuviškai versta, Marija Magdelena, Erodas ir Mariamna ir 
kitos. Geriausias Hebelio veikalas, be abejo, jo trilogija tra- 
gedija Nibelungen, kurioje senas vokiečių epas geniališkai 
sunaudota, kuri žiūrėtoją perkelia į mitišką žilą senovę. 

Su Hebeliu daug turi panašumo antras žymus, nors talen! 
tu bent kiek menkesnis, realistas rašytojas Otto Ludwig 
(1813—1865), parašęs dvi dramas ir du pasakojimu, kuriuo- 
se pasirodė stambiu ir rimtu menininku. 

Ludvigo dramose jaučiama Šekspyro įtaka, kurio studijas 
patsai rašė. Ypač aukštai vertinama jo tragedija Maka- 
bėjai, kurios turinys paimta iš Senojo Testamento. Žymiau- 
sią rolę joje lošia pilna išdidumo Makabėjų motina, savo 
puikybės nuodėmę atpirkusi kaip savo sūnų mirties liu- 
dytoja. Greta jos stovi tautos karžygys Judas. 

Iš jo novelių pasakojimų ypač aukštai statoma Tarp 
dangaus ir žemės. Jos turinys — sena istorija, kaip du broliu 
pamyli tą pačią mergaitę; jų vienam per apgaulę pasiseka 
imti viršų, bet bijodamas brolio ir jį įtardamas, pasiryžta 
ji nužudyti, tik sumanymas nepasiseka; jis pats nelaimingai 
žūva. 

Be minėtų rašytojų, dar žymūs Freytag (1816—1859), 
Pagarsėjęs savo įvairiausio turinio romanais, ir greta jo 
gal geriausias XIX amžiaus novelistas, šveicarietis nuo Ciu- 
richo Keller (1819—1890). 


tgs D EE EOE 


387 


Freitagas savo romanams ėmė turinį iš įvairių sluoksnių: 
sodžiaus gyvenimo, mokslininkų, žurnalistų, bet daugiausia 
iš vokiečių praeities. Ištisa eilė jo istorinių romanų, prade- 
dant nuo IV amž., piešia svarbesniuosius vokiečių istorijos 
laikotarpius. 

Keleris irgi rašė romanus, pasakojimus, lyriškus eilėraš- 
čius, bet ypač žymus kaip nepaprastai gabus novelių rašyto- 
jas, kuriose bent kiek jaučiama satyriško humoro. Geriausias 
jo novelių rinkinys — Die Leute von Seldwyla. 


NAUJOJi LITERATŪRA 


Realizmas kaip pas prancūzus, taip ir vokiečių literatūroje 
galutinai nukrypo į natūralizmą; tik čia jisai nepasiekė to 
kraštutinumo kaip pas Zolą, Siu, Mopasaną ir kt. Paskui 
kraštutinis natūralizmas persimetė į antrąjį kraštutinumą, 
į simbolizmą. 

Simbolizmas subtiliais, neaiškiais, miglotais bruožais 
siekia nepasiekiamo, nesuprantamo, nematomo pasaulio, 
stengiasi įžvelgti į anapus; pasaulį, atskleisti, apšviesti mis- 
tinę bedugnę; juo toliau nuo realaus gyvenimo, juo arčiau 
simbolizmo ir misticizmo. 

Simbolizmas, siekdamas vis didesnio neaiškumo, nustoja 
galop turinio, persimeta į vienpusišką dekadentizmą, į ieško- 
jimą vien naujų išviršinių formų, harmoningo garsų suderi- 
nimo, jų ritmikos net be vidujinės prasmės, kad tik sukeltų 
tam tikrą ūpą. 

Dekadentizmas galop absurdo pasiekia futurizme, kur 
beprasmių, o dažnai net nežmoniškų garsų suderinimas skai- 
tosi poetinės kūrybos perlu. Toliau tos nesąmonės keliu eiti 
jau nebegalima. 

Vokiečiai, kurie antroje XIX amžiaus pusėje pasiekė savo 
idealo politikoje, susijungdami 1870 m. į vieną imperiją, 
kurie davė pasaulinės reikšmės filosofų (Hartmanas, Niet- 
sche), tapytojų (Bėcklin, Feuerbach), muzikų (Wagner), 
sociologų (Marx, Lassal, Bebel), mokslininkų ir t.t., savo 
literatūroje nors turėjo gerokai gabių rašytojų, bet jų veika- 
lai nieko bemaž nenusvėrė pasaulinėje literaturoje ir jų var- 
dai tik savo krašte praskambėjo. 


388 


Nekalbant apie šių dienų rašytojus, kurių reikšmės kritika 
galutinai dar nenustatė, paminėsime Lylienkroną, Demelį, 
Hauptmaną, Zudermaną, Vildenbruchą, Ancengruberį, Fon- 
tanę, Mariją Ebner. 
 Lylienkronas (1844—1909) buvo karštas vokiečių patrio- 
tas. Jau pirmame savo lyrinių tvarinių rinkiny pasižymėjo 
subtiliai artistiška forma, turtinga gražia kalba ir jausmingu 
temperamentu, linkusiu į liūdesį. Ypač verta pažymėti jo Auj 
dem Kirchhof, In einer Winternacht, Die Muzik kommt. 

Gražios irgi jo Kriegsnovellen. Bet didesnių veikalų Ly- 
lienkronas nepajėgė sutverti. 

Dehmel, gimęs 1863 m., buvo irgi lyrikas su žymia sirnbo- 
lizmo pakraipa. Išleido kelius lyrikos rinkinius. Be to, dar 
parašė eilėmis romaną Zwei Menschen. Tačiau žymesnio 
talento irgi neparodė. 

Bent kiek gal daugiau talento parodė tame laikotarpy 
vokiečiai dramaturgai: Hauptmanas, Zudermanas, Vilden- 
bruchas, Ancengruberis. 

Gerhartas Hauptmanas* (gim. 1862 m. Silezijoje) turėjo 
ypatingą pastebėti dovaną ir mokėjo piešti žmones realiai; 
tik buvo linkęs į pesimizmą ir mėgo aikštėn vilkti socialinį 
skurdą. 

Iš pradžių realizmo ir natūralizmo šalininkas, paskui 
nukrypo į simbolizmą. Toje pakraipoje žinomos lietuvių sce- 
nai jo dramos Hanneles Himmelfahrt ir Die versunkene 
Glocke. Pirmoje, dar realizmo pakraipoje, jo rašyta drama 
Fuhrmann Henschel irgi sulošta lietuvių scenoje. 

Hauptmanas dabar gana aukštai vertinamas; net japonai 
išvertė į savo kalbą kai kurias jo dramas. 

Zudermanas, gimęs 1857 m. Rytų Prūsuose vokietys, ta- 
lentu už Hauptmaną silpnesnis, pradėjo savo literatišką dar- 
bą nuo romanų, kurie jam gana sekėsi rašyti. Bet paskui, 
kai jo drama Ehre susilaukė nemažo pasisekimo, persimetė 
į dramų rašymą; bet čia didesnio talento neparodė. 

Lietuvių scenoje žinomos Zudermano dramos: Joninės 
ir Gėlėse ir komedija Drugeliai. Joninių dramoje figūruoja 
lietuvajtė ne visai tikusioje šviesoje neva paveldėjimo auka. 
————- 

240 * Jo brolis Karolis (1858—1921) irgi rašė pusėtinai geras dramas 
ir jų parašė nemaža. 


389 


Bendrai imant Zudermanas mėgsta savo dramose įrodinėti 
paveldėjimą. Jo Ehre (Geras vardas) irgi išversta lietu- 
viškai. 

Wildenbruch (1845—1909) buvo karštas Prūsų patriotas 
ir Hohenzolernų gerbėjas. Būdamas ne menkesnių gabumų 
už anuodu, parašė nemažai dramų, imdamas turinį iš vokie- 
čių praeities, pradėdamas nuo didžios tautų maišaties ir jų 
kilnojimos. Iš tų dramų kaip žymesnes galima nurodyti Ka- 
rolingern, Heinrich und Heinrichs Geschlecht, König Laurin 
(iš tautų kilnojimos laikų}, Tochter des Erasmus (iš refor- 
macijos laikų), Harold (anglosaksų kova su normanais) 
ir kt. 

Kai kurie tos nuomonės, kad Vildenbrucho pasakojimai, 
kaip štai Kindertränen, Francesca von Rimini, Edles Blut, 
kuriuose daug nuoširdaus jausmo, yra dar aukštesnės vertės 
už jo dramas. 

Anzengruber (1838— 1898), Austrijos vokietys, savo dra- 
moms ima turinį dažniausiai iš valstiečių gyvenimo, kur“ 
gerai pažįsta ir moka gyvai piešti. Iš jo dramų galima pami- 
nėti Der Pfarrer von Kirchjeld, Doppelselbsimord, Der 
Meineidbauer ir kt. 

Fontane (1819—1898), vienas gabiausių romanų rašytojų 
XIX amžiuje vokiečių literatūroje. Savo poetišką tvėrybą jis 
pradėjo nuo baladžių. Paskui eina eilė jo istoriškų romanų. 
Bet rasit geriausi jo romanai pasemti iš dabartinio gyvenimo, 
kurį labai gyvai ir realiai autorius moka vaizduoti. Nežiūrint 
į apysenį autoriaus amžių, kuomet tuos romanus rašė, jis 
mokėjo suprasti ir atjausti naujausias gyvenimo sroves. Prie 
tos rūšies romanų priklauso Jrrungen und Wirrungen, Frau 
Jenny Treibel ir kt. 

Iš žymiausių XIX amžiuje moterų rašytojų vokiečių lite- 
ratūroje, greta Onytės Drostės, galima dar paminėti Marie 
Ebner-Eschenbach, baronienę iš Vienos (1830—1916). Iš 
pradžių Ebnerienė mėgino rašyti dramas, bet jos nesisekė. 
Vėlesniame amžiuje pradėjo rašyti noveles ir romanus; čia 
pasirodė stambus jos talentas. 

Iš Ebnerienės romanų rasit geriausias bus Gemeindekind; 
jame gyvai ir realiai piešiama asmuo, gamtos nuskriaustas 
ir žemos kilmės, kurs tačiau veržiasi į šviesą, kovoja už aukš- 
tesnį visuomenės gyvenime laipsnį. Kitas romanas Unsūhn- 


390 


bar piešia aukštesnio luomo gyvenimą. Idomus irgi jos Meine 
Kinderjahre. 

Labai gražios jos irgi novelės; Er lasst die Hand küssen 
ir Die Unverstandene auf dem Dorje. 

Paskučiausiais laikais vokiečių literatūroje ypač prasi- 
platino kaip ir kitose literatūrose romanai, kuriuose paste- 
bėti galima ir išsidirbusios technikos pažangą, ir gilesnį 
psichologijos žinojimą. 

Istoriškų romanų gal gabiausioji dabar rašytoja skaitosi 
Enrica Handel-Mazzeti, gimusi 1871 m. Vienoje, kuri parašė 
nemažai; tačiau vėlesnieji jos rašyti romanai bent kiek jau 
silpnesni. Prie geresnių priklauso: Die arme Margaret, Der 
deutsche Held, Jesse i Maria. 

Iš kitų moterų rašytojų dar galima paminėti ponią Huch 
(gim. 1867 m.), kurios romanuose bent kiek jaučiama simbo- 
lizmo. Tarp kitų jos romanų galima paminėti Erinnerungen 
von Ludolį Ursleu, Vita somnium breve. 


SKANDINAVIJOS LITERATŪRA 


Skandinavijos vardu čia suprantama žuvėdų, norvegų, 
danų ir islandų šalys. Tų kraštų gyventojai kalbos žvilgsniu 
ir šiandieną vieni kitiems artimi; senovėje gi jų kalba, be 
abejo, sudarė vieną bendrą, visiems suprantamą. Toje tat 
kalboje išliko labai turtingas, savotiškas, gilios senovės 
epas, kurį sutvėrė islandai ir bent kiek norvegai; žuvėdai ir 
danai jo tvėryboje kaip ir nedalyvavo. 

Apie senojo skandinavų epo pradžią ir jo kilmę taip pasa- 
kojama. Devintojo amžiaus gale (872 m.) norvegų konungas 
Hariagri (gražplaukis), nugalėjęs kitus konungus, arba 
kunigaikščius, pasiskelbė visos Norvegijos valdovu. Kai 
kurie norvegai, nepatenkinti jo valdžia, išsidangino į tolimą 
Islandiją, kur įsigyveno ir susitvarkė iki XIII amž. nepriklau- 
somai nuo Norvegijos, nors ir nenutraukę visų ryšių su savo 
senąja tėvyne. 

Čia tai Islandijoje ir susidarė tasai savotiškai gražus ir 
turtingas tolimosios šiaurės epas, kuriame gyvai atsispindi 
stabmeldiškas senovės skandinavų tikėjimas su savo gerais 
`r piktais dievais (azais), su savo nepaprastais milžinais 


891 


karžygiais vikingais. Ilgais amžiais ėjęs iš lūpų į lūpas, 
galop XIII amžiuje surašytas, tasai epas dabar kaip didžiau- 
sia tautos brangenybė laikomas Stokholmo, Upsalės ir Ko- 
penhagos knygynuose. To epo — trys rūšys: eda, skaldų 
giesmės ir sagos. 

Iš pradžių Eda (naująja) buvo pavadintos tos proza rašy- 
tos skaldams giesmininkams taisyklės, kurias sustatęs 
Snoris Sturlusonas (1178—1241), žymus poeta. Paskui 
Edos (seriosios) vardas duota seniausiam mitiškai karžygi- 
niam epui, kursai susideda iš 29 giesmių ir buvo pačios liau- 
dies tvėryba. 

Senosios edos vienos giesmės grynai mitologiško turinio, 
kitos apgieda karžygius. Viena seniausių ir įdomiausių pir- 
mosios rūšies giesmių laikoma Vėluspa, kurioje pranašė 
Vali pranašauja senų dievų žuvimą už jų nuožmumą: saulė 
ir žvaigždės išnyks nuo dangaus, žemę užlies marės; tačiau 
paskui iš vandenų išsiners nauja žemė, užgims gražesni 
nauji laikai, nauji žmonės, nauji dievai. Čia stabmeldys 
skandinavas nujaučia krikščionybę, sugriausiančią senąją jo 
tikybą. 

Kitose mitologiškose Edos giesmėse apgiedama vyriausio 
dievo Odino išmintis ir galybė, dievų kovos su milžinais ir 
demonais, dievo Odino patarimai ir įsakymai. 

Graži ir stipri taip pat giesmė, kurioje atpasakojama dievo 
Toro kelionė į milžinų salą, atsiimti pavogtą milžino Trimo 
kūjį. Toras atsiima savo kūjį, nužudo ir Trimą, ir visą milži- 
nų padermę. 

Karžygiškos Edos giesmės apgieda trijų žymių šeimynų: 
Budiingų, Niflungų ir Volzungų garsius darbus ir didžias 
jų kančias. Tos giesmės, ypač apie Nillungus, turi daug 
bendro ir panašumo su vokiečių giesmėmis apie Nibelungus; 
net tie patys vardai, bent kiek iškraipyti, čia pasikartoja. 

Vyriausias tose giesmėse asmuo, apie kurį daugiausia kal- 
bama, jaunas, gražus ir drąsus Sigurdas (Nibelunguose 
Zygirydas), kuriam likimas paskyrė žūti pačiam jaunystės 
žydėjimę. 

Sigurdas, paskutinysis iš Volzungų giminės, nužudo baisų 
Fafiurą žaltį ir pasisavina didžius jo turtus; bet tie užkeikti 
turtai ir jam, ir visiems jo draugams atneša pražūtį. 

Vyksta Sigurdas į platųjį pasaulį ieškoti sau garso. Ant 


392 


aukšto kalno, skydais aptverto ir ugnies spinduliais nušvies- 
to, jisai randa miegantį šarvuotą karžygį; nuima jam nuo 
galvos šalmą ir mato mergaitės veidą: buvo tai valkirija* 
Brinhilda, kurią dievas Odinas buvo nubaudęs amžinu 
miegu. 

Sigurdas pamyli Brinhildą, bet jam nelemta jos vesti; jis 
veda gražiąją Gudruną, o jos broliui padeda vesti Brinhildą, 
pasižadėjusią tam atiduoti savo širdį ir ranką, kas nugalė- 
jęs visas kliūtis, atvyks pas ją kaip sužadėtinis. 

Sigurdas, pasivadinęs Gudrunos broliu, perbėgo per lieps- 
nas, kuriomis Brinhilda buvo iš visų pusių apsisupusi savo 
rūmuose, ir tuo būdu išgavo jos sutikimą tekėti už Gudrunos 
brolio. Sužino paskui Brinhilda, kad kliūtis nugalėjęs ne jos 
vyras, tik Sigurdas ir iš apmaudo įkalba savo vyrui nužu- 
dyti Sigurdą, ką tas ir padaro. 

Išgirdusi baisų Gudrunos verksmą vyrui žuvus, Brinhilda 
nusikvatoja žiauriu juoku, pareiškia kad taip žūsianti ir visa 
Nillungų giminė, o pati, apsisupusi baltu apsiaustu, apsišar- 
vojusi valkirijos aukso šarvais, nusižudo. 

Gražiausia ir vienkart tragingiausia Edos vieta — Gudru- 
nos širdies skausmas Sigurdui žuvus: 

„Nuliūdusi ji sėdėjo jo kojose; neaimanavo, nelaužė ran- 
kų, neverkė, kaip kitos moterys. Atėjo kunigaikščiai, kad ją 
paguostų ir pertrauktų jos tylą; nesiskundė ir neverkė Gud- 
runa, nors širdis jai plyšo iš skausmo. Sėdėjo priešais ją 
kunigaikščių žmonos, auksu žibančios, ir jos seserys; kiek- 
viena kalbėjo apie savo skausmus. Neaimanavo, neverkė 
Gudruna, tik jos širdis akmenėjo... 

Tada Gilronda, Giukos duktė, nutraukė apdangalą nuo 
kunigaikščio galvos ir tarė Gudrunai: „pažvelk į mylimąjį 
ir prispausk savo lūpas prie jo lūpų, kaip bučiuodavai dar 
gyvą“. Pakėlė Gudruna akis ir pamatė kruvinus kunigaikš- 
čio plaukus ir jo akis, mirties migla aptrauktas, o krūtinę 
kiaurai pervertą. Krito tada aukštielninka, plaukai jai išsi- 
draikė, o ašaros sraunai paplūdo. Tada pravirko Gudruna, 
Giukos duktė... 

Volzungai ir Niflungai guli karstuose, bet giesmės apie 


2 


* Valkirijos — skandinavų mitologijoje tai Odino mergaitės, kurias 
Jisai siunčiąs kariauti už žuvusius karžygius. 


393 


juos nenutilo: apgieda juos skaldai, kad priduotų drąsos 
vyrams ir nuramintų moterų liūdesį...“ Taip baigiasi Senoji 
eda. 

Antroji senojo Skandinavijos epo rūšis — skaldų giesmės. 
Nuo Senosios edos tuo skiriasi tos giesmės, kad tai nėra 
liaudies tvėryba, tik kūriniai tam tikrų pavienių giesmininkų, 
kurių žymesnės pavardės išliko žinomos. 

Tie giesmininkai skaldai, giesmių dovaną gavę nuo dievo 
Odino, esą Bragi Bodasono, į Valhalę patekusio, įpėdiniai. 
Be abejo, buvo tai dažniausiai konungų-karalių palydovai, 
kurie, patys dalyvaudami jų karo žygiuose, paskui juos 
atpasakodavo. 

Skaldai, sudarę tam tikrą draugiją, kurios amatu buvo 
giesmės ir muzika, buvo labai gerbiami. Skaidų žydėjimo 
periodas — X amžius. Paskui XII amžiuje jie pradeda nu- 
tilti, o jų vietą užima šventųjų legendų pasakotojai. 

Pirmasis skaldas, kurio vardas išliko, buvo virš minėtas 
Bragis Bodasonas. Konungas Hariagris ypač mėgo prie 
savo dvaro skaldus. Skaldu buvo ir aukščiau minėtas iš XI 
amžiaus Snoris Sturlusonas. Jų giesmių turinys dažniausiai 
karžygiškas epas. 

Nuo XII amž. skaldų giesmės kaip pagonijos atgarsis 
krikščionijai įsigalint pradeda nustoti savo aureolės; į jas 
imta žiūrėti skersai, su nepasitikėjimu; kai kur jos buvo net 
persekiojamos. Jas pamažu išstumia šventosios legendos, 
kuriose vis dėlto dar daug pagonijos ir senosios mitologijos 
priedo. Ir čia didvyriai virš paprasto masto, rauna iš šaknų 
šimtamečius ąžuolus, išgeria alaus statines, kaujas su raga- 
nomis; o vienkart pasižymi nepaprastai kilniomis atsižadė- 
jimo, pasiaukojimo ir krikščioniškos meilės dorybėmis. 

Iš tų pusiau krikščioniškų, pusiau dar pagoniškų legendų 
paskui susidarė labai gražios baladės. Jų seniausios Käm- 
perviser (karo giesmės). 

Trečioji senojo Skandinavijos epo rūšis — sagos (sėgur), 
arba pasakos, kurios ilgai ėjo iš lūpų į lūpas ir tik vėles- 
niais laikais buvo surašytos. Jos dvejopos kilmės: vienos 
atsirado Islandijoje, kitos Norvegijoje. Buvo pasakojamos 
proza. 

Sagų turinys: arba žymesnių įvykių atpasakojimas, kaip 
pavyzd. Egilio saga apie Egilį skaldą, arba vyskupų gyveni- 


894 


mas ir žymesnių Norvegijos karalių garbinimas, ypač ko- 
nungo Harlagri, Olafo ir kitų. Iš tų pasakojimų pirmasis 
norvegų istorikas Snoris Sturlusonas ir parašė savo kuni- 
gaikščių istoriją. 


NAUJESNIOJI SKANDINAVŲ LITERATŪRA 


Naujesniais laikais iš Skandinavijos rašytojų, kurių var- 
dai už jų tėvynės ribų plačiau visuotinėje literatūroje yra 
praskambėję, paminėsime šiuos žymesniuosius: iš danų An- 
derseną, Elenšlegerį, Brandesą, iš norvegų Bjornschernę 
Bjornsoną, Ibseną ir Knuta Hamsuną, o iš švedų Tegnerą 
ir Strindbergą. 

Andersenas (1805—1875) įgarsėjo ir liko populiarus ypač 
savo nepalyginamomis pasakomis, išverstomis į daugelį 
svetimų kalbų; vokiškai pats jas yra išvertęs. 

Be to, Andersenas dar rašė ir lyriškus, ir dramatiškus 
veikalus. Iš jo romanų psichologijos žvilgsniu geriausias 
bus /mprovizatorius, kuriame Antonijaus, improvizatoriaus, 
pergyvenimai labai vykusiai atvaizduoti; tiktai vietos (Itali- 
jos) koloritas ne visai atatinka tikrenybei. 

Oehlenschliger Adamas (1779—1850) — danų literatūro- 
je romantizmo šulas, kurio poezijos ir veikalų turinys daž- 
niausiai senovės skandinavų mitologija ir jų sagos. Rašė 
jisai romansus, karžygiškas poemas, noveles ir tragedijas. 
Iš jo lyriniai epiškų giesmių geriausias rinkinys — Šiaurės 
dievai. 

Tragedijų parašė Elenšiegeris septyniolika, kurios užten- 
kamai nusisekusios ir visos išverstos vokiškai. Kai kuriuos 
lyriškus savo veikalus jis pats vertė vokiškai. | 

Elenšlegeris laikomas danų tragedijos tėvu, kaip jų ko- 
medijos ir bendrai naujosios danų literatūros tėvu yra skai- 
tomas Holbergas (1684—1754). 

Brandes (1842—1927) įgarsėjo kaip vienas žymiausių kri- 
tikų. Ypač labai aukštai vertinamas jo veikalas — Svarbiau- 
sios srovės XIX amžiaus literatūrose. Čia Brandes, kaip 
realista, atmeta šalin visas politiškas, etiškas, religines ir 
net estetikos tradicijas, į jų vietą skelbdamas naujas savo 
pažiūras. 


895 


„Be to veikalo Brandes parašė dar daug kitų veikalų, 
daugiausia literatiškos kritikos srity, kaip štai: Estetiškos 
studijos, Danų poetai, Studija apie Šekspyrą ir kt. Jo įtaka 
ypač labai žymi Skandinavijos literaiūrose. 

Björnson Bjornschernė (1832—1910) pasižymėjo ypač 
savo novelėmis ir trumpais pasakojimais, kuriais labai 
įdomiai ir poetingai piešia Norvegijos gamtą ir jos ūkininkus 
valstiečius. Nors gal ne tiek, vis dėlio talentingi irgi jo yrz 
ima iš senų Norvegijos laikų: tik Marija Stiuart paimta iš 
anglų istorijos. 

Kaip karštas šalininkas Norvegus atpalaiduoti nuo Žuvė- 
dų priklausomybės ir, be to, dar naujesniųjų radikalų pažiū- 
rų pionierius politikoje, religijoje ir socialiuose klausimuose, 
Bjornsonas vėlesniais laikais pradėjo per daug tendentiškai 
rašyti; per tatai paskesnieji jo romanai ir dramos meno 
atžvilgiu daug silpnesni. 

Už Bjornsoną gilesnis ir kaip dramaturgas nepalyginti 
daug žymesnis ir Europoj žinomesnis Henrikas Ibsenas 
(1828—1906), iš pradžių vaistininkas, paskui teatrui atsi- 
davęs dramų rašytojas. Gimęs Norvegijos pietuose, nemažai 
važinėjo po Europą, aplankęs žymesnius centrus, galop 
paskutiniuosius 15 metų išgyveno Kristijanijoj (Oslo). 

Ibsenas — žymiausias XIX amžiaus dramaturgas, naujų 
kelių IE Koloja kuriam šis paprastas gyvenimas tai kalėji- 
mas, pilnas idealo karikatūrų. Ibsenas savo pasaulėžiūra 
daug turi panašumo su Nyče. Jame ir pesimizmas su ypatin- 
gu naujųjų Žmonių liūdesiu, ir vienkart optimizmas, kurs 
liepia kovoti, kad sukūrus ateity prasmingą geresnį gy- 
venimą. | 

Bet daugiausia pas Ibseną simbolizmo: jo dramų asmenys 
tai įkūnyti jausmai, ūpai, mintys, kurie su gyvenimo tikre- 
nybe ne per daug turi sąryšio, kartais išrodo nenormalūs, 
psichiškai nesveiki, neaiškūs, paslaptingi. 

Daugelyje Ibseno dramų, kurios dažniausiai philosophiško 
pobūdžio, centrinio simbolio rolę vaidina koks nors daiktas, 
apie kurį visas veiksmas ir grupuojasi. Tokiu daiktu dramo- 
je Gydytojas Šiokmanas yra ligoninė, Šmėklose — prieglau- 
da, Statytojas — statyba, Laukinė antis — pašautoji antis, 
Visuomenės šulai — geležinkelio pravedimas ir t.t. 


396 


Be filosoliško turinio dramų, rašė Ibsenas irgi istoriškas, 
kaip štai Helgelano kovotojai, ar romantiško turinio, kaip 
Katiliną. 

Bendrai imant pirmojo periodo Ibseno dramos gal techni- 
kos atžvilgiu bent kiek silpnesnės, bet jos daug simpatinges- 
nės ir ne tiek prasilenkia su krikščioniška etika; jos rado 
ir didesnį visuomenės pritarimą. 

Vėlybesnėmis dramomis Ibsenas nerado tiek sau palan- 
kumo. Čia Ibsenas savo pažiūromis nueina taip toli, kad 
nesiskaito nei su kokiais religiniais, etiškais, ar socialiais 
principais; ypač smerkia moterystę. Tos rūšies jo dramos: 
Nora, Heda Gabler ir kitos. 

Knutas Hamsunas (gim. 1860 m.), žymus norvegų rašyto- 
jas, kaip ir Ibsenas, nepatenkintas dabartiniu kultūriniu gy- 
venimu ir jo melu, ragina grįžti prie gamtos, tapti gamtos 
kūdikiu, kuriam būtų suprantamas balsas kartų, gyvenančių 
jo kūne. Antras pagrindinis jo romanų motyvas tai meilė 
kaip nuolatinė kankintoja. 

Prie žymesnių jo romanų priklauso Panas ir Viktorija. 
Pirmame romane leitenantas Glanas, medžiotojas, bėga iš 
didelio miesto į šiaurės Norvegiją, į miškus su savo šunimi, 
apsigyvena nuošaliai bakūžėje ir retkarčiais apsilanko arti- 
mame miėestely, nusipirkti maisto ir parako. Susimyli su 
vieno pirklio dukterimi; bet toji meilė tai nuolatinė kančia 
su savo įtarimais, kaprizais ir kova. Galop jo simpatija iš- 
teka už nemylimo žmogaus, o Glanas važiuoja į Indiją ir 
ten žūva. 

Glano jausmai nudažyti panteizmu: ir giria, ir žolelė, ir 
bitelė, ir tolimi kalnai, ir šuo, kurs uosto žemę,— vis tai į jį 
kalba savotiška kalba, ir jisai juos supranta. 

Tegneras (1782—1846), švedų rašytojas, žinomas pasau- 
linėje literatūroje savo poema, sudėta iš 24 giesmių ir pa- 
vadinta Fritjojo saga, kurios turinys paimta iš senų Skandi- 
navijos sagų: tvirtas Fritjofas ir graži Ingeborga, Skandi- 
navijos karaliaus duktė, myli vienas kitą. Čia labai vykusiai 
atvaizduota senų skandinavų papročiai ir dar laukinis jų 
būdas. 

Be tos poemos Tegneras, kaip žymiausias žuvėdų roman- 
tikas, rašė dar idiles, kaip štai Vakarienės vaikai ir poetiš- 
kus pasakojimus. 


897 


Strindbergas (1849—-1912), radikališkiausių pažiūrų ra- 
šytojas, priešas dabartinės socialės ir valstybinės tvarkos, o 
drauge ir aršiausias moterų priešas, kursai savo įgimtus 
gabumus ir psichologinius pastebėjimus tartum tam tik ir 
panaudojo, kad pažemintų ir iškoneveiktų neapkenčiamą 
sau lytį. 

Žuvėdų literatūroje Strindbergas natūralizmo šulas. Lite- 
ratūrišku žvilgsniu gal geriausias jo kūrinys — Kvailio 
išpažintis. Be to, dar jis parašė romaną Raudonasis kamba- 
rys — anarchiškai revoliucinio turinio, Dovanos — novelių 
rinkinį, kuriame smerkia moterystę, Utopijos ir tikrenybės — 
romaną, kuriame perša komunizmą. 

Vėlesniais savo veikaiais, kaip šiai Gustavas Vaza, Erikas 
XIV, Gustavas Adolfas, Strindbergas tartum stengiasi pa- 
taisyti, ką pirma rausė ir griovė. 


SLAVIŲ LITERATŪRA 


Iš slavių tautų žymiausi ir savo literatūra turtingiausi, 
be abejo, rusai ir lenkai. Tačiau ir kitos slavių šakos sulyginti 
nemenkais gali pasigirti savo literatūros kūriniais, kaip štai 
serbai ir čekai. Plačiau paliesime tik rusų ir lenkų rašliavą, 
kitus slavius tik bendrais bruožais trumpai paminėję. 

Gana turtingą epą, ypač karžygišką turi Serbai. Jų kar- 
žygiškas epas eina nepertraukiamai su tautos istorija, pažy- 
mėdamas visus svarbesnius įvykius ir garsesnius didžiavy- 
rius. Pirmoje eilėje čia stovi caras Steponas Dušanas, kara- 
liškos galybės ir autoriteto idealas. Greta jo vojevodos: Ju- 
gas Bogdanas ir Vukašinas, serbų gudrusis Odisėjas. 

Tačiau simpatingiausiai serbų apgiedamas caras Lazaras, 
karžygio ir krikščionio tipas, kursai žuvo Kosovo laukuose, 
narsiai kovodamas prieš sultoną Amuratą I. Tos baisios 
kovos atpasakojimas — vienas gražiausių ir vaizdžiausių 
pasaulinėje literatūroje. 

Antrasis karžygiškų giesmių rinkinys apgieda karalaitį 
Marką ir jo kovas už serbų nepriklausomybę. 

Be karžygiško liaudies epo yra pas serbus ir visuomeninio 
epo, vėlesniais laikais apysakų ir romanų formoje pasireiš- 
kusio. 


398 


Turtingą savo liaudies epą surinko ir sutvarkė Vukas 
Stepanavičius Karadžičius. 

Vėlesniais laikais vienas žymiausių serbų rašytojų buvo 
Milutinoviecas, parašęs poemą Serbenką, kurioje apgieda 
serbų kovas už nepriklausomybę 1804—1815 metais. 

Čekų liaudies tvėryba nėra iaip turtinga kaip serbų; ta- 
čiau čekai turi labai seną ir svarbų savo liaudies epą, vadi- 
namą Kroledvorska rukopis, 1817 metais Vaclavo Hankos 
atrastą, kursai bemaža į visas Europos kalbas išversta. Yra 
tai rapsodų rinkinys, kur apgiedama serbų dar pagonių ko- 
vos su kaimynais krikščionimis. 
minėtų rapsodų tikrumą, įtardami, kad pats Hanka, rods, 
labai sumaniai tą rankraštį suklastavęs ir pagaminęs. 

Vėlesniais laikais pas čekus įgarsėjo poeta Jonas Kola- 
ras, parašęs .patriotiškai alegorišką poemą Slava Dčery 
(Slavos duktė). Tas veikalas savo laiku turėjo labai didelį 
pasisekimą, daug prisidėjęs prie tautos ūpo ir jos patriotizmo 
sužadinimo; bet šiandieną įau žymiai jis neteko svarbos. 

Dabar didžiausias čekų poeta Vrehlickis (Emilis Frida). 

Žymiausieji rusinų poetai — Kotlerevskis ir Tarasas Šev- 
čenka. Kotlerevskis yra rusiniškai išvertęs Vergilijaus Enei- 
dą, rusinų liaudies būdu ją parodijuodamas. 

Tarasas Ševčenka (1814—1861), gimęs Kijevo apygar- 
doje, mirė Petrograde. Garsus jo lyrikos kūrinių rinkinys, 
pavadintas Kobzar, kur daug skurdaus įausmo ir gili me- 
lancholija pasireiškia. Iš jo epiškų veikalų žymesni Haida- 
maki ir Katerina. Pirmame daug lenkų neapykantos, antra- 
me nelaimingas likimas merginos, raaskolio suvedžiotos. 

Gudų (baitgudžių) literatūra tik užmazgoje. Paminėtini 
jų postai: Boguševičius, Nesluchovskis ir Janka Kupala. 


RUSŲ LITERATŪRA 


Rašomoji rusų literatūra, tikrai sakant, prasideda tik 
nuo XVIII amžiaus, kai caras Petras Didysis (1682—1725) 
perkėlė iš Maskvos sostinę į Petrogradą, o savo valstybei 
iškirto langą į Vakarų Europą ir jos kultūrą. Iki tam laikui 


499 


rusai, arba maskoliai, teturėjo bemaž tik savo liaudies tvėry- 
bą: dainas, mįsles, pasakas, legendas. 

Prie originališkų rusų liaudies tvarinių jakadi taip 
vadinamos bylinos, arba mitologiškai karžygiškas epas, 
kuriame apgiedama milžinai ir jų kovos, o vieta jų veikimo 
dažniausiai arba Kijevas su kunigaikščiu Vladimiru, arba 
turtingas Didysai Naugardas. 

Tose bylinose apgiedami: Žaltys Goriničas, Volga Vses- 
lavičius, Mikula Sieleninovičius, Dobrynė, Soloviejus Badi- 
mirovičius, Ilija Murorniecas, Vaska Boguslajevas, turtin- 
gasis svetys Sadka; vėlesniais laikais Jermakas ir Stenka 
Razinas. 

Kaip kokia oazė tarpe tos liaudies tvėrybos stovi atskirai 
nežinomo dainiaus iš XII amžiaus parašyta epiškai lyriška 
Giesmė apie Igorio žygį (Piesn o polku Igoreve). Yra tai 
labai žymus, nors neilgas veikalas, parašytas sena rusų 
kalba. 

Tos Giesmės turinys toks: Igoris Sviatoslavičius, Ševe- 
riškio Naugardo kunigaikštis, 1185 metais su trimis kitais 
kunigaikščiais, be žinios ir patarimo galingesniųjų kuni- 
gaikščių, išsirengė į karą prieš polovcus. Jau kely įvairūs 
ženklai jiems pranašauja nelaimę. Galop priešai susitinka; 
kova tęsiasi pustrečios dienos; Igoris patenka į nelaisvę. 
Kunigaikščio žmona, vyro namie nesulaukdama, aukštoj 
pily verkia ir aimanuoja. Galop Igoriui pasiseka iš nelaisvės 
pabėgti; visa rusų šalis tuo džiaugiasi. 

Nors tas veikalas parašytas, kiek galima spėti, XII amžiu- 
je, t.y. jau dviem amžiam praslinkus nuo rusų krikšto, tačiau 
giesmėje vis dar minimi stabmeldžių dievaičiai: Ladovas, 
Daždborgas, Stribogovas, Divai ir kt. Pats giesmininkas — 
Bajan vieščy, kai gudriais pirštais palyti stygas, garsai pla- 
čiai skelbia kunigaikščių garbę. 

Rašomoji rusų literatūra, tikrai sakant, prasideda nuo 
pirmojo rusų satyriko Kantemyro (1708—1744) ir rusų 
literatūros tėvo, lyriko ir mokyto akademiko Lomonosovo 
(1712—1765). Kantemyras rašė satyras gana sąmojingas ir 
protingas, bet poezijos jose ne per daug; jų eiliavimas sun- 
kus, silabiškas, rusų kalbai netikęs. Lomonosovas irgi dau- 
giau mokslininkas negu įkvėptas poeta. 

Carienei Katerinai II viešpataujant, rusų literatūra rimtė- 


400 


a aN a 


ja; atsiranda daugiau rašytojų ir pusėtinai talentuotų, kaip 
štai Deržavinas, Sumarokovas, Kniažninas, Fonvizinas, 
Cheraskovas, Karamzinas. 

Deržavinas (1743—1816) buvo žymus lyrikas, atsipalai- 
dojęs, nors dar ne visiškai, nuo pseudoklasicizmo, kursai 
buvo įsigalėjęs prie Lomonosovo. Iš Deržavino lyrikos ypač 
garsios dvi jo ilgokos odės: Dievas ir Felica. Antroji odė 
parašyta carienei Katerinai pagerbti, prilygintai rožei be 
dagių. 

Sumarokovas, Kniažninas ir Fonvizinas buvo komedijų 
rašytojai; jų gabiausias, be abejo, buvo Fonvizinas (1744— 
1792), parašęs komedijas: Brigadyrą ir Neūžaugą (Niedo- 
rosi). Pirmoje gal daugiau karikatūros nekaip tikros kome- 
dijos. Antroji daug natūrališkesnė, kurioje pašiepiama 
tamsumas ir netikusio auklėjimo pasekmės. Abidvi komedi- 
jos savo laiku buvo labai populiarios. 

Greta Fonvizino statoma kitas už jį gabesnis rusų komi- 
kas, gyvenęs bent kiek vėliau, Gribojedovas (į1829 m.), 
parašęs,be kitų silpnučių komedijų, ypač labai rimtą komedi- 
ją Vargas dėl proto (Gore ot uma), kur su tulže pajuokiama 
netikęs rusų diduomenės auklėjimas, vergiškas svetimtaučių 
pamėgdžiojimas, savo tautos ir savo kalbos negerbimas. 

Cheraskovas — rusų epikas, be kitų mažesnių veikalų, 
parašė ilgoką, bet visai nevykusią Rosiados poemą, kurioje 
vergiškai seka pseudokiasikais. 

Karamzinas (1766—1826) laikomas rusų prozos tėvu. Ta 
jojo proza daili, stilinga, pasiliuosavusi nuo archaiškų, pa- 
senusių formy, padauginta naujais, vykusiai įvestais žo- 
džiais. 

Karamzinas žymus kaip savo tautos istorikas, parašė 12 
tomų rusų istorijos. Bet jis be to dar yra parašęs keletą 
apysakų ir savo įspūdžius, sentimentalizmu apvilktus, kai 
lankė Vakarų Europą. Iš Karamzino apysakų didžiausį pasi- 
sekimą turėjo Nelaimingoji Liza (Biednaja Liza). 

Jei greta virš nurodytų rašytojų dar paminėsime Ozerovą 
(1770—1816), tragedijų rašytoją, sekusį prancūzų pseudo- 
klasikais, tai ir bus bemaž visi bent kiek svarbesnieji XVIII 
amž. rašytojai. 

Krylovą (i768—1844), sakmių rašytoją, galima lygiai 
Pamatuotai priskaityti prie XVIII ir XIX amžių; o kas ypatin- 


401 


ga, tai ta aplinkybė, kai į Krylovo tvėrybą neturėjo jokios 
įtakos nei Karamzino XVIII amžiaus sentimentalizmas, nei 
vėliau Žukovskio ir Puškino XIX amž. romantizmas: Krylo- 
vas pasiliko savimi, visai nepasiduodamas jų įsravai, stovė- 
damas nuošaliai nuo tų savo laiko pakraipų literatūroje. 

Anksti nustojęs tėvo, jaunas Krylovas, motinos rūpesniu, 
vis dėlto šiek tiek pramoko ir anksti ėmė valdininkauti Tverė- 
je, Maskvoje, Rygoje, galop Petrograde, pradėjęs savo tar- 
nybą nuo raštininkėlio su 2 rubliais (= 10 litų) į mėnesį, 
baigęs vyriausiu Petrograde Viešojo Knygyno užvaizda, 
Apysenis pasidarė baisiu apsileidėliu, tinginiu. 

Iš pradžių Krylovas užsiiminėjo žurnalistika; paskui mė- 
gino rašyti komedijas; tačiau didžiausią sau vardą, greta 
Karamzino ir Puškino, įgijo savo sakmėmis. 

Krylovo sakmės vienos jo originalios, kitos verstos iš La- 
fonteno ir kitų sakmių rašytojų, o visos parašytos tokia tipiš- 
kai rusiška kalba, patys sakmių žvėrys alegorijos taip gyvai 
ir tikrai atvaizduoja rusų tipus, kad Krylovas priskiriamas 
prie nacionališkiausių rusų rašytojų. 

Vienos Krylovo sakmių nurodo auklėjimo įtaką (Liūto 
auklėjimas, Valstietis ir gyvatė, Statinė ir kt.), kitomis pa- 
juokiama visuomenės ydos (Gaidys ir perlas, Beždžionė ir 
akiniai, Kiaulė po ąžuolu, Asilas ir lakštingala), trečiosios 
rūšies sakmės — istoriškos. 

Kai kada gal ir ne be pamato Krylovui prikišama, kad 
patsai negavęs rimtesnio teoretiško mokslo, savo sakmėse 
per daug iškiša priekin sveiką valstiečio protą, žemindamas 
teoretiško mokslo vertę (Metafizikas, Auksinis (červoniec), 
Larčikas ir kt.). 

Nuo XIX amž. pradžios prasideda pas rusus žymus litera- 
tūros augimas ir rimtėjimas. Kaip kitur taip ir čia gaivumą 
įnešė romantizmo srovė, 

Rusų romantizmo tėvu galima vadinti Žukovskį (1783— 
1852), nors pas jį dar stipriai jaučiamas ir sentimentalizmas. 
Žukovskis ne tiek savo originaliais tvariniais, kiek nepapras- 
tai gabiais, jo paties giliai pergyventais vertimais, daugiau- 
sia iš vokiečių kalbos, rusų poeziją tikrai atgaivino. Ypač 
gražiai jo išverstos Šilerio baladės. 

Greta Žukovskio ir bemaž tuo pačiu laiku rašė ir Batiuš- 
kovas, talentu nedaug menkesnis lvrikas. 


402 


Bet tėvu naujosios rusų literatūros teisingai laikomas 
Aleksandras Puškinas (1799—1837), tikrai didžiausias rusų 
poeta. Gimęs Maskvoje, rimtesnį išsilavinimą gavo Petro- 
grado bajorų licėjuje. Nors Žukovskio ir Karamzino globo- 
jamas, vis dėlto už valdžios aštrią kritiką buvo išsiųstas į 
Besarabiją. Iš ten aplankė Kaukazą, kurio majestotinga 
gamta žymiai paveikė į jauno poeto vaizduotę. 

Caro Mikalojaus I grąžintas iš ištrėmimo ir materialiai 
gausiai jo apdovanotas, vis dėlto Puškinas neiškentė, kai 
kada aukštų valdininkų nepakritikavęs. Žuvo gana anksti 
dvikovoje, vos 38 metų amžiaus sulaukęs. 

Iš pradžių Puškinas buvo romantizmo įtakoje; ypač labai 
į jį paveikė anglų Baironas. Pirmosios trumpos jo poemos: 
Kaukazo belaisvis, Čigonai, Bachčisarajaus fontanas gyvai 
pamėgdžioja Bairono karžygius. 

Paskui Puškino genijus rimtėja, darosi savistovis, persi- 
ima realizmu. Istoriškoje poemoje Poltava, kurioje Petro 
Didžiojo kova su žuvėdų karaliumi Karoliu XII lošia centri- 
nę rolę, o ypač didžiame romane, eilėmis rašytame Eugeni- 
jus Oneginas, Puškino genijus visai subrendęs pasirodo. 
Be to, Poltavos poemoje kalba ir eilės labai lengvos, vaizdai 
ryškūs ir realiai poetingi. 

Eugenijaus Onegino romanas, parašytas oktavomis, rea- 
liai ir gyvai piešia rusų to laikotarpio inteligentų gyvenimą, 
jų ydas. Poemos romano turinys toks: 

Eug. Oneginas, gavęs labai paviršuiinį, vien išviršinį 
išauklėjimą, anksti paragavęs visų gyvenimo malonumų, 
gyvendamas be aukštesnio tikslo, nuobodžiauja. Paveldėjęs 
turtingo dėdės dvarus, išvažiuoja iš sostinės į sodžių, kur jį 
pamyli dvarininko duktė Tatjana ir pati Oneginui apie tai 
pirmoji parašo. 

Oneginui tokia naivi meilė neimponuoja, ir jis ją atstumia. 
Tatjana išvažiuoja į sostinę ir ten išteka už generolo. Onegi- 
nas, grįžęs į sostinę, per balių susitinka su Tatjana, jau gene- 
toliene. Dabar ji, pokylio stkury, kaip grande dame, stipriai 
Paveikia į Oneginą; jo širdy užsidega meilė, bet dabar 
Tatjana jį atstumia, pasilikdama ištikima savo parei- 
goms. 

Greta realisto Onegino poemoje žymią rolę lošia poeta ro- 
mantikas Lenskis: kai kurių kritikų nuomone Onegino ir 


403 


Lenskio asmenyse Puškinas nupiešė patį save įvairiose am- 
žiaus epochose — įaunystėje ir jam subrendus. 

Iš Puškino apysakų svarbiausia Kapitono duktė, istoriško 
turinio, kurioje piešiama Katerinos II carienės laikai ir Pu- 
gačiovo sukilimas. 

Taip pat istoriško turinio Puškino drama Borisas Goduno- 
vas, paimta iš to laikotarpio, kad Riurikų carų dinastija 
buvo išmirusi, o nauja Romanovų dar nebuvo išrinkta. Dra- 
moje daug poetingai gražių ir vaizdžių scenų, bet vaidinimui 
ji netinka. Paskui to turinio parašyta Musorgskio opera. 

Jei prie virš nurodytų Puškino veikalų dar paminėsime jo 
pirmąją jaunų dienų poemą Ruslanas ir Liudmila, tai ir 
bus visi žymesnieji jo epiški ir dramatiški veikalai. 

Bet Puškinas gal ne tiek dramaturgas ar epikas buvo 
kiek lyrikas. Ta jojo lyrika ir savo labai įvairiu turiniu, ir 
savo lengva ir artistine forma, ir kalbos turtingumu rusų 
literatūroje ir jų poezijoje sutvėrė naują epochą. Puškinas 
tokią pat sulošė rolę rusų literatūroje, kokią Horacijus romė- 
nų literatūroje. Puškinas pats apie save sako, kaip ir Hora- 
cijus savo vienoje odėje, kad jisai sau pastatęs paminklą 
pastovesnį ir aukštesnį už Egipto piramides. 

Greta Puškino paprastai statoma Lermontovas (1814— 
1841), labai talentingas ir žymus poeta, bet anksti dvikovoje 
kaip ir Puškinas žuvęs ir nesuspėjęs savo talento visoje 
pilnumoje išvystyti. 

Pas Lermontovą Bairono įtaka dar žymesnė nekaip pas 
Puškiną įo jaunystėje, o tos įtakos Lermontovas dėl savo 
ankstyvos mirties ir nesuspėjo nusikratyti. 

Lermontovas ypač žymus kaip lyrikas, nors rašė ir poe- 
mas, ir apysakas, net dramų mėgino. Jo ne per ilgos poe- 
mos kaip Demonas, Mciri, Chadži Abrek, Izmail Bei — visos 
persisunkusios individualiu lyrizmu, kuriose ir eilės nepa- 
prastai lengvos ir skambios, ir stilius rimtai vyriškas, Ir 
gamtos, ypač Kaukazo aprašymas vaizdus ir didingas. 

Iš Lermontovo poemų geriausia — Demonas. Trumpai 
suglaudus jos turinys toksai: į Kaukazo kunigaikščio Gudalo 
dukterį Tamarą įsimyli demonas; per jį jos sužadėtinis, vyk- 
damas į savo vestuves, kely tampa nužudytas. Tamara, 
dabar atsižadėjusi pasaulio, eina į vienuolyną, bet ir ten ją 
demonas savo meile persekioja tai sapnuose, tai net realiai 


404 


pasirodydamas. Galop iš nakties vienuolės ją atranda ne- 
gyvą: demonas ją norėjo pasisavinti, bet šviesus angelas jo 
neprileido ir jos daug iškentėjusią sielą nusinešė į Dangų. 

Iš proza rašytų Lermontovo romanų žymus yra jo Mūsų 
laikų karžygys, kame piešiama to laikotarpio rusų inteligen- 
to persisotinimas gyvenimu, nuobodžiavimas, nusivylimas, 
žodžiu sakant, rusiškas baironizmas. Tas romanas tai rinki- 
nys atskirų pasakojimų, epizodų, kuriuose vyriausias asmuo 
Pečiorinas, tikrai sakant, yra pats Lermontovas. 

Taip pat ir neužbaigtoje Lermontovo dramoje Kaukių va- 
karas (Maskarad) figūruoja tas pats baironizmu užsikrėtęs 
ir nusivylęs rusų inteligentas arba pais Lermontovas. 

Lermontovas, įei būtų ilgiau pagyvenęs, ar būtų atsipa- 
laidojęs nuo svetimo baironizmo, sunku pasakyti; paskuti- 
niuose jo tvėrybos veikaluose matosi pas jį atsikartojimas, 
tartum išsisėmimas. Tačiau iš antros pusės, yra kai kurių jo 
kūrinių, lyg rodančių jo sugebėjimą būti savarankiu, savimi. 
Prie tokių veikalų priklauso jo ilgoka giesmė baladė apie 
carą Ivaną Vasilevičių, kur labai vykusiai paimtas rusų 
liaudies tonas. 

Dramoje ir epe Lermontovas negali susilyginti su Puš- 
kinu, bet lyrikoje visai nėra žemesnis; tik pas Puškiną 
daugiau švelnumo ir natūralumo, pas Lermontovą daugiau 
jėgos. Ypač tas skirtumas žymu, jei palyginsime jų eiles, 
kuriomis vienas ir antras pagerbė Napoleono I mirtį. 

Puškino ir Lermontovo laikais dar gyveno ir rašė lyrikas 
Kolcovas (1808—1842), talentingas ir jautrus poeta, bet 
negavęs nei kokio bemaž išsilavinimo, tik pats per save 
bent kiek pramokęs. Jo be pretenzijų lyrika artima liau- 
džiai ir turiniu, ir forma, net pačia kalba. Tos lyrikos 
turinys dažniausiai liūdesys ir nusiskundimas likimu ir 
vargais. 

Savo lyrikos turiniu ir savo tonu Kolcovui paskui bent 
kiek panašūs vėlesnieji poetai: Nekrasovas (1821—1878) 
ir Nikitinas. . 

Minėto laikotarpio poetus ir jų tvarinius įvertinti labai 
daug padėjo gabus, kilnus ir europiškai išlavintas kritikas 
Belinskis (1811—1848), nemėgiamas rusų atgaleivių (ru- 
solilų) ir vadinamas zapadniku, nes savo simpatijomis 
linko prie vakarų, ne prie rytų kultūros. Belinskio šviesi 


405 


ir kilni kritika nemažai turėjo įtakos ir rusų literatūroje, 
ir bendrai meno srity skoniui išsilavinti. 

Iš romanų rašytojų XIX amžiuje žymiausieji buvo: Go- 
golis, Turgenevas, Gončiarovas, Pisemskis, Levas Tolsto- 
jus, Dostojevskis 

Gogolis (1809—1852), gimimu rusinas, bet kultūra ru- 
sas, ir rašęs vien rusiškai, buvo natūralizmo pakraipos 
šalininkas; bet tasai jo natūralizmas visai nepanašus į pran- 
cūzų Zola ir kitų natūralizmą. Gogolis irgi išvelka aikštėn 
išvirkščias gyvenimo puses, visuomenės ydas, bet iai daro, 
norėdamas jas pataisyti, jas su humoru pašiepdamas, kaip 
pats sako, juokdamasis per ašaras. 

Tos rūšies geriausi Gogolio ir rimčiausi veikalai: roma- 
nas Mirusios sielos ir komedija Revizorius. 

Mirusių sieių romano pirmame tome centrinis asmuo 

Čičikovas, neigiamos rūšies tipas, atvažiuoja į provincijos 
miestą, susitinka ir čia, o paskui jo apskrity su įvairiausiais 

neigiamais tipais, fikiyviai nuo jų supirkinėdamas mirusiųjų 

paudžiauninkų. ivg būių buvę dar gyvi, sąrašus, kad pas- 
kui, neva jiems apgyvendinti, gautų iš valdžios pašalpos. 
Čia įvairiausio neigiamo plauko išvedama gyvai tipingi 
žmonės. 

Antrame to romano tome Gogolis pamėgino piešti po- 
zityvius tipus, bet autoriui nesisekė: tipai išėjo negyvi, nes 
ne iš gyvenimo paimti, tik paties Gogolio nevykusiai išgal- 
voti. 

Revizoriaus komedijos turinys toks: provincijos miesto 
valdininkai laukia atvykstant revizorių. Pripuolamai kaip 
tik tuo laiku apsigyvena miesto viešbuty atvykęs iš sostinės 
jaunas vėjavaikis. Valdininkai, turėdami negryną sąžinę 
ir manydami jam esant revizoriu, bruka jam kyšius ir pa- 
tenkinti, kad lengvai pasisekę atsipirkti. Bet čia netikėtai 
užgriūva tikras revizorius; kyla didžiausia panika! 

Be tų dviejų savo didžiausių veikalų Gogolis dar parašė 
keletą mažesnių pasakojimų. Jų vieni labai simpatingai 
ir gyvai piešia rusinų malarosų gyvenimą, kaip štai: Se- 
novės dvarininkai, Tarasas Bulba, Vakarai sodžiuje, ki- 
tuose atpasakoja mažų Petrogrado valdininkų skurdų 
gyvenimą, pavyzd., Portretas, Neviškis prospektas, Apsiaus- 
tas (Šinel) ir kt. . 


406 


Turgenevas (1818—1883) buvo kilęs iš senų rusų dva- 
rininkų ir savo romanams dažniausiai iš to luomo ėmė ti- 
pus. Pirmasis veikalas, kuriuo atkreipė į save visuomenės 
atidą, buvo Medžiotojo užrašai. Čia pirmasis iš rusų Tur- 
genevas pakėlė balsą prieš baudžiavą. 

Geriausios jo apysakos Rudinas, Bajoro gūžta, Tėvai 
ir vaikai. Rudine perstatoma šviesus, inteligentiškas, ge- 
riausių pažiūrų ir norų tipas, kuriam tačiau trūksta valios 
ir energijos savo norus įvykinti. 

Romane Tėvai ir vaikai įdomiai nupasakota nesusipra- 
timai ir pažiūrų prieštaravimai tarp tėvų ir naujosios kar- 
tos, persisunkusios nihilizmu arba visos praeities neigimu. 

Gončiarovas (1812—1891), kilęs iš Simbirsko pirklių, 
baigė Maskvos universitetą ir kaip pasiuntinybės sekreto- 
rius vyko laivu į Japoniją. Tos kelionės aprašymas Fregat 
Palada buvo pirmasis jo veikalas, atkreipęs į save dėmesį. 

Dar žymesnis įo veikalas buvo jo romanas Paprastoji 
istorija, kur pasakojama, kaip jaunas geriausių norų žmo- 
gus, patekęs į nelemtas to laikotarpio rusų apystovas, ga- 
lop atšala savo idealams ir pasidaro paprastu valdininku 
automatu. 

Antras irgi labai rimtas Gončiarovo romanas Oblomovas, 
kuriame piešiama tipingas sustingęs ir bevalis provincijos 
dvarininkas. 

Pisemskis savo romanuose rodo vidurinio luomo žmones 
ir provincijos tipus. Jo veikaluose yra nemažai satyrizmo 
ir dalimi humoro, tačiau su Gogoliu vis dėlto jis susilyginti 
negali. 

Žymiausias jo romanas — Tūkstantis baudžiauninkų, ku- 
riame svarbiausias asmuo Kalinavičius, iš mažo valdinin- 
kėlio suktais keliais priėjęs vicegubernatoriaus vietos, įsi- 
gijęs net tūkstantį baudžiauninkų, vis dėlto suklumpa ir 
galop žūva, bekeršydamas savo buvusiems priešams. 

Levas Tolstojus (1828—1911) — tipingiausias rusas, 
teosoias ir literatas, įgijęs didžiausią autoritetą ne tiktai 
Rusijoje, bet ir plačiame pasauly. Tačiau kaip savotiškas 
teosofas Tolstojus šiandieną jau gerokai pamirštas ir nus- 
tojo savo autoriteto. 

Neneigdamas Dievo ir Kristaus Evangelijos, Tolstojus 
Vis tik juos supranta savotiškai, pripažindamas sau, ne 


A/V? 


Bažnyčiai, teisę įuos aiškinti. Nuo stačiatikių Bažnyčios 
vyskupų atskirtas, mažai tuo besisielojo. 

Bet Tolstojus kaip literatas iki šiol aukštai vertinamas, 
nes jo apysakos ir idėjinės, ir meno žvilgsniu yra didžios 
vertės, ir parodo rašytoją giliu psichologų esant; rods, 
ir čia nėra Tolstojus be to, kad negalima būtų jam šio to 
prikišti. 

Kaip idėjinis rašytojas Tolstojus, smerkdamas rusų inte- 
ligentų dorišką supuvimą, protaudamas apie priedermes, 
dorovę, keldamas įvairius klausimus, dažnai savo roma- 
nuose nukrypsta nuo pasakojimo siūlo ir net nuobodus 
pasidaro. Dažnai savo veikaluose stengiasi jis įrodyti, kad 
piktam nereikia priešintis, tik veikti gerumu, ir piktadarius 
ne bausti, tik šviesti ir gydyti. 

Iš literatiškų Tolstojaus veikalų, kurių parašė daug, 
žymiausi bus: Ana Karenina, Karas ir taika, Tamsybių 
galia, Kreicerova sonata, Prisikėlimas ir kt. 

Pirmame tų romanų, parašytame labai įdomiai, Ana Ka- 
renina, dora ir rimta moteriškė, pamyli svetimą vyrą, kai 
kurį laiką stengiasi nuslopinti širdį, paskui pamažu pradeda 
nusileisti, galop baigia savižudyste. 

Romane Taika ir karas Tolstojus nepaprastai vaizdžiai 
ir plastiškai piešia rusų šviesuomenę iš XIX amž. pradžios, 
kai rusai 1812 metais gynėsi prieš Napoleono I užpuolimą. 
Čia, iš vienos pusės, matosi didis rusų patriotizmas ir dva- 
sios pakilimas, iš antros pusės, dorinis jų sugedimas, sa- 
vęs negerbimas, ypač aukštos bajorijos tarpe. 

Kreicerova sonata ne per didelis veikalas, gana -dras- 
tiškai parašytas prieš paleistuvystę vyrų tarpe. 

Dostojevskis (1821—1881), kaip jo sesuo biografijoje 
pažymi, buvo kitados kilęs iš Lietuvos bajorų. Labai žymus 
talentas, nepaprastai gilus psichologas, žinovas psichiškai 
nesveikų, iškrypusių rusiškų tipų, Dostojevskis savo gau- 
siuose romanuose ima globon ir užtaria visus gamtos ar 
visuomenės nuskriaustuosius. 

Dėmesį į save atkreipė Dostojevskis jau pirmaisiais savo 
veikalais Belturčiai žmonės ir Pažemintieji ir įžeistieji. Bel 
dar žymesnis jo romanas Užrašai iš mirusiųjų namo, kur 
perstatoma gyvais ir tikrais bruožais nuteistųjų kalėjimuose 


406 


gyvenimas ir jų ištrėmimas Sibirijon, ką pergyveno ir pats 
autorius, buvęs ištremtas į tolimą Sibirą. l 

Paskui eina tokie stambūs jo veikalai-romanai, kaip štai: 
Prasikaltimas ir bausmė (Prėstuplenie i nakazanie), Idio- 
tas, bet ypač Karamazovų broliai, kursai, galima sakyti, 
priklauso pasaulinei literatūrai. 

Išvilkdamas aikštėn psichiškai nesveikus, iškrypusius 
rusų visuomenės tipųs, Dostojevskis piešia tą visuomenę 
labai pesimistiškai ir tai ligai vienintelį vaistą mato pansla- 
vizme, kurį supranta kaip atsipalaidojimą nuo „sudemora- 
lizuotos vakarų kultūros“. 

Saltykovas-Ščedrinas (1826—1889) pasižymėjo kaip 
aštrus satyrikas, išvilkdamas aikštėn visuomenės ydas iš 
laikotarpio prieš ir po baudžiavos panaikinimo. Žymesni 
jo veikalai: Gubernijos piešiniai 3 t. ir Satyros prozoje. 
Ostrovskis (1823—1886), gimęs Maskvoje, ten baigęs gim- 
naziją ir tris universitete kursus. Pirmoji jo nusisekusi 
komedija, kuri jam davė vardą, buvo Savo žmonės susi- 
larsime, kurioje pirmą kartą taip gyvai ir taip tikrai nu- 
piešta rusų pirklių gyvenimas su jų ydomis: apgaule, tam- 
sumu ir pasitikėjimu savimi. 

Be tos komedijos Ostrovskis parašė dar apie 50 kitų, 
kurių tarpe šios žymiausios: Neturias ne nuodėmė, Nesėsk 
ne į savo roges, Neturtinga nuotaka, Ne taip gyvenk, kaip 
norėiumei, Pelninga vietelė ir kitos. 

Visose savo dramose Ostrovskis pasirodo realistiškos 
pakraipos rašytojas; ypač gerai jis pažįsta ir realiai persta- 
to pirklių luomą, išvilkdamas aikštėn jų ydas. Ypač tipiš- 
kai ir gyvai jo piešiamas „samoduras“ — kvailys savimi 
pasitikįs. 

Antroje XIX amžiaus pusėje, ypač panaikinus Rusijoje 
baudžiavą, rusų rašytojai savo tvarinių romanų turinį pra- 
deda su pamėgimu imti iš liaudies gyvenimo (narodničest- 
vo). Prie tų rašytojų priklauso Uspenskis, Dalis, Garšinas 
ir kiti. Iš tos pakraipos lyrikų žymesni Nekrasovas ir Ni- 
kitinas. 

Tolstojui pasimirus rusų literatūroje žymiausiais rašy- 
lojais laikoma Čechovas (1860—1904) ir Maksimas Gorkis, 
gimęs 1869 m. 


409 


Čechovas rašė ir dramas, kaip štai Trys seserys, Dėdė 
Vania ir kitas, bet jos silpnokos. Tačiau žymus Čechovo 
talentas ypač pasireiškė trumpučiuose piešiniuose, iš pilko 
gyvenimo paimtuose, kur marguliuoja įvairių įvairiausi 
tipai, nepaprastai gyvai, realiai ir su humoru perstatomi; 
tuo žvilgsniu Čechovas dalinai prilygsta Gogoliui. 

Maksimas Gorkis, augęs ir ilgą laiką gyvenęs didžiame 
skurde, tą skurdą atpasakoja ir savo veikaluose, įvesdamas 
į rusų literatūrą naują basojo (bosiako) tipą. Smerkdamas 
politinę ir socialę visuomenės tvarką, rusų carams viešpa- 
taujant, Gorkis skelbėsi revoliucijos šalininku, kurią pra- 
našavo ir kurioje patsai dalyvavo, nors bolševikų nėra per 
daug šiandieną mėgiamas. 

Pirmiausia įgijo sau vardą Gorkis trumpais talentingais 
pasakojimais. Paskui pasirodo ilgesni jo romanai, kaip štai 
Foma Gordejevas; paskui, nors ne sceniškos, vis dėlto ta- 
lentingai parašytos dramos: Nakvynė (Nočlež), Saulės 
vaikai ir kitos. 

Gorkiui artimas, kaip žemiausių visuomenės sluoksnių 
ir jos purvų rašytojas, Kuprinas, kurio romanas Duobė 
(Jama) piešia rusų visuomenės padugnius, įvairius išsigi- 
mėlius. 

Jau XX amžiaus pradžioje iš žymesnių rusų lyrikų, ra- 
šiusių simbolizmo pakraipoje, galima paminėti Balmontą, 
Briusovą, Jurgį Baltrušaitį, pas kuriuos ne tiek turinio, 
kiek formos, eilių skambesio, kalbos dailumo žiūrima. Jur- 
gis Baltrušaitis, ištautėjęs lietuvis, jei būtų rašęs lietuviš- 
kai, mūsų ne per turtingoje literatūroje, be abejo, būtų užė- 
męs garbingą vietą; rusų literatūroje pasiliks vos trečiaeilis 
rašytojas įnamys. 


LENKŲ LITERATŪRA 


Lenkai priėmė katalikų tikėjimą jau X amžiuje Mečislo- 
vui I karaliaujant; tačiau artimesni jų santykiai su Vakarų 
Europa, matyt, iš pradžių neturėjo žymesnės įtakos į JU 
literatūros užmazgą; vos tik. XVI amžiuje atsiranda pas 
lenkus literatūros pavyzdžiai ir iš karto pasiekia žymų 
laipsnį. 


410 


Kas ypatingai pažymėtina, tai ta aplinkybė, kad katalikų 
tikėjimas čia nuo pat pradžios nepadarė įtakos į liaudies 
tvėrybą ir nesutvėrė nei kokių legendų. Nesimato irgi 
čia bent kokio karžyginio liaudies epo. išliko vien pasakos 
apie Krakusą, Vandą ir apie Legendarį Piastą karalių, 
kurį žiurkės suėdusios. 

Nesimato senovėje pas lenkus ir šventųjų giesmių, išsky- 
rus vieną Bogurodzica, kurioje matosi čekų įtakos žymės. 

Kazimierui Jogailaičiui karaliaujant XV amžiuje lenkų 
šviesuomenė pradeda plačiai vartoti lotynų kalbą, kuri iš 
pradžių nustumia antron eilėn lenkų kalbą ir liaudies tvė- 
rybą, jei ji kokia buvo. 

Tačiau XVI amžiuje artimesni lenkų santykiai su Italija 
ir renesansu ne tiktai davė pradžią lenkų literatūrai, bet 
sykiu ir suteikė jai žymų rimtumą tokie rašytojai kaip Rej, 
Kochanovskis, Skarga ir Šymonovičius. 

Rėjus (1505—1569) buvo Liuterio mokslo pasekėjas. 
Be prozaiškų religinio turinio jo veikalų reikia pažymėti 
jo dar ne visai pavykę psalmių vertimai, bei ypač jo origi- 
nalus didaktiškas veikalas Veidrodis, arba teisingojo žmo- 
gaus gyvenimas, kuriame atsispindi tikras to amžiaus len- 
kų bajorų gyvenimas. 

Mėgino Rėjus ir dramą dialogų forma rašyti, turinį pa- 
ėmęs iš Senojo Įstatymo Juozapo nuotykių; bet tai dar la- 
bai silpna, dramos tik užuomazga. 

Daug žymesnis už Rėjų buvo Jonas Kochanovskis (1530— 
1584), tikrai įkvėptas, iš Dievo malonės poeta, susipažinęs 
su klasiškais romėnų pavyzdžiais ir jais sumaniai sekęs. 
Jo kalba daili, natūrali ir artima dabartinei inteligentų 
i eilės lengvos, kurių metrika primena lotynų kla- 
sikus. 

Kochanovskį teisingai laikoma lenkų poezijos tėvu. Be 
mažesnių jo dalykėlių palyginti žymesni jo kūriniai tai Psal- 
nių eilėmis vertimas, kuris ir šiandieną dar nėra pasenęs 
ir maldaknygėse vartojamas. 

Toliau labai gražios ir jautrios jo Raudos (Treny), ku- 
rias parašė, anksti mirus mylimiausiai ir nepaprastai ga- 
biai savo dukteriai Uršulei. Galop jo dramos mėginimas 
Grąžinimas graikų pasiuntinių (Odprawa posłów greckich) 
irgi daug geriau nusisekęs nekaip Rėjaus Juozapas. 


411 


Simonas Šymonovičius (1558—1629) turėjo, be abejo, 
poetišką talentą, bet jo neišvystė; gražios jo Ždilės. 

Petras Skarga (1536— 1612), įėzuitas, garsus kalbėtojas, 
kursai savo iškalbingais pamokslais karštai gynė katalikų 
tikėjimą prieš liuteronus ir kalvinus. Skarga žymus lenkų 
stilistas, kursai laikomas lenkų prozos tėvu. Garsiausi jo 
išleisti Seimo Pamokslai, kuriuose pranašauna Lenkų vals- 
tybės žiugimą dėl nepataisomų tautos ydų ir jos netvarkos. 

Nuo XVII amžiaus iki XVIII amž. pusės lenkų literatūra 

labai nupuola, ypač XVIII amž. pradžioje; lotynų kalba be- 
maž visai nustelbia lenkų kalbą, kurią vartoja tik žemesnieji 
sluoksniai, per pusę maišydami su lotynų iškraipyta kalba. 
Yra tai vadinamasis makaronizmo laikotarpis. 
- Tame pusantro šimtmečio laikotarpy vieną tik žymų po- 
etą epiką galima nurodyti Vaclovą Potocki iš XVII amž,, 
parašiusį eilėmis poemą Chocimo karas, kuri tačiau ilgai 
buvo platesnei visuomenei visai nežinoma, nespausdinta, 
išlikusi rankrašty. 

Toje poemoje poeta apgieda vieną žymiausių XVII amž. 
iš Lietuvių —Lenkų istorijos įvykių, didžią jų pergalę ties 
Chocimu (1621 m.), kur buvo nugalėti turkai. Poemoje gal 
per griežtai prisilaikoma istorijos, mažiau matosi tikros 
poetiškos tvėrybos. 

Be tos gana žymios, nors ne per ilgos poemos, buvo ir 
kiti panašūs, nors dar silpnesni, epiškų veikalų mėginimai, 
kaip štai Jonui Sobieskiui karaliui panegirika, Kochovskio 
parašyta, turkus ties Viena 1683 m. nugalėjus. 

XVII amžiuje, ypač Vladislovo IV karaliaus mėgia ir 
globota teatras, kursai čia kaip ir kitur išsivystė iš religinių 
apeigų ir įvairių dialogų bažnyčioje, o paskui ir viešose 
vietose laikomų. Po renesanso įtaka pradėta versti iš loty- 
nų, o paskui ir iš prancūzų dramaturgų. Žymiausias buvo 
Morštinas, be kitų dalykų išvertęs Kornelio Sidą. 

Iš originalių